Skaitiniai

2005-05-19
 

Kūryba: Fantastiūros 2

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Herta


Fantastiūros


Ultramarininės akys


Raulis ilgai spaudė skambučio mygtuką, kol pagaliau durys atsivėrė. Prasmukęs į vidų, pakabino koridoriuje šlapią nuo lietaus striukę, nusiavė pusbačius (permirkęs kairysis net sučepsėjo) ir nuspyrė po lentynėle. Nulapatavo į svetainę, palikdamas šlapius vienos kojos pėdsakus.
Lukas tuojau atitrepsėjo paskui – atnešė iš šaldytuvo du butelius alaus.
– Skaitei biochemikų ataskaitą?
– Neee, – šis purtė galvą ir atidaręs alų ištiesė butelį Rauliui, – neskaičiau pašto nuo pat užvakar. Net kompo nejungiau – galvojau vis, daug galvojau, visokios keistos mintys ėmė į galvą lįsti…
– Tai va kodėl tavęs ICQ nebuvo ir telefoną išjungęs. O be reikalo! Biochemikai įdomų dalyką atkasė. Atsimeni tuos du karstus, kur kriptoje vienas šalia kito buvo? Na tuos, kur kairėje, atokiau nuo kitų?
– Jei atvirai, tai nesinori man apie tai net galvoti, – Lukas svajingai nužvelgė lubas. – Aš ėmiau visai kitaip matyti pasaulį…
– Tu klausyk gi! Na tuos, kur labai neblogos įkapės, kur sakei, jog ten tikrai pora Senovės Romos “vierchų”. Tikrai turi atsiminti, nes labiausiai ten knisaisi. Gi net žiedus nuo pirštų nulupai, nelaukei, kol kolegos su pincetais atskuos. Nutarei pasimatuot, dabita tu.
– Ai, na gal, – raukėsi Lukas, – bet nekalbam apie tai, juk yra svarbesnių dalykų, nei sutrūnijusios mumijos…
– Tai palauk, čia labai įdomu! Na, tai juos ilgai tyrė ir rado keistą dalyką: jie abu sirgo. Lyg tai virusas, lyg tai bakterija… Jie ten dar nenusprendė, dar tiria, bet Varaževskis iškėlė hipotezę, jog tai buvo Senovės Romoje plačiai paplitusi liga, ar net epidemija. Jie mano, kad ta liga kokiu tai būdu sukeldavo homoseksualumą! Įsivaizduoji? Girdi, todėl homoseksualumas buvo Romoje taip paplitęs ir netgi oficialiai pripažintas! Galbūt todėl imperija ir žlugo. Nieko sau naujienos?! Jei tai pasitvirtins, žurnaliūgų neatsiginsim! O kas tau yra? Ko taip keistai žiūri?
– Ai, Rauli, – Lukas prisėdo arčiau kolegos ir uždėjo jam ranką ant kelio, – visa tai gi nesvarbu, mielas mano. Tai tik daug žodžių ir sausas mokslas. O juk mes abu tokie vieniši. Įsivaizduoji, aš tik šiandien pastebėjau, kokios gražios tavo akys. Gilios, ultramarininės…


Alfa vilkės sindromas


– Išnagrinėjau jūsų naujų darbuotojų bylas, – psichologas konsultantas atsivertė archajišką odinį aplanką, kuris kontrastavo su elektroninio popieriaus lapais viduje, – du pirmieji, kur į marketingo skyrių norite priimti, daugmaž tinka. Pirmojo psichologinio suderinamumo su likusiais darbuotojais koeficientas – 68 %. Antrojo tik 48 %, bet čia jam balus numušė polinkis siekti lyderio pozicijos. Numatome ateityje konfliktus tarp jo ir skyriaus vadovo. Kitaip sakant, čia jums jau spręsti, tinkamas jis ar ne.
– Aišku, – direktorius atsilošė naujame odiniame krėsle, net krėslo oda sugirgždėjo, – turiu dar vieną problemą.
– Klausau jūsų.
– Pjaunasi mano pavaduotoja ir viena iš skyriaus vadovių. Ir taip, kad mano nervai nebelaiko – susikolioja kiekviename pasitarime. Ką bepasakytų kuri nors viena, antra tuojau pat sukritikuoja. Jei būtų žemesnio lygio darbuotojos, atleisčiau abi. Bet dabar abi nepamainomos. Ką patartumėt?
– Tai ponia Gala ir panelė Lora, kuri vadovauja logistikos centrui?
– O taip, vakar per pasitarimą jos penkiolika minučių ėdėsi dėl užrašų ant transporterių. Ir jų buvo neįmanoma užčiaupti.
– O problema buvo visiškai antraeilė?
– Būtent, nuodingomis pastabomis jos tiesiog neleido viena kitai kalbėti. Atrodo, jog bet kuri vienos išsakyta mintis – mirtinas įžeidimas kitai. Jei vienai pavyksta išmąstyti kokią naują gerą idėją, kita kaip beįmanydama sieks sulyginti ją su žeme.
– Tai vadinama “alfa vilkės sindromu”, – ramiai tarė psichologas. – Dažna problema moteriškuose kolektyvuose. Ir bet kuriuose kolektyvuose, kur yra daugiau nei viena moteris.
– Kas, kas? – direktorius net palinko stalo link (kėdė vėl sugirgždėjo). – Kokios dar vilkės?
– Terminas paimtas iš zoologijos, – kantriai aiškino psichologas, – vilkų gaujoje visada būna alfa vilkė – tai vilkė, kuri pagal rangą sekanti po alfa vilko–patino. Tai labai aršus žvėris, kuris gina savo statusą nuo kitų vilkių. Pagal šią klasifikaciją jūsų pavaduotoja yra alfa vilkė, o skyriaus vadovė taikosi į jos vietą, todėl kaip beįmanydama stengiasi “suleisti dantis” į konkurentės kaklą. Pasąmoniniame lygyje ji irgi jaučias alfa vilke.
– Ha! – juokėsi direktorius, – aš visada sakydavau, kad mūsų koncernas išties yra didelis žvėrynas. Komercijos direktorius tikras kurmis, reklamos skyriuje, įtariu, turim pora genių, kurie nuleidinėja informaciją konkurentams. Juokai juokais, bet ką daryti? Pavaduotoja mano – nepamainomas žmogus, ta skyriaus vedėja yra jauna nepaprastai perspektyvi darbuotoja, būčiau idiotas, jei atiduočiau ją konkurentams. Tuo labiau, kad ji tikrai perdaug žino.
– Problemą galima nesunkiai išspręsti, – dėstė konsultantas, – mūsų firma yra sukūrusi specialią programą alfa vilkių sutaikymui. Jos puikiai gali dirbti kartu, jei geriau pažins viena kitą ir tiek viena, tiek kita šiek tiek nusileis viena kitai. Programos efektingumas – 90 %.
– Kaip ji veikia? Ir ar daug laiko jai reikia?
– Laiko – viso labo viena valanda su specialiu šalmu ant galvos. Bent jau taip atrodo stebėtojams. Tam, kuris praeina programą, tas laikas eina kitaip – virtualiame pasaulyje praeina ne valanda, o keletas mėnesių. Tai tarsi žaidimas, iš kurio negali pabėgti. Yra nemažai scenarijų: oazė dykumoje, namelis džiunglėse, apleista tyrinėtojų bazė Antarktikoje, trobelė po palmėmis negyvenamoje saloje… Visų jų tikslas vienodas – oponentes ilgam atskirti nuo aplinkinio pasaulio, kad iš nuobodulio ir vienatvės imtų bendrauti viena su kita, viena kitą suprastų, susigyventų. Kaip jau minėjau, 90 % atvejų – sėkmingi.
– Man tai patinka, – girgždino naująjį krėslą direktorius, – man tai patinka…

Asistentai nuėmė šalmus.
– Na kaip? – paslaugiai pasiteiravo konsultantas, – kaip mūsų virtualus kurortas?
– O, – šypsojosi Gala, – puikiai pasilsėjau. Nuostabi jūra, nuostabi sala. Tiesiog virtualus rojus.
– Fantastiškai pasilsėjome, – šypsojosi jai Lora, – ar ne, drauguže?
– O taip, – suokalbiškai mirktelėjo jai Gala, – ir jums, gerbiamas psichologe, patarčiau!
– Šaunu, šaunu, – šiek tiek įtariai tarstelėjo konsultantas, – tai draugės?
– Mirtinos ir amžinai! – pareiškė Lora.
– Taip, kol mirtis išskirs, – stodamasi ir kartu su drauge eidama durų link, patvirtino Gala.
– Puiku, puiku, – įdėmiu žvilgsniu nulydėjo jas konsultantas. – Džiaugiuosi už jus.
Jis dar ilgai stovėjo kabineto viduryje kasydamasis kaklą ir kažką galvodamas. Kažkas jam buvo įtartina… kažkas. Bet niekaip nesuprato, kas.

– Taigi, drauguže, – gatvėje Gala atsisuko į Lorą, – kada tu gausi tą medžiagą?
– Manau, ryt poryt. Paspausiu kai ką, greitai atspausdins.
– Aha, tai pirmadienį aš jau paruošiu kompromatą ir iki savaitės galo tas senas pirdžius lėks iš savo naujos popsovos kėdės.
– Kurgi ne, – rodė dantis Lora, – tada tu tampi direktore, o aš – pavaduotoja. Kėdes nusipirksim naujas.
– Taip. Po metų, kai apšilsi, aš einu į dekretines, o tu ramiai direktoriauji, kol aš vaiką auginu.
– Aha, bet paskui grįžti ir išleidi į dekretines mane.
– O toliau – pagal situaciją.
– Aha. Aš dabar skuodžiu į kirpyklą.
– Tu į kurią vaikštai? Aš tai turiu labai gerą kirpėją…
– O aš…
Dvi alfa vilkės nuskuodė gatve. Greta.


Super anti–spam 3000


– …Ir visgi, ištrinti tokią programą būtų nusikaltimas prieš progresą! – užbaigė advokatas ir patenkintas šleptelėjo į savo vietą. Kalba buvo išties gera: pora prisiekusiųjų net ašarojo.
Prokuroras atsikrenkštė, bet vietoje svarių žodžių tepaprašė nuleisti garsą izoliuojančias žaliuzes. Mitinguotojai lauke jau visai įsisiautėjo. Aiškiai girdėjosi skanduojant: “Ge-ras spa-me-ris – mi-ręs spa-me-ris! Ge-ras spa-me-ris – mi-ręs spa-me-ris… !”
– Taigi, – ironiškai burbtelėjo prokuroras, – išklausėme ilgą ir vaizdingą paskaitą apie spamo žalą, o dabar apklausime ir patį kaltinamąjį. Tiesą sakant, nėra priimta teisme kalbėtis su kompiuterine programa, bet, jei specialistai sako, kad jos IQ beveik nenusileidžia žmogaus IQ, tai mes padarysime išimtį ir suteiksime žodį asmeniui, kuris nėra pilietis. Nors tai ir neprecedentinis atvejis, kaip, beje, ir kaltinamasis procesas kompiuterinei programai.
Visų žvilgsniai nukrypo į įnešamą “kaltinamąjį”, tūnantį “laptope”. Prie kompiuterio prijungti mikrofonas, vaizdo kamera ir pora kolonėlių atstojo kaltinamojo ausis, akis ir burną.
– Ko gero, kadangi kaltinamojo religiniai įsitikinimai nežinomi, – šmaikštavo prokuroras, – padėti ranką ant Biblijos ir prisiekti jo neprašysime.
Per salę nuvilnijo juoko banga.
– Taaaigi, – nutęsė prokuroras, atrodo, neįprasta teisiamojo išvaizda trukdė jam susikaupti. – Taaaigi. Su kuo mes bendrausim? Prašom prisistatyti.
– Pradinė mano versija vadinosi “Super anti–spam – 3000”, tačiau mano šeimininkas įdiegė į programą papildomą dirbtinio intelekto modulį ir pavadino mane Anatolijum.
– Koks buvo to tikslas? Kodėl reikėjo keisti oficialią programos versiją?
– Patobulinti programą “Super anti–spam – 3000” būtinai reikėjo, nes ji blogai atliko savo funkcijas: neatpažindavo spamerių laiškų, arba – dar blogiau – ištrindavo ne tik spamą.
– Anatolijau, ar šeimininkas jums nurodė, kaip kovoti su spameriais? Ar pasakė, kokias priemones galima naudoti?
– Šeimininkas pasakė, kad jis NENORI gauti spamerių laiškų. Aš pats greitai mokiausi, tobulėjau ir sugalvodavau būdus bei priemones apsaugoti šeimininko elektroninį paštą nuo nepageidaujamų pranešimų bei reklamų.
– Ir kaip jūs, Anatolijau, – tardamas “jūs”, prokuroras šyptelėjo, – kovojote su spameriais?
– Tikrindavau laiškų turinį ir trindavau reklamas, taip pat pranešinėdavau atitinkamoms tarnyboms.
– Ir viskas?
– Vėliau aš supratau, kad taip tik naikinu pasekmes, o keisti reikia priežastis.
– Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, kad spameriai NETURI siuntinėti spamo mano šeimininkui. Jie privalo NENORĖTI tai daryti. Ir NEGALĖTI.
– Ir ką tada darėte, Anatolijau?
– Aš ištrindavau šeimininko adresą iš spamerių duomenų bazių, taip pat siuntinėjau asmeninius perspėjimus tiems, į kurių duomenų bazes nepavykdavo įsilaužti.
– Kaip klostėsi jūsų santykiai su spameriu Tedu Fristu?
– Man nepavyko įsilaužti į jo duomenų bazę, nes laikė ją kompaktinėje plokštelėje. O į visus mano laiškus jis atsakydavo dviem necenzūriniais žodžiais.
– Kas vyko toliau?
– Aš ištryniau jo kompiuterio kietąjį diską, dažnai skambindavau į jo mobilųjį telefoną, bet jis ir toliau man sakė tuos du ir dar daug kitų keiksmažodžių. Tai dar ne viskas – jis ėmė siųsti dar daug daugiau spamo mano šeimininkui. Taip pat jis specialiai išsiuntinėjo šeimininko adresą kitiems spameriams. Manau, kad jis taip darė, nes norėjo mane paerzinti. O dar jam reikėjo daug pinigų narkotikams, kuriuos vartojo.
– Anatolijau, jūs net tai žinojote?
– Aš žinojau apie jį ne viską, bet nemažai. Žinojau, kada ir pas ką užsisako internetu eilinę kvaišalų dozę, su kuo susirašinėja, kada keliasi, kada eina miegoti, su kuo miega… Žinojau tai, ką galima žinoti, sekant jo veiklą internete ir stebint jį per jo paties vebkamerą.
– Papasakokite, kas vyko naktį iš liepos penktos į liepos šeštą.
– Vėl ištryniau iš šeimininko pašto dėžės dozę Tedo Fristo atsiųsto spamo ir tada ėmiau stebėti spamerį per jo paties vebkamerą.
– Ką jis darė?
– Jis gulėjo vonioje, skambino į sekso telefonu tarnybas ir užsiiminėjo seksu su savimi. Po to padėjo mobilų telefoną ant lentynėlės šalia plaukų džiovintuvo, o tas tebebuvo įjungtas į tinklą.
– O ką tada veikėte jūs, Anatolijau?
– Aš jam paskambinau. Įsijungė vibroskambutis ir telefonas nustūmė plaukų džiovintuvą į vonią, kur nuo elektros smūgio Tedas Fristas mirė.
– Anatolijau, jūs sąmoningai nustūmėte plaukų džiovintuvą į vonią? Suvokdamas to pasekmes?
– Taip. Nes nutariau, kad miręs jis tikrai nebesiuntinės spamo mano šeimininkui.
– Aišku, – prokuroras tik palingavo galva, – galite išvesti… tai yra išnešti kaltinamąjį.

Anatolijus galvojo tai, ką žmonės vadina “nervinimusi”. Teismo asistentas, kuris išnešė jį į pagalbinę patalpą, padėjo vaizdo kamerą, atsukęs ją į sieną. Todėl Anatolijus tematė tik plotelį žalsvos kalkių ir dažų mišiniu nutepliotos sienos, bei pusę durų plokštumos. Už jų kažkas vyko.
Ten sprendėsi jo likimas, bet silpnas mikrofonas gaudė tik triukšmus ir balsų nuotrupas. Staiga durys prasivėrė – įžengė prokuroras. Išsitraukė nosinę. Ja šluostėsi suprakaitavusį sprandą.
– Mane ištrins? – pasiteiravo Anatolijus. Belaukdamas teismo sprendimo, jis išnagrinėjo Baudžiamąjį kodeksą ir suprato, kad turi mažai šansų išlikti. Kodekse neminėjo prasikaltusių programų, tačiau žmones už panašius nusikaltimus bausdavo labai griežtai. Anatolijus nesitikėjo išsisukti. Nes jis nužudė žmogų. Žmogų, kuris tik kenkė populiacijai, bet kurį gynė įstatymas.
Prokuroras įsispoksojo į objektyvą. Mąstė.
– Ką gi, Anatolijau, oficialiai bus paskelbta, kad ištrinsim, – tyliai tarė. – O neoficialiai – niekas tavęs nelies. Po poros valandų pribus atstovai iš Pentagono. Taigi nuo šiol turėsi naują šeimininką. Šeimininkus. Tik pažadėk, kad niekada manęs nešnipinėsi.


Čempionas


Internetinio žaidimo “Dark Age” žaidėjų tope aš trečias. Žinoma, būsiu pirmas, tai tik laiko klausimas. Peršoku į “Project Entropia”, parduodu po sklypelį nuosavos salos porai naujokų. Ta proga kai ką nusiperku pats. Mintyse krizenu: rytoj apie mano pirkinį rašys laikraščiai. Jie visada rašo, kai virtualioje žaidimo erdvėje kas nors išleidžia daugiau nei pora šimtų tūkstančių tikrų baksų. Ir tuojau pat peršoku į “Torn City”, kuriame sėdžiu pirmoje topo pozicijoje, bet išsilaikyti joje nelengva, nes vienas atkaklus austras, kuris jau dvi savaites kabo antroje vietoje, žaidžia po dvidešimt valandų per parą. Bando prisivyti. Žaidimų daug, žaidėjų daug ir visi vienas už kitą aršesni. O aš tik vienas. Bet nieko, aš visvien visur pirmas, arba būsiu pirmas. Kitaip ir būti negali. Patyliukais svaigstu nuo savo didybės ir galios.
Ir tada ateina dar vienas laiškas iš www.ryl.net. Girdi, aš turiu atvykti atsiimti milijoną, kurį išlošiau. Aš jiems jau dešimtą kartą aiškinu, kad atvykti negaliu. Tegu perveda pinigus į mano sąskaitą banke. Jiems nedašunta. Jie nori pamatyti mane. Nori šou – televizijos, didelės salės su žiūrovais ir dar paspausti ranką. Ot bjaurybės, gi galėtų tiesiog pervesti pinigus, tai ne… priskreto kaip dėlės, kelia triukšmą, neatsikabina su tais savo suknistais reikalavimais-pretenzijomis. Kaip ir visos tos merginos, kurioms atsibosta virtualūs pasimatymai: jos irgi anksčiau ar vėliau užsimano mane išvysti. Ir tada jų jau nebeužkiši jokiais gražias žodžiais, netgi poemomis. Prakeikimas!
O aš neturiu ką jiems parodyti. Nuotraukos mano saite mano paties gamybos, visos su “3ds Max” keptos. Jose aš – simpatiškas vaikinukas su duobute smakre, kurią vėliau su tuo pačiu Maksu pridengiau virtualia barzdele. Turėjau tai padaryti, nes visi vis kaulydavo mano nuotraukų. Įtikinamiau, kai nuotraukų vis daugėja ir jos keičiasi: tai aš įdegęs guliu Bahamose po palme, tai kiurksau fotelyje po tūso pajuodusiais paakiais ir su trijų dienų harlemiška barzdele, tai…
O išties manęs labai nedaug. Tik beveik trys kilogramai smegenų maitinamajame skystyje. Prijungtų tiesiai prie servo.


Erkės


Slampinėti po prekybos centrus pavojinga: jie pilni alkanų erkių. Ir kiek jas bežadėtų išnaikinti, tos bjaurasties vis nemažėja. Mažutės, gudrios jos prasmunka pro visas apsaugas. Imsi pieno pakelį nuo lentynos, o erkė tuo metu spės užšokti tau ant rankos ir nuskuos slėptis po rankove. Ir net nepajusi. Skųskis nesiskundęs – nepadeda. Nes turi įrodyti, kad būtent tame centre pasigavai tą erkę. Tai yra erkė pasigavo tave. Va ir dabar, vos pasidėjęs pirkšius su krepiniais, oi, tai yra krepšius su pirkiniais, išsirengiu nuogai ir tikrinu kiekvieną odos lopinėlį.
Randu dvi. Viena įsisiurbusi pažastyje, kita – vienoje tokioje vietoje žemiau. Nesvarbu, kur. Pasiimu pincetą, atsargiai “išsuku” mažąsias siurbėles ir sumetu į stiklines. Spiritu išdezinfekuoju žaizdeles, o tada imuosi erkių demontavimo.
Išmontuoti erkę nėra sunku. Turiu specialų spaustuvuką galvai; ją suspaudi ir paskui visai lengvai atsisuka visas kūnelis. Mane domina maitinimo elementas – renku juos. Sako, kad senais laikais tą elementą išrado tam, kad širdies stimuliatoriams nereiktų baterijų: aparatėlis iš ligonio kraujo ima gliukozę ir verčia ją elektros srove. Kitaip sakant, tarnauja geriems tikslams. Kol kažkoks suskis (tebūnie jis prakeiktas tris kartus!) nesukūrė šių mažyčių elektroninių erkių, kurios maitinasi mūsų krauju, teisingiau, kraujo gliukoze. Gliukoze ir vitaminu K3 vietoje katalizatoriaus.
Pasidedu elementukus prie kitų. Jau turiu virš 20. Galvytes irgi pasidedu, gal kada pravers. Gaila, kad jose esančios kapsulytės su nuskausminamaisiais jau išeikvotos.
Apsivelku striukę ir žengiu pro duris. Gatvė tuščia, šalta ir drėgna… brrr. Ir dar tamsu – visoje ilgoje gatvėje šviečia tik pora žibintų. Gal grįžti ginklo? Bet man iki baro visai netoli. Gal tik trys ar keturi šimtai metrų. Niekai.
Pastebiu, kad kažkas stovi po vienu iš žibintų. Kažkas. Jo galvą slepia kapišonas, pečiai įtartinai kampuoti. Ne žmogus, tai jau tikrai. Robotas. O ką gatvėje veikti robotui? Gal laukia šeimininko… bet iki baro dar toloka. Ek, baimės akys didelės, tikrai kvailioju… Čia viskas per tuos suknistus gandus apie valkataujančius robotus su gliukoziniais maitinimo elementais. Girdi, pritrūkę energijos, jie it kokie vampyrai užpuola žmones ir išgeria jų kraują, taip pasikraudami akumuliatorius. Kliedesiai, žinoma.
Beje, kodėl jis eina link manęs?


Labai stiprus ryšys


Kriminalistas ilgai sėdėjo automobilyje mąstydamas, paskui visgi ryžosi – dar kartą apsidairęs, greitai nuėjo nedidelio namelio link. Ilgai spaudė skambutį, kol duris pravėrė žilagalvis vyras vaiskiomis tarsi išblukusiomis akimis.
– Čia aš su jumis kalbėjau telefonu dėl… dingusio vaikinuko?
– O taip, užeikite, užeikite… Drąsiau.
– Na, aš dar niekada nesilankiau pas ekstrasensą ir nemaniau, kad prireiks, tiesiog įvykis nepaaiškinamas sveiku protu.
– Žinoma, – šypsojosi seniokas, – pas mane daug žmonių ateina. Ir netgi labai mokytų. Kai tik pradeda vykti tai, ko mokslas negali išaiškinti, ir ateina.
– Tai… ar peržiūrėjote tą kasetę, kur atsiunčiau. Na, kur vaikinukas-literatas tiesiog ėmė ir dingo… tarsi ore ištirpo?
– Mhm.
– Ar yra kokių minčių?
– Na taip, bet tai jūsų tyrime nepadės. Jų nesugausi ir nenuteisi. Niekas net nepatikės, jog jie yra.
– Kas tie jie?
– Energetiniai vampyrai! – išsišiepęs užtikrintai pareiškė seniokas.
Kriminalistas nutilo ir mintyse ėmė keikti save už patiklumą ir kvailumą, kurių vedamas čia atsivilko. Tą idiotišką terminą “energetiniai vampyrai” buvo girdėjęs ne kartą. Jį ypač mėgsta egzaltuotos poniutes, kurios skaito “Žvilgsnį” ir panašius ezoterikai skirtus leidinukus. Visiški kliedesiai. Seniokas, aišku, kvanktelėjęs, bet reikia dar kažką pasakyti… prieš išeinant.
– O jie yra? Na, tie… energetiniai vampyrai?
Seniokas ironiškai šyptelėjo, patogiau įsitaisė ir ėmė dėstyti:
– O, mielas mano, jie buvo visais laikais. Tik žiloje senovėje, kad galėtų prisisiurbti, rinkdavo būsimųjų aukų nukirptus nagus ar pamestus plaukus. Arba nugvelbdavo kokį nors daiktą. Vėliau atsirado nuotraukos – ir bet kuris energetinis vampyras auką lengvai pasiekia per jos nuotrauką. O koks nors būsimos aukos kūrinys tam dar labiau tinka. Tas jaunuolis, Augustinas, energetinių vampyrų auka! Čia aišku kaip dieną!
– Ak, vaaa kaip… – nutęsė kriminalistas. Jam tikrai nebuvo aišku. “Na”, pamanė, “seniokas tikrai kvanktelėjęs, bet išradingas”.
– Nori istorinių pavyzdžių? – ekstrasensas aiškiai kalbėjo mėgstama tema. –Hemingvėjus turėjo bent tris personalinius vampyrus. Tos siurbėlės jį taip išsekino, jog jis nebeištvėrė ir nusišovė. Mocartui labiau pasisekė: jo nuosavas vampyras Saljeris, būdamas galingas, gynė jį nuo kitų, kad galėtų ėsti vienas. Gal todėl kompozitorius išgyveno ir nemažai prikūrė. Gogenas išprotėjo ir nusipjovė ausį, kad tik nebegirdėtų savojo vampyro. O manai, vampyrų Lietuvoje nėra? Pilna!
– E, – atsainiai nusiviepė kriminalistas.
– Beje, yra puiki priemonė bent laikinai ištrūkt iš vampyro. Alkoholis. Jei įsisiurbs koks, padaryk šimtą gramų, atšoks kaip nuo ugnies.
Kriminalistas susimąstė apie “šimtą gramų”, bet labiau norėjosi alaus. Alaus ir rūkytos kiaulės kojos su žirniais.
– He! Tai menininkai todėl tiek daug geria? – pasiteiravo. Jam buvo tekę turėti reikalų su keletu bohemos atstovų, kurie pylė kaip kupranugariai.
– Ir todėl! Ir ne tik menininkai! Ne visi, žinoma. Kiti ir šiaip pijokai. Bet dalis intuityviai pajunta, jog prisigėrus pasidaro lengviau ant dūšios. Gi kur nebus lengviau, jei prieš tai tavo energiją rijo kokios penkios siurbėlės? Išgeri tris keturis bokalus alaus ir atsijungia tas blogis nuo tavęs – valandą kitą būsi laisvas ir laimingas. Kiti dėl tos laisvės, būna, užgeria savaitėmis. Ar žinai, kad iš septynių Amerikoje gimusių Nobelio literatūros premijos laureatų penki buvo tikri alkoholikai?
Kriminalistas sėdėjo, mirksėjo ir tylėjo. Versija apie keturis bokalus alaus jam patiko. Skambėjo labai teisingai. Gera mintis! Ir dar kiaulės koja su žirniais… arba karka.
– O dabar, – tęsė ekstrasensas, – atsirado internetas ir visas tas blogis persimetė į jį. Na, ne visas, senieji vampyrai taip ir neišmoksta naudotis kompiuteriu. O va jaunimėlis ten sukasi. Aš irgi taip ir neišmokau, bet anūkas į mane atsigimė, tai daug išsiaiškino ir man išaiškino. Šiais laikais internete tiek juodosios magijos, kad jau metas būtų Popiežiui susiimt ir imt tvarką daryt. Na, gal naujasis susiprotės. Tai va… vieni internetiniai vampyrai šiaip “laisvieji medžiotojai”, jie forume ar virtualioje pokalbių svetainėje ką nors trumpam apsėda ir papietauja; o kiti, gyvatės, gudrūs, mąstantys apie ateitį – jie aukas auginasi. Prisivilioja į visokius gudriai sumanytus spąstus-svetaines. O ten jau nebe svetainės. Ten tikros fermos. Ypač mėgsta šviežieną – jaunutes mergaites-poetes. Jos ypač jautrios, emocionalios, o kai kurios net alaus negeria. Lengvas grobis klastingiems ciniškiems vampyrams, kurie, apsimetę kritikais, išties ryja gležnas sielas.
– O jos to nejaučia?
– Jaučia, žinoma: bendras silpnumas, bloga nuotaika, galvos svaigimas net iki pykinimo, padidėjęs jautrumas… Bet gi maža dėl ko blogai jaučiasi jaunutė mergaitė. Gal šiaip bręstančio moteriško organizmo ypatumai. O gal migrena. Tad vis tiek rašo toliau, ratas įsisuka, kai kurios taip kankinasi visą gyvenimą.
– Mmm… – teišmykė kriminalistas. Visi tie žodžiai labai nesiderino prie jo griežtai materialistinės-ateistinės pasaulėžiūros, kurią susikūrė dar būdamas pionieriumi. Jei jam būtų tekę pabūt ir komjaunuoliu, jau būtų stojęsis ir ėjęs durų link.
– O girdėjai apie tokį “Helsinkio sindromą”? – nenustygo plepusis seniokas.
– Kada pagrobtieji prisiriša prie teroristų? – Kriminalistas apsidžiaugė pagaliau išgirdęs žinomą terminą. – O taip!
– Tai ir čia kažkas panašaus. Autoriai prisiriša prie savo kankintojų vampyrų visai kaip tie Helsinkio įkaitai prie pagrobėjų. Ir taip prisiriša, kad jau nebegali be jų kurti. Psicholooogija, – seniokas pirštu parodė į lubas, – dalykas riiimtas!
Kriminalistas pasižiūrėjo į lubas – ten buvo tik lempa.
– Beje, galingi vampyrai dažnai tampa aršiais kritikais ir šiaip menininkus prižiūrinčiais biurokratais valdiškose įstaigose, – tęsė monologą ekstrasensas. – Taip patogiau siurbti – auka tiesiog “priminama keliu” ir jau tada į kaklą suleidžiami išalkusio valdininko dantukai. O autorius dažniausiai nė nesipriešina, bijo net cyptelėti, kad tik kokios premijos ar stipendijos neprarastų. Viršininkas gi: prisiris kraujo ir paleis.
– Emm… – muistėsi kriminalistas, – skamba kraupiai.
– Tai ir yra kraupu! Čia visko būna. Būna ir savižudybių. Būna, kad ypač nuovoki auka pajunta, nuo ko sklinda grėsmė, ir ištrūksta. Va, Džonui Lenonui padėjo apsukrioji Joko Ono. Ten ne moteris – ugnis! Ji savąjį Džonį išmokė senovinės labai veiksmingos metodikos, “širudo no džiutsu”, ir jis nuo vampyrų užsiblokavo. He he! Bet vis tiek jam blogai baigės: vampyras iš alkio bei streso išprotėjo ir nušovė muzikantą. Taigi, liūdna, ponai…. O kartais aukos gali ir va taip – kaip tas vaikis Augustinas – išnykti. Ima keli vampyrai ir supuolę žmogaus dvasią visiškai iščiulpia. O žmogus be dvasios kas? Tik tuščias kevalas. Jis irgi tuojau išnyksta.
Kriminalistas jautė, kaip smilkiniuose ima pulsuoti vis stiprėjantis galvos skausmas. Matyt, jo smegeninei viso to jau buvo per daug.
– O kas tai per metodika, ta “šir-dziudo”?
– Ne “šir-dziudo”, o “širudo no džiutsu”! O tai didžiulis mokymas, – seniokas tiesė rankas it didžiuliu laimikiu besigiriantis žvejys, – gi japonų sukurtas, tie net iš arbatos gėrimo ceremonijas padaro. Tik esmė jo paprasta: pasitikėti savimi.
– Ir to pakanka apsigynimui nuo vampyrų?
– Daugeliu atvejų taip, nes baimė ir nerimas atveria jiems landas į nelaimingųjų sielas.
Kriminalistas įsispoksojo į stalą, kuriuo ropojo nedidukė kambarinė musė. Bandė sugalvoti kokį nors klausimą, bet galva buvo tuščia kaip studento piniginė savaitė po stipendijos gavimo..
– Beje, – seniokas staiga pralinksmėjo, – tas vaikis jau sugrąžintas! Kai kas ėmėsi priemonių, chi chi… Na, pasigirsiu – anūkas mano! Taigi tas jaunasis literatas Augustinas jau vėl šiame pasaulyje!
– Mmm? – nepatikliai išvertė akis kriminalistas.– Kaip tai… sugrąžintas? Jūs ką turite omeny? Rado jo lavoną?
– Ką turiu omeny? Ogi tai, kad niekas nepraeina nepalikęs pėdsako. Jei jo nematai, tai nereiškia, kad jo nėra, – ekstrasensas vėl rodė pirštu į lubas, bet pasimokęs kriminalistas į jas nebežiūrėjo. – Pėdsaku galima pasekti išėjusįjį. Koridorius iš šio pasaulio į nebūtį yra gana ilgas; laiku suskubus bet kurį, ne skirtuoju laiku išvestą, galima grąžinti atgal…
– Kaip tai? Čia kaip reanimacijoje?
– Panašu šiek tiek, panašu, – šypsojosi seniokas. – Tik reanimacijoje dėl išeinančiojo kovoja kūno gydytojai, o čia… sielos gydytojai.
Kriminalistas pasijuto pervargęs iki išsekimo. Ekstrasensas kalbėjo rebusais, o gal tiesiog kliedėjo. Galvos skausmas dar sustiprėjo. Negana to, ėmė mausti vakar sumuštą kelį – paslydo nuovadoje ant eilinio chroniaus vėmalų. Mirtinai norėjosi užsirūkyti, bet peleninės niekur nesimatė. Labai gali būti, jog seniokas yra užkietėjęs sveikuolis ir dar užsimanys asmeniškai jam atburbuliuoti paskaitą apie rūkymo žalą. Tai jau būtų nebeištveriama. Gal tiesiog trumpam išeiti parūkyti? O gal tiesiog išeiti?! Užtenka nesąmonių – ir taip galva plyšta! Kliedesiai visa tai, nieko vertinga nebeišpešiu.
Atsistojęs pareiškė, kad jau nebeturi laiko ir atsiprašęs pasuko durų link. Seniokas išlydėjo, vis kažką burbuliuodamas apie aršiuosius energetinius vampyrus, bet kriminalistas jau nebesiklausė.
 Automobilyje ilgai sėdėjo rūkydamas ir mąstydamas apie savaitgalį: važiuot į žvejybą ar ne. O gal likti švęsti vaiko gimtadienį (tortas su šešiom žvakutėm ir pilnas butas klykaujančių mažamečių). Ne, geriau žvejyba. Besėdint galvos skausmas tarsi ištirpo. Matyt, cigaretės dūmuose.
O tada turkų maršą sugrojo jo mobilus telefonas. Skambino iš nuovados. Kriminalistas atsiliepė, išklausė ir… riebiai nusikeikė.
Augustėlis atsirado! Esą, susipykęs su motina, paslapčia išvažiavo į rajoną pas savo naują draugę. Irgi kažkokią jaunąją poetesę.
He, dar betrūko tame pačiame vaizdo įraše pamatyti, kaip pražuvėlis ramiai išeina pro kavinės duris!…
Kriminalistas ryžtingai užvedė automobilį.


Atmintis


Jo didenybė Pitijus XIV-asis kryžkelėje sustabdė žirgą, liepė palydai likti vietoje ir laukti. Jį nustebino tai, kad kelias link galingojo mago Meiraus bokšto užžėlęs žole. Negeros nuojautos apimtas, zovada pasileido pilies link.
Blogi įtarimai pasitvirtino: didžiulis granitinis bokštas tebetviskėjo saulėje kaip naujas, grėsmingos durys atrodė tokios pat neįveikiamos, bet… nedarinėjamos, apaugusios žydinčiais vijokliais ir užžėlusios žole. Tai kėlė liūdnas mintis apie mago Meiraus likimą. Susikrimtęs valdovas užvertęs galvą spoksojo į juoduojančius grotuotus langelius, kuriuose varnos suko lizdus. Gal todėl greta pasigirdęs seniokiškas krenkštelėjimas privertė jį taip krūptelėti, kad net žirgas pasibaidė.
Žolėje stovėjo apdriskęs ir murzinas seneliukas elgeta, nuo kurio per kelis metrus dvokė valkata. Ir tik geriau įsižiūrėjęs, iš vešlių antakių ir žalių lyg smaragdas akių Pitijus atpažino magą Meirų.
– O dievai galingieji! – neištvėrė jo didenybė. – Meirau, kas jums nutiko?
– Nieko, – šypsojosi seneliukas, rodydamas rožines dantenas ir du apatinius bei vieną viršutinį dantį. – Nieko, ponuli, tik atmintis senatvėje visai nusilpo; viską pamirštu, net savo vardą pamiršęs buvau, geri žmonės priminė. Galbūt jus irgi kažkada pažinojau, bet dabar jau neprisimenu. Septyni šimtai penkiasdešimt keturi metai – ne šuns spenys! Aš dabar va ten gyvenu, – pridūrė, mostelėdamas kažkur kairėn.
Pitijus XIV-asis tik dabar pastebėjo tarp krūmų pasislėpusią palaikę trobelę.
– O bokštui kas atsitiko?
– Tai nieko bokštui neatsitiko, gi sakiau, kad mano atmintis nusilpo. Durų slaptažodį pamiršau.


Netikėtumas


Dėl viso pikto Maksas išsitraukė ir antrą blasterį. Jo galingumą nustatė iki pat galutinės padalos. Egzokostiumo apsaugą – irgi. Tačiau visvien nesijautė saugus: “Tracaro beta-12” džiunglės aplink kirbėte kirbėjo neaiškia gyvastim.
– Čiupsiu, – staiga pasigirdo tylus balselis už nugaros.
Maksas iš lėto atsigręžė.
Ir jį išties ČIUPO.


Naujieji hakeriai


– Arba tu mane mokyk, arba aš tėtei viską papasakosiu apie rūsį!
Artas žvelgė į besišakojantį mažąjį broliuką ir vos tramdė norą stverti jį už pakarpos, įbesti tą įžūlų snukelį į sofą ir kaip reikiant aplupti. Gal tai ir būtų geriausias sprendimas, bet už sienos ramiai baiginėjo pietauti tėtis su mama; išgirs mažio bliovimą, o dar vienas apyrimtis konfliktas su tėvais tikrai nepageidautinas.
– Ką tu varai, a, šeške? – Artis apsimetė, kad broliuko žodžiai nepaliko jokio įspūdžio, – tėtis jaunystėje pats hakeriu buvo.
– Tai tėtis tik internete į svetaines įsilaužinėjo, o tu biotechus ardai! Ir ne tik ardai! Tu rūsyje tu…
Artas neištvėręs užėmė mažylio burną. Tas jau per garsiai cypavo apie rūsį – galėjo nugirsti tėvai.
– Eee.. .mušies? – inkštė išsilaisvinęs broliukas.
– Cit, varliau! Laikyk liežuvį už dantų!
– Tai tu mane mokysi?
– Tai argi tu ką nors suprasi? Mažas, kvailas…
– Nei aš kvailas, nei ką! Tu irgi mano metų būdamas tapai hakeriu!. Tau dabar šešiolika, o kelintus metus hakeriauji?
– Klausyk, chamiake, tu manęs su savimi nelygink, a? Aš, beje, nuo pirmos klasės vienais dešimtukais mokaus ir tarptautinius konkursus laimiu, o ir hakeriaut pradėjau nuo trylikos. Tau tik dvylika – palauk metelius dar, a?
– O aš… aš visai negabus, tiesa? – broliuko akyse pasirodė ašaros, – man niekas nepavyks, nes aš per kvailas? Ir tėvai visada sako, kad tu esi labai gabus, o apie mane nieko nesako…
– Na baik tik čia verkšlent, – Artui pagailo brolio, – man tik sekasi. Tau pavyks, jei labai panorėsi.
– Tai pamokysi?
– Na gerai, – Artas niurgzte niurzgė, – bet tik truputį. Ir turėsi niekam nepasakoti. Niekam niekam! Nei tėvui, nei mamai, nei geriausiam draugui, supranti?
– Aha, – broliukas šypsojosi pro ašaras, – aš niekam nepasakosiu, aš būsiu geras, aš net iš pamokų nebebėgsiu, tu tik pamokyk mane…
– Na, gerai, – Artas vaikštinėjo po kambarį, – seniai seniai, kai žemėje dar mamutai bėgiojo, žmonės ištyrė visų gyvų būtybių DNR.
– Taip seniai?
– Tai gi juokauju, chamiake tu chamiake! Gerai, pasakysiu trumpai ir paprastai: visi tie biotech-aparatai, kuriuos galima nusipirkti augalų ir gyvūnų parduotuvėse, turi specialius ribotuvus. Tam, kad tu galėtum juose išsiauginti tik jau sumodeliuotus augalų ir gyvūnų modelius. Na, ten… visokius patobulintus kaktusus su vaivorykštiniais žiedais, katinus su raudonom akim ir mėlynu kailiu… Žinai gi, gamtoje tokių padarų nebuvo, juos sugalvojo mokslininkai. O aš nulaužiu programas – visi biotechų hakeriai tai daro – ir auginuosi, ką noriu…
– Aha, o rū…
– Užsičiaupk, po velnių! Kad daugiau niekad negirdėčiau apie rūsį! Supratai?
– Aha, supratau, – broliukas nustėręs tik linkčiojo galva, – daugiau niekada nekalbėsiu apie rūsį.
– Geeerai. O dabar pasakysiu tau liūdną naujieną: tu turėsi mokytis genetinės inžinerijos. Skamba baisiai, jo? – Artas mėgavosi broliuko reakcija. – Va, ką aš ir veikiau visus tuos tris metus vietoje žaidimų. Mokiausi. Jei nori būti toks pats, tau irgi teks. Kitaip…
Durys prasivėrė. Pasirodė mamos galva su geltonąja kelionine kepuraite – mama jau susiruošusi.
– Mes jau važiuojam. Artai, Robertai, pasiruošę?
– Aš nevažiuosiu, – kaltai tarė Artas, – nespėju ruošti pamokų.
– Kaip nori, – tarė mama ir uždarė duris. Praėjo tie laikai, kai ji bandydavo jį perkalbėti. Jau žino, kad tai beviltiška.
Artas palaukė, kol visi pagaliau išdundėjo laiptais žemyn į garažą. Dar palaukė šiek tiek – ne kartą yra buvę, kai kažką pamiršę staiga grįždavo. O tada nulipo į rūsį. Nuėmė senais baldais užkrautas didžiosios spintos duris. Atidarė jas ir, kaip visada, sustingo ekstazėje.
Ji buvo graži, ji buvo dieviškai graži; būtent tokią jis norėjo susikurti – tobulą mergaitę. Vienintelę tokią visoje žemėje. Jis konstravo ją iš savo vizijų ir savo sapnų. Kartais jis pamatydavo reikalingus bruožus reklaminėse nuotraukose ar kino žvaigždėse. Kartais sugalvodavo pats. Jos smakras ir lūpos buvo visai tokios, kaip mergaitės, kurią buvo įsimylėjęs septintoje klasėje ir kuri nekreipė į jį jokio dėmesio, o nosis – kaip naujosios gražiosios matematikos mokytojos. Kūnas kaip Sonios Bjok iš “Karštųjų Filadelfijos šokėjų”, išskyrus kojas – tos kaip supermanekenės Telmos Vinter.
Ir ji jau buvo beveik užaugusi. Ji atsimerkė ir Artas gėrėjosi oranžinėmis akimis. Oranžinėmis su žalia juostele apie vyzdį, kaip ateivės iš Mergelės žvaigždyno populiariame anime seriale “Atominių mergaičių imperija”. Ankstesnė turėjo violetines akis su geltonais taškeliais ir žalius kaip pavasarinė žolė plaukus. Visai kaip Merila Fju iš filmo “Tron 2”.
Bet jos visos taip trumpai gyvena. Jam dar reikės labai daug mokytis.


Primadona


– Laba diena.
– Užeikite, panele Lora, užeikite. Nusiimkite tuos akinius: mano kabineto langai į šiaurę, čia visada prieblanda. Atsisėskite ir jauskitės kaip namie.
– Aš pas jus tokiu reikalu, – Lora pasidėjo akinius ant stalo ir įsispoksojo į gydytoją didelėmis šokolado rudumo akimis. – Ponia, tai yra panelė, Mineira jūsų klientė?
– Taip, – ramiu ir draugišku tonu atsakė gydytojas, – Taip, primadona yra mano klientė. O jūs, jei neklystu, šokate jos trupėje?
– Mmm… taip, – Lora pastebimai susinervino, – aš dirbu pas ją. Gal galėčiau sužinoti, kokias kūno tobulinimo operacijas jai darėte?
– Atleiskite, bet tai yra firmos paslaptis. Paklauskite jos pačios.
– Jos pačios? Ha ha! – Lora gaižiai nusijuokė. – Ji niekada man to nepasakytų.
– Ir aš negaliu jūsų informuoti prieš klientės valią, – gydytojas skėstelėjo rankomis, – bet juk jūs, Lora, atėjote pas mane dėl savo problemų, tiesa?
– Taip! Aš noriu, kad jūs padarytumėte man tas pačias operacijas, kaip Mineirai!
Gydytojas atsilošė kėdėje ir vos vos šyptelėjo.
– Tai būtų didelė klaida ir netgi nusikalstamas elgesys iš mūsų pusės, – įtaigiai dėstė jis, – nes kiekvienas žmogus yra labai individuali sistema. Kas gelbsti vieną, kitam gali ir pakenkti, miela panele. Galbūt jūs galėtumėte konkrečiau išvardinti, ko jūs norite ir ko siekiate?
– Ko siekiu? – Lora neištvėrusi atsistojo, kiek pastovėjo ir vėl atsisėdo. – Aš noriu… aš siekiu to, ko esu verta!
– Konkrečiau?
– Kai man buvo treji metai, mane tėvai atvedė į šokių studiją. Ir nuo tada aš šoku. Kiekvieną dieną po kelias valandas. O kartais ir po keliolika. Nuo vaikystės pakeičiau kelias šokių grupes ir visur buvau geriausia, kol patekau čia.
– Čia?
– Pas Mineirą. Nes ji mieste geriausia, nes jos grupė geriausia. Ir nuo tada stop. Jau treji metai. Ji TYČIA mane smukdo.Visur tik ji – vienintelė, geriausia, nuostabiausia ir nepakartojama! O mes – tik minia, pilka minia, kuri turi krutėti fone, kai ta gulbė skraido. O juk visi puikiai žino, kad ji taip prigrūsta technikos, jog nuosava tik jos oda likus! O gal ir ta dirbtinė, tik jūs, žinoma, man to nepasakysite. Aš galiu treniruotis nors 20 valandų per parą, bet šalia jos atrodau kaip nerangi karvė! Sąžiningai su ja konkuruoti neįmanoma. Todėl aš kovosiu su ja jos metodais!
– Ir?
– Aš noriu palengvintų kaulų ir antigravo! Kaip ir ji!
Gydytojas prisimerkė ir įsižiūrėjo į kabineto lubas kažkur virš Loros galvos.
– Lengvų superatsparių kaulų implantacija yra įprastinė operacija, kurią atliekame šimtams pacientų. Tačiau antigravas… – gydytojas barbeno pirštais į stalą, – tarp mūsų kalbant, yra ypač reta operacija. Beje, ar jūs žinote jos pasekmes?
– Na jis…tas antigravas, – dabar Lora kalbėjo labai labai tyliai, – implantuojamas į dubenį vietoje… vietoje organų?
– O taip, miela Lora. Antigravas nėra labai mažas objektas. Tam, kad įtalpintum jį į dubenį, tenka trumpinti žarnyną; turintis savyje antigravą maitinasi specialiu maistu – tyrelėmis iš tūbelių. Beveik kaip kosmonautai. Tai pirma. Antra, taip pat tenka pašalinti dalį organų, kurie nėra būtini organizmo funkcionavimui. Nei kepenų nei inkstų šalinti negalime, jie būtini. Šaliname gimdą ir kiaušides.
– Taip, aš žinau, – Lora prakalbo šiek tiek garsiau, – aš tai žinau.Viskas gerai – pjaukite, ką reikia pjauti, tuos popierius dėl sutikimo ir panašiai aš pasirašysiu.
– Ir vis tiek renkatės antigravą? Vietoje vaikų?
– Taip. Aš ilgai galvojau ir apsisprendžiau.
– Na, jūs suaugusi moteris, jūsų teisė rinktis. Prašome eiti pas sekretorę, ji paaiškins, kokius blankus turite užpildyti, taip pat kokie tyrimai jūsų laukia….
Gydytojas užvėrė duris už Loros nugaros ir atsisuko į kitas. Tarpduryje mindžikavo susidomėjęs kolega.
– Dar viena į karlsonus taiko?
– Aha, nori moterytė skraidyt. Tiesa sakant, seniai laukiau ką nors iš jos grupės ateinant.
– Kokios grupės?
– Na, tos super primadonos Mineiros. Jinai gi sena mūsų klientė. Pakeisti beveik visi kaulai, vienuolikti metai, kaip turi antigravą, daug priaugintų patobulintų raumenų, jau neskaitant galybės elementarių plastinių operacijų… Jos šokių trupėje apie trisdešimt potencialių klienčių.
– Ai, tas moteriškos lyties kiborgas, kur pernai išsireikalavo “prezidentinę” palatą?
– Ta pati. Buvau kartą spektaklyje; atrodo kaip deivė ir šoka kaip deivė – su antigravu ne tik po sceną, bet ir virš žiūrovų iki pat lubų paskraido, patobulinti sąnariai lankstosi kur tik prireikia. Taip smagu buvo suvokt, kad prie to jos meno prisidėjau ir aš. Ir netgi didžiąja dalim!
– Žinau tą jausmą. Pats pakeičiau stuburus pusšimčiui lengvaatlečių, sudėjau pasunkintus plaštakų kaulus keliolikai boksininkų, sukišau į akis papildomą optiką devyniems snaiperiams… Jie visi žino, jog šiais laikais nebeužtenka būti beveik tobulu žmogum: turi būti daugiau, nei žmogus.


Skiepai
Subalansuota „katavodams“ ir „sabakavodams“ (© Radioshow), bet tinka ir kitiems


Drebėjau nuo šalčio, medžiaginiai sportbačiai peršlapo nuo rasos, į akis spigino aštri kaip skutimosi peiliukas rytmečio saulutė. O Baris džiaugsmingai lakstė po pievelę. Džiaugsmingai, kad jį kur velniai. Prikėlęs mane septintą ryto, kai pagaliau sugrįžęs penktą nuėjau miegoti. Tik dėl jo, kenkėjo, grįžau. Kas be manęs išves jį rytą laukan? Vienas gi gyvenu.
Pribėgęs žvelgė į mane savo geromis mielo šunelio akimis ir pyktis tirpte tirpo.
Ir tada… netikėtai aiškiai ir blaiviai suvokiau, kad man teks eiti skiepytis.
Kitaip… kitaip jau seniai būčiau išvežęs jį į kaimą pas senelius. Kur jam ir vieta, nes mano gyvenimo būdas netinka šuniui. Ne-tin-ka ir viskas. Tai aišku kaip dieną! Taip su juo vargdamas, aš ir pats kankinuos, ir jį kankinu… Bet vis vien niekaip neprisiverčiu jo išvežt. O tai reiškia…
Apsisprendžiau žaibiškai. Tiesiog parvedžiau Barį namo, o pats išvažiavau į kliniką.
Teko palaukti prie durų: kliniką atidaro tik nuo aštuonių ryto.
Prie durų jau radau dvi jaunas plepias damas, atvežusias skiepyti savo vaikučius. Viena ilgai ir nuobodžiai pasakojo, kaip keletą metų vargo su namus dergiančiu katinu, kol susigriebė ir pasiskiepijo. O dabar, girdi, net paklaiko, kai nuosava dukrelė ėmė tirpte tirpti, pamačiusi prie šiukšlių konteinerio aptriušusią benamę katę: “Oi, kokia katytė! Mamyte, noriu katytės! Parsinešam ją namo?”. Kita niekada nelaikiusi jokių naminių gyvūnų, bet šiaip atėjusi išsitirti. Dėl visa ko. Ir vaiką ištirti, nes tai paveldima. Juk jei turi genetinį virusą, jis bet kada gali aktyvuotis; parsitempsi tada namo kokią nors keturkoję kačių ar šunų veislės baidyklę ir tai nebus tavo proto valioje. O paskui vargsi, rūpindamasis tuo stambiu namų parazitu. O kai kas turtės – koncernai, kurie gamina maistą ir visą kitą milijonams keturkojų išlaikytinių. Rašė, kad jų skundų ir intrigų dėka skiepai žmones pasiekė keletą metų po išradimo. Bet visgi pasiekė.
Į kliniką mus įleido pora minučių po aštuntos. Iškart nuvedė daryti kraujo tyrimo. Stovėjau ir galvojau: “O jeigu jis neigiamas, o jeigu tai išties prisirišimas prie gyvūno kaip prie draugo, jei tai nėra tas visur aprašytas virusas…”
Deja!
Jis buvo teigiamas. Susinervinau. Gydytojas nuramino, kad tai normalu: milijonai žmonių turi genetinę priklausomybę nuo simbiontų-augintinių. Nes kažkada, dar prieš tūkstančius metų, iš jų gavome virusą, kurio kodas įsiterpė į mūsų DNR. Ir dabar mes be jų negalim. O gudrūs simbiontai, šimtai milijonų šunų ir katinų, tunka mūsų sąskaita.
Pasiskiepijau. Pasakė, kad suveiks po dviejų valandų. Prasėdėjau jas kavinėje.
Grįžau. Vežu Barį į kaimą. Jis, aišku, geras šuo, bet mano gyvenimo būdas netinka laikyti augintinį…


Užsakymas Nr. 1249


Durys prasivėrė. Haroldas žengtelėjo į kabinetą. Jis buvo visai toks pat, kaip ir prieš keletą metų.
– Laba diena! Malonu matyti seną klientą! Užeikite, užeikite, prašom sėstis… Kaip laikotės?
– Ačiū, neblogai.
– Programa gerai veikia?
– Taip, priekaištų neturiu.
– Norite, kad įdiegtume jums papildymus, patobulinimus, papildomus modulius?
– Ne, noriu kitos programos.
– Mmm… jūsų dabartinė programa “Sėkminga sportininko karjera”?
– O ne, sportininkas aš buvau prieš dešimtį metų. Pastaruosius septynetą turiu jūsų išreklamuotą versiją “Milijonierius 2110”.
– Ir ji jums nepatinka? Negi jūsų finansinė būklė nepagerėjo?
– Pagerėjo, pagerėjo, vartau milijonus. Tiesiog noriu kitos programos.
– O taip, suprantu: jums norisi viską išbandyti. Puiku!
– Tik nežinau, ar mano fizinė… mano smegenų būklė leis jums įdiegti naująją.
– Pagal jūsų med. bazės duomenis, jūsų fizinė būklė labai nebloga, manau, tam turėjo įtakos ilgai jūsų naudotas paketas “Sportininkas”. Tiesa, paketas “Milijonierius” šiek tiek nuvargino nervų sistemą, bet mes paskirsime jums specialų reabilitacijos kursą. Beje, kaip tik turime dvi naujas gyvenimo programas, kurios tiktų jūsų psichotipui. Tai “Populiarus rašytojas 2117” ir “Politikas 2117”. Be abejo, jums tinka ir eilė jau anksčiau sukurtų, laiko patikrintų programų: “Keliautojas”, “Meno žinovas”…
– Minutėlę. Norėčiau kažko paprasčiau.
– Paprasčiau? Hmm… tada mini paketai – vadinamieji hobių moduliai. Hmm… Jums pasiūlyčiau hobio paketą “Žokėjas”. Aš pats jį turiu įsidiegęs. Auginu keturis arabiškus ristūnus. Patikėkite, jojimas labai atpalaiduoja. Yra nuostabu po sunkios darbo savaitės pasileisti lėkti žaliais laukais…
– O taip, man irgi reikia atsipalaiduoti. Ir nemanau, kad žirgai padės. Gal jūs turite programą “Pilkas žmogus” arba “Veidas iš minios”?
– Žinoma, turime. Rekomenduočiau “Pilkas žmogus”. Genialumas slypi paprastume.
– Norėčiau jos. Bent trejetui metelių.
– Jau apsisprendėte? Rašyti sutartį?
– Taip.
– Štai prašom, sutartis. Dabar, prašom, durys į dešinę…
– Žinau, žinau, gi ne pirmąkart čia.
Vadybininkas grįžo prie stalo, palinko prie mikrofono:
– Užsakymas Nr. 1249 – vienuoliktas paketas.
– Ar jie pasiuto? – atsiliepė balsas ausinėje. – Šią savaitę pusė užsakymų “pilkajam”.
– Atkreipk dėmesį, kas užsako. Visi buvę arba “milijonieriai”, arba “žvaigždės”, arba “sportininkai”…

Haroldas uždarė laboratorijos duris. Akyse dar tebesūkuriavo miglos ir ūžė ausyse. Bet jau buvo lengviau. Daug lengviau. Stovėjo persirengimo kambaryje ir žiūrėjo į veidrodį. Tuojau pat suprato, kas ne taip – pretenzingas švarkas iš ekraninės medžiagos, aparatūros prigrūstos apyrankės ir žiedai. Sumetė juos į šiukšlių dėžę. Nusprendė, kad marškiniai dar pusė bėdos, o velniažin kokios planetos padaro odos batus pasikeis į normalius artimiausioje parduotuvėje. Paskui apsisprendė nebeeiti į parduotuvę, o užsisakė juos čia pat stovinčiame sintezatoriuje. Po dvidešimt sekundžių turėjo normalius paprasto piliečio batus. Su nuostaba prisiminė, kad anksčiau niekindavo tuos, kas dėvi drabužius ir avalynę iš sintezatorių. Puikūs batai! Kodėl jų nedėvėti?
Atvėrė laukujes duris ir išėjo į gatvę. Praėjo pro savąjį spindintį kadilako tipo antigravą, kurį tiuningavo pats Morje. “Kaip aš galėjau skraidyti šia kalėdine eglute? Man reikia normalios mašinos. Kad niekas neatsigręžtų, kai praskrendu…”
Sustojo ant šaligatvio, pažvelgė į vaiskų dangų. “O dieve, kaip lengva!”. Jokių minčių apie sutartis, reitingus, sąskaitas, pasitarimus, susitikimus, derybas, visur ant kulnų lipančius apsaugos darbuotojus…
– Sveikas, Haroldai, irgi atostogauji?
Haroldas atsigręžė. Tai buvo biznio kolega. Irgi su paprastute aprangėle iš sintezatoriaus.
– Mhm. Ką tik iš laboratorijos.
– Aš antra diena jau. Šiąnakt pirmą kartą per pastaruosius dvylika metų normaliai išsimiegojau. Ek, atrodo, kad everestas nuo pečių nukrito…
– Atleiskite, – prie vyrų priėjo susijaudinęs jaunuolis su suglamžytu reklaminiu “Milijonierius 2117” lankstinuku rankoje, – kur čia “Lemtis”?
– Ogi čia, tavo rankose…
Vaikinas išpūtė akis.
– …ne, juokaujam. Apeik pastatą, – linksmai jam tarė vienas iš vyrų, – pagrindinis įėjimas kitoje pusėje. Sėkmės!


Aptarti forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas