Skaitiniai

2005-05-14
 

Kūryba: Guoba – Kas jei…

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Guoba


Kas jei…


Netrukus vidurnaktis. Mes sėdime kambary. Penkios kėdės ir penki krepšiai. Girdenis krapštosi prie savo įrengimų. Vaidilė žiūri tylomis į nedideles korteles, pasidėtas ant savo krepšio – tai leidimai į naująją žaidimo versiją „Laiko kelionės T2085“,  ar kažkas panašaus… Aš  iš viso imu gailėtis, kad prisidėjau prie jų sumanymo…Neprisimenu, kada paskutinį kartą dalyvavau šiame žaidime, berods, stebėjom gladiatorių kovas, mane gerokai paveikė tie vaizdeliai, tris naktis negalėjau užmigti, o po to negalėjau atsiskaityti istorijos pamokos …kaltas buvo Girdenis – turėjom stebėti berods kažkokį epizodą iš dvidešimto amžiaus vidurio, bet kai tik  žaidimų centro darbuotojas išėjo, jis sukeitė koordinates …mes pralindėjom senovės Romoje devynias valandas, ant kojų buvo sukeltos visos įmanomos tarnybos, ir Girdenis turėjo nutraukti savo eksperimentą. Šis buvo sėkmingas, todėl aš sutikau dalyvauti vėl… Svajūnas vėl aiškina tą patį:
– Taigi, mes įeinam paskutiniai, dvidešimt trečią  nulis nulis…
– Aišku, aišku…- pasigirsta mano balsas, nors sunkiai prisiverčiu išsižioti.
– Jei bijai, galėjai ir nedalyvauti, – atrėžia Svajūnas. – Netrukus mes tapsime naujais istorijos kūrėjais.
– Arba penkiais kvailiais, kurie sumanė išsičirsškinti elektromagnetiniame lauke ar kažkokiame panašiame dalyke…- prabila vėl kažkas manyje.
– Dabar jau nieko nepakeisi, Vilte, teks eiti kartu…Tik nesumanyk neįdėti to, ką davė Girdenis, ten kur reikia… Tada tikrai bus blogai, supratai ? Ar visi viską turi ?
Vyriausias iš mūsų, Jogirdas sėdi tylomis. Įdomu, kaip jį įkalbėjo dalyvauti, jis būsimas gydytojas, o mes tik baigiame gimnaziją. Matyt Svajūnas kažką prisuokė apie galimybę gydyti istorinius asmenis, ar dar kažką panašaus… O gal jo pagalbos prireiks mums patiems… Greičiausiai …O gal jau ir reikia…
Mes žingsniuojame koridoriumi. Jis panašus į tuščią lėktuvo angarą. Koridoriaus gale, prie storo plieno (ar kažko panašaus, aš tuo niekad nesidomėjau, bet jų storis ir automatinis valdymas man niekad nekėlė malonių pojūčių) durų laukia žmogus su panašiu į mūsų kombenzonu, ant kurio puikuojasi žaidimo ženklas…Kartais jaučiu, kad kojos nori pasukti atgal, bet negaliu…Jis paima mūsų korteles ir patikrinęs leidžia įeiti. Tiesa, mūsų krepšiai atrodo keistai. Svajūnas paaiškina, kad mes ruošiame rimtą istorijos projektą ir turim nufilmuoti, ir dar nežinia ką ten pridirbti… Kuoktelėjusių melagių gauja, visa bėda, kad aš tapau jos dalimi…
Pagaliau tos durys užsidaro, nors paskutiniu momentu darbuotojas apsistojo ties mano veidu –  „kažkur tą mergaitę aš jau esu matęs“. Iš manęs neišėjo joks garsas, negalėjau nieko atsakyti, nors pajutau, kad imu kaisti kaip niekad, matyt, jis dirbo per paskutinę išvyką su Girdeniu …o gal tai buvo ženklas, kad verčiau reikėjo likti ten , kur esu … ir palikti draugus ? tikrai ne …
Ir dabar tas pats Girdenis (kažin kuri jo bobutė sugalvojo tokį vardą ?) puola prie įrengimų. O jų čia nėra pernelyg daug. Aš irgi atsidarau savo krepšį, išsitraukiu paprastą mažą dežutę su keliomis plokštelėmis. Jaunųjų technikų būrelis ypač geras dalykas, ypač kai jį lanko  istorijos patriotai arba laiko žaidimo piratai-megėjai. Nustatytu momentu aš įdedu tas plokšteles ten, kur Girdenis atkrapštė dangtelį, kai tuo pat metu jis grūda kažką panašaus kitame įrenginio prie nedidelės pakylos gale. Vaidilė ir Svajūnas deda plokšteles  kitoje pakylos pusėje,  tik Jogirdas stebi mus iš savo aukštybių  – ant tos pačios pakylos…
– Penkiolika sekundžių …- girdžiu Girdenio komentarą.
Jo rankose paprasčiausias delninukas. Aš nusitveriu savo krepšį ir užšoku prie visų ant pakylos patalpos centre. Pamažu viską, o greičiausiai tik mano sąmoningą protelį apgaubia kažkoks žalias rūkas. Tai ne naujiena. Bet aš matyt visai atsijungiau, nes paskutiniai Girdenio veiksmai, kaip jis nustato naujas koordinates ir baigia viską reguliuoti, praslysta pro mano akis be jokių pėdsakų…
 Ką pirmiausia supratau, kai mano sąmonė vėl atgijo,  tai, kad  aš apsikabinusi savo krepšį minu ant kažkieno kojų… Stovėjau užsimerkus, todėl negalėjau suprasti, kodėl tas bičiulis manęs neapšaukia. O gal aš… Atsimerkiu. Atrodo Girdeniui kažkas pavyko, bet ne tam žmogui, kuris liko atsirėmęs į sieną su prispausta prie krūtinės ranka. Aš skubiai atšoku ir apsidairau. Aš kažkokiam kambary…pro nedidelį  langą veržiasi balzgana šviesa…pala, krepšyje rūbai iš Vaidilės teatro… skamba gerai, bet man tai kuo mažiausiai rūpi…pradarau duris… vos neišmetu krepšio ir vos nesuklinku visu balsu, bet laimei, už durų stovi Jogirdas.
– Kaip gerai, kad čia tu !
– Nematau, nieko gero… kur kiti ?…
– Girdenis vėl pridirbo… nesugebėjo išrinkti normalios vietos !
– Jaučiu, kad gali būti dar blogiau…
– Kodėl ? – ištaria mano lūpos, bet jaučiu, kad jos tiesiog stingsta.
– Mes pilyje. Ir daugiau nei vieno iš mūsų čia nėra…
– Negali būti. Palauk, duok man nurimti. Svajūnas buvo čia anksčiau ir nufilmavo daug naudingos medžiagos, aš turiu net planus…- savo krepšyje susirandu savo mažąją elektroninę užrašų knygutę, bet rankos dreba ir negaliu jos atidaryti. Ją dedu atgal ir išsitraukiu apyrankę, kurioje įmontuotas radijo ryšys.
– Girdeni, Vaidile, Svajūnai…
Tačiau niekas neatsako. Jogirdas pastato savo gan sunkią didelę kuprinę su visa medicinine įranga ir ramiai manęs klausia:
– Tai kiek mes čia turime laiko ?
– Jei neapsirinku tai visą amžinybę… mes čia neturime laiko…mes tik svečiai…- bet aš pati tuo abejoju, kalbu kažkokius niekus ir bandau susikaupti.
– Atrodo, kad taip ir bus. Amžinybė…
– Ne ne, aš turiu omeny, kad mes grišime atgal tiesiog praėjus dešimt minučių, bet čia…verčiau pasiruoškim, persirenkim ir prisiminkim, kaip turim elgtis…- bandau nusiraminti, bet širdis daužosi kaip pašėlus.
Viskas tiek kartų kartota. Viskas tiek kartų peržiūrėta. Aš pati sėdėjau ilgas valandas stebėdama nufilmuotą medžiagą ir ruošdama planus, kas, kaip, kur turi būti…Paskui dar ne kartą aptardavome ir viską vėl derindavau, derindavau… Bet čia juk ne  teatras …Pilis tiek kartų matyta realybėje, bet tarsi ir ne ta. Aš tempiu Jogirdą koridoriumi ten, kur buvo numatyta vieta susitikti. Bet nieko nėra. Neprisimenu, ar kada viskas taip buvo blogai. Tiesiog atsidarau krepšį ir išsitraukiu drabužius.
– Jei teks jų ieškoti, taip kaip esam mes niekur neišeisim, – pasakau.
– Vilte, – staiga pro duris įsmunka ir Vaidilė. – Kaip gerai, kad nors tu čia…
Ji gerokai išsigandusi, bet aš drąsa pasigirti irgi nebegaliu.
– O kur kiti ?
– Nežinau, – nuskamba atsakymas, kuris mane gniuždo dar labiau. Bet aš stengiuosi atrodyti rami:
– Ką gi, pradėkim vaidinimą, ponai…
Netrukus mes persirengę bandome greitomis suregzti tolimesnės veiklos planą. Svajūnas nesirodo, dingo ir Girdenis. Aš rodau į užrakintą lagaminėlį:
– Ten, yra dešimt aktyvatorių. Po vieną siūlyčiau turėti iškart, jei prireiktų staigiai palikti šią vietą ir grįžti atgal. Bet vistiek turime pabandyti dėl ko esame čia…
– Aš to seniai tik ir laukiu, – atsako Jogirdas.
Keista, kad iki šiol visur buvo taip tylu ir nesusitikome nei vieno žmogaus. Pagaliau pavyksta pamatyti lauką. Vidinis pilies kiemas. Mes tikriausiai pilies antrame aukšte. Apačioje stovi vienišas sargybinis. Kitoje rūmų pusėje iš rūsio kyla dūmai. Tik dabar suprantu, kad ruduo, šaltas vėjo gūsis primena, kad mes čia ne tik žiūrovai. Dar šiek tiek ir mes turime rasti patalpas, kuriose kunigaikštis. Taip, mes einame teisinga kryptimi. Koridoriuje stovi sargybiniai. Mes liekame už kampo. Vėl kliūtys. Vaidilė žiūri į mane ir tyliai šnabžda:
– Na, sumanuole, ką darysime dabar ?
– Kažką sugalvosim, aš nežinau, kokia dabar diena ir kaip jaučiasi kunigaikštis, bet spėju, kad laiko neturime per daug…- aš kalbu, o kartu bandau kažką sugalvoti. Dar kartą turiu pasižiūrėti. Vienas iš sargų panašus į paprastą kareivį. O kiti du. Aš bandau nepasirodyti jiems, bet figūros ir rūbai kažkur matytos. Aš čiumpu Jogirdą už rankos ir tempiuosi kartu. Vaidilė dar bando prieštarauti. Bajoras prie durų atsisuka ir tai be abejo Svajūnas. Jaučiu, kad tuoj tuoj imsu šaukti „valio“, bet tik sakau:
– Svajūnai….
– Koks aš Svajūnas, – tyliai ir oriai prašneka jis. – Aš esu Mykolas, bajoras iš…
– Kaip tau pavyko ? – nutraukiu jo pagyras.
– Eikit vidun, greičiau, – neaiškina ir jis. – Laiko nedaug, mes turime žinoti, kaip jis…
Nespėjus susivokti, kas ir kaip, jis mus įstumia pro duris. Nuo kedės kažkas pakyla. Tai moteris nuvargusiu veidu. Aš žiūriu į ją, ji į mane, kažkur už manęs stovi nekantraujantis Jogirdas. Keista, kambaryje nešalta, nors niekur nematau židinio, ar kažko panašaus…Tiesa, prisimenu matytus pro lango angą  dūmus kieme. Čia kažkaip šildoma neįprastai. Moteris man kažką sako. Aš bandau suprasti, ką…mykolas, koks mykolas ? Senosios  kalbos pamokos buvo sunkiai įkandamos.
– Kunigaikštienė minėjo, kad jūs atvyksite…ji gavo iš jūsų tėvo  žinią …
Bandau susigaudyti, koks tėvas galėjo siųsti kokią žinią, spėju, kad čia kažkoks Svajūno žaidimas. 
– O jis ?- moteris rodo į Jogirdą.
– Tai Jogirdas, mano pusbrolis, – aiškinu laužydama liežuvį. – jis išėjo gydytojo mokslus …Čekijoje…jis sutiko vykti čia su manimi, kai išgirdo apie nutikusią nelaimę…galbūt jis galėtų padėti…
Moteris dvejoja. Tačiau pagaliau  aš drįstu nukreipti akis į tikslą, dėl kurio mes čia ir atsidūrėme. Aš net sulaikau kvapą. Prieblandoje sunku viską tiksliai įžiūrėti. Užklotas kailiais guli žilas vyras. Jo akys užmerktos. Aš kažkokio įkvėpimo pagauta atsiklaupiu netoliese. Pagaliau Jogirdas prieina. Laimei, jo įranga nėra gremėzdiška. Jis pats drebančiom savo rankom paima senuko ranką. Aš tik dabar prisimenu mano galvos apdangale paslėptą mažą filmavimo kamerą. Tarsi taisydama plaukus, aš ją įjungiu.
– Atrodo, šiek tiek užtruksime, – tyliai burba Jogirdas, bet aš jį girdžiu.
– Kaip jis ?- šnabždu ir aš susidėjusi rankas tarsi maldai.
– Ne kas, jis nukrito nuo žirgo ne mūsų laikais, -atsako Jogirdas. – Gali būti lūžę šonkauliai. Bet jis neįtikėtinai dar stiprus… bet kas kitas nebūtų tiek neištempęs…
– Daryk, ką reikia, nemanyk, kad mus čia laikys visą dieną, – tariu aš. Labai norėčiau dabar pričiupti Girdenį ir pasidomėti, ar tik čia jie jau nesilankė anksčiau ir nieko mums nesakė. Bet negaliu. Jo dar išvis nemačiau. Senasis vyras atsimerkia ir pažvelgia į mane. Aš tebeklūpiu sustingusi. Jogirdas įsidrąsinęs kažką jam sako, gal ramina. Jis vėl užsimerkia. Jogirdas atsitraukia.
– Tam kartui viskas, – jis sako man ir dar kažką pasako sunkiai rinkdamas žodžius slaugei.
Mes norime išeiti, pagaliau pasikalbėti, tačiau sustojame tarsi įbesti. Prieš mus – tamsiai apsirengusi moteris, išbalusi, bet kartu ir kažkuo didinga. Ir vėl aš. Ji žiūri į mane ir mosteli prieiti. Julijona? Tikriausiai. Ką aš jai paskysiu ? Mes įsiveliame į mandagumo frazių dialogą. Kuriu kažką apie namiškius. Berods,  aš tolima giminaitė, kurią kunigaikštienė sutiko priimti į savo dvarą.
– Pagaliau, – vos ne sušunku, kai mes vėl visi kartu ir jau visai kitoje pilies vietoje.
– Reikėjo mums čia grįžti anksčiau, – paskutinis susimąstęs pasirodo Svajūnas.
– Tu jau čia esi buvęs, nenaudėli ? – užsipuolu aš.
– Tylėk, tu pati nenaudėlė, o aš tave paskelbiau kunigaikščių giminaite.
– Baikit tas kalbas, tai nesvarbu, ar užmiršom, ko mes čia ?! – laiku mus nuramina Vaidilė.
– Manau, mes truputį pavėlavom, – tarė Svajūnas. – Kaip jis?
– Padėtis dar nėra beviltiška, – atsako Jogirdas. –  Bet man reikia laiko ir laisvo patekimo.
– Pasistengsiu tau padėti, – atsako Svajūnas.
– Kas tie žmonės ? – klausia Vaidilė, rodydama į pakeliamo tilto pusę, kur pasirodo keli skubantys raiteliai. Svajūnas numoja ranka.
– Man visada atrodė geriau keltis čia kiek anksčiau, – prataria pagaliau ir Girdenis.
– Tai kur tu buvai anksčiau ?- paklausia Vaidilė.- Kodėl parinkai šį momentą?
– Aš turėjau savų sumetimų.
– Ar galėčiau paklausti kokių ? Jeigu jau mes kišamės į istoriją, aš tai irgi turėčiau žinoti.
– Žinoma, netrukus jums visiems įrodysiu.
Aš klausausi nusisukusi, stengiuosi kiek įmanydama daugiau aprėpti savo akimis ir paslėtąja kamera ežero ir pilies vazdų.  Priekiniame kieme vyksta kažkoks judėjimas. Manau man derėtų nelindėti lango nišoje, be to, kad puikiai matausi ir galbūt keistai atrodau, čia pučia ne itin malonus vėjas. Saulė slepiasi už tamsėjančių debesų. Vėjas ritinėja žemai, ant grindinio prie pilies rūmų geltonus lapus. Iš kur juos čia atnėšė vėjas? Aš nematau nei vieno medžio.
–  Štai kodėl aš norėjau atvykti šiuo momentu, – Girdenis nukreipia pirštą į jau matytą tiltą priešais mus apačioje. Ten atjoja dar keli bajorai.
– Na ir kas ? – paklausia Vaidilė. Ji nori dar kažką pasakyti, bet Girdenis juos nutraukia:
– Manot, kad jie vietiniai ? Nieko panašaus. Jie irgi žaidimo piratai. Ir aš nesu toks tikras dėl jų planų čia. Ir manau, kad jie čia jau buvo atvykę anksčiau nei šis sumanymas kilo mums.
Tą akimirką mes visi tylime. Žiūrime čia į atvykstančius, čia į Girdenį. Svajūnas irgi ramus. Vadinasi, jie abu žinojo dar daugiau iš pat pradžių. Aš pagaliau ryžtuosi kalbėti:
– Tada viskas tikrai keičiasi…bet tu turėjai mus įspėti, Girdeni. Ką jie sumanė ? Ką jie čia veikia ?
– Kiek žinau jie prisidėjo prie bajorų, kurie palaiko Zigmanto pusę…
– Dar pasakyk, kad mes turime irgi  prie ko nors prisidėti…
– Prie to, kad Lietuva nebūtų suskaldyta, mieloji, – atsako Vaidilei Girdenis. – ir čia ne virtualus madų šou, brangute, čia istorija…
– Baikit, baikit…- įsikišu aš.- Tu nori pasakyti, kad kažkokie istoriniai įvykiai jau buvo įtakoti kažkokių žmonių, kurie buvo į juos įsimaišę iš ateities ? Ir be mūsų ? Nežinia iš kur atsiradusių čia, nežinia kokių kėslų vedinų ?
– Tai gyvi to įrodymai.
– Mes dar nieko nežinome. Ar jie geriečiai, ar jie blogiečiai…- sumurmėjau vėl.
– Gana , – įsiterpia Svajūnas. – Pirmiausia turim pabandyti pasirūpinti seneliu.
– Jis joks tau ne senelis, – įsiterpia vėl Vaidilė, kai ji susierzina, visada pasidaro kibi. Bet dabar ne mažiau išsigandusi ir aš pati. Mūsų istorija, mūsų neliestoji  istorija pasirodo tampa panaši į kažkokį pelių apgraužtą sūrį.
– Aš turiu grįžti pas ligonį, – pagaliau ryžtingai ištaria Jogirdas. – Manau, mes turime tam laiko.
– Kunigaikštienė kviečia tave pietų, – Svajūnas pasisuka į mane. – Tikiuosi, kad tu tinkamai įvertinsi mano triūsą. Ir neatsisakysi. Būti jos dvare ir jos globoje nėra toks blogas dalykas.
– Aš sutinku, – atsakau. – Tik su sąlyga, kad daugiau nieko nebeslepsite nuo mūsų. Ir aš turiu žinoti, kad man pavyks grįžti namo.
– Aš apie tai jau mąsčiau, – tarė Girdenis. – Grįžinėtume paeiliui. Viskas mano  jau paruošta.


Aš jų beveik nebeklausau. Man ramybės neduoda tie pietūs, į kuriuos aš turėsiu eiti. Kažkokia nesąmonė. Neturėjau laiko išnagrinėti visus valgymo papročius. Semsiu valgius rankomis ir šluostysiuos riebaluotas rankas į rankoves ? Įsivaizduodama kepto veršio vaizdą, aš pajuntu, kad jau seniau atsiradęs alkis ne stiprėja, o kažkur dingsta. Ir mane persekioja kažkokia nuojauta, kad ne viskas taip kaip mes planavome, Girdenis pagaliau mums tai pasisakė. Bet kelio atgal nėra. Aš matau tai žiūrėdama į savo draugus. Ir drąsinu pati save.
Lauke krenta šaltas spalio lietus. Sunkūs lašai krenta ant akmeninio kiemo grindinio. Staiga suvokiu, kad neturėjau laiko net gerai įkvėpti to gryno ir švaraus protėvių oro. Pamatyti viską, ką matė jie. Pabandyti suprasti, ką jie jautė, kovodami už save ir už kitus…Tik nežinomas nerimas ir abejonės man neduoda atsipalaiduoti ir pradėti rimtai gilintis į tai, ką aš norėčiau rimtai patyrinėti. Dėl ko aš sutikau dalyvauti …
– Sėkmės, – palinki man Svajūnas.
– Palaikysime radijo ryšį, – pratariu aš. – Tik nesumanyk nusiimti, man gali reikėti tavo patarimų.


Lietus tebelyja, kai aš nulipu žemyn į kiemą. Keista, kodėl pošimts aš ? Kodėl ne Svajūnas turi eiti tų keistų pietų. ? Kokias aš turėsiu kurti istorijas apie kokią nors savo gimtinę ?
Kieme stovi tarnaitė. Ji merkiama lietaus kantriai laukia manęs. Aš gailiuosi, kad neturiu jokio apsiausto, nelabai mėgstu tą šaltą rudens lietų. Tarnaitė pasuka prie nedidelių durų ir atidaro man jas. Už jų tiesiog laiptai. Nemėgstu tų įvijų laiptų,nuo jų ima suktis galva,  nemėgstu, kai už manęs kažkas eina visai greta.
Skliautuotame kambaryje jau padengtas stalas. Jis nedidelis. Mes sėdėsime visai netoli viena kitos.  Tarnaitė uždaro duris. Aš bandau įsijausti į tų laikų atmosferą ir suregzti ką nors.
Moteris tyli. Tiesiog žiūri į mane. Ir netrukus aš išgirstu tai, kas nejučia priverčia mane atsisėsti ir greitomis pasitikrinti, ar  vienas iš aktyvatorių grįžti atgal  tikrai pas mane.


Julijona ramiai žiūri į mane, gal net kažkiek nusišypso (ironiškai ?) ir paklausia:
– Kas būtų, brangute,  jeigu tu pasakytum tikruosius savo atvykimo čia į senovę tikslus ? Tik nemeluok man, tu tokia pat mano giminaitė, kaip ir aš kunigaikštienė…


Aš dar tyliu. Jaučiu, kad džiūsta burna. Bet dėl visa ko, ant stalo nieko neliesiu. Mes žiūrime viena į kitą. O už aukštų pilies langų šniokščia rudens lietus ir blaškosi pasiklydęs vėjas.


Aptarti forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas