Grynvudas Holivudas
Žvaigždės karūnai
– Štai ir Vaciukas su savo BMW flaieriu atrūksta. Kaip visada – paskutinis. Matai, Kobra, o tu sakei – niekas neateis. Visi susirnko.
– Aš nesakiau – neateis. Sakiau – neprisidės prie tavo avantiūros, Jokeri. O susirinkti – kodėl ne. Seniai nesimatėm.
Juoda skraidyklė nusileido greta kitų keturių, palyginus su ja, atrodančių labai jau kukliai. Į aplamdytą Kobros vabaliuką iš vis buvo galima žiūrėti kaip į panieką bet kam, kas skraido.
– Jokeri, sakei, jog mes čia tam, kad užsidirbtume babkių, tai kam Vaciukas? Atrodo jis su šlamančiais problemų neturi, – pasiteiravo Martynas.
– Net pelningiausiam projektui reikia pradinių investicijų. Vaciukas sutiko paremti.
– Kas moka – tas ir muziką užsako. Tai jis – mūsų darbdavys?
– Ko parinies, Martynai? Ką, nebaigtas medicininis aukštasis prieš nebaigtą bendralavkę spirga? O juk per snukdaužį prieš penkerius metus tą chebrą iš gretimos skūlios tik Vaciuko dėka išvaikėm. Jis, galima sakyti, tau gyvybę išgelbėjo. Jei ne jis, ant šaligatvio gulėtų tik pjaustinys iš Martyno.
Keturi jauni vyrai laukė, kol prieis mikliai iš juodosios skraidyklės iššokęs penktasis. Atvykėlis įsiterpė į bendrą ratą. Su elegantišku juodu sportinio stiliaus kostiumu atrodė kaip varnas tarp pilkų kiemo žvirblių. Penketas buvusių bendraklasių tylėdami pasisveikino.
– Kai sugalvojai pasityčioti iš tos chebros, Jokeri, kiek prisimenu, vos neužverčiau kojų, – nutraukė užsitęsusią tylą Martynas. – Įdomu, kas šį kartą?
– Alikai, apšviesk liaudį.
– Rimta tačkė, Vacy, – ne į temą leptelėjo Aloyzas, draugų kažkodėl vadinamas Aliku, ir nevalingai žengtelėjo į priekį. – Dvi paslaptys jaudino žmoniją per amžius – laikas ir erdvė …
– Jo–o–o, skraidyklių serviso technikas ir globalinės problemos – tai to, ko mums trūko.
– Vėl parinies, Martynai? Nusiramink, čio jo du fizikos kursai ir neatsiskleidęs rašytojo talentas prasiveržė. Alikai, gal galėtum palikti žmoniją kažkur nuošaly?
– Laiko problema išspręsta, ir mes dabar turime “TT Inc.” ir žaidimą “Laiko kelionės”. Erdvės problema taip pat iš esmės išspręsta, trūksta mažmožio – laiko poveikiui atsparių medžiagų, iš kurių būtų galima pagaminti generatorių teleportacijos kanalui erdvėje prakalti. Kanalo pradžioje laikas bėga tokiu greičiu, kad net kosmose, kur entropiniai procesai labai lėti, generatorius virstų dulėsiais, jei būtų bandoma sukurti nors kiek ilgesnį tunelį erdvėje. Kas atras medžiagas, nepavaldžias laikui, galės pakartoti “TT Inc.” fenomeną.
– Alikas nepasakė, kad tas fenomenas – milijardiniai pelnai. Be to, kelionė laiku – tik iliuzija, žaidimas. Realiai nuvykti į praeitį draudžiama. O mes pasiūlysime pasauliui tikrą galimybę keliauti erdve, nutiesime tiltus į žvaigždes. Tai net ne milijardai šlamančių. Praktiškai “TT Inc.” gali atsigulti ir užsikasti pernykščiais lapais, – Jokerio entuziazmas liejosi per kraštus.
– Mes? – pašaipiai perklausė Martynas. – Tik nesakyk, kad pradėjo veikti tavo smegenėlės ir tu padarei genealų atrdimą, kuriuo geranoriškai nutarei pasidalinti su draugeliais.
– Kobra, paaiškink jam.
– Aš rinkau medžiagą baigiamaąjam darbui apie kitataučių dalyvavimą LDK gyvenime. Atsitiktinai radau Vytauto laišką, rašytą dukterei Sofijai. Po kunigaikštienės Onos mirties ji tapo tuo, kuo buvo jos motina – kunigaikščio sielos klausytoja. Ten yra tokios eilutės: “Pabaiga arti. Kaip norėčiau palikti savo rūpestį apie Lietuvą aukštesniam už save, kaip tas Hansas Zigas savo paslaptį prieš mirtį man didžiojo mūšio vakare”. Aš radau: Hansas Zigas senovinėse kronikose minimas, kaip pabėgęs žinomo alchemiko grafo Kurto fon Klainco, sudeginto už suokalbį su velniu, pameistrys. To laiko alchemikų rašiniuose yra užuominų, kad grafas žinojo filosofinio akmens paslaptį. Pameistrys vargu ar galėjo suprasti kokį tai teorinį šlamštą, tačiau galėjo įvertinti konkretų įspūdingą rezultatą. Aišku, filosofinis akmuo – viduramžių niekalas, bet juk smalsu, ką tas Zigas bandė išsaugoti, kad net patikėjo kunigaikščiui, kuris alchemijoje – nė bum–bum. Istorijos fakultetas apmoka vieną laiko kelionę, būtiną baigiamajam darbui. Aš pasinaudojau tuo, kad viską sužinočiau.
Už palapinės sienų kalvose prie Griunfeldo rikiavosi dvi armijos, kad rytdienos mūšyje nulemtų istorijos tėkmę.Vytautas sėdėjo ant kailių krūvos ir stebeilijosi į šokčiojančias žvakių liepsneles. Krėtė drebulys. Taip visada – ir prieš pabėgimą iš Kernavės, ir prieš pasirašant Žemaičių dovanojimo raštą, ir matant, kaip dega Kreivoji pilis.
Triukšmas už nugaros privertė kunigaikštį atsigręžti. Visgirda ir vienas jo vyrų laikė sugriebę nepažįstamą vyriškį, iš pažiūros svetimšalį, matyt bandžiusį įeiti į palapinę.
– Kas toks? – piktai paklausė valdovas.
– Kažkas iš samdytų Žičkos vyrų.
– Aš – Hansas Zigas, – vokiškai prašneko įsibrovėlis, – išklausyk, didysis kunigaikšti, į tave kreipiasi tas, kuris rytoj eis mirti, vardan tavo pergalės.
Kunigaištis davė ženklą. Vyrai paleido kitatautį, atsitraukė, bet ir toliau laikė kalavijus, atstatę į nekviestą svečią.
– Aš saugau paslaptį, bet ne man ją suvokti. Ji skirta ne mums, o tiems, kas bus po mūsų, gal dar po jų ir dar. Štai.
Svetimšalis ištiesė ranką su atidaryta sidabrine dėžute. Kunigaikštis ryžtingai pakilo. Nustumdamas į šalį kalavijus, praėjo pro vyrus ir žvilgtelėjo į dėžutę. Joje gulėjo užkimštas molinis indelis ir baltas rožės žiedas.
– Kas tai?
– Laiko žudikas ir jo galių įrodymas. Tam žiedui jau trys metai. Jis miręs, bet niekada nenuvys. Žudikas jame užmušė laiką.
Kunigaikštis atsargiai paėmė žiedą ir apžiūrėjo. Staiga sugniaužė jį kumštyje ir negailestingi sutrynė.
– Aš galingesnis už laiką, – pasakė ir atgniaužė kumštį, kad pabertų sutrintus žiedlapius.
Delne išsiskleidė baltas rožės žiedas.
– Gal tavo dvasia galingesnė, bet ne kūnas – ištarė tyliai vokietis.
– Tai fokusas, – paskelbė verdiktą Martynas.
– Aha, kunigaištis bando apmulkinti samdinį, kad įrodytų tai, kuo pats netiki, – pasišaipė Aloyzas.
Kobra, nekreipdamas dėmesio į komentarus, tęsė:
– Vytautas pažadėjo Zigui, kad dėžutė su visu turiniu bus palaidota kartu su kunigaiščio kūnu, o valdovo kapo paminklinė lenta prieš tai bus sutepta skysčiu iš buteliuko. Taip vokietis tikėjosi perduoti žinią į ateitį tam, kas pajėgs ją suprasti.
– Trumpiau sakant, reikia išknisti tą buteliuką, ir mes – karaliai, – reziumavo Jokeris.
– Kiek žinau, Vytauto kapas iki šiol nerastas.
– Bet buteliukas, jei jame tai, ką mes manome, turėjo likti bet kokiu atveju. Netiesiogiai iš laiško Sofijai galima spėti, kad kunigaištis dėžutę saugojo iki gyvenimo pabaigos ir jautėsi įsipareigojęs tam Zigui. Pasinaudoję “Laiko kelionių” paslaugom, mes turim stebėti paskutines kunigaiščio dienas prieš mirtį ir išsiaiškinti, koks dėžutės likimas. Vaciukas kilniai sutiko apmokėti net tris mūsų išvykas į praeitį.
– O jei neišsiaiškinsim? – nenurimo Martynas.
– Imsimės plano “B”. Alikas pasistengė, pralaužė “TT Inc.” apsaugos sistemą ir nuskaitė laiko kanalo blokavimo kodą. Prireikus galėsime pereiti iš neakivaizdaus stebėjimo į realaus dalyvavimo režimą. Martynai, čia reikės tavo pagalbos. Kaip manai, ar galima išgydyti kunigaikštį?
– Žiūrint, kuo sirgo.
– Blogiausia prognozė – odos navikas, tikimiausia – infekcija nuo voties ar žaizdos petyje, – įsiterpė Kobra.
– Injekcija su robotais–sanitarais likus nemažiau šešiom valandom iki mirties turėtų padėti.
– Tada, psinaudoję Aliko kodu, deblokuojam sistemą, suvarom injekciją kunigaikščiui į sėdimąją ir dingstam. Vytautas pasveiksta, karūnuojasi, tampa karaliumi ir kažkada vėl miršta, o mes turim dar vieną galimybę surasti dėžutę. Daugiau šansų, kad išliks karaliaus kapas nei kunigaikščio, taigi ir dėžutę rasti bus didesnė tikimybė.
– Gal užgriūti į tą palapinę prie Griunvaldo būtų geresnis planas “B”, – pasiūlė Martynas.
– Geresnis, tik šiuo metu ta vieta ir laikas dviem metams paskelbti nelankymo zona. Kartais taip daroma, kai išauga kurios nors zonos lankomumas, ar kai įtariama, kad kažkas bando naudotis praeitimi.
– Bet kuriuo atveju mus susems už atrakcijono taisyklių laužymą.
– Teisines sankcijas apsauga gali taikyti tik formaliai pasibaigus seansui. Jei nusiplautume nuo vidurio, tai spėtume pabėgti ir pasislėpti. Viskam nurimus, galėtume pakartoti bandymą.
– Planas “B” gali pažeisti laiko kontinuumą. Tai – ne juokai.
– Kobra, pavyzdžiui,Vaciui nusispjaut ant tavo kontinuumo. Juk taip Vacy? O kiti nelabai ką turi prarasti. Užmirškime kontinuumą ir sukertam rankom.
Jokeris ištiesė ranką. Per ranką plekštelėjo tik Aloyzas.
Po ilgokos pauzės prabilo Martynas:
– Žinai, kai pamatau prieš akis, kaip didysis kunigaikštis badomas blaškosi po savo guolį, kai tu, Jokeri, bandai jam sušvirkšti robotus–sanitarus, man širdis krauju apsipila. Jaučiu, teks eiti.
Neprataręs nė žodžio iškart po to Jokeriui per delną sudavė Vacys. Tik Kobra stovėjo ir purtė galvą.
– Eisiu tik, jei bus veto teisė. Kiekvienas turi galėti bet kada nutraukti operaciją, jei taip nuspręs. Duoda sutartinį ženklą, ir visi besąlygiškai traukiamės, – galiausiai pasakė jis.
– Tada apsieisime be tavęs. Iš strioko tu veto panaudosi operacijai dar neprasidėjus.
– Jei Kobra neis, neisiu ir aš. Ir babkių nebus, – netikėtai pareiškė Vacys.
Jokeris atsiduso.
– Gerai, koks tas signalas?
– Du švilptelėjimai.
Martynas po kelių medicininių praktikų jau buvo pripratęs prie ligonių, bet stebėti kaip merdi bene didžiausios Europos valstybės valdovas buvo kažkaip nyku. Susirinkę į neįvykusį karūnavimą svečiai užsukdavo į menę, kur gulėjo Vytautas ir, nieko netarę ar persimetę keliais žodžiais, vėl išeidavo. Aplinka slėgė. Žmonės vengė žiūrėti viens kitam į akis lyg jiems matant būtų daroma didžiausia neteisybė, o jie nieko negalėtų pakeisti. Nematomas ir nejuntamas Martynas stovėjo su švirkštu prie mirštančio Vytauto lovos lyg koks sumautas angelas sargas. Jo draugai po menes ir rūmų užkoborius bergždžiai ieškojo dėžutės. Artėjo kunigaikščio mirties valanda.
– Martynai, kur tu? – paklausė Jokeris, grįžęs į kunigaikščio miegamąjį, kur prie lovos meldėsi vienišas vienuolis.
– Sėdžiu prie stereovizoriaus, pliurpiu alų, ir žiūriu senieną, kaip mėsos kalnas su berniūkščiu bėgioja nuo kažkokio kisieliaus gelbėdami pasaulį.
– Supratau. Turbūt metas planui “B”.
Kaip tik tuo metu Vytautas staiga pasikėlė ir sugriebė vienuolį už abito.
– Kas toks?
– Brolis Augustinas.
– Visgirda! Kur Visgirda? – Vytauto balsas skambėjo dusliai.
Kunigaikščio sargybinis, nesitraukiantis nuo menės durų lyg ištikimas šuo, išgirdo šeimininko kvietimą. Pribėgo, atsiklaupė.
– Aš čia.
Vytautas paleido vienuolį ir sugriebė sargybinio ranką.
– Dėžutė nuo Griunvaldo, – prašvokštė, – atnešk man, nišoje, už kunigaikštienės klavikordo.
Visgirda išbėgo. Pro neuždarytas duris tyliai pradėjo rinktis dvariškiai ir svečiai.
– Štai ji.
Visgirda padėjo dėžutę ant kelių valdovui, kuris vis dar sėdėjo sunkiai kvėpuodamas.
– Visgirda, privalai ją išsaugoti ir perduoti savo palikuonims arba tam, kuo pasitikėsi, kad jis padarytų tą patį. Tu nebetarnauji man, tu tarnauji dėžutei. – tai sakydamas, kunigaikštis pastūmė dėžutę link pavaldinio. – Dabar eik šalin. Pažiūrėsime, kas geresni žinianešiai – gyvieji ar mirusieji.
Visgirda pasišalino. Vytautas netekęs jėgų nuvirto į patalus. Brolis Augustinas pasilenkė prie kunigaikštienės Julijonos, sušnibždėjo:
– Protas jau neklauso valdovo.
– Kobra, pasiimk Aliką ir lėkit pas jį. Išsiaiškinkit viską apie Visgirdą ir ar galima rasti tą dėžutę ateityje, a, velnias, norėjau pasakyti dabartyje. Mes seksim Visgirdą. Po pusvalandžio tegu Alikas grįžta ir praneša kaip sekėsi. Jei nieko nesužinosite, laušim apsaugą ir priversime Visgirdą pasidalinti kunigaikščio dovanom.
– Jokeri, o gal švirkštelti kunigaikščiui. Jis suteikė mums šansą tapti žvaigdžių valdovais, tai gal nusipelnė galimybės tapti karaliumi.
– Martynai čia pasirinkimas toks: arba jis – Lietuvos karalius, arba mes – valdovai.
– Taip, rinktis nelabai yra iš ko.
Alikas ir Kobra užsiregistravo, kad laikinai palieka atrkcijoną, ir po kelių minučių jau buvo Aliko bute. Kobra sėdo prie kompiuterio, naršė po duomenų bazes, ieškodamas informacijos apie Visgirdą, ir negalėjo nieko rasti. Šeimininkas tuo metu rausėsi po stalčius, kažko ieškojo. Galiausiai jis iš vieno stalčiaus ištraukė įspūdingą šaudyklę ir sugrįžo prie kompiuterio.
– Apie Visgirdą – nieko, – pranešė iškart Kobra, – tarsi kažkas po kunigaikščio mirties jį ištrynė iš istorijos, lyg pats Visgirda būtų miręs. O, velnias, gal taip ir yra! Tada tai mūsų darbas, Alikai. Atrodo, tu grįžęs kažką pasakysi kitiems ir Visgirda mirs. Bet kuris tam ryšis?
– Bijau, kad tai ne mūsų darbas. Naršydamas po pilies užkoborius, aš užklupau vieną pupą, tokią visai be drabužių. Nesusivaldžiau, pamėginau gnybtelti ir nesugebėjau.
– Ranka ne ta?
– Kodas nesuveikė. Jis netikras.
– Sakei – tikras.
– Ėmiau iš ten, kur turėjo būti tikras, tik kažkas jį specialiai pakeitė. Tas kažkas nori mus pakišti. Turėtų būti nemenkas šulas iš “TT Inc.”, jei gali manipuliuoti apsaugos kodais. Jie fiksavo mano bandymą deblokuoti. Jei tikrą kodą pakeis mums pakištu ir jo pagalba deblokuos sistemą, kad nužudytų kunigaikščio sargybinį ir atimtų dėžutę, tai lengvai galės pateikti viską taip, lyg tai mūsų darbas. Dėžutė liks pas juos, Jokeris su chebra sės, o mes visą gyvenimą praleisime pogrindyje. Tik iš kur jie galėjo viską sužinoti?
– Gal mano atvejis pasirodė įtartinas ir buvo atrinktas inspekciniam patikrinimui. Tada viskas ir paaiškėjo. Svarbiausia – ką dabar daryti?
– Chebra turi dingti iš praeities, kol Visgirda ten dar gyvas. Turim juos įspėti, perduoti veto signalą!
– Alikai, turi tokius plaučius, kad kai švilptelsi, tave išgirs už trijų kvartalų? Juk neturim ryšio su jais.
– Taip, ryšys, ryšys… Palauk! Prieš porą metų Vacys netikėtai pasirodė pas mane ir užsakė du gyvybės majakus – sau ir kažkokiam partneriui. Prieš metus vieną grąžino. Matyt, partenriui nepasisekė. Tačiau antras turbūt liko Vacio kūne.
– Kas per majakai, Alikai?
– Implantai. Pagal fiziologines reakcijas fiksuoja žmogaus būsenas ir siunčia sutartinius signalus analogiškam implantui porininko kūne. Pastarasis sužadina nervinius impulsus taip, kad juntami skirtingi dūriai, pagal kuriuos galima spręsti apie partnerio būseną, nesikeičiant jokia akivaizdžia informacija. Velnias, kokie ten buvo signalai?
Kompiuteryje Aloyzas greitai surado reikiamą informaciją.
– Aha, yra du dūriai! Reakcija į baimę.Ką gi, Kobra, tau teks pabūti mirusiu Vaciuko partneriu.
Aloyzas stalčiuje surado kažkokį mažą daikčiuką ir įdėjo į įrenginį, prijungtą prie kompiuterio. Iš daiktų krūvos dėžėje prie stalo ištraukė šalmą ir užmaukšlino Kobrai ant galvos. Laidus nuo jo sujungė su įrenginiu.
– Ką darysi? – baugiai paklausė Kobra.
– Bandysiu tave išgasdinti.
– Aš jau bijau.
Technikas žvilgtelėjo į ekraną.
– Ne, tu tik stresuoji. Bet kai į tave šausiu, tikrai išsigasi.
Aloyzas pakėlė ginklą ir nukreipė į draugą.
– Čia tu juokais, kad išsigasčiau, taip?
– Kokie juokai, Kobra, kai kalbama apie milijardus. Už tai galima motinos, tėvo nepagailėti, o tokio liurbio kaip tu gyvybė tai kaip vakarykštė diena.
Kobros akys rodėsi netilps tarp akinių rėmelių. Skraidyklių technikas pamatė ekrane, kad pasiekta reikiama reakcija, nuspaudė signalo perdavimo mygtuką ir iškart pratrūko kvatotis. Po akimirkos juoką užgožė šūvio garsas. Baimę Kobros veide pakeitė nuostaba.
– Kas per velnias? – nustebo Vacys.
– Atsitiko kas? – pasiteiravo Jokeris.
– Rodos gavau žinutę nuo mirusio draugelio.
– Iš kur?
– Išeitų, kad iš ano pasaulio. Du dūriai reiškia, kad jis kažko ten bijo.
– Miręs?
– Pats nesuprantu. A, tai Alikas! Kažką nori perduoti. Du dūriai…
– Du švilptelėjimai. Kobros veto signalas! Reikia plautis.
– O Visgirda? – mėgino paprieštarauti Martynas.
– Užmiršk Visgirdą. Mes davėm žodį Kobrai.
Vacys greičiausiai atsikratė laiko kelionių įrangos ir pirmas išbėgo iš atrakcijono kabinos į laukimo salę. Prie kontrolės juostos jį pasitiko apsaugos karininkas. Dar keli apsauginiai bėgo iš tarnybinių patalpų.
– Įstatymo suteikta teise jūs sulaikomas už atrakcijono taisyklių pažei…
Nuo Vaciuko smūgio apsauginis nulėkė į šoną. Pribėgo dar du. Vacys ėjo lyg tankas. Kol draugai pasiekė išėjimą, dar keli sargybiniai atsidūrė ant grindų. Gatvėje trijulės jau laukė juodasis BMW flaieris. Jokeris ir Martynas vos spėjo suvirsti ant užpakalinės sėdynės prieš kabinos gaubtui užsidarant. Vacys suskubo net prisisegti saugos diržus ir, ištraukęs didžiulę patranką, iššauti. Kapsulė, nuskriejusi link pastato, virto tinklu, kuris užblokavo išėjimus. Skraidyklė šovė į priekį, toldama nuo atrakcijono komplekso, kurio apačioje lyg musės voratinklyje blaškėsi tinkle įsipainioję apsauginiai.
– Na, Vaciuk, prieš penkis metus tu pasirodei kietas, bet dabar tavo meistriškumas ryškiai išaugo. Tada net mėlynę po akim nešiojai, o šį kartą – nė įdrėskimo!
– Užsičiaupk, Jokeri! – piktai riktelėjo Martynas ir persilenkė per priekinę sėdynę. – Vacy, laikykis. Aš tau kunigaikščio robotukų įšvirkšiu, tave šiek tiek aplopys.
– Kas ten? – sunerimo Jokeris.
Jam neatsakė. Martynas vėl atsisėdo. Delnu perbraukė per priekinės sėdynės atlošą. Ant prabangių apmušalų liko kruvinas pėdsakas.
– Taip neturėjo būti. Jie negali naudoti kovinių priemonių, nebent mes praeityje būtume ką nors nužudę.
Atrodė, Jokeris teisinasi.
– Tai gal ir nužudėm?
– Nemalk šūdo! Gal mus pakišo?
– Ačiū dievui, Jokeri, ir tau dašilo. Manai aš bapkes investavau į tavo projektą? Ne, investavau į projektą “išgelbėk chebrai subines”. Žinojau, kad tu tuos liurbius įkalbėsi. Žinai, galėjai ir pasimokyti. Stebiuosi kaip iš vis nepasilikai praeityje medžioti Visgirdos.
Aloyzas stovėjo ir žiūrėjo į kulkų suvarpytą kūną, gulintį tarpduryje. Keistai maudė ranką, kurioje laikė ginklą. Jis ką tik ištuštino visą apkabą. Pamažu suvokė, kad tarpduryje – užpuolikas, kurį jis nukepė. O Kobra? Technikas numetė ginklą ir suklupo prie draugo. Apkabinęs per pečius, pakėlė, švelniai papurtė, lyg mėgintų pažadinti.
Kobra atsimerkė.
– Žinojau, kad taip baigsis.
– Tu ką, Kobra, žinojai, kad mus pakiš, kad tave pašaus?
– Ne, ne konkrečiai, bet apskritai. Tokie dalykai niekada gerai nesibaigia. Klausyk, Aloyzai, prisiek, kad pasirūpinsit mano Angelina.
– Kas per Angelina? Kobra! Kokia Angelina?
Kobros kūnas suglebo.
Baltijos regiono “TT Inc.” padalinio generalinis direktorius Vitas Sarma spoksojo į baltą rožės žiedą šalia sidabrinės dėžutės ir klausėsi mokslinių tyrimų grupės atstovo ataskaitos.
– Prielaidos pasitvirtino. Žiedo atominė struktūra pasižymi ypatingu stabilumu. Praktiškai ji atspari bet kokiam išoriniam poveikiui. Deje, matome tik rezultatą. Pagal jį neįmanoma nustatyti, kaip tokį fenomeną galima sukurti. Jei jūsų spėjimas teisingas, ir egzistuoja medžiaga, su kuria sąveikaujant atomų struktūros įgauna tokį stabilumą, tai mums reikėtų turėti tokios medžiagos pavyzdį, kad galėtume sužinoti, kaip viskas vyksta. Kol kas tai – tik nuostabus fenomenas, kurio nei suprasti, nei panaudoti negalime.
Tyrėjas pasišalino.
Sarma ilgai tylėjo, kol galiausiai pratrūko:
– Viskas – šuniui ant uodegos! Ir tik todėl, kad ginkluotas iki dantų dabarties smogikas ištisas dvidešimt minučių nepajėgė atjungti barbaro su kardu ir nesugalvojo nieko geresnio, kaip jį nudobti. Visgirdos mirtis nušvilpė į ateitį kaip įspėjimas tiems penkiems mulkiams.
– Tas barbaras kovėsi už dėžutę kaip pamišęs lyg už visą pasaulį, – bandė teisintis padalinio apsaugos viršininkas Mockus.
– O tu tik už milijardus šlamančių, Mockau. Aišku, tai neįkvepia. Turėjome gauti medžiagą, kuri mus padarytų pasakiškai turtingais. Penki nevykėliai turėjo sėdėti belangėj už tai, ko nepadarė, pridengdami mūsų užpakalius. O ką turim? Buteliukas dingo, lyg skradžiai žemėn prasmego. Jo nebuvo dėžutėj. Tie penki laisvi, ir “TT Inc.” dar išmokės jiems kompensacijas. Gerai, kad tas nevykęs apsaugų laužytojas sugebėjo nukepti tavo žmogų, buvo ant ko viską suversti, kitaip mus būtų užkasę.
– Na, laisvėje tik keturi, penktas – negyvas.
– Tave tai šildo, Mockau? Manęs – ne.
– Mes dar galim rasti buteliuką. Kur nors jis turi būti.
– Po kilusio šaršalo jo jau nepasisavinsi. “TT Inc.” dar gali tikėtis naudos, bet greičiausiai tas nenušautos meškos kailis jau priklauso visiems, o man į visus ir į kompaniją konkrečiai – nusispjaut!
Paskutinius žodžius Sarma prakošė pro dantis ir su įsiučiu priplojo rožės žiedą delnu prie stalo. Kai pakėlė ranką, žiedas išsiskleidė, lyg išsivieptų. Sarmai atrodė, kad jis net girdi kvailą karaliaus juokdario juoką.
– Dėde Vacy, ar mes greitai skrisim namo? – sušuko keturmetė mergytė, prieš akimirką dar šokinėjusi takeliu tarp kapų.
Keturi vyriškiai, stovintys prie kelių mėnesių senumo kapo, atsisuko į jos pusę.
– Tuoj, Angeliuk, tik atsisveikinsim su draugu, – vos nepasakė: “su tavo tėčiu”.
– Namo? Angeliuk? Ar ne per staigūs pokyčiai, Vaciuk?
– Nesiparink, Martynai. Turim būti dėkingi Vaciui. Nei vienas iš mūsų neturi tiek bapkių, kad galėtume deramai pasirūpinti ten lakstančiais Kobros genais. Na, ir suskėlė bajarį akiniuotis – panai vaiką užtaisė ir dar paėmė auginti, o toks mėmė atrodė.
– Gal todėl, kad mėmė, ir užtaisė, ir paėmė?
– Baikit, – burbtelėjo Vacys ir priklaupė ant vieno kelio.
Kiti nenorom pasekė jo pavyzdžiu.
Mergytė, pamačiusi, ką daro dėdės, apsižvalgė aplinkui. Šalia pastebėjo seną akmeninį kryžių, iki pusės susmegusį į žemę, ir atsiklaupė nulenkusi galvą. Žole ropojo boružė. Angelinai pasirodė, kad vabaliukas kažką kužda. Pasilenkė, pakreipusi galvą, kad išgirstų, ir tuo metu pažvelgė į susmegusį kryžių. Ant jo atsirado kažkokie ženklai. Dalį mergaitė pažino. Tai buvo raidės, kurių ją mokė tėtis.
– Dėde, Vacy, žiūrėkite: kai aš didelė, raidžių nematyti, bet kai aš pasidarau mažytė, kaip vabaliukas, jos švyti!
Po pergalės Didžiajam mūšį lietuvių būriai traukė namo.
Vytautas užjojo ant kalno, kur prie akmeninio kryžiaus ir ką tik supilto kapo nulenkę galvas stovėjo būrys svetimšalių karių.
– Kas toks? – paklausė kunigaikštis arčiausiai stovinčio.
– Akmentašys Džiovanis jūsų paslaugom.
– Ne tu. Kas palaidotas?
– Būrininkas. Mirė nuo žaizdų, gautų prie Griunfeldo.
– Kodėl nėra vardo?
– Žuvusio kario vardą galima sužinoti tik pagerbiant jį, valdove.
Vytauto veidu perbėgo nepasitenkinimo šešėlis. Jis nušoko nuo žirgo.
– Kodėl toks grubus kryžius, akmentašy.
– Puošmenas pirmiausia pasiglemš laikas, o toks stovės ilgiau, tik ir jis ne amžinas. Menki akmenys jūsų laukuose, kunigaikšti.
– Bet tvirtovės stovi, – mestelėjo suirzęs Vytautas ir priklaupė.
Kiti padarė tą patį. Pakėlęs akis, didysis kunigaikštis pamatė, kad atitinkamai krentant šviesai, žiūrint tam tikru kampu iš daugybės akmeny iškaltų duobučių susidėliojo užrašas: Hansas Zigas.
Vytautas atsistojo ir pasakė:
– Užrašo greitai neliks, meistre. Bus tik bevardis kapas.
– Viskas neamžina.
– Sakai? Visgirda, atnešk tą Zigo dėžutę!
Vytautas išėmė ir padavė Džiovaniui molinį indelį.
– Zigas sakė, kad čia laiko žudikas. Ištepk kryžių, kas liks pakask po juo, – pasakė ir sėdo ant žirgo.
Po dvidešimt metų mirtis ir klasta iš kunigaikščio atėmė karaliaus karūną. Gal tai sutrukdė jam padovanoti savo kraštui didingą ateitį, bet ir be karūnos jis padovanojo šlovingą praeitį. Gal todėl žvaigždės šiandien mirksi ir virš Lietuvos, žėri neprasčiau nei brangakmeniai karūnoje. Atrodo, lyg laikas bejėgis prieš jas, kad jas galima pasiekti ranka. Kažkada taip ir bus.
