Skaitiniai

2005-08-22
 

Kūryba: Fantastiūros 3

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Herta Matulionytė ir Tomas Burba


Fantastiūros


Čiūčia liūlia laumės vaiką…


Jis nemirė badu tik todėl, kad vienas seniausių prie bažnyčios budinčių elgetų, bekojis Juozapas, pasidalino su juo keliomis virtomis bulvėmis. Bulves jo skrandis virškino labai sunkiai, bet keli maisto kąsneliai padėjo išsilaikyti dar parą.
Jis jautė, jog turi išsilaikyti dar šiek tiek ir viskas bus gerai.
— Kvaileli tu, kvaileli, — lingavo galva geraširdis Juozapas, — ko tu sėdi kaip uodegą prišalęs? Manai, kad ponai patys atbėgs tavęs pašert? Turi pats pult prie žmonių. Prišoki iš priekio, kad praeit negalėtų, ištiesi ranką ir reikalauji pinigėlio. Labai padeda, jei raudoji ir bliauni. Ar sunku ašarėlę kokią nuvarvinti? Tik į žmones gerai įsižiūrėti reikia, nes nuo kito dar ir į snukį gali gauti. Va, pasižiūrėk, kaip Jonukas sukas — kai tik iš bažnyčios žmonės ima eit, pasitrina akis svogūnu ir pirmyn. Dar nebuvo, jog pinigėlio negautų. O juk už tave mažesnis, pasimokytum iš jo… Na gerai, ar valgei šiandien?
Jis papurtė galvą.
— Tai gi, jei ir toliau taip, — aimanavo senasis elgeta, ištraukdamas iš terbos apipelijusią ir patežusią duonos riekę, — šviežių bulvių nesulauksi. Aš irgi neįstengsiu mudviejų abiejų išmaitinti. Na, imk, kol turiu.
Jis susigrūdo riekę į burną ir kramtė net dusdamas.
— O tu bent vardą turi?
— Nnne…
— Palauk, palauk… Kaip tai… vardo neturi? Kaip čia galima vardo neturėt? Gi visi Dievo tvariniai vardus turi. Net ir karvutė ar katinėlis koks, tvarte laikomas. O tu kaip neturi? O motiną turi? Tėvą?
— Netuhiu.
— Laumės vaikas jis, — leptelėjo raišoji Pranė, kuri netoliese sėdėjo ant žemės ir vyniojo sausais autais ištinusias kojas. Žinau aš jį, rastinukas. Čia prieš kelis metus, kai žvaigždė nukrito ir mišką uždegė, tai jį tarp degėsių rado.
— Pranusia, a, Pranusia, o kodėl jau iškart… laumės vaikas, laumės vaikas? Maža kas sudegt galėjo? Kad ir namai kieno nors, ir vaikis našlaičiu liko…
— Juozapai, ar tu durnas, ar tik apsimeti? Tu pasižiūrėk į jį — gi į žmogų nepanašus! Pagal dantis — tikras šeškas. Ir kvapas panašus.
— Kodėl nepanašus? Nugis nuprausus, sušukavus būtų… na būtų visai… — Juozapas užsikirto. — Va tik akys jo nesveikai atrodo…
— Ką sušukuot? — varstė nagines senoji Pranė, — nėr pas jį plaukų. Kažkokie žvynai ant galvos vietoje jų. Ir oda, plausi ar neplausi, pilka. Netiki? Tai nurišk skudurą nuo jo galvos, ar aš tuoj nurišiu, — Pranė siekė tvoros ir bandė stotis.
— Neheikia, tetuhyte, neheikia! — maldavo Jis traukdamasis atbulas. Nujautė, jog būtų geriau, jog žmonės nepamatytų to rago, kuris per mėnesį staiga išaugo ant jo pakaušio. Rago, kuris tyliai gausdavo ir vibruodavo naktimis.
— Tfu, tu šveply prakeiktas! — atgal šleptelėjusi Pranė tęsė pasakojimą. — Ir kalba, lyg vietoje liežuvio birka būtų. Tfu! Tfu! Jį nebylė, kur prie senojo malūno gyveno, išaugino, bet pavasarį sniegui tirpstant pasimirė boba. Tai šis gavo eit elgetaut. Bet kad žioplas, tai net jei vasarą pratemps, tai žiemą neišgyvens. Nebent pasigailėtų kas ir priglaustų peržiemot. Bet kad baisus kaip pats biesas, tai niekas neims. Bus kaip tam bulvianosiui šlakuotam, kur pernai žiemą bandė nakvot pas klebono šunis — sušals ir šunys jį suės. Tik apgraužtus kaulus rasim. Aišku, jei šunys ės tokią bjaurastį.
— Tfu, tfu! — spjaudės Juozapas, — na ir bjauri tu boba, Pranusia! Kaip gali tokius dalykus prie vaiko kalbėt?
— Biesas jis, o ne vaikas, — raukės raišoji, — aš daug visokių apsigimimų mačius, bet tokio — niekad. Ai, einu jau nakvynės ruoštis.
Pranė, šnarpšdama ir prisilaikydama lazdos bei tvoros atsistojo, susirinko terbas, niūriai dėbtelėjo į Jį.
— Jo močia — laumė, tėvas — pats velnias! Ir jo vieta — pragare, — pareiškė.
— Ropok, Pranusia, ropok į tą savo sandėliuką prie mėsinės kumpių uostyt, — mojavo ranka Juozapas, — visvien nieko gero nepasakai…
— Šikna čia viskas, ką čia gero pasakysi! — atsisveikinimui leptelėjo Pranė ir, vilkdama dešinę koją, nušlitiniavo tolyn.
— Bjauri boba, — lingavo galva elgeta, — tik tu neimk į galvą tų nesąmonių, kur ji prikalbėjo. Durna ji, o ir gyvenimas jai nenusisekė… Tu kur eini?
— Man heikia… — atsakė Jis stodamasis. — heikia.
— Tai kur čia susiruošei ant nakties? — neatstojo Juozapas. — Jei ką — priimsiu pernakvot pas savi. Po smuklės laiptais kampelį turiu. Ei, vaike, ar girdi? Priimsiu pernakvot, sakau….
Jis nebesiklausė. Nes…
Nes ragas ant galvos ėmė gausti.
Laimė, žmonės aplink to negirdėjo.
Jis paliko ant žemės savo krepšį su skudurais apsiklojimui ir šuns kailiu, kurį taip gerai pasitiesti ant žemės. Juozapas veltui šaukė, jog pasiimtų.
Tai nebebuvo svarbu. Jis… sulaukė. Nežinojo ko, bet tai buvo kažkas labai labai gero. Ir dabar viskas jau buvo nebesvarbu — jis turėjo eiti. Ir žinojo, kur.

Juozapas įsiropštė į vežimėlį ir, atsistumdamas rankomis į žemę, pasileido dardėti paskui. Bijojo, jog prisiklausęs baisių piktos moteriškės kalbų, vaikas pakels ranką prieš save. Deja, vytis nesisekė — nešuliais apsikrovę žmonės trukdė pravažiuoti, keikė… O stambus ir gerokai įkaušęs bernas, kuriam elgeta netyčia įvažiavo į pakinklius, netgi skaudžiai įspyrė.
Juozapas kasės iš paskutiniųjų, rėkdamas ir keikdamasis, bet kelią užstojo iš aikštės pasipylusių bėgančių žmonių minia, o stora moteriškė su vištų prikrauta pintine užvirto ant jo, vos neuždusindama galingu biustu.
— Dievuli aukštielninkas, Dievuli aukštielninkas, — aimanavo ji, klūpėdama ir rinkdama išbirusias vištas, kurios, jos laimei, buvo surištom kojom. — Stebuklas!
— Ką? — šnarpštė Juozapas, bandydamas prisėsti vieną iš vištų, — Gatve dardėdamas vištidėn papuoliau — tikrai stebuklas. Ar pasiutot čia visi? Kas čia daros?
— Taigi aikštėn iš dangaus nusileido!
— Kas? — pakartojo Juozapas, jausdamas, kaip traška po jo užpakaliu vištos šonkauliukai.
— A ką aš žinau? — moteriškė sugrūdo paskutinę surastą vištą pintinėn ir, nusirišusi skarą, ja uždengė pintinės viršų. — Reiks kunigėlio klausti, kas ten buvo. Atrodė kaip koks didžiulis žiedas. Visi iš aikštės išbėgo, tik kažkoks elgetų vaikas apdriskęs pasiliko. Tai paskui tas žiedas vėl dangun pakilo, bet to vaiko aikštėj jau nebebuvo. Va, imk pinigėlį. Šiaip neduočiau, bet kad jau užvirtau, tai turėkis.
Moteriškė pasitaisė susivėlusius plaukus, atsidususi pakėlė kudakuojančią pintinę ir nupėdino šalin. Juozapas suspaudė saujoj monetą ir dar ilgai sėdėjo nejudėdamas, netgi pamiršęs prispaustą jau nebegyvą vištą.


Čiūčia liūlia laumės vaiką,
Kreivą, šleivą ir kuprotą.
Skamba seno vario žiedas
Laumės vaikui dovanotas.


Vėjų grūdintas ir kaltas
Laumės vaikas kaltas kaltas,
Kad nešoka, nedainuoja,
Kad nemiklios kreivos kojos.


Laumė močia dūksta pyksta
Ir už stalo nesodina,
Viską žino, bet nežino,
Kad sparnai jos vaikui dygsta.


Kad išskris jis vieną naktį,
Rudenį prieš patį lietų
Vidury didžiulės aikštės
Žmonės ras varinį žiedą.


Vytauto Kernagio “Laumės vaikas” — daina,
kuri man visada buvo visiškai fantastinė.


(Teksto autorius: Onė Baliukonytė
Muzikos autorius: V. Kernagis)


Herojus turi būti vienas


… Я ломал стекло как шоколад в руке
Я резал эти пальцы за то, что они
Не могут прикоснуться к тебе
Я смотрел в эти лица и не мог им простить
Того, что у них нет тебя и они могут жить *


Herojus gulėjo ant sofos. Gulėjo jau trečia diena ir nieko nevalgė. Tiesa, kartais gėrė vandenį iš kibiro, kuris stovėjo už durų.
Dievas stebėjo jį nuo pat pirmos dienos, kai Herojus rėkdamas trupino kumščiais sienų tinką. Tada Dievas buvo patenkintas — viskas vyko pagal planą. Antrą dieną, kai rytui išaušus herojus taip ir nepakilo iš lovos, Dievas dar nesinervino; jis manė, kad Herojus ilsis. Trečią dieną, Dievo nuomone, Herojus turėjo atsikelti rūsčiai spindinčiomis akimis ir trūkčiojančiu skruostu eiti keršyti.
Herojus toliau gulėjo ant sofos ir žiūrėjo į lubas. Numušti jo krumpliai gijo, tačiau veidas papilkėjo, o lūpos apsitraukė balkšva plutele — organizmo reakcija į badą. Maisto buvo, bet herojus nėjo į gretimą kambarį jo pasiimti.
Ketvirtą dieną Dievas nutarė išprovokuoti jį veikti. Tam jis atsiuntė tris valkatas su beisbolo lazdom. Pats ir turėjo sustabdyti juos, kad nepribaigtų Herojaus — šis nesigynė. Atvirkščiai: jis aiškiai troško mirties ir… prašė, kad jį pribaigtų.
Dievas siuto. Ne tam jis rūpinosi, kad herojus būtų ne tik nepaprastai išsilavinęs, bet ir turėtų karate ir dziudo juodus diržus. Ir dar automatą su pilna apkaba po spinta. (Tam atvejui, jei kovų menai nepadėtų.) Herojus galėjo išgalabyti pusę apskrities aplink… tačiau jis nė neketino savo galių naudoti ir geso tiesiog akyse.
Ir kai jis, spjaudydamasis krauju, iš paklodės susisuko virvę ir ėmė tikrinti, ar pakankamai stiprus kablys lempai… Dievas neištvėrė.
Pasirodė taip, kaip ir priklauso Dievui — šviesos stulpe. Herojus labai susidomėjo, bet tuojau nuvylė Viešpatį. Jis nė neketino kautis, o ėmė kaulyti, kad Dievas gražintų į apyvartą nesvarbų antro lygio herojų. Tai yra heroję. Girdi, jis viską gali, tai tegu prikelia ją iš mirusiųjų. Be jos, saulutės šviesiosios, Herojus nematąs prasmės gyventi… Tai į Dievo planus neįėjo. Gi visose teisingose istorijose herojus lieka vienas: žūva jo mylima mergina, išžudoma šeima, pasmaugiamas mylimas žiurkėnas — ir tada herojus eina KERŠYTI. Kitaip tingaus herojaus neiškrapštysi iš fotelio priešais televizorių, nenutempsi nuo meškos kailio prieš laužą ar nuo kompiuterinės kėdės…
Nieko panašaus nevyko. Herojus liko vienas, tačiau nė neketino eiti galabyti skriaudikų, kurie neleido jo brangiajai pabėgti iš degančio namo. Vis aiškino, kad niekas nebeturi prasmės. Kerštas taip pat — keršydamas jos neprikels, tik paliks kažkieno vaikus našlaičiais. Pasaulyje, girdi, ir taip per daug skausmo. Filosofas, matai, prisiskaitė pacifistų! O turėjo būti karys…
Dievas įsiuto, liepė jam palaukti ir atsijungė.
Susisiekė su serviso centru, nuskipino visus automatinius atsakovus ir galų gale prasimušė iki gyvo budėtojo, kuris pietaudamas šiaip ne taip susimylėjo pakelti ragelį.
— Laba diena, aš turiu nusipirkęs naujausią jūsų programos “Rašytojas–Režisierius” versiją.
— Ir?
— Aš sukūriau herojų, viskas buvo labai gerai, bet jis ėmė elgtis ne pagal suplanuotą siužetą. Tai programos klaida?
— Kurią programos versiją turite?
— Skirtą scenaristui. Kartu su visom bibliotekom. Pačią brangiausią ėmiau, nes rašau knygą ir kartu ekranizuoju filmą. Ėmiau profesionalią — maniau, kad bus geriausia.
— Matote, šioje versijoje herojai elgiasi labai tikroviškai, pagal realias savo asmenines savybes. Kiekvienas iš jų — originali galingo dirbtinio intelekto** palaikoma asmenybė. Jei jūsų herojė yra balerina, greičiausiai ji nemoka melžti karvių ir atvirkščiai. Jei jūs norite, kad herojai visada paklustų jūsų valiai, imkite paprastesnę programos versiją, ne su tokiu galingu dirbtinio intelekto moduliu. Tada jie darys tai, ką jiems liepsite.
— Dėkui, bet protiškai atsilikusių personažų mano romane bei filme nėra.
— Tada ištrinkite klaidingą siužeto liniją ir perkurkite herojaus bazinius, vadinamuosius genetinius, duomenis bei asmeninę istoriją. Ir jis taps kitoks. Arba, pagal situaciją, keiskite siužetą.
— Bet aš jau parašiau ir vizualizavau penkiolika skyrių! Liko paskutinis, kuriame turėjo būti geriausios kovos scenos, ir montažas! O vietoje kovos jis kliedi pacifistinius niekalus ir dar bando numirt iš meilės. O nei skaitytojai, nei žiūrovai nemėgsta tragiškų pabaigų.
— Reiškia, sukūrėte jausmingą romantiką–filosofą, o ne karį. Kuo intelektualesnis jūsų herojus, tuo jis savarankiškesnis ir sunkiau prognozuojamas. Beje, vienas jūsų kolega sukūrė materialistą herojų, kuris netikėjo Dievu. Tai kai sumanė jam pasirodyti Dievo pavidalu, herojus išprotėjo. Nuo tada rekomenduojame tokiems personažams pasirodyti ateivių forma — tai labiau priimtina jų sąmonei. Užuojauta dėl tų penkiolikos skyrių.
— Cabrones*** intelektualai! — suniurzgė rašytojas. — Jis darys, ką liepsiu, ir taškas! Rasiu būdą!
Ir numetė ragelį.

Herojus tebesėdėjo ant grindų. Užtat kilpą jau buvo pasiruošęs ir net muilu ištepęs, kad gerai slystų. Taburetė irgi pastatyta. Pilnas mirtinas komplektas.
— Tai va, — prakalbo Dievas, apžiūrinėdamas kilpą. — Čia bus dialogas ne spaudai ir ne žiūrovams, — pažymėjo pats sau. — Taigi, briliantini tu mano, darom taip: tu eini ir keršiji be jokių atsikalbinėjimų ir filosofijų. Tiesiog išgalabyk juos efektingai ir be gailesčio. Kuo išradingiau — juk tu intelektualas! O paskui, kai darbas bus atliktas, aš grąžinu tau tavo damą šviežią, veikiančią bei pilnam komplekte — aš gi Dievas! Dar daugiau, gi žinai, kaip Biblijoje rašo: “Dievo namuose daug kambarių” — galėsi išsirinkt pasaulį, kuriame vėliau gyvensi ir vargo nematysi. Daugiau aš tavęs nekankinsiu, galėsi sėdėt savo mergą apsikabinęs, vyną gert ir eiles rašyt… ar filosofuot iki apkiautimo. Tinka?
Herojus kiek pagalvojo ir… linktelėjo galva.
___________________________
* …Aš laužiau delne stiklus kaip šokoladą / Aš pjausčiau šiuos pirštus už tai / Kad jie negali paliesti tavęs / Aš žvelgiau į šiuos veidus ir negalėjau jiems atleisti / To, kad jie neturi tavęs ir gali gyvent  © Nautilus Pompilius
** Pabaigusi rašyti šią fantastiūrą, pamaniau, kad po kelių ar keliolikos metų tai gali būti jau nebe fantastika. Manau, tokią programą, ar kažką panašaus, sukurs. Galbūt net greičiau, nei tikiuosi ir netgi ne “The Sims” kūrėjai. Nors…
*** Ožiai (isp.)


Mažulė


Mažulė nervinasi. O kai ji nervinasi, tada labai daug ėda. Kišu į nasrus vieną žuvį po kitos — punta kaip smakas. Bet tai nėra blogai, nes žuvies turim pora dėžių ir kelionei jos tikrai užteks. Blogai tai, kad mažulės uodega labai nepatogiai užlenkta ir mūsų gražuolė visaip bando ją išlaisvinti. O užlenkti turėjom, nes nebūtų gerai, jei ilga žvynuota uodega vilktųsi paskui mašiną asfaltu
Bijau, jog trosai neatlaikys. Ir tada… Ūūū — geriau nė negalvoti. Kasau jai pažandes, gal nurims.
Pagaliau iš žvalgybos grįžta vienas iš mūsiškių ir praneša dvi žinias: blogą ir gerą. Blogoji — mūsų nusižiūrėtoje vietoje stovi pora palapinių. Geroji — jose visi girti iki sąmonės netekimo.
Privažiuojame prie pat ežero. Į palapines dėl visa ko pripurškiame migdančių dujų. Ir prasideda sunkioji dalis — iškeldinimas. Tiksliau, išleidimas. Mažulė šnarpščia ir sukioja galvą ant ilgo kaklo. Ji iš savo genetinių donorų — vienos plėšrios dantingos žuvytės (Catoprion mento) ir reto vandenyje gyvenančio driežiuko (Lanthanotus borneensis), beveik nepasikeitusio nuo dinozaurų laikų — paveldėjo meilę vandens telkiniams. Ir dabar, užuodusi vandenį, pati į jį veržiasi. Muistosi visu savo aštuonių su puse tonos „kūneliu“. Ir puiku. Svarbu, kad tik neapverstų mašinos.
Niurkteli į ežerą taip, jog tas ima veržtis iš krantų. Mažas tas ežeriukas. Man visada atrodė, jog Loch Neso ežeras turi būti didelis.



Negalvokite apie mane


Sugriežiau dantimis — ji sėdėjo prie mano stalo ir netgi bandė spaudinėti klaviatūrą. Nustėrusi stebėjau, ar kartais tai jai nepavyks. Laimei, pirštai — beveik neskaidrūs, bet vis dar vaiduokliški — neįstengė iki galo nuspausti klavišų. (Jei nuosavas vaiduoklis imtų už mane bendrauti IRC*, beliktų tik nusišauti!)
Matyt, ji kažkokiais klaikiais savo jutimais pastebėjo mane, nes ėmė gręžtis. Nelaukiau, kol pamatysiu veidą, pripuolusi stvėriau vaiduoklišką kaklą. Tiksliau, plonytę tamprią žarnelę, į kurią jis susispaudė mano delnuose. Gniaužiau ir įsiręžusi tempiau — reikia nuplėšti galvą. Kaip visada ir visoms viešnioms.
Ji bandė gintis. Silpnutės rankelės įsikabino į mane. Bandė sulaikyti.
Tempiamas kaklas ištįso iki pusmetrio ilgio, susiaurėjo iki siūlo storio, bet laikėsi. Ir tos prakeiktos rankelės, nagais besikabinančios man į riešus…
Kaip aš iki šiol neišprotėjau?
Pagaliau “siūlas” trūko. Nuplėštą galvą kažkur numečiau. Net nežinau, kur nukrito. Niekada nežiūriu — laukiu, kol išnyks, nes nervai nelaiko matyti kur po stalu gulinčią savo galvą. Gi visos viešnios — mano kopijos. Nuplėšus galvą, jos nustoja veikti ir išnyksta daugmaž per dešimt minučių. Geriau, jog tada niekas neįeitų į kambarį, nes gali tekti kviesti psichiatrus.
Ieškojau kažkur nukišto telefono. Paskambinsiu mamai. Prieš tris metus ji tvirtino, jog aš išaugau ir tai daugiau nepasikartos. Girdi, košmarai baigėsi kartu su paauglyste, nebebus viešnių. Šnekėtoja! Kitą kartą, kai rasiu viešnią, paskambinsiu jai ir pakviesiu pribaigti. Galės vėl “smagintis”, kaip vaikystėje, kai smaugdavo viešnias pundais. Dešimt per dieną.
PRAKEIKIMAS!
Tik dabar pamačiau, jog viešnia iki kraujo APDRASKĖ MAN RIEŠUS. O tai žiauriai blogai. Žiauriai. To per dvidešimt mano gyvenimo metų, kai teko padusint ne vieną šimtą viešnių, nėra buvę. Tai reiškia, jog ji beveik reali… ar jau visai reali.
— Alio? …Alio?!
— Viešnia, — šnabždėjau kūkčiodama, — ir labai stipri. Nežinau, ką daryti.
— Stipri? Neįveikei?!
— Įveikiau, bet ji mane apdraskė. Įsivaizduoji?
Ragelyje buvo tylu.
— Mama, ką man daryti?!
— Palauk, galvoju.
— Tu sakei, kad jų nebebus!
— Tai ir nebebuvo gi. Bet, matyt, kažkas labai apie tave galvoja.
— Galvoja? Ir tik todėl vėl aktyvavos?
— Taip, dukrele, — vos girdimai kalbėjo mama. — Ieškok, kuris berniukas…
— Velnias! — riktelėjau numesdama ragelį, nes koridoriuje pamačiau stovint antrą.
Kad vyriška vaizduotė prisidėjo, matėsi iš tolo — norėdama tokios krūtinės, turėčiau prisipumpuoti porą kilogramų silikono. Prisifantazavo kažkas iki baltų arklių.
Ėmiausi jos tuojau pat. Šmėkla gynėsi — pargriauta ant grindų, nagais drykstelėjo man per veidą. Stipri, bjaurybė. Paklaikusi nulėkiau į virtuvę, pasigriebiau peilį ir pasivijau ją, ropojančią durų link. Užsėdau jai ant nugaros, prispaudžiau… ir nurėžiau galvą.
Pasiliejo bala kažkokio rožinio skysčio.
Visa virpėdama nuėjau į vonią raminančiųjų.
Ten radau dar vieną.
….
Besimaudančią po dušu fitneso deivę. Plaukai kaip iš šampūno reklamos, oda — kaip iš kremo reklamos… Nušaut už tokią vaizduotę asilą prakeiktą.
….
Neturėjau jėgų jos pribaigti. Tiesiog pakišau kėdės atlošą po vonios durų rankena ir šleptelėjau ant grindų pagalvoti.
Aš turėjau surasti, kuris tai daro.
Galvojau. Daugybė veidų, sakinių nuotrupos… O jei Vladas? Tiesa, gi viskas baigta. Ir net tada, kai dar vaidino draugą, viešnių niekada nebuvo. Bet gal? Nes jei ne jis, tai kas?
Suradau numerį — iš mobiliojo buvo ištrintas, bet išlikęs kažkurioje užrašų knygutėje. Voverės kaupia riešutus, o aš — senus telefonų numerius užrašų knygutėse. Kartais praverčia. Paskambinau.
Atsiliepė gal po dviejų minučių. Užsimiegojusį vos pažinau. Neatsakiau iš karto, tai dar kartą pakartojo: “Aaaliooo??”
Išgirdau kaip greta jo miauktelėjo plonas, irgi užmiegotas, moteriškas balselis: “Vladeli, kas čia naktį durniuoja?”
Ne jis, tikrai ne jis — jau turi naują pasiją. Susirado kitą kvailę.
Tai kuris? Ir tada supratau, kad nuo pat pradžių apgaudinėju save.
Puikiai žinojau, kuris. Tie pasiūlymai padėti rašyti kursinius, daugybė skambučių visokiausias pretekstais… prakeiktas tylenis kursiokas.
O jei ne jis?
Ogi tuojau patikrinsiu. Ha, jis vakare prieš devynias skambino. Ir pusę dešimtos dar kartą. Klausė, ar ateisiu į pirmą paskaitą.
Surinkau numerį.
Atsiliepė tuojau pat, žvalus kaip agurkėlis. Tikrai nemiegojo. Jis!
— Sveikutė! Kaip tik galvojau apie tave. Ko nemiegi? Mokais?
“Kaip tik galvojau apie tave.”
— Negalvok apie mane, — inkščiau pro sukąstus dantis, — negalvok…
— Negaliu negalvoti, — atsakė staiga prikimusiu balsu. — atleisk, tai ne mano valioje.
Vonios durų rankena sujudėjo.
— Tu nesupranti, — aiškinau pravirkdama, — tau negalima, tavo per laki vaizduotė…
— Kodėl? Negi aš ką bloga padariau? O gal trukdau? Aš gi… tik leisk, būsiu tau tik draugas. Prireiks — būsiu tau sarginiu šunim, kilimėliu po kojomis, tik leisk… Ką aš bloga padariau?
— Negaliu pasakyti. Nors… atvažiuok.

Kalbėjomės porą valandų. Verkėm abu. Paskui, nes jis vis tiek netikėjo, atidariau vonios duris.
Mano nuostabai sureagavo labai ramiai — susitvardė. O gal tiesiog apmirė nuo šoko. Ką aš žinau?
Aprengiau viešnią savo senais sulopytais džinsais ir atsibodusias bei užskalbtais marškinėliais. Net ir apdriskusi bei susivėlusi buvo dešimt kartų dailesnė už mane. Tada jis ją išsivedė namo. Na va, ir vilkas sotus, ir avis sveika — visi patenkinti.
Kas bus vėliau? Kas su mumis bus vėliau?
Ai, ką nors sumąstysim. Kažkaip išsispręs. Blogiausiu atveju aš ją pribaigsiu.
Tik negalvokite apie mane, po velnių! Gerai?
___________________________
* IRC — virtualios pokalbių svetainės


Specialistas


Tania matydavo jį dažnai. Tai buvo vienas iš maloniausių klientų — simpatiškas, dosnus arbatpinigių inteligentiškas seneliukas. Tiesa, ji įtarė, jog kartais dėdulė ateina paspoksoti į ją, įspūdingą keliasdešimt metų jaunesnę moterį. Bet šį kartą jis atėjo ne vakare, kaip įprasta, o per pietus ir sėdėjo iki pat nakties. Gėrė nedaug, atrodė labai prislėgtas. Beje, atsitempė didžiulį lagaminą.
Baro darbo laikas ėjo į pabaigą. Laimė, klientas nebuvo girtas, kad to nesuvoktų — jis mostelėjo ranka, prašydamas sąskaitos.
— Nespėjote į lėktuvą? — padavėja neištvėrė nepasmalsavusi.
Klientas tik liūdnai dėbtelėjo į ją paraudusių akių žvilgsniu.
— Atleiskite, kad klausiu, — atsiprašinėjo Tania, — man taip pasirodė.
— Nieko tokio.
— Problemos? — neatstojo smalsuolė.
— Hmm… — pasikasė paausį lankytojas, — net nežinau, kaip pasakyti. Ko gero, taip.
— Būna, — tarstelėjo Tania ir susigriebusi dar kartą atsiprašė už perdėtą smalsumą, tačiau vyriškis jau ėmė šnekėti:
— Prieš dešimt metų buvo apie… tuziną kolegų, kurie maždaug suprato, ką darau. O dabar… dabar… — Lankytojas liūdnai šypsojosi, žvelgdamas pilkomis geromis akimis iš po žilų antakių.
— Hmm… — numykė Tania, padėdama ant stalo sąskaitą. Perdaug leistis į kalbas irgi nenorėjo: vėlyvos kalbos bare paprastai baigiasi daugiau ar mažiau užmaskuotu kvietimu praleisti naktį kartu. Ir senyvas amžiaus čia ne kriterijus, juk galima tik pabandyti.
— Buvom likę tik dviese — aš ir Polas iš Oksfordo. Bet šiandien jis pareiškė, kad jau porą metų nebesupranta, mano teorija esanti pernelyg sudėtinga. Tai reiškia… o tai reiškia, kad likau vienas Žemėje.
— O, — tepasakė padavėja. O mintyse nusistebėjo: “Ir kokių tik nesąmonių iš per gero gyvenimo žmonės neprisigalvoja! Jei gyventų nuomojame butuke iš padavėjos atlyginimo, kaip aš, augintų dažnai sergantį vaiką, tai visi kaprizai tuojau pat išgaruotų!”
— Taigi, idėjinė vienatvė, — tęsė profesorius. — Kokia prasmė dirbti, jei tai niekam nereikalinga? Jei tave ignoruoja? Jei kritikuoja tie, kurie nesupranta? Jei tavo straipsnius atsisako spausdinti ir netgi ima laikyti pamišėliu? Vienišu kvanktelėjusiu senu pamišėliu?
— Užuojauta.
— Žemei tai nereikalinga — įsijautęs toliau dėstė lankytojas. — Jaunoji ponia, kaip jūs reaguotumėte, jei jums pasiūlytų darbą kitoje planetoje? Amžiną gyvenimą ir praktiškai neribotas galimybes? Kaip va kažkada Elijui. Bibliją skaitėte? “Atėjo ugningas vežimas su ugningais arkliais… ir taip buvo Ėlyja viesulu paimtas dangun.”
Tania neatsakė ir tik vos vos šypsojosi — ji visada taip darydavo, kai kavinėje apsilankydavo eilinis psichas. “O toks malonus, mielas ir inteligentiškas atrodė… bet stogas jam tai tikrai nuvažiavęs… tikiuosi, jis nėra pavojingas?”
Senasis ponas atsidusęs iš vidinės kišenės ištraukė piniginę. Tania, nelaukdama, kol jis atskaičiuos keliolika dolerių, nuėjo šalin. Tiesą sakant, tai buvo įprastas jos būdas gauti daugiau arbatpinigių: lankytojai, nenorėdami laukti, kol ji susimylės atnešti grąžą, numodavo ranka į vieną kitą dolerį…
Padavėja nematė, kaip liūdnai jis ją nužvelgė prieš užverdamas laukujes duris. Atsisveikindamas.
Prie stalo Tania grįžo, kai durys jau trinktelėjo už kliento nugaros. Prie sąskaitos gulėjo… pluoštas banknotų. Mažiausiai keli tūkstančiai. Keli, jei ne keliasdešimt. Padavėja aiktelėjo, čiupo juos ir, net paspirdama po kojomis pasipainiojusią kėdę, nuskubėjo paskui.
Lauke ėmė kaukti mašinų signalizacijos, sužvigo netoli esančios juvelyrinių dirbinių parduotuvės sirena. Tania atidarė baro duris ir… sustingo tarpduryje. Senasis ponas kartu su didžiuoju lagaminu šviesos stulpe kilo į dangų.


Gedimino sapnas


— Gerai, Butrimai, — Lizdeika žiūrėjo kalviui į akis, — dabar pažadėk, kad niekas, vardan Perkūno, to nesužinos.
— Tylėsiu kaip nebylys, — kalvis mojavo rankomis, — galit galvot, jog mano lūpos užsiūtos ir dar užsmaluotos! Ir dar švinu užlietos!
Lizdeika dar kartą rūsčiai nužvelgė kalvį ir, pasiremdamas ilga lazda, oriai, iš lėto nužingsniavo žirgo link.
— Aš sakiau! — piktdžiugiškai pareiškė pagaliau iš trobos įsidrąsinusi išeiti kalvienė. — Aš sakiau, nedaryk nesąmonių, žmonių nejuokink! Ale vis nežmoniškai, vis kitoniškai…
— Ir vėl aš kaltas?! — piktinosi kalvis. — Taigi vis sriūbaudavai, jog vilkai šunis išpjauna. Dabar nebeišpjauna, tai vėl nebegerai…
— Tai bėda kokia man kliuvo, — toliau aimanavo kalvienė, — ir dukra į ta varijotą atsigimė! Kad verptų, austų, siuvinėtų? Ne, sudurniavus merga grandijus megzt ėmė…
— Išpirks tuos grandijus, merga žino, ką daro. Pirkėjų pulkai bus, nes kunigaikštis mūsų šunį pamatė.
— Mūsų Rudį?
— Na taip, buvau naktį paleidęs palakstyt su tom skardom, kur nuo vilkų apsaugo. Kunigaikštis vos prabudęs jį išvydo, tai tik Pikuolis žino, kokios vėlės jam pasirodė. Melstis ėmė ir visiems aiškint, jog regėjimas buvo ir miestą čia statys.
— Mieestąąą? — net pritūpė kalvienė, — o Žemyna, motinėle švenčiausia! O aš maniau, kad tik tu pas mani šlapiu maišu trenktas — šuniui šarvus nukalt sumanęs!


“I see dead… love”*


2084.07.21


— Mama, tu taip nepadarysi! — šaukia mano vyresnioji sesė. Išraudusi ji stovi mamos miegamojo tarpduryje su vonios chalatėliu ir pusiau sugarbanotais plaukais.
— Užsičiaupk! — burbteli jai mama, kuri miegamajame prie veidrodžio dažosi lūpas. — Tai mano gyvenimas, o tu turi savąjį. Apie jį ir galvok — jau didelė.
— Kaip tu gali… kaip tu gali taip pasielgti su tėtės atminimu?! — spiegte spiegia sesė. — Kaip tu gali žudyti meilę tėtei?!
Mama sustingsta, po kelių akimirkų padeda ant stalelio lūpdažį ir iš lėto atsisuka.
— Visų pirma, dukrele, nuo laidotuvių praėjo jau metai. O antra — ne tau man aiškinti apie meilės žudymą. Prisimink savo Armanėlį. O trečia — ši meilė gyvens amžinai.
Sesė, atrodo, nebeturi ką pasakyti. Prikandusi lūpą pastovi kiek ir nucimpina atgal į vonią. Trenkia durimis ir nuo kablio ant sienos nukrenta mamos skrybėlaitė. Bet mama nekreipia dėmesio.
Vaikštau aplink besidabinančią mamą. Patampiau už uodegos Murklį. Tas ginasi, bet nepiktai — spėju paleisti, kol neįdrėskė. Įkišu Murklį į mamos skrybėlaitę. Mama net tada neatkreipia dėmesio. Keista.
— Mama, o kodėl žudoma meilė? — paklausiu praradusi viltį, jog ji pati mane užkalbins. Jaučiu, kad mama labai supykus, bet labai įdomu, tai surizikuoju.
Mama kažko ieško rankinuke. Įdėmiai dėbteli į mane ir ramiai atsako.
— Kai užaugsi, suprasi. Jei jau dabar labai įdomu, tai gali paprašyti, kad sesė nuvestų į muziejų.
— Kokį muziejų?
— Ji žinos.
Tuojau pat nurūkstu pas sesę ir pareiškiu, jog mama liepė mane nuvesti į muziejų. Sesė išrausta visa ir bėga pas mamą aiškintis, kodėl jai įsakinėjama. Mama, aišku, išduoda mane pasakius, kad neliepė, o tik siūlė paprašyti. Baigiasi tuo, kad sesė skaudžiai papeša mane už plaukų. Tada aš pravirkstu ir nubėgu skųstis mamai. Mama ima barti sesę, kad ji peša mano “ir taip silpnus plaukučius”, nors mano plaukai kaip plaukai. Visai geri. Vienu žodžiu, susibara. O paskui jos abi mane aprėkia ir aš išbėgu į balkoną verkti.
Ten aš turiu paslėpus seną lėlę be plaukų — būdama visai maža nukirpau ją plikai, tikėjausi, jog ataugs. Neataugo. Plaukai atauga tik naujoviškoms lėlėms. Bet visvien labai ją myliu, tai sėdim abi apsikabinusios ir verkiam. Tiesą sakant, verkiu tik aš — išties verkti ir protingai kalbėti moka tik naujoviškos lėlės, o manoji sena — dar mamos. Ai, nesvarbu.
O paskui sesei manęs pasidaro gaila ir ji, iš pradžių paliepusi man nusiprausti šaltu vandeniu, nusiveda mane į muziejų.
Jame labai smagu —už stiklų bėgioja ir gulinėja spalvoti, labai gražūs padarėliai. Vieni su kojytėmis, kai kurie net su daug daug, kiti — be. Vieni su didelėm gražiom akim, kiti akli, vien su letenėlėm ar be jų. Keisčiausia tai, jog jie nėra įprasti gyvūnai — jie sukurti. O dar — kiekviename iš jų yra truputis žmogaus. Čia man sunku suprasti, bet sesė paaiškina, kad suaugę žmonės dažnai įsimyli ir, jei tas jausmas atneša tik nelaimes, jie gali kreiptis į gydytojus. O meilė, kaip sesė sako — tai kažkokių nieu… nieu… — na, neatsimenu žodžio — kažkoks smegenų gabaliukas galvoje. Na, aš nelabai ten suprantu, bet tą gabaliuką nan… nan… na, tokie labai mažyčiai robotai gali išimti ar išardyti ir jo vietoje sukonstruoti kitą — jau be tos meilės, ar kažkaip panašiai. Tai va, sesė sako, kad tas operacijas seniai jau daro ir labai daug žmonių joms ryžtasi, nes neskauda — užmingi ir mažyčiai robotukai viską sutvarko. Vieną dieną buvai labai nelaimingas, o kitą, atsikėlęs ryte, laisvas ir ramus. Bet paskui kai kuriems būna gaila, kad tas smegenų gabaliukas su meile bus sunaikintas. Tai jie sumoka pinigus, kad išimtą gabaliuką įdėtų į va tokius padarėlius — amūriukus. Įdomu, tiesa?
Amūriukų yra visokių formų ir spalvų — gali pasirinkti panašiausią į savo jausmą. Man labai patiko maža melsva “mergytė” didelėm ašarotom akim. Nors raudonas velniukas irgi labai mielas. O tos “jūrų žvaigždės” su daug daug akių labai patinka sesei, bet man — nelabai. Amūriukai visada pamena meilę, tik ja ir gyvena. O kartu su jais amžinai gyvena ir meilė, nes jie — nemirtingi. Ir daugybė žmonių jau seniai pamiršę savo jausmus ar net mirę, o jų meilė gyva.


2129.02.21


— Tai ji?
— Taip, mama, tikrai ji. Tiesa, mums teko nupirkti visą 2114 liepos archyvą, nes atskirai nepardavė.
Senyva moteris virpančiomis rankomis paėmė skaidrią dėžutę, kurios dugne gulėjo kažkas panašaus į baltą jūros žvaigždę su akim centre. Užmerkta.
— Ji… gyva?
— Taip, mam, va žiūrėk, truputį sujudėjo. Klausyk, tu tikrai nori implantuoti tą jausmą atgal? Gydytojai nelabai pataria, nes ir tavo organizmas paseno, ir pats neuronų mazgas šitoje “žvaigždėje” irgi vos vos gyvas.
— Bet gyvas?
— Taip.
— Tai va, aš noriu, kad mirtumėm kartu.
___________________________
* “I see dead… love” — aliuzija į žodžius “I see dead people” iš filmo “The sixth sense”


Žmogiškasis faktorius


Vienoje rankoje nešu transparantą, kitoje — nulaužtą jo kotą. Senas kotas netikėtai trakštelėjo pačioje mitingo pradžioje, ir plokštę su tekstu teko laikyti tiesiog ranka. Kai viena nutirpdavo, pakeisdavau kita. Pečiai, nepratę prie tokio krūvio, įskaudo. Tai dar ne viskas — į aštrų transparanto kraštą iki kraujo persirėžiau delną. Jaučiausi taip sumautai, jog pusę mitingo praleidau nieko nesiklausydamas. Užsisvajojęs spoksojau į dangų. Kai labai užsigalvoji, nebejauti nei skausmo, nei alkio…
Pribėgo mūsų jauniausioji ir gražiausioji, septyniolikmetė gimnazistė garbanė Sonata. Šviežiai ir labai ryškiai pasidažytos lūpos priminė apie manąsias, sutrūkinėjusias nuo vėjo… Jai, girdi, pasimatymas, mergaitė neturi kada nešti savo plakatą iki sandėlio miesto pakraštyje. Na ir gerai, padėsiu bendramintei. Negi sunku?
“Ačiū jums labai” — linksi persiko švelnumo veidelis. Hmm, “jums”. Pasijuntu taip, lyg man būtų du šimtai devyniasdešimt metų. O ir yra tiek, tiktai be nulio. Daug? Mažai?
Koks skirtumas, galų gale. Gyventi aš net nepradėjau. Ir, atrodo, nebepradėsiu. Mama, pagimdyk mane atgal…
 Iš dangaus leidžiasi pirmos retos snaigės ir tirpsta ant mano pamėlynavusių nuo šalčio rankų. Reiškia, jau beveik žiema ir teks įsigyti pirštines.
Gatvė, dar viena gatvė ir dar… Žmonių nedaug ir jie spokso į mus susidomėję. Kai kurie prieina pasikalbėti, padrąsinti. Kažkokia moteriškė išpuola pro duris ir padalina mums dubenį karštų varškės spurgų. Man netenka, buvau per toli.
Nuo šalčio ėmė dilgčioti kojų pirštus. Judinu juos — truputį padeda.
Hmm… reikia kažkur susiveikti pinigų žieminiams batams, nes dar kokį plaučių uždegimą pasigausiu. Taigi, reikia. O iš kur? Sunkus atvejis.
Pagaliau girgždėdamos atsiveria sandėlio durys. Sukrauname plakatus ir transparantus: “Atsipeikėkite, robotai stumia mus nuo žemės paviršiaus”, “Planetą žmonėms!”, “Manai, tai tavęs neliečia? Rytoj vietoje tavęs jau gali sėdėti robotas!”
Teta Marcelė pilsto iš termoso į baltus plastikinius puodelius saldžią, karštą balintą kavą bei dalina savo keptus cukrumi apibarstytus sausainius. Suvalgau porą, bet tik suerzina skrandį. Reikės pabėgėti į kioską čeburekų. Čeburekai gerai, jie pigūs ir sotūs.
Susėdam. Kas užsikrebždina ant aukštų palangių, kas susėda ant konteinerių, o moteriškės sutūpia ant medinių dėžių. Šąlame, nes sandėlis visiškai nešildomas. Pernai žiemą bandėme pasikurti anglinę krosnelę, bet kažkas įskundė — greičiausiai kuris nors aplinkui besitrinantis robotas–šnipas. Turėjome sumokėti baudą už priešgaisrinių taisyklių nesilaikymą. Ir nemenką baudą — teko rinkliavą daryt.
Laukiam Alekso. Jis — mūsų paskutinė viltis. Nes niekas nemoka taip puikiai kalbėti, kaip jis. Visi jo interviu pakliūna į vakaro žinias. Ir, tarp mūsų kalbant, ne už tai, ką jis pasako, o už tai, KAIP pasako. Reikalui esant, jis įkalbėtų kaimynų bobutę nudobti savo mylimą katiną ir išvirti iš jo sriubą. Ir dabar jis išlėkęs audiencijos pas prekybos koncerno DGD direktorių. Mūsų vadas bandys tą buržujų įkalbėti nekeisti kasininkų robotais. Juk tai tūkstančiai darbo vietų! O vargšės kasininkės puikiai dirba ir už miniatiūrinius atlyginimus. Tiesa, robotai dirbs išvis be jų, bet… Pagal statistiką, 50 % atleistųjų jau niekada neberas darbo ir iki gyvenimo pabaigos vegetuos iš apgailėtinų pašalpų. Kaip aš. Juk jau treti metai be darbo. Galbūt suveiks, kaip sakė Aleksas, žmogiškasis faktorius — elementarus gailestis.
Prasiveria durys ir aš iškart suprantu, kad nepasisekė: Alekso veidas pilkas lyg lietaus debesis.
Jis iškart eina prie termoso, pilasi kavą į puodelį, bet negeria — šildosi sužvarbusias rankas.
Mes apspintame jį: “Na kaip, matei direktorių?”, “Ką sakė?”.
— Mačiau, — sako Aleksas ir nusispjauna.
— Ir ką? — aikčioja Marcelė, — negi jis visai širdies neturi?
— Neturi, — sutinka Aleksas. — Akumuliatoriai pas jį.


Retas talentas


Give me back my broken night
My mirrored room, my secret life
It”s lonely here,
There”s no one left to torture
Give me absolute control
Over every living soul
And lie beside me, baby,
That”s an order! *


Jaunuolis, dar beveik paauglys, apskurusiais bardo drabužiais stovėjo prie bažnyčios ir stebėjo žmones. Jo dėmesį patraukė puošni karieta, iš kurios atsargiai, kad nesuteptų puošnių kurpaičių, išlipo raudonai apsirengusi jauna dama, perspausta korsetu tarsi širšė.
Jo akys tapo svajingomis, o lūpose vos vos šmėstelėjo šypsenėlė. Į damą, o tai buvo jauna, žavi vietinė baronienė, jis žvelgė kaip medžiotojas į lapę.
Nustypino paskui ją. Greitai dama bėgte išbėgo iš bažnyčios ir klupdama, griūdama įsivertė į karietą. Jis ramiai įsiropštė paskui. Karietoje netaręs nė žodžio patogiai įsitaisė ir stebėjo, kaip baronienė inkšdama plėšia nuo savęs suknią…

— Dieve šventas, ir už ką man tokia bėda? — tepasakė jo motina aštuonetą mėnesių iki kūdikio gimimo. Jai buvo penkiasdešimt penkeri metai ir ji jau turėjo devynis suaugusius vaikus. Šitiek išgyveno iš keturiolikos pagimdytų. Populiariai diduomenėje siuvėjai tai buvo piktas likimo pokštas — motinystė netikėtai pasibeldė kartu su senatve.
Šešiasdešimt vienerių metų tėvas suko ūsą ir neliūdėjo, o juokais save vadino jaunu tėveliu. Juvelyras nesiskundė nei sveikata, nei užsakymų stoka ir manė dar įstengsiąs vaiką užauginti. O jei ir ne, “pagrandukas” užaugs pas kurį nors iš vaikų kartu su anūkais — jų sutuoktinių pora tada jau turėjo visus septyniolika.
Deja, tėvas kūdikio gimimo nesulaukė. Po savaitės pameistriai rado meistrą praskelta galva gulintį ant dirbtuvės grindų. Visi darbų pavyzdžiai bei užbaigti ir neužbaigti užsakymai buvo dingę. O našlė apvalėjo, kol…
Pribuvėja užrišo bambagyslę ir ilgai žiūrėjo į kūdikį.
— Jis kažkoks… kažkoks…
— Koks? — paklausė gimdymo iškankinta naujagimio motina.
— Nežinau, — atsakė bobulė, — lyg tai vaikas kaip vaikas, bet kodėl man taip… taip….
— Kas?
— Nežinau…
Berniukas, kuriam tėvo garbei suteikė Gilberto vardą, augo stebėdamas, kaip mama siuvinėja šilkines damų suknias ir aksomines vyskupų mantijas. Augo tylus, ramus, stebintis ir… žaidžiantis keistus žaidimus. Vieną mėgstamiausių žaidimų jis sau vadino “didysis mamos troškulys”. Kai tai vyko pirmą kartą, siuvėja pamanė, kad apsirgo kokia nors baisia liga — ji norėjo gerti, atsigėrė, tačiau troškulys nepraėjo. Ji gėrė vėl, troškulys tik didėjo. Gėrė, kol pradėjo vemti. Po poros dienų tai pasikartojo. Užeidavo ir keisti rajumo priepuoliai, arba nei iš šio, nei iš to apimdavo baimė… Gilbertas visada buvo šalia — tylus, bet akylai stebintis. Ir kažkoks… patenkintas.
Kartą, kai vėl pajuto nenumaldomą troškulį, paklausė ją stebinčio vaiko: “ko tu taip žiūri?”. Šiaip paklausė, nė nelaukė atsakymo.
— Kad tu gertum, — linksmai atsakė mažylis. — Man patinka, kaip tu geri, geri, o paskui bėgioji laukan. — Ir tuojau pat ėmė aiškinti, kad gali ją priversti valgyti, arba verkti, arba juoktis, arba eiti miegoti…
Motinos nervai neatlaikė. Vėlai naktį, kai ji kruvinais keliais ropojo tūkstantąjį ratą apie bažnyčią, atskubėjo vienuolės ir nusivedė pamišėlę pas save. Siuvėja iš tiesų išprotėjo.
Po savaitės Gilbertas jau gyveno pas savo trisdešimčia metų vyresnę seserį. Ir savo galias bandė ant jos bei jos vaikų — trijų berniukų ir dviejų mergaičių.
Paauglystėje jis išmoko dar šį bei tą…

Būdamas septyniolikos metų Gilbertas įsimylėjo. Tiesa, iki tol jam teko palikti gimtąjį miestelį ir persikelti į sostinę. Priežastis — kelios suviliotos mergaitės, kurių tėvai pakėlė baisų vajų. Paaiškinimai “aš su jūsų dukra net nekalbėjau, ji pati ant manęs užlipo” jų neveikė. Beje, jis nemelavo — jis tikrai su jomis net nesikalbėjo. Beveik.
Sostinėje jo skonis pasikeitė. Nuo rausvaskruosčių kaimo mergelių persimetė ant kilmingų dukrelių ar jaunų damų, kurių “pažino” galybę… O paskui Gilbertas įsimylėjo.
Įsimylėjo tą, kurios vienintelės negalėjo pasiekti.
Karalienę.
Jis tikrai nebuvo kvailas ir suvokė, kad prasčioko juvelyro sūnus ir karalienė kartu gali būti tik nesveikoje vaizduotėje. Bet juk jis turėjo savo burtą, savo talentą — jis galėjo sukelti troškulį, jis galėjo sukelti alkį, jis galėjo sukelti aistrą! Tokią aistrą, kuriai neįstengtų atsispirti net karalienė! Ir dar jis turėjo septyniolika metų ir tikėjimą, kad gali priversti pasaulį suklupti prie savo kojų. Bent jau pusę pasaulio. Moteriškąją.

Nėra tokių nesąmonių, kurių dėl savo jausmo nebūtų pasiruošęs padaryti įsimylėjėlis. Nėra ir būti negali. Jei pavasarį Gilbertas buvo tik eilinis apie valdovų rūmus besitrinantis smalsuolis, tai vasaros pabaigoje jis jau netrukdomas galėdavo įeiti į rūmus. Tiesa, pro tarnų įėjimą, nes darbavosi virtuvėje. Bet jis jau buvo taip arti tikslo! Jis svaigo nuo minties, jog karalienė taip arti!
Per tą pusmetį darbo rūmų virtuvėje karalienės jis taip ir nepamatė. Bet naktimis slampinėdamas po holą, pirmame rūmų aukšte galėdavo gėrėtis jos portretais. Virpančioje žvakių šviesoje portretai tarsi atgydavo. Jam netgi ėmė vaidentis, jog karalienė aistringai sekioja jį akimis.
Per ilgą sunkią dieną tvankioje virtuvėje darinėdamas paukščius, skusdamas žvynus nuo ką tik nuo jūros pusės atgabentų didžiulių žuvų, jis vis prisimindavo portretus: “Karalienė joja ant žirgo”, “Karalienė šukuojasi”… Gracinga dama ilgu ir grakščiu tarsi gulbės kaklu, tiesia aristokratiška nosimi ir spindinčiomis akimis. Jos kaštoniniai plaukai bangomis krenta ant apvalių nuogų pečių, o lūpose sustingusi vos įžiūrima, šiek tiek pašaipi šypsenėlė. Žavinga ir valdinga. Karalienė…
Jo Karalienė. Daugiau šiame pasaulyje jam nėra ko siekti. Aukščiausias ir paskutinis tikslas.
Dar po mėnesio Gilbertas paūgėjo pareigose. Iš virtuvės “berniuko” į liokajus. Tam netgi neprireikė jo galių, tiesiog neliko nepastebėta jo taisyklinga laikysena ir maloni išvaizda.
O dar po dvejų mėnesių išaušo ta diena. Pagaliau atsivėrė durys į valdovės apartamentus.
Jis nešė didžiulį vazoną su egzotiška gėle, ką tik iš pietinių kraštų. Jos lapai kuteno nosį, o per žiedus beveik nesimatė kilimo apačioje. Bet jis ėjo pas savo Karalienę!
Susiraukusi kambarinė, klausianti, ar jis nusivalė batus. Girdi, kilimas ką tik valytas. Baltas mažytis neišpasakytai riebus šuniukas, besimaišantis po kojomis. Ir ji. Karalienė.
Sėdinti į jį nugara. Tik plona pypkės dūmo sruoga kilo virš įmantrios šukuosenos.
Gilbertas sustojo, spausdamas sunkų, tarsi švininį vazoną prie pilvo. Visą savo aistrą, visą savo energiją, visą savo jėgą jis sutelkė į vieną spindulį, kurio galia net išmušė iš karalienės pirštų pypkę.
Karalienė keistai riktelėjo — tarsi kiaulaitė būtų kvyktelėjusi — ir atsigręžė.
Deja… į Gilbertą nežvelgė gražuolė iš portretų. Pudros sluoksnis negalėjo paslėpti, jog jai jau gerokai daugiau, nei pusė šimtmečio. “Gulbės kaklas”, jei kada toks ir buvo, dabar skendėjo riebalų klostėse. Kaip ir visa dama, beje. Ir visa ta galinga karališka masė dabar stojosi bei artėjo prie Gilberto.
Dar niekada gyvenime jis nebuvo taip išsigandęs.
— Koks mielas berniukas! — vapėjo riebi kreiva burna. O rankos storais pirštais, apmaustytais daugybe žiedų, siekė jo.
Gilbertas sukosi, stengdamasis stovėti taip, jog vazonas būtų tarp jo ir staiga aistra užsiliepsnojusios baisingosios damos. Tačiau toji netikėtai ištiesė rankas ir, laužydama mėsingus alyvinius žiedus, pastvėrė jį už kaklo. Kartu su žiedais.
Jis vargais negalais ištrūko ir pasileido bėgti per menes, šuoliuoti laiptais ir skriete skrieti koridoriais. Peršokęs per virtuvės viduryje darinėjamą kiaulę, atsitrenkė į duris ir daužėsi į jas kaip drugelis į stiklą. Greitai prisiminė, jog jos atsidaro į kitą pusę. Pagaliau išsiveržė lauk ir nuskuodė gatvėmis. Bėgo, kol atokioje gatvelėje suklupo iš nuovargio. Pagulėjo kiek ant grindinio. Paskui atsistojęs nusvyravo iki apleisto namo. Nuspyręs į šoną krūvą šiukšlių, įžengė į vidų ir nuščiuvo.
Tamsiame dvokiančiame kambaryje kabėjo kilpa.
Tuščia, beje. Galbūt kažkas taip pajuokavo… o gal pasiruošė.
___________________________
* Leonard Cohen “The future”


Aliarmas atšaukiamas


2245 03 11 12:44
FFG14887kk/33147 Brostas–14
Diana Winter


Nroiu pnartšei, kad asčknaiu istasišųs SOS slaignas bvuo kgalaidnis. Jį iunšsięts amsuo pdoerzavo sgalvaių. Nkaies msūų noleužpoė, jioka emijpidea nikeo.
Bzaė suagi, vosis siemtoss fkciounojnua.
Liamkuae astvytkant.


Diana Winter


Kiuma


Įdomu, iš kur ta mano bėda sužino, jog aš jau nubudau? Galiu prabudęs gulėti užsimerkęs ir nejudėti, bet jis kažkaip pajunta, jog jau nemiegu. Išgirstu, kaip nušoka nuo spintos ant mano guolio. Drykst drykst per antklodę naguotos letenėlės… vis artyn. Sukandu dantis — tuojau kąs. Anksčiau bandydavau pagauti, bet jau žinau, jog tai beviltiška — jis vaiduoklis. Jei nors minutei taptų realus, čiupčiau ir užmaučiau ant artimiausio kuolo kaip kojinę. Bet nieko negaliu jam padaryti. Tegu kanda. Iškęsiu.
Smaili dantukai susminga į petį — net sugriežiu dantimis iš skausmo, o jis nušuoliuoja atgal ir gracingai liuokteli ant spintos.
Atsigręžia ir mūsų žvilgsniai susitinka. Juodos jo akutės mėlyname snukelyje kaip visada pašaipios ir linksmos. Nagu rakinėja baltus dantukus–adatėles. Šypsosi… šaiposi, bjaurybė. Įsivaizduoju, kaip nusuku jam smailiaausę galvytę ir išmetu pro langą. Ne — sutraiškau batu kaip varlę.
Kažkada galvojau, kad jis — velnias. Bet jis nepanašus į velnią, greičiau jau į plėšrią tamsiai mėlynos spalvos beždžionėlę. Nedidelį šoklų padarėlį aštriais dantukais, kurie kanda — aš raitausi iš skausmo, — bet žymių nepalieka. Ir taip jau daug metų. Jei kada pakliūsiu, o greičiausiai pakliūsiu, į pragarą, jau būsiu pasiruošęs. Visom prasmėm. Aš jam jau net vardą sugalvojau — Drū. Beje, kiti jo nemato, tik aš.
Atsisėdu lovoje, sugraibau ant staliuko varpelį. Drū susidomėjęs vėpso į duris — jis nekalba, bet šitas padaras gudrus, pažįsta mane kaip nuluptą. Durys tuojau prasiveria ir įtrepsi besisveikindamas ir lankstydamasis mano senas liokajus Pitas. Pusryčiauju atsargiai — maudžia dantį. Krūminį, apačioje. Nieko gero, dantų lieka vis mažiau ir mažiau. Kaip ir plaukų, beje. Pasidomiu, ar jau atvežė šamaną iš Rindo žemės. Ir užsiuntu: jis atvežtas jau nuo vakar vakaro, tik, girdi, senasis Pitas nutarė netrukdyti manęs, jog išsimiegočiau. Pakvaišti galima, jau daugiau nei dvidešimt metų neatpratinu savo liokajaus priiminėti sprendimus už mane. Ir jau, matyt, neatpratinsiu senio. Išgrūsti lauk ir pasiimti naują jauną tarną? Ne, nepakęsiu, jog koks nors klastingas jauniklis, pagraibęs už papų panas, knistųsi po mano daiktus. Suniurzgiu ir liepiu atvesti šamaną tiesiai į valgomąjį.
Šamanas baugščiai dairosi. Ko gero, jis net ne šamanas, o vietinis magas, turintis polinkį triukšmingais pasišokimais–pasidainavimais viliotis sau klientus. Artistas. Nieko labai nauja, mačiau ir tokių. Mosteliu, jog jį privestų arčiau. Priveda ir paklupdo. Vėpsau į praplikusį šamano pakaušį su dideliu rudu apgamu beveik centre. Lyg suviduriavęs žvirblis būtų apdaręs. Nors gal čia jau nebe žvirblio, o visos anties reiktų. Aišku, kol nebuvo praplikęs, dėmės nesimatė. Aš irgi plinku, gal kokie apgamai ar dėmės lenda?
Ech, apie ką aš čia? Reikia susikaupti. Susikaupti ir su magu pakalbėti akis į akį bei draugiškai. Liepiu Pitui atnešti jam kėdę, įpilti vyno, duoti mėsos. Tegu pasisotina. Bus ramesnis ir sukalbamesnis.
Magas atsisėda, nedrąsiai, tarsi bijodamas būti nunuodytas, paima taurę ir… įsispokso virš mano dešinio peties. Vėpso net prasižiojęs. Atsigręžiu.
Aha.
Drū tupi ant sirenos skulptūros, uodega apsivijęs tarnų nučiupinėtą marmurinę krūtį,. Na, gerai — šamanas mano vaiduoklišką bėdą mato, reiškia, jis tikras šamanas ar magas, o ne koks apsišaukėlis šiknius, kurių visur pilna.
— Na, ką gali apie jį pasakyti? — linksmai teiraujuosi mago.
Tas pasižiūri į mane, paskui vėl į Drū, vėl į mane.
— Jis jūsų?
— Mano, — sakau besišypsodamas, — bet galiu atiduoti už dyka. Ar net primokėti. Ir neblogai primokėti. — Išsitraukiu maišelį su deimantais ir išpilu ant stalo. Magas susidomėjęs žiūri į juos. (Dieve aukštielninkas, kiek jau kartų aš tai sakiau įvairiems magams ir pusmagiams, šamanams ir raganiams, ir šiaip visokiems trizniams su pretenzijomis. Visi tie driskiai net dreba, kaip nori tų deimantų — bet dėl jų reikia šį bei tą padaryti. Truputuką.)
— Geri deimantai, — sako magas, — gaila, kad ne mano nosiai.
Mano nuotaika krenta žemai. Žemiau už visus pilies rūsius ir patį giliausią šulinį. Pykti ant mago negaliu — rimtas vyriškas atsisakymas vietoje įprasto savo magiškom galiom įtikėjusių durnelių myžčiojimo. Viltis gęsta. Drū tuo metu susidomėjęs pribėga prie mago ir uosto jo batą. Magas… jį paglosto. Na, na — tai jau kažkas nauja. Iki šiol nė vienas „burtų meistras“ nėra palietęs Drū. Tie priekvaišos jo net nemato.
— Nebijai, kad jis įkąs? — klausiu. — Su jo dantim ir pirštą nukąst vieni niekai.
— Kiuma kanda tik šeimininkui. Darbas jo toks.
— Kiuma?
— Taip. Juos taip vadina.
— O kodėl jis… o kodėl tas kiuma prie manęs taip priskreto?
— Eee… jūs pats jį prisikvietėte, — kaltai vapa šamanas.
Aš vos susivaldau nepaleidęs į jį padėklo su kepsniu.
— Žinoma, ne vien tik jūs, yra ir magija, — paaiškina magas, — bet kiuma ateina pas tą, kuris graužiasi, kankinasi dėl nuodėmės.
Žiūrėjau į deimantus. Suknistus kristaliukus, už kuriuos galėjau nusipirkti visas karalystės šliundras kartu su jų vaikais, bet negalėjau nusipirkti ramybės
— Aš, — neištvėręs nuspriegiau deimantuką kažkur į menės kampą, — karo žygiuose daug atbuvau ir kardu nemažai pasmulkinau… visko buvo. Žinai, iš mūšio lauko daug kas nužengia tiesiai pas protėvius. Bet aš dėl to nesigraužiu — karas yra karas!
— O dėl ko graužiatės?
— Aš neturiu dėl ko graužtis! — atsikirtau ir… nutilau.
— Visiškai? — nusistebėjo šamanas. — Tada jūs šventas žmogus!
Tai nuskambėjo pakankamai ironiškai ir aš jau svarsčiau, ar man neįsižeidus ir nepamokius už tokį įžūlumą. Pavyzdžiui, rykščių per uodegą ir savaitei į rūsį tik su duona ir vandeniu. Sustabdė tokia neaiški mintelė, kirbanti kažkur sąmonės pakraščiuose. Prisiminimas apie tai, kas buvo labai seniai. Kai neturėjau nė vieno žilo plauko.
Tada aš pasakiau tik kelis žodžius, bet jų užteko. Jų užteko, kad kai kas atsisveikintų su savo svajonėmis.
Bet aš buvau teisus, aš nemelavau!
Negali būti, jog tik dėl to… juk aš sakiau tiesą… Niekai.
Magas atsitūpia priešais Drū, pirštų galais kilsteli jo galvytę ir ilgai žiūri šiam į akis. Beveik kaip įsimylėjėliai. Galėtų dar ir pasibučiuoti.
— Jūs tik nepraraskite vilties, — toliau aiškina magas, — nėra viskas taip blogai — kiuma galima atsikratyti.
— Kaip?
— Reikia gauti atleidimą.
— Atleidimą? Tai taip paprasta?
— Na, — linguoja galva magas, — tai toli gražu nėra paprasta. Atleidimo galia didžiulė, bet reikia turėti stiprią valią ir aštrų protą, kad įstengtum jo prašyti. Tai ne visi sugeba — daugelio tuštybė ir puikybė neleidžia nulenkti galvos. Būna tokių, kurie visada nori jaustis teisiais ir tai nuveda juos į pragarą, nes dar negimė tas, kuris visada būtų teisus. Mačiau daug kapų, virš kurių, nors praėjo šimtmečiai, tebetupi kiuma…

Mąsčiau beveik du mėnesius. Beveik visą pirmąjį jaučiausi baisingai teisus, beveik kaip koks nors tiesos dievas, ir atsiprašymas atrodė visiška nesąmonė. Negi aš turiu atsiprašyti už tai, jog pasakiau tiesą?
Paskui buvo ilgi pokalbiai su į pilį užklydusiu vienuoliu. Pokalbiai apie tą keistą mūsų sielos dalį, kuri veikia visai kitaip, negu protas. Kur tūno kiuma. Ir apie tai, kokią baisingą griaunančią galią turi mūsų žodžiai, pasakyti tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Ir, pridursiu, tam tikriems žmonėms. Kuo didesnė galia tau duota, tuo didesnė ir atsakomybė. Gali apgauti save ir kitus, bet kiuma nepavyks apgauti.
Ir buvo naktis, kada, žiūrėdamas į šaltas ir amžinas žvaigždes, aš staiga pamačiau viziją — save po daugelio metų. Šimtametį suklerusį senį, kosintį ir spjaudantį skreplius į apšnerkštą spjaudyklę. Sukriošėlį, vis dar tebegraužiamą amžinai gyvybingo kiuma. O paskui — pageltusį lavoną grabe, prie kurio tupi ir šaiposi kiuma.
Ko vertas gyvenimas, jei paliksi jį nešvaria sąžine? Net jei manai esąs teisus? Na…beveik teisus. Arba…

Kažkada aš turėjau draugą. Tada mes buvome jauni ir atrodė, jog pasaulis priklausys mums. Tik aš tikėjau savo kardu ir gvardija, o jis — savo magija. Savo knygomis, savo meditacijomis ir vizijomis.
Ir jam sekėsi… geriau už mane, nors tebuvo tik vienos grafienės jaunystės klaida. Pavainikis.
O aš — kilmingas ir mėgstamiausias būsimo karaliaus jaunystės žaidimų draugas. Jaunasis magas rūmuose pasirodė vėliau už mane, bet greitai tapo populiarus. Princą žavėjo jo filosofiški išvedžiojimai ir aštrus kaip skustuvas jumoro jausmas. Atėjo metas, kai senasis rūmų astrologas galutinai nukvako ir ėmė siūlyti įvesti tryliktą mėnesį metuose. Princas tada jau buvo ką tik tapęs karaliumi, pilnas energijos ir noro viską keisti. Jis sumanė į astrologo vietą paskirti jaunąjį mano draugą.
Kaip dabar atsimenu tą šiltą ir saulėtą pavakarę: karalius pilasi vyną, įmeta į taurę vynuogę — keistas toks didenybės įprotis — ir sako:
— Vis galvoju, jog metas būtų naują magą mums įsitaisyt. O tai dar knygos nešildomam bokšte supelys. Tas vaikis protingai kalba, nors ir jaunas. Patinka jis man. Ką manai?
Aš žiūrėjau į karaliaus taurę. Į žalią vynuogę raudoname vyne. Ir tariau:
— Jei domėtųsi tik baltąja magija, būtų tinkamas į rūmų astrologus.
— Aišku, — tarė staiga surimtėjęs karalius, — surasime ką nors kitą.

Aš nemelavau, jis išties domėjosi juodąja magija, kaip ir visomis kitomis. Ir negalėjo nesidomėti — buvo pernelyg smalsus. Pernelyg. Ir pernelyg kalbus. Tai mane nervino. Karalius neišklausydavo nė poros mano sakinių, o jo galėjo klausytis valandomis. Nes tas šiknius buvo kažkuo ypatingas.
Bet aš nemelavau! Aš… nemelavau. Aš ne–me–la–vau!
Po to jis kažkaip greitai dingo iš miesto — išvyko į mažą miestelį karalystės pakrašty, kur jo vis dar truputi besigėdijanti motina grafienė surado tarnybą. Aš jo daugiau nebemačiau. Išvykdamas net neatsisveikino. Tada kažkaip stengiausi apie tai negalvoti.
Jau daugybę metų taip. Negalvoti apie tai… negalvoti.
Atrodo priėjau liepto galą. Trauktis nebėra kur. Kiuma mane visur pasieks.
Taigi, aš sakiau tiesą.
Bet nebuvau teisus.
Sudėtinga, bet… tiesiog viskas priklauso nuo situacijos. Tiesa irgi… deja. Tiesiog po daliniu tiesos sakymu labai patogu paslėpti savo veidmainystę… ką aš ir dariau.
Keista. Staiga man palengvėjo. Tada ir apsisprendžiau vykti.
 Ryte kiuma kaip visada įkando, bet greičiau žaismingai negu skaudžiai. Negi jis žino, ką aš galvoju? Nenustebčiau, beje.
Išjojau vienas, neskaitant kiuma, kuris medžių viršūnėmis liuoksėjo šalia. Vis pasižiūrėdavome vienas į kitą. Man atrodė, kad jis žino, kur joju, nes jis nebesišaipė — snukutis buvo kaip reta rimtas ir susikaupęs.
Nakvodavau smuklėse svečių kambariuose. Pora kartų pasigailėjau, kad vykau vienas — šarvuota liemenė apsaugojo nuo pakelės plėšikų strėlės, bet man galėjo ir mažiau pasisekti.
Purvinas ir pavargęs įjojau pro mažo miestelio vartus. Ilgai klaidžiojau klausinėdamas, kol radau reikiamą namą.
Tikėjausi, kad duris atvers jis pats, bet išėjo išstypęs baltamarškinis paauglys, pernelyg panašus į jį, jog tas panašumas būtų atsitiktinis
— Tėvas namie? — pasiteiravau jaunylio.
Jis kažkaip keistai pasižiūrėjo į mane, paskui nurijo seilę ir tarė:
— Tėvas mirė. Pernai.



(Taigi, čia yra pabaiga. O kiek žemiau — pabaigos tęsinys tiems, kam reikia kitokios pabaigos)



Pasaulis susitraukė į tašką ir ėmė smigti kažkur žemyn.
Aš pavėlavau visus metus — aš pražuvau amžiams… O dar taip norėjau pasakyti, jog niekada neturėjau geresnio draugo už jį, ir kad man jo trūksta iki šiol.
Man nėra pasigailėjimo, nėra atleidimo iki pat mirties ir net po jos — kiuma tupės ant mano kapo.
— O jūs kartais ne Anksto baronas Vilhelmas?
Pažvelgiau į jo akis. Į tokias pat, kaip ir jo tėvo, įkypas žalias akis.
— Taip, tai aš.
— Tada gerai, — pradžiugo vaikinukas, — tėvas prieš mirtį man kai ką dėl jūsų nurodė.
— Ką? — klausiau, o pasaulis apie mane ėmė suktis, lyg būčiau girtas.
— Man tėvas daug apie jus pasakojo. Jis liepė paklausti, ar jūs atgailaujate? Juk iki to jūs buvote labai geri draugai, tiesa? Bet paskui jūs kažkodėl ėmėte jį ir išdavėte.
Man buvo gėda ašarų, kuriuos išdavikiškai ėmė ristis skruostais.
— Taip.
— Gerai, — linktelėjo galva jaunylis, — tėtis liepė pasakyti, kad jis irgi atsiprašo dėl kiuma: jis tada buvo labai jaunas ir nežinojo savo galių. Ir kad jis jums atleidžia.
Kiuma užšoko jam ant peties, vaikinukas paglostė jam galvą, nusišypsojo man ir… dingo už durų.
O aš stovėjau rankove šluostydamasis veidą. Dvasioje buvo taip lengva ir… tuščia.
Pagaliau aš buvau laisvas.



(Taaaigi, tai pabaiga. Na, ir — jau tradiciškai — dar pabaigos pabaiga. Patiems kantriausiems!)


O paskui praėjo dar mėnuo. Mėnuo ramių dienų, kai ankstyvą rytą niekas nebelakstė, aštriais nageliais ardydamas patalynės audinį. Pirmą savaitę džiaugiausi ramybe. Bet jau kitą pasibaisėjau supratęs, kad ilgiuosi savo kiuma, savo Drū. Taip, jis kartais įkąsdavo, bet jis visada buvo šalia. Jis buvo mano paslaptis, mano… asmeninis demonas. Jo dėka jaučiausi ypatingas. Palaimintasis ar prakeiktasis, nesvarbu. Ir dar… aš niekada nesijausdavau vienišas, nes turėjau jį. O dabar aštriadantį Drū pakeitė skaudi vienatvė, kurios nenuvijo nei gausios puotos, nei į medžiokles susikviesti draugai. Jiems anksčiau buvau prakeiktasis Vilhelmas, o likau paprastas Vilhelmas. Senstantis riebus šiknius, visiems kliedintis apie didžias praeities kovas ir asmeninį demoną. Buvusį.
Kur bežiūrėdavau, aš visada atsiminiau Drū. Letenėle krapštantį pakaušį, uostantį svečių batus ar tiesiog šuoliuojantį šalia medžių viršūnėmis.
Aštriadantį bet ištikimą. Kažkuo primenantį draugą, kurio netekau per savo kvailumą.
Man jo trūko. Dievai mato, man jo trūko!
Ir vieną dieną aš vėl pabeldžiau į duris, iš už kurių išniro susivėlusi mago sūnaus galva.
— A, tai jūs, — suniurnėjo jis, — ir ko šį kartą?
— Norėjau sužinoti, kaip laikosi… kiuma.
— Gerai laikosi, — vaikinukas apsisukęs pasilenkė ir, kai atsistojo, ant jo peties jau sėdėjo kiuma. Mano kiuma!
Tupėjo ir šypsojosi man visais savo adatiniais dantukais. Negalėjau atitraukti akių.
— O ką? — smalsavo vaikinukas, — pasiilgote?
— Taip, — atsakiau šventą tiesą, — o galima… galima jį pasiimti atgal?
— Jei tik norite, — ramiai atsakė jaunylis, — turėkitės. Tėtis sakė, kad kai kuriems žmonėms reikia kiuma, nes kentėti lengviau nei nekentėti. Kai kurie tik kentėdami jaučia, jog gyvena. Jaučia aštrius gyvenimo dantis, taip sakant.
Kiuma liuoktelėjo man ant peties ir nestipriai krimstelėjo į ausį. Ot, bjaurybė!



(Jau tikra pabaiga. Nors, jei labai paprašytumėt… )


aptarti forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas