Akela aka Herta
Fantastiūros
Uodega
Durys virptelėjusios ištirpsta ir aš įžengiu į klubą.
Laukiau to pusę metų. Va taip įžengti, kai visi bus susirinkę, ir tegu mato. Tegu mato ir pavydi!
Milva, ta pasipūtus kalė, stovi prie baro ir apsimeta, kad nepastebėjo. Nors mačiau, jog nužvelgė mane, vos pasirodžiau tarpduryje.
– O, mažule, kokia pasikeitus, sakykim, pailgėjus, – apžiūrinėja iš matymo pažįstamas bičas. – Koks ilgis?
– Standartinė, – murmu, – metras trisdešimt.
– Neskaudėjo, kai priauginėjo?
– Ne, tik dabar truputį nugaros apačia dilgčioja.
– O valdai lengvai?
– Dar beveik nevaldau, nes truputį skauda, ir sakė, kad raumenys dar labai silpni, tai negaliu ilgai laikyt iškėlus.Reiks ne vieną savaitę treniruoti, kad gerai valdyčiau.
– Bet seksovai atrodai, net labai.
– Tai žinau, – sakau rausdama ir sprunku šalin. Neturiu noro praplepėt su juo visą vakarą.
– Jiiisaaa!!! – Raumė pripuola prie manęs, apkabina ir bučiuoja, – oi, kaip klasiškai atrodai!
– Klausyk, – šnibždu į ausį savo geriausiai draugei, – ar tikrai ne per stora? Aš galėjau rinktis iš trijų storių, tai pasirinkau vidutinę. Dabar galvoju, kad reikėjo ploniausią.
– Ne, tikrai viskas labai gerai ir šaunu, kad pasirinkai pūkuotą. Ir spalva labai tinka – priderinai prie plaukų. Kai atsibos, persidažysi viską iškart.
– Aš norėjau su kutu ant galo, bet ten visos trečdaliu brangesnes, o dar pusmetį taupyt nėra jėgų.
– Ai, su tuo kutu vienas vargas: mano pusseserė prisiaugino su dideliausiu rožiniu kutu, tai dabar jį kerpa, nes plaukai ėmė slinkt ir klaikiai atrodo.
– Ta tavo puskė, kur violončele groja?
– Aha.
– O jai tėvai leido?
– O jos mama viską jiems leidžia. Jos brolis juokais prisiaugino antrą tą… nu tą.
– Penį?
– Aha.
– Eik tu sau! Aš taip ir įsivaizduoju, kaip įeinu ir sakau: „Mama, aš prisitaupiau pinigų ir prisiauginau uodegą, nes pusė mano draugių jas jau seniai turi.“ Ta mano iškasena mane užmuš!
Prielipa
Sveika mamyte,
Kaip tavo sveikata? Ar gavai perlaidą – siunčiau dar iš Fobo, bet nepasitikiu ta suknista tarpplanetine bankų sistema. Ir ar pasveiko mano šuo? Jei nepavyks išgydyti, užmigdykit, kad nesikankintų. Papasakosiu, kaip man sekas. Sakiau, kad ieškau naujo laivo. Tai va:
Laukiau tris paras. Iš pradžių reikėjo labai rūpestingai apžiūrėti visą kosmouostą. Savininkai būna įvairūs. Būna ir tokių išgamų, kurie gali pakilti į orbitą, o tada numesti tave velniop. Bet taip daro tik prakeikti gaidžiai, dauguma turi dar šiek tiek sąžinės ir supranta, kad tu tiesiog bandai savais būdais išgyventi.
Taigi, stebėjau uostą, o paskui – visą parą – pasirinktą laivą.
Ko ieškojau? Pirmtakų liekanų. Nes praktiškai, net ir labai atsargiai mus nulupus, visada lieka žymės. Nieko neradau ir apsisprendžiau čiupt vieną gražutėlį krovininį.
Laivą suradau beveik naują, skirtą viduriniam sistemos žiedui. Tai svarbu – nenoriu suklysti ir pasmerkti save klaikiai ilgai kelionei į pasaulio kraštą. Man gerai ir sistemoje. Ypač vidurinėje dalyje, nes ten mažiau laivų, mažesnė tikimybė, kad tave pastebės ir įskųs. Bet tu nebijok, aš gi į tėtį, visada sėkmingai prasisuku.
Planų biblioteka nusiurbė paskutinius kreditus, bet turėjau susirasti planą, nes būtų kvaila nusibaigt tik todėl, kad prisiinkaravai per durną galvą prie kuro bako, variklio ar kokios nors suknistos chemikalų saugyklos.
Man reikėjo rasti dvylikos pėdų skersmens lygią sieną, už kurios būtų saugios patalpos. Perknisęs planus, radau tokią vietą. Ir pro uosto langus jos net nesimato, o tai labai svarbu. Sargybinių nėra – laivas gi automatiškas, hermetiškas ir užplombuotas, į vidų be savininko nepateksi. Uoste dėl jo visi ramūs. Jie ramūs ir tu nesinervuok, nes jie kvaili, o aš profesionalus prielipa. Ir ne naujokas. Tai va, dabar jau turiu išsiųsti laišką, nes skrisdamas nežinau, ar galėsiu. Todėl pasakoju, kas bus po valandos:
Ogi mano griozdelis vargais negalais priskris prie to erdvėlaivio. Beje, iš šešių variklių veikia tik du ar beveik pustrečio, tai dreba, virpa viskas. Bet tai jau nesvarbu – skrist labai netoli. Klijų patranka jau burgs, pasiruošusi iššauti du kubus klijų. Pirkau ją brokuotą, bet gerai veikia, meistrai sutaisė. O taisyt reikėjo, nes jei sprogtų, būtų man amen – gelbėtojai išimtų, jei spėtų, tik nulupę odą. Bet jei ir spėtų, po poros minučių būčiau egzotiškas inkliuzas. Atleisk, kad gąsdinu, bet aš taip gyvenu. O paskui bus:
Viens, du, trys… bum!!!
Klijai ištrykš ant erdvėlaivio šono ir aš mikliai jungsiu šoninius variklius, priskraidinsiu savo griozdelį ir priglausiu.
Dar penkios minutės sustingimui (mane kaip visada išmuš prakaitas) ir amen, erdvėlaivis ir griozdelis nebeatskiriami. O paskui, kai laivas pakils į orbitą, aš išpjausiu skylę bendroje erdvėlaivio ir mano griozdelio sienoje. Na, jau mano erdvėlaivio sienoje!
Po 2–3 mėnesių, miela mama, lauk didelės perlaidos ir turėsi nupirkt man namą – grįžęs vesiu ir gausi auginti būrį anūkų. O dabar – iki. Karštai bučiuoju ir skuodžiu įjungti klijų patrankos – klijai turi sušilt.
Tavo nenuorama jaunylis
Amžinai gyvas
– Tu pažiūrėk, kiek žmonių! Čia eilė!
– Tai gi rašo, kad laukt penkias minutes.
– O kokio velnio?
– Tai gi įdomu, aš noriu pamatyt.
– Kad nėra į ką žiūrėt. Kažkoks diedas ir viskas.
– Tai kietas diedas, prieš du šimtus metų jis suorganizavo revoliuciją.
– Užknisai tu mane šiandien. Jei ne tavo trizniavimas, būčiau spėjęs užsisakyt bilietus į Mėnulio pramogų parką…
– Tai jau pusę eilės atstovėjom, tuojau prieisim, nepasiusi.
– Ten jis? Aš jį pro rudos tetos petį matau.
– Kur? Aha, tai jis. Vladimiras Iljičius Leninas. Visiems rankas spaudžia.
– Tai kad nėra į ką žiūrėt. Ir man jokio džiaugsmo, kad tas mažiukas barzdyla robotas man ranką paspaus.
– Jis ne robotas, tas kūnas tikrai jo. Šimtą metų buvo užbalzamuotas, paskui vietoje kaulų mechaniką sudėjo, kur reikia – bioniką, todėl dabar vaikšto, rankas spaudžia ir kalbas sako kaip koks robotas, bet jis tikrai tas pats Leninas, kur Rusijoj revoliuciją padarė.
– Na jo, atrodo beveik šviežias, bet aš rankos jam nespausiu, dar kokia senovine liga užkrės.
– O aš spausiu – kai istorijos kursinį apie jį rašiau, pasižadėjau nuskrist į Maskvą ir mauzoliejuje jam ranką paspaust. O liga neužkrės – kažkuo jis ten bjauriu sirgo, bet per porą šimtų metų formaline visos bakterijos išdvėsė.
– Na, savotiškas toks ir kepurytė pižoniška. Ką jis ten švepluoja?
– Pasakoja apie revoliuciją. Jis iš tiesų šiek tiek šveplavo, čia autentiškas jo balsas – balso stygas atstatė pagal garso įrašus.
– O į vakarėlį jį užsisakyt galima?
– Galima, bet brangu ir jis neįdomiai šneka. Geriau jau Čerčilį – tas nors anekdotus moka pasakoti. O, žiūrėk, tie nelaukia jau, tai mums eilės nebėr…. Zdrastvuite Vladimir Iljič Lenin, katoryj umer, no telo evo večno živiot!
Miau
– Miauuuu, miauuu…
– Palauk, mažuli, aš turiu apžiūrėt žuvį.
– Miauuu…
– Na va, tau vėl pasisekė – dvi uodegos. Ėsk jau, tik nenusprok.
– Miaauuu…(chrum, chrummm…)
– Ek, suknistas gyvenimėlis! Kiek mes šiandien žuvų sugavom, a, kacas? Rytą dvi, tai viena su dviem stuburais, kita su plaukais vietoje žvynų, ir taip dvokianti siera, kad net tu neėdei. Paskui vieną visai sveiką karpiuką, kuris man vakarienei bus. O paskui ką dar? Kaip ir nieko.
– Miaauuu…
– Ale taip mikliai suėdei, kad turbūt net nekramtei.Ale ir smakas tu, katinėli mano. O, žiūrėk, kokia plaukia! Mažiausiai dvi tonos, bet , spėju, net tu jos neėstum. Jei naktis būtų, turbūt ir šviestų. Mano brolis kartą tokią su dinamitu sumedžiojo. Tai turėjo mėsą užkast, nes maistui netiko.
– Maaauuu…
– Na neėstum tu jos, neėstum. Ir jau matyt šiandien nieko nebesugausim, vakaras jau. Na, einam namo jau.
– Miauuu…
– A žinai, va galvoju, kad visai neblogai, kad tau dar dvi kojos ėmė augt. Šešios kojos tai ne keturios – bus lengviau vaikščiot. O dėl gražumo – kam tai svarbu? O ir įdomiau. Va Jocys turi šunį su dviem galvom, tai neatsidžiaugia – jei viena miega, tai kita budi visa laiką. Gerai namus saugo tas jo Cerberis…
– Mrrr…
Konsultacija
– O, malonu jus matyti, Benjaminai.
– Laba diena, daktare.
– Ir kokie rezultatai? Kaip praėjo savaitgalis?
– Blogi – visą savaitgalį bloga nuotaika plius konfliktas per firmos iškylą gamtoje. Pirmadienį aš jį atleidau iš darbo, bet savaitgalį jis man sugebėjo sugadint.
– O meditavote pagal programą, mąstėte apie teigiamus dalykus?
– O taip daktare, meditavau. O dėl teigiamų dalykų, gi daktare žinote, viskas reliatyvu…
– Hmmm… Manau, kad atėjo metas kardinaliai pakeisti terapijos strategiją.
– Labai įdomu, daktare, tęskit, klausau.
– Supraskite, jūsų įgimtas psichotipas ir yra jūsų problema.
– Kodėl gi? Juk kiekvienas žmogus priklauso kokiam nors psichotipui…
– Gerbiamas Benjaminai, pagal testų rezultatus jūs esate 98 procentų grynumo šizoidas. Pirmas toks visoje mano praktikoje. Tokio grynumo šizoido įprastos charakterio koregavimo priemonės jau neveikia, todėl mes ir turime tas jūsų jau daug metų besitęsiančias bendravimo problemas, jums ir toliau nepavyksta užmegzti ilgalaikių santykių su moterimis…
– Bet jūs man daug padėjote, o bendravimo problemas aš sprendžiu – juk aš daug dažniau būnu tarp žmonių, nei anksčiau. O dėl moterų – aš tiesiog nesutinku savo svajonių moters, o šiuo metu mane tenkina ir trumpalaikiai… mm… santykiai.
– Taip, jūs, Benjaminai truputį pasikeitėte, bet mažai, palyginus su kitais pacientais, labai mažai. Būnate tarp žmonių? Bet ar būnate su žmonėmis? Persimetimas keliais sakiniais su pavaldiniais firmos vakarėlyje nėra tai, ką galėtume laikyti rimtu terapijos pasiekimu. Jūsų uždarumas, šaltumas, arogancija ir autokratinis bendravimo stilius atstumia visus. Manau, kad sena terapijos metodika jau išsisėmė. Matau tik vieną išeitį – operaciją.
– Aš nepageidauju chirurginio įsikišimo. Operacija – pernelyg pavojingas dalykas. Ir be to, tai labai grubus įsikišimas į asmenybės struktūrą. Ar po to aš būčiau aš?
– Operacija kur kas mažiau pavojinga, nei važiavimas automobiliu autostrada, patikėkite, nes tokia statistika. O ir rezultatai visada atsiperka. Benjaminai, po to jūs būtumėte ne tik tas pats Benjaminas, bet praktiškai tobulas Benjaminas. Pamenate, per kažkurį seansą pasakojote apie naująjį darbuotoją – silpną specialistą, kuris greitai tapo visų dėmesio ir susižavėjimo centru? Juk jūs jam pavydėjote?
– Tam plepiui? Ko jam pavydėti?
– Mokėjimo bendrauti, būti atviru, mokėjimo džiaugtis gyvenimu – isterinės jo psichotipo dalies. To, ko jūs, suvaržytas analitike, neturite. Ir todėl mes jau kelinti metai kovojame su vis gilėjančia jūsų depresija. Operacija sudėtinga, taip, bet mes įsodintume naują neuronų struktūrą, kurioje būtų atitinkami jūsų asmenybę praturtinantys centrai. Jūs būtumėte tas pats Benjaminas ir tuo pat metu jūs būtumėte…
– To nebus.
– O jūs pamąstykite, jūs gi analitikas…
– Bet aš turiu kontraktą.
– Ką?
– Kontraktą, daktare. Aš gi vadovauju koncernui, bet nesu jo savininkas. Pagal kontraktą neturiu teisės darytis neurochirurginių charakterį koreguojančių operacijų. Jiems reikia, kad būčiau toks, koks esu dabar. Tai tęsiame paprastą terapiją, daktare?
– O taip, Benjaminai, kaipgi kitaip? Atvirai pasakysiu – jūs labai geras klientas daugeliui metų.
– Aš žinau. Matyt, tai likimas.
Stiprus ryšys
– Laba diena, ponia. Čia jūs dėl to dingusio vaikinuko?
– O taip! Žinote, jis yra vienintelis mūsų vaikas, – moters balsas užlūžta ir peršoka į aukštesnę gaidą, – jūs turite jį surasti!
– Mes stengiamės, ponia, ne tik paskelbėm paiešką, bet ir susisiekėme su Interpolu.
– Augis turėjo įtartinų draugų, – moteris pasilenkia ant stalo tardytojo link ir pašnibždom tęsia, – jūs patikrinote, ką tą antradienį veikė tie jo draugai, kur pareiškime minėjau?
– Patikrinome, jie visi turi alibi. Labiau įtikėtina, kad jis išvyko į užsienį.
– Palikęs namie visus daiktus ir įjungtą kompiuterį? Jis – į užsienį? Netikiu! Augutis viską turėjo ir čia – gyvename pasiturinčiai, jam tikrai nereikia braškių plantacijose vergaut. Augutis romantikas, o ne koks avantiūristas! Nuostabus vaikas, tik labai labai jautrus ir prie kitų sunkiai pritampantis. Jis rašė eiles ir dėjo jas į internetą – tuo gyveno. Į visokias ten svetaines, na, žinot, jaunimas šiais laikais negali be interneto ir kompiuterių.
– Eiles į internetą?
– O taip – jis, pasirašydamas Kadagio slapyvardžiu, vis siuntė eiles į vieną tokią svetainę, visą širdį į jas sudėdavo, bet skundėsi, kad jas vis nukuolina ir ištrina.
– Nukuolina?
– Na taip, ten visi prabalsuoja prieš jį, o jei kūrinys gauna tik vieną balą, tai jį iš svetainės ištrina. Bet Augučio eilės tai geros buvo, jis jom gyveno. Ir talentą turėjo! Na, gal ne Brazdžionis jis, bet į tą pusę. Tai va: sekmadienį jis įdėjo į tą saitą visą poemą, kurią dvi savaites vos ne verkdamas dieną naktį rašė. O antradienį ją nukuolino tie žvėrys ir ištrynė.
– Antradienį? Tą patį antradienį, kai jis dingo?
– Na taip, jis kaip tik darbe buvo, bet kompiuterį paliko įjungtą, tai aš ir pasižiūrėjau. Antrą valandą poema dar buvo, o po trijų penkiolika – jau ne. Tada jam paskambinau, norėjau paguosti, bet jau neatsiliepė. Telefoną vėliau radome paliktą stalčiuje.
– Emmm…
– Na tai ieškokite jo, mes irgi savais keliais ieškom – kreipėmės į Ekskomisarų biurą ir kitur…
– Mes stengsimės…
Ponia pagaliau uždarė duris. Kriminalistas dar kurį laiką stovėjo krapštydamasis pakaušį, paskui iš stalčiaus išsitraukė kasetę su vaizdo stebėjimo kameros įrašu. Kurį laiką ieškojo reikalingo kadro, paskui sėdo žiūrėti. Žiūrėdamas vis atsukdavo atgal – vaikinukas salės kampe atsikąsdavo bandelės, pakeldavo buteliuką kokakolos ir… išnykdavo. Lygiai 14 val 52 min. Po sekundės dalies, kitame kadre, jo jau nebebūdavo. Nei vaizdo įraše, nei gyvenime. Dingo…
Kriminalistas bent pusvalandį bandė išmesti iš galvos vieną mintį, bet neištvėręs paskambino. Iš pradžių dingusio vaikino motinai, jog sužinotų saito pavadinimą, vėliau – saito administratoriui.
O paskui susinervinęs ir keikdamas grafomanus išėjo gerti alaus: tą suknistą poemą iš literatų saito ištrynė kaip tik 14 val 52min. Ir, atrodo, kartu su autoriumi, nes nuo tada jo niekas nebematė. Bet to į bylą gi neįrašysi.
Tabletė
Ji guli priešais mane ant rožinio popierėlio. Nedidukė, šokoladiniame apvalkale. Turėjau ją išgerti dar 9 ryto. Tiksliau, 8 val ir 50 min – 10 minučių reikia, kad suveiktų.
Tai fantastiškas vaistas – už jo sukūrimą farmacininkų grupė gavo Nobelio premiją, o pasaulinės ekonomikos efektyvumas išaugo 30 procentų.
Mažytė tabletė sukelia nenuslopinamą norą dirbti ir net pats nuobodžiausias darbas suteikia begalinį malonumą.
Ji guli prieš mane ir laukia, kada ją prarysiu.
O jau dvylika.
Įdomu, kada išras tabletę, kuri skatins norą praryti šitą šokaladuotą tabletę?
