Skaitiniai

2005-05-12
 

Kūryba: Studentas – Kas būtų jeigu nebūtų buvę?

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Studentas


Kas būtų jeigu nebūtų buvę?


“Trokšti nepakartojamų įspūdžių? Nori pasisemti žinių apie senovės Lietuvą? O gal tiesiog trokšti sudalyvauti senoviniame mūšyje? Tuomet šis žaidimas kaip tik tau: “Laiko kelionės” pristato viduramžių laikotarpio Lietuvą. Keliauk su mumis laiku ir pasinerk į nepakartojamą praeitį, kai viskas priklausė tik nuo tavęs…”
Edgaras atsitraukė nuo monitoriaus ir pažvelgė pro langą. Tirštas dūmų smogas slėgė praeivius, skubiai zujančius purvinu šaligatviu. Retkarčiais koks nors kostiumuotas vyriškis pavydžiai žvilgteldavo į aukštutinį šaligatvį, kurio nesiekė tirštas rūkas ir dūmai, bet prisiminęs savo menkutę algą, sunkiai atsidusdavo ir, stengdamasis išvengti eilinio dulkių debesio, nerdavo tarp praeivių.
– Taip… – nutęsė Edgaras ir vėl pasisuko į monitorių. Prie neužbaigto reklaminio šūkio puikavosi piešinukas, vaizduojantis du narsiai besikaunančius senovės lietuvius. Jie įnirtingai kapojo vienas kitą kardais, kartais stabteldami atokvėpiui. Vaikinas patraškino pirštų sąnariais ir jau norėjo grįžti prie darbo, kai monitoriaus ekranas staiga užgeso, o jame atsirado liepsnojantis triušis. “Pamišęs triušelis” skelbė užrašas po piešiniu.
– Tik neištrink mano darbo, pusgalvi! – nejučia riktelėjo Edgaras, o po to puolė tarškinti klaviatūros klavišais.  
– Helou, helou, – iš ausinių, padėtų ant stalo pasigirdo linksmas balsas.
Jaunuolis greitai čiupo ausines ir jas užsidėjo.
– Kokį velnią tu čia išdarinėji? Jei dings mano šiandienos darbas, prisiekiu, kad…
– Ramiai, ramiai. Ar kada nors taip jau buvo atsitikę?
– Prisimink “coloz” trojaną. Mano viršininkas man kalėdinę premiją nubraukė. Kas aš tau? Etatinis virusų bandytojas? – sušnypštė Edgaras, baugščiai dairydamasis aplinkui. Bet niekas iš bendradarbių, rodos, nesusidomėjo pašnekesiu.
– Na, nesiputok, Edga. Šiaip užsukau pasižiūrėti, kaip tau sekasi.
Triušiukas ekrane šelmiškai šyptelėjo ir pradėjo šokinėti.
– Hečai, suprask, aš dirbu. Jei kas nors sužinos, kad tu pastoviai įsilaužinėji į mūsų sistemą, man šakės. Lėksiu iš darbo kaip didelis.
– O prie ko dabar dirbi? – balsas ausinėse nesiklausė draugo išvedžiojimų.
– Prie “Laiko kelionių” reklamos. Reikia pabaigti iki kitos savaitės. Kitą savaitę startuos naujas projektas. Galima bus nusikelti į viduramžių Lietuvą. Kautynės kardais ir visa kita. Aišku negalėsi dalyvauti įvykiuose, lemiančiuose istoriją. Ten visa taisyklių knyga yra parašyta, – išdidžiai ištarė Edgaras. Jis mėgdavo pasigirti, ypač kai tai būdavo susiję su jo darbu.
– Įdomu. Edga, mestelk man failiuką su informacija.
– Gi žinai, kad aš negaliu to padaryti.
Triušiukas ekrane gailiai pažvelgė ir ištiesė kiaulpienę.
– Aš pats išsitraukčiau, bet bijau, kad po to gali netyčia dingti visas tavo darbas, – Hečas pagąsdino draugą.
– Gerai, gerai. Atsiųsiu. Tik patrauk tą padarą nuo mano ekrano, kol niekas nepamatė.
– Padarą, – balsas ausinėse sukrizeno, – gerai, aš atsijungiu.
Triušiukas dingo iš ekrano, o jame vėl atsirado du besikaunantys kareiviai. Edgaras lengviau atsikvėpė ir puolė prie darbo. Po pusvalandžio prisiminė savo pažadą ir nors nenoriai, bet išsiuntė laišką su naujausios “Laiko kelionių” versijos informacija.
– Man tai geruoju nesibaigs, – burbtelėjo ir toliau tęsė pradėtą darbą. 


Šaižiai suskambėjęs telefonas perskrodė kambaryje tvyrančią tylą kaip policijos sirena. Prie metalinių šarvų besiknebinėjantis vyriškis sviedė reples į šalį ir greitai čiupo telefoną.
– Klausau, – kiek įmanoma ramesniu balsu ištarė.
– Arti, čia tu?
– Sveikas, Iganai. Sakyk, ko nori. Aš apsivertęs darbais, o dar tas sandėriukas su Vilniaus muziejum…
– Nusiramink. Turiu puikų pasiūlymą. Tu apie “Laiko keliones” girdėjai?
– Aha, – Artis pasikrapštė galvą, bandydamas atspėti, kur link suka jo bičiulis, – bet jos velniškai brangios. Aš kaip tik po šito sandėriuko žadėjau nukeliauti kur į Lietuvos praeitį, jei pakankamai uždirbčiau. Žinai, iš muziejininko algos nelabai kur pakeliausi.
– O tu Hečą prisimeni? Tą pamišusį kiberpanką, kurį praeitą savaitę Edga atvedė į klubą?
– Tą peroksidinį padarą, kuris mano geriausią skydą į šipuliukus suskaldė? Tai ką, gal nutarė nuostolius padengti?
Kitame ragelio gale pasigirdo trūkčiojantis juokas.
– Ne, bet tau kaip kompensaciją siūlo nusikelti į praeitį.
Arčio ranka, ką tik intensyviai draikiusi ševeliūrą, sustingo.
– Jis ką, nupirks man kelionę į praeitį? Nebūčiau net pagalvojęs, kad jis gali tiek pinigų turėti.
– Suprask, reikalas toks. Hečas – hakeris. Jis vakar nulaužė “Laiko kelionių” sistemą ir dabar siūlo mums pakeliauti po Lietuvos praeitį. Siūlo man, Edgai ir tau. Ir dar vieną žmogų gali prigriebti, nes komandinis paketas pritaikytas penkiems asmenims.
– Matai kaip… O aš kaip tik jau radau tą reikiamą asmenį, – pridūrė, į kambarį įėjus rudaplaukei merginai, – susitiksim klube. Iki.
– Kas skambino? – tarstelėjo mergina, žvelgdama į šarvus, kurie gulėjo ant stalo.
– Iganas. Klausyk, Julija, ką tu veiki savaitgalį? – paklausė Artis ir kiek nuraudo.
– O ką? Kviesi mane į pasimatymą? – atrėžė Julija ir šyptelėjo, – turbūt dirbsiu. Pradėjau rašyti darbą apie lietuvių etiką keturioliktame amžiuje.
– O jei pasiūlyčiau tau kelionę laiku į praeitį? Į keturioliktą amžių? Ar sutiktum? – Artis nekantriai žvelgė į bendradarbę.
– Velniai nematė. Keliaujam. O kas finansuos viską? Tu? – mergina įdėmiai pažvelgė į išraudusį vyriškį.
– Na… Matai… Čia taip išėjo, – sutrikęs bandė aiškinti Artis.
Praėjo gal pusvalandis, kol vyriškis išaiškino Julijai viską, ką žinojo pats. 


Penktadienio vakarą Hečo rūsyje susirinko keista kompanija. Keturi senovės lietuviai grėsmingai mosavo ginklais kažką aršiai aptarinėdami. Lino suknele apsirengusi mergina stovėjo nuošaliau ir susidomėjusi sekė pokalbį.
– Gerai. Aiškinu paskutinį kartą! – riktelėjo Hečas. Savo išbalintą skiauterę jis buvo persidažęs juodai ir dabar plaukai kuokštais styrojo į visas puses. – Mes įlipame į šitą apskritimą. Kompiuteris paleidžia programą ir ji šio teleporterio pagalba perkelia mus į pasirinktą vietą ar, kaip jį patobulino “Lynet”, amžių. Aš turėsiu mini kompiuterį, kuris bus susietas su šiuo kompiuteriu ateityje. Man surinkus kodą, visi, kas turės šiuos amuletus, bus teleportuoti atgal į šį kambarį. Tuo atveju, jei dingtų elektra, čia stovi nepriklausomas energijos šaltinis. Klausimų bus?
– Kada išvykstam? – Iganas nekantriai mostelėjo kardu.   
– Tuoj pat. Visi prisisekit saugos diržus, – pajuokavo Hečas ir visus keliautojus suvarė į ratą.
“Lyg galvijus, vedamus į skerdyklą.” – pamanė Julija. Jai visai nepatiko ši kelionė. Bet galimybė savo akimis pamatyti to meto Lietuvą nedavė merginai ramybės.
– Keliaujam, – sušnypštė Hečas ir trenkė kumščiu per didelį mygtuką ant kurio buvo nupieštas besišypsantis veidas.
Keliautojus apsupo žalia migla, kiek panaši į lauke tvyrantį smogą.
“Jausmas panašus lyg važiuotum viršgarsiniu traukiniu.” – kiek sutrikęs pamanė Edgaras. – “Tikiuosi šitas aparatas veikia.” Su lig jo mintimi, kompiuteryje kažkas supypsėjo, o ekrane pasirodęs užrašas privertė visus krūptelėti. Ekrane švytėjo raudonas užrašas: “Suradome tave, triušiuk. Spėk kas laukia už durų?” Paskutinis vaizdas, kurį keliautojai pamatė, buvo virstančios rūsio durys ir pro jas besiveržiančių Aro vyrų siluetai. Po to vaizdas keistai trūktelėjo ir akyse susiliejo.  


Pirmas iš keliauninkų atsipeikėjo Iganas. Jo uoliai ištreniruotas kūnas galėjo pakelti daug daugiau, nei vien kelionę laiku. Kiek susijaudinęs jis apžvelgė be sąmonės tysančius bendrakeleivius, o po to vietą, kurioje atsidūrė. Aikštelę, kurioje jie gulėjo, supo aukšti medžiai. Pro tankią jų lapiją tik retkarčiais prasiskverbdavo saulės spindulėlis, tad visa laukymėlė, kaip ir miškas, skendėjo nejaukioje prieblandoje. Iganas susirado tarp žolių nukritusį kardą ir svyruodamas atsistojo. Miško tyloje gana garsiai sudžeržgė grandininiai šarvai. “Su tokiu triukšmu mes toli nenukeliausime.” – sumetė jaunuolis ir atsargiai atsisėdo. Praėjo dar keliolika minučių, kol kiti keliauninkai irgi pradėjo atsipeikėti.  Vos tik atispeikėjęs, Hečas išsitraukė knygą ir ją atvertė. Pasirodo, kad tai buvo kompiuteris, gudriai aptrauktas odiniais viršeliais.
– Velnias, – nusikeikė, paspaudęs keletą klavišų.
– Negi taip blogai? – paklausė Artis bergždžiai bandydamas iš barzdos iškrapštyti smulkias šakeles.
– Ne, aš galvoju. Pagal mano apskaičiavimus laiko tarpas tarp šio amžiaus, į kurį nusikėlėme, ir ateities, iš kurios atkeliavome, yra trys dienos. Taigi, mes dar galime išsissukti.
– Kaip? – nesuprato Iganas.
– Kai mes iškeliavome į praeitį, policija jau buvo mano bute. Bet mes, keliaudami į šį amžių, patekome į kelių dienų paklaidą. Taigi, paprastai aiškinant, policija mano bute bus tik tada, kai čia praeis trys dienos. Po trijų dienų čia atvyks “Lynet” firmos darbuotojai ir švelniai mus sunaikins, – Hečas prisivertė šyptelėti.
– Tu nori pasakyti, kad jei dabar mes sugrįžtume atgal į ateitį, ten vis tiek jau lauktų mentai? – sutriko Julija.
– Taip. Mums lieka tik vienas kelias. Reikia kaip nors paveikti praeitį, kad radikaliai pasikeistų ir ateitis. Tai vienintelis mūsų šansas.
Keliautojai susimąstė. Padėtis tikrai atrodė rimta. Paveikti praeitį nebuvo taip lengva, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Reikėjo įtakoti visą Lietuvos likimą, norint, kad tai atsilieptų ateityje.
– Prisiminiau! Juk mes esame netoli Trakų. O pilyje pastoviai gyvendavo Lietuvos kunigaikščiai, – paskubomis išbėrė Artis, – kelinti dabar metai?
– 1430 – tieji. Spalio 26 – toji. O kas? – kiek sutrikęs paklausė Hečas.
– Tas, kad rytoj Trakuose turėtų numirti Vytautas Didysis. Bet nemirs, nes mes sutrukdysime jį nunuodyti, – išdidžiai ištarė Artis.
– Klausyk, juk dabar seniokui turėtų būti aštuoniasdešimt metų. Gal jis kojas nuo senatvės patiesė? – nepatikliai paklausė Edgaras.
– Seniai visi išsiaiškino, kad Vytautą nunuodijo Lenkijos bajorai, – purkštelėjo Julija.  
– Tokiu atveju, norėčiau pastebėti, kad mums būtinai reikia iškeliauti tuojau pat, jei norime kažkur suspėti laiku, – pertraukė visus Iganas.
– Aha. Kurioje pusėje Trakai? – Artis atsisuko į Hečą.
– Deja, į šį nykštuką negalėjau sukišti visos duomenų bazės, – burbtelėjo Hečas, – reikės pasiklausti mielaširdingų vietinių.
Keliautojai sunkiai atsistojo ir patraukė mišku. Keliauti nebuvo lengva: ginklai ir šarvai nuolatos kliuvinėjo už krūmų ar šakų, o kojos – už stambių šaknų. Kartais būreliui kelią pastodavo nepraeinami brūzgynai, tad tekdavo pasukti į šoną. Po kelių valandų nepakeliamo žygio, keliauninkai sukrito ant žolės. Tylėdami žiūrėjo į tankią medžių lapiją ir sunkiai stengėsi atgauti kvapą.
– Aišku niekas nepagalvojo pasiimti vandens, – sunkiai ištarė Julija.
– Taip, ir maisto, – burbtelėjo Artis.
Tik dabar visi suprato, į kokią avantiūrą įsivėlė. Be maisto ir vandens jie ne tik, kad neprieis Trakų, bet ir neišeis iš šio miško. O ir kas galėjo garantuoti, kad jie visą tą laiką nekeliavo ratu? Visų mintis garsiai apibendrino Hečas:
– O gal reiktų grįžti namo ir pasiduoti policijai?
– Ša, – sušnypštė Iganas.
Visi nutilo ir įsiklausė: kažkas artėjo jų link. Keliauninkai pašoko ant kojų ir pasiruošė galimam antpuoliui. Tačiau jo nebuvo. Į laukymėlę įžengęs senis nustebo ir išsigando labiau, nei bendražygiai.
– Stok ir sakyk kas esi, – griežtai pareikalavo Artis.
– Aš… Aš esu Ilanas. Aš – atsiskyrėlis, – seniokas vis dar nepatikliai žvelgė į ginkluotą būrelį.
– O ar galėtumėt, mielaširdingas vietini, pasakyti, kurioje pusėje yra Trakai? – lipšniai paklausė Hečas.
Senis pažvelgė į juodais kuokštais apaugusį jaunuolio pakaušį ir susmuko. Sąmonės neprarado, bet karštiligiškai į visas puses šaudančios akys teigė, kad seniokas bet kurią akimirką gali atsijungti. Čia Julija neišlaikė ir pradėjo juoktis. Žvelgiant į šį vaizdelį iš šalies, jis pasirodė labai juokingas. Įtampa iškart atlėgo ir vyrai nuleido ginklus. Pastebimai lengviau atsikvėpė ir atsiskyrėlis. Keliauninkai nebuvo panašūs į plėšikus, o mergina netgi buvo apsirengusi žymiai geriau nei vietiniai kaimiečiai.
– Atleisk, garbingas senoli, už mano bendražygio šiurkštumą. Tiesiog mes keliaujam į Trakus ir tikrai netrokštam sutikti kokių nors plėšikų, – Artis priėjo ir atsitūpė šalia senio.
– A! O jūs turbūt lydit šią mergelę pas kunigaikštį? – Ilanas pamažu atgavo žadą.
– Taip. Bet bijau, kad mes pasiklydome šiame miške. O ir į pilį privalome nukakti kuo greičiau. Girdėjom, kad kunigaikščiui Vytautui Didžiajam  žymiai pablogėjo.
– Kaip gerai, kad jūs sutikot mane, – senis skubiai atsistojo, – aš šitą mišką labai gerai pažįstu. Sekit paskui mane.  
Artis pažvelgė į bandražygius, bet šie tik gūžtelėjo pečiais. Reikėjo pasikliauti, rodos, pamišusiu seniu. Kitos išeities jie neturėjo. Tačiau veltui būgštavo: senis greitai ėjo tik jam vienam matomu keliuku ir nepraėjo nė pusvalandis, kai jis išvedė būrelį į miško pakraštį, o iš ten pasimatė ir Trakų pilies kuorai.
– Bet toliau aš neisiu. Pašvenčiau savo gyvenimą dievams ir nenoriu, kad per didelis bendravimas su žmonėmis užtraukų man nemalonę, – senis baugiai pažvelgė į pilį ir skubiai traukdamasis, dingo miško tankmėje.
Keliauninkai tik gūžtelėjo pečiais. Pasirodo, praeityje buvo apstu visokio plauko keistuolių.
– Klausykit, o kaip mes pateksime į pilį? Manau, kad kunigaištis tikrai bus saugomas geriau nei mūsų muziejus, – ištarė Julija, žvelgdama į pilį.
– Na, ką nors suimprovizuosime. Pavyzdžiui pasakysime, kad teikiame intymias paslaugas, tai yra ji teikia, – Hečas mostelėjo į Juliją.
– Didysis kombinatorius, – mergina su panieka nužvelgė panką ir nužingsniavo keliu.
– Šaunu, – mostelėjo rankomis Artis ir pasileido paskui merginą.
Likę vieni, vaikinai susižvalgė ir skubiai leidosi paskui juos. Mergina ėjo sparčiai, tad sunkiais šarvais apsikaustę vaikinai ją pavijo tik pusiaukelėje.
– Palauk, – uždusęs riktelėjo Iganas. 
Tačiau Julija nekreipė jokio dėmesio. Sparčiu žingsniu ji ėjo tiesiai į sargybinius, kurie jau spėjo pastebėti keistąją grupelę. 
– Stok, – riktelėjo vienas iš jų ir atkišo į priekį ietį.
Julija sustojo, nuolankiai nuleidusi galvą.
– Kas jūs? – riktelėjo kitas sargybinis vaikinams.
Matėsi, kad jie truputį nerimavo, priešais save išvydę šarvuotus vyrus, atsiradusius lyg iš niekur. Išgirdę šūksnius, iš pilies kiemo išbėgo dar keletas kareivių ir, atkišę apnuogintus ginklus, nuskubėjo vartų link.
– Mes atvykome pas didįjį kunigaikštį. Aš esu žynė iš šventojo miško. Kai tik išgirdau žinią, kad mūsų kunigaikščiui pablogėjo, kaip tik galėdama greičiau, atvykau čia, – prabilo Julija tyliu paslaptingu balsu.
–  O kas šitie, – vienas iš kareivių kardu mostelėjo vaikinų pusėn.
– Jie mano palydovai. Šiais neramiais laikais, net dievams tarnaujantis žmogus negali būti visiškai saugus.
– Gal pakviesk Skirmantą? Jis geriau žinos, ką daryti, – paliepė sargybinis vienam iš kareivių.
Šis skubiai nubėgo į pilies kiemą, o po kelių minučių grįžo kartu su pagyvenusiu storuliu.
– Ir ką mes čia turime? – paklausė storulis, blizgančiomis akimis žvelgdamas į Juliją.
– Ji sako, kad yra žynė, atskubėjusi į pagalbą kunigaikščiui, – sargybinis gūžtelėjo pečiais.
– Klausykit, mes aišku suprantame, kaip yra svarbu saugoti pilį, bet mes privalome paskubėti. Kunigaikščiui visai nebeliko laiko, – įsikišo į pokalbį Edgaras. 
– Kam? – nesuprato Skirmantas.
– Kunigaikščiui. Man dievai pranešė, kad šią naktį jį apsės piktoji dvasia. Ir tik aš, galiu jai sukliudyti, – nebeteko kantrybės ir Julija. Nors ji šnekėjo ramiai, bet iš akių galima buvo suprasti, kad senovės lietuviai jai jau skersai gerklės stovi.
– Na, jei jau dievai liepia, tai keliaukit į vidų, – pakrapštęs pakaušį ištarė storulis, – bet savo ginklus privalėsite palikti sargybiniams.
Artis rankos mostu nutildė norintį prieštarautį Iganą ir tarė:
– Mes sutinkame su visomis sąlygomis. Tikiuosi, kad jūs suteiksite tinkamą apsaugą žynei, jei neleidžiate jos saugoti mums.
 Skirmantas trumpam susimąstė, bet pažvelgęs kažkur už Arčio nugaros, nusprendė:
– Gerai. Jus nuolatos lydės keli mano vyrai, kurie suteiks tinkamą apsaugą gerbiamai žynei. O dabar sekite paskui šį kareivį. Mes turime naujų svečių.
Artis neslėpdamas nusivylimo pažvelgė atgal. Keliu jojo būrelis didikų su nemenka palyda. “Čia turbūt lenkų bajorai.” – sumetė mintyse ir palikęs savo ginklą sargybai, nusekė paskui vedlį.
Julija susidomėjusi žvalgėsi po pilį. Pasirodo, kad praeityje ji buvo gerokai apleista: kieme mėtėsi įvairių daiktų luženos, akmeninės sienos buvo apkerpėjusios, o keliose vietose net aptrauktos pelėsių.
– Prašau čia, – burbtelėjo kareivis ir atvėrė nuo laiko pajuodusias duris.
Į nosį tvokstelėjo suplėkęs drėgmės ir prakaito dvokas. Keliauninkai nedrąsiai žengė į kambarį, pasiruošę jame sutikti kokią pabaisą. Kareivis kreivai nusiviepė, parodydamas pajuodusius dantis.
– Įsikurkit. Čia geriausias ir labiausiai saugomas svečių kambarys. Galite pailsėti po kelionės vargų. Jei norite, aš galiu net pasiųsti ką nors į virtuvę, kad atneštų valgio.
– Nereikia, – paskubėjo ištarti Julija. Ji bijojo net įsivaizduoti, kokio maisto jie galėtų sulaukti.
– Kaip norit, – kareivis gūžtelėjo pečiais.
– Kada mus priims kunigaikštis? Primenu, kad mes negalime ilgai laukti, – sustabdė kareivį Artis.
– Nežinau, – patraukė pečiais kareivis ir nusispjovė, – gal rytoj? Dabar gi bus lenkų priėmimas.
Kai sargybinis iškėblino iš kambario, keliauninkai susižvalgė. Pojutis, kad netrukus visai šalia įvyks istorinis įvykis, gerokai kaitino kraują. Tačiau delsti irgi buvo nevalia. Iganas atlapojo kambario duris ir pažvelgė į koridorių.
– Ko norėjai? – burbtelėjo kambario sargas ir čia pat susmuko nuo smūgio į galvą.
– Viskas. Keliaujam, – tarstelėjo Iganas, pūsdamas numuštus rankos krumplius.
Apsižvalgęs, Artis čiupo sargybinio kardą, o Hečas su Edgaru įvilko kareivį į kambarį.
– Kurion pusėn? Gėda prisipažinti, bet aš pirmą kartą Trakų pilyje, – kiek suglumo Artis.
– Kairėn, – Julija nužingsniavo koridoriumi.
– Ė, gal leisk mus į priekį? A? – riktelėjo Iganas ir nuskubėjo pirmyn.
Kiti pasekė jo pavyzdžiu. Tik Hečas neskubėdamas slinko paskui Juliją, retkarčiais žvilgteldamas per petį.
– Išsiugdžiau paranoją, visur besilauždamas, – šyptelėjo, pastebėjęs merginos žvilgsnį.
– Kur dabar? – sušnypštė Artis.
Toliau koridorius šakojosi į dvi puses.
– Kad aš tiksliai neprisimenu, – sutriko Julija.
– Nenoriu jūsų jaudinti, bet mes visiškai neturime laiko, – priminė Edgaras.
– Gerai. Iganas ir Hečas keliauja kairėn, o aš su Julija ir Edgaru – dešinėn, – nusprendė Artis, – kas ras Vytauto menę, tegul pabando sutrukdyti lenkams.
– Gana nerealu, bet nieko geriau nepasiūlysit, – šyptelėjo Hečas ir pasuko kairėn.
Keliautojai išsiskyrė ir pasuko savais koridoriais. Eilinį kartą pasukęs už kampo, Artis atsitrenkė į sargybinį.   
– Veizėk, kur šliauži! – kareivis riktelėjo ir atsisuko.
Artis nė nesusimąstęs smeigė kardu jam į pilvą. Šis nustebęs pažvelgė į tekantį savo kraują ir pabandęs rankomis jį sustabdyti, susmuko. Julija pasišlykštėjusi pažvelgė į Artį.
– Tu menkysta, – drėbė.
Artis tik dabar suprato, kas atsitiko. Pažvelgė į kraują, apsėmusį jo batus, ir pasibjaurėjęs nusviedė kardą į šalį. Jo rankos pradėjo virpėti ir susijaudinimo.
– Aš, aš nenorėjau, – sumurmėjo išbąlusiomis lūpomis ir truputį svirduliuodamas pasuko pirmyn.
– Čia geras, – keistai ištarė Edgaras.
Artis su Julija nesupratę pažvelgė į jį. Vaikinas rankoje laikė švytintį amuletą – siųstuvą. Po to abu pažvelgė į savus amuletus: šie taip pat švytėjo. Artis staigiu rankos judesiu nutraukė savo amuletą nuo kaklo ir suspaudė rankoje.
– Ką tu nori da… – nespėjo sušukti Edgaras ir, keistai truktelėjęs, pranyko.
– Nereikia, – Julija bandė paliesti Artį, bet šis žengė žingsnį atgal.
– Aš tave myliu, – ištarė be garso ir paleido amuletą.
Tuo pat metu, kai truktelėjusi mergina pranyko, dingo ir Arčio amuletas.


– Kas atsitiko? – riktelėjo nustebęs Edgaras, dairydamasis į šalis.
– Mus užpuolė sargybiniai… Mačiau, kaip nuo smūgio susmuko Iganas… Tada nebelaukiau: gelbėdamas visų gyvybes, sugrąžinau visus į ateitį, – bespalviu balsu ištarė Hečas.  
Iganas lingavo, susiėmęs rankomis kruviną galvą. Julija, dar neatsigavusi po atsitikimo koridoriuje, visai palūžo, išgirdusi paskutinę naujieną. Jos pečiai sukrūpčiojo ir patalpoje pasigirdo prislopintas verksmas.
– Kas jai? – paklausė Hečas. – Ir kur dingo Artis..? O Dieve! – riktelėjo suvokęs, kas atsitiko.
Edgaras niūriai palingavo galvą.
– Klausykit, proto bokštai, – nelauktai prašneko Julija, braukdama ašaras. – Kažkodėl čia nematau policijos.
Jie apsižvalgė. Tikrai: jokių teisėtvarkos pareigūnų rūsyje nesimatė, o Hečo kompiuteris dirbo, kaip dirbęs.
– Vadinasi, Arčiui pavyko pakeisti praeitį, – suvokė Hečas ir puolė prie kompiuterio.
Elektroninė enciklopedija atsivertė ties Lietuvos istorija – Lietuvos kunigaikščiais. O ten, tiesiai po Vytauto Didžiojo portretu, iš nufotografuoto paveikslo, į juos išdidžiai žvelgė Artis. “Didysis Lietuvos kunigaikštis Artūras I” skelbė užrašas po nuotrauka.
– Kaip jam pavyko? – sutrikęs paklausė Edgaras.
– Artis visada mokėdavo prasimušti, – sumurmėjo Julija, paslapčia nubraukdama ašarą.
Būrelis dar ilgai sėdėjo prie kompiuterio, norėdami įdėmiai išnagrinėti naująją Lietuvos istoriją, kurią smarkiai įtakojo jų geriausias draugas. O iš monitoriaus kampo į juos išdidžiai tebežvelgė Artis, tik jo akyse galima buvo įžvelgti šelmiškas ugneles.


Aptarti forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas