A…Z
Taškas
A karpa
S yga
iesė
aš – sargas. Blizgesys apakina mano kairę akį ir akimirkai ją užmerkiu. Laiko gija užkabina dešiniąją ir per vieną sekundės dalį perpjauna ją skersai. Tuščia akiduobė šypsosi. Aš – sargas su užmerkta ir tuščia akimi.
Tuo metu, kai reikia stiebtis link nuostabos, pro mane prasmunka penki taškai. Jų neturėjo būti.
—
Kokonai. Apgailėtinai dirbtini. Kankinamai lėtai, kai bandai nuoširdžiai žiūrėti, sukasi apie savo ašį ir lengvai skrieja tolyn į. Balti siūlai ir glaudus ryšis. Vidaus geografija neįmantri. Vien tik laukai ir keletas pusės aukščio nesiekianačių kalvų. Miškai ir žuvys. Gražu ir akinamai švaru.
Penkiakampis. Žali taškai kampuose. Jie nežymiai tirta. Tiršti garai cirkuliuoja aplink. Matome spalvas. Vardinimas prasidės vėliau.
Kažkas randa siūlo galą. Baltą siūlo galą.
Timpt.
Dar truputį.
Skylė ore ir siūlas dingsta.
Bėgančios linijos. Užuodžiamas greitis, kaita. Ausys atmerktos. Akys uždengtos. Matau ir Girdžiu
Toliau…
Spalvų vardinimas…
Kupron susimetęs žmogysta. Penkiarankis, penkiakojis, penkiagalvis grakščiai užmerkia mirusio V. akis. Prašom. Istorijos pabaiga.
Ryšku.
Šviesa prasismelkia pro plyšį ir didelėm pėdom žingsniuoja per blyškiai rausvą oda. Pradžia – akis I, pabaiga – akis V.
Jungimasis: XY + XY + XY + XY + XY
Jis ir yra atsakymas. X=Y. Y=X. Paprasta lygtis dauginama iš nulio. Grafikas išraiškingas. Vienas taškas. XY
Laikas ryja.
Ryja laiką.
—
Pėdų įspaudai dūlėja menėje. Žvakės ir blyški šviesa degina prie sienos stovintį žmogų. Plaukeliai svyla ir aitrus kvapas tirpsta tarp verkiančiųjų. Oras gali įkąsti – sujudėk.
Grindys subanguoja.
Valtis ežere. Vanduo švarus. Jis gali išgydyti, gali už tave išspręsti.
Negerk vandens iš balos – pavirsi.
Tįstančios #000000 ausys. Dvi ilgos ausys.
Jeigu jis šviestų, nebūtų nakties. Diena, visur diena.
Naktis.
Paveikslo rėmeliai auksiniai. Koja pasalūniškai šliaužia prie krašto. Žmogus pasinėręs šešėlyje. Tik ta nelemta koja su auksiniais rėmeliais konkuruoja dėl vietos po mėnuliu. Vandens plėvė plyšta. Nosis išlenda iš tamsos, o paskui ją ir visa kita.
Siūbuoja nendrės.
Žalios nendrės siūbuoja.
Žmogus linguoja ir nendrės jį užstoja. Pasislėpęs ant kranto nuo visų dvikojų. Akis paslėpė po apsiaustu, tik pakaušis kyšo.
Troškulys. Sakau – negerk.
Veidas ilgėja. Snukis tiesėja. Taip – snukis. Baltas, arkliškas su tamsiom šnervėm ir kylančiu garu.
Migruojančios detalės mozaikoje. Pradžia niekada nebus Pabaiga. Nėra žodžio – stop.
Tąkart buvo du draugai: spygliuotis ir lapuotis. Jie susipyko. Spygliuočiui išdygo lapai, o lapuočiui – spygliai. Todėl dabar vienas stengiasi ošti, o kitas – šiurenti. Kakofonija.
Ir šviesa čia nepatenka. Jos reikia ieškoti arčiau žemės. Ausys beveik ją liečia, šnervės – užuodžia. Lapai ir spygliai pasišiaušia ir susimaišo, pakildami į orą sukučiu. Turėjo dvi rankas ir kažin kiek kojų. Visi mes vieną kartą grįšime į. Dabar turi keturias skeltas kanopas.
Nulinksta miškas ir pasislepia po savimi arba savyje.
Improvizacija:
– Labas. Kodėl Jūs esate Tu? Ir vėl tas pats. Kiekvieną vakarą žaisti pavojinga. Gali užsimiršti ir nudžius šaknys. Sėkmės.
Norėtų atsakyti, bet jau nebemoka. Ir nebeišmoks.
Nedrąsiai prasikala pirmasis daigelis. Žolė. Ji apvali ir liūdna. Melancholiškai liūdna.
Gromuliuoja lėtai judindamas žandikaulį, o ausys styro ar stiebiasi į žvaigždes, kur joms ir vieta. Skrandis prisipildo šviežios žolės. Pilvas išsipučia, pabąla. Toks apvalus ir gražus, juodi dryžiai puošia šonus.
Trepsėk, žmogau, nes tu jau nebe panašus į save.
—
Rytas aušta. Iš sapno pabusti neįmanoma, jei to labai nori. Gravitacija.
Vakuumas.
Erdvė,
ir pasiklydęs keliautojas.
Tušti žiopčiojančios burnos žodžiai. Spiralė. Klykiančios spalvos. Ar tu ką nors čia įžiūri? Aš ne, jis irgi ne.
Ir vis tiek tai vyksta. Vyksta mūsų sukurtoje gyvybės terpėje. Juos vadina Dievais. Vandens – Ugnies – Žemės – Oro – Sielos.
Jo siela užmigo visam laikui. Laikas – reliatyvi sąvoka ir vis tiek tai tegali būti tik tiesa. Bandytum pažadinti sielą – užmuštum vieną iš Dievų. Laikas nustotų egzistavęs ir ateitis taptų dabartimi. Čia ir dabar. Rytoj ir niekur.
Praeitis praėjo ir niekada nebandė atsigręžti atgal.
Paskutinė vėžio stadija. Uodega išdygsta tau iš pasturgalio. Musės neskraido, bet vis tiek mojuoti privalu.
Švyst. Zvimbia oras. Ir uodega vizgina zebrą.
Grakščiai leidiesi prie upės, kurios nėra. Sunku tai suvokti. Prieš metus, kai bėgai kartu su banda ji čia tebetekėjo, o dabar nėra. Išdžiūvo. Krokodilai mirė.
Tu vienas. Ir tavo didelės ilgos ausys nepagauna nė menkiausio garselio. Vargšas.
Plačiaekranis paveikslas. Plokščias vaizdas. Ar gali įsivaizduoti erdvinį kūną. Savo kūną, kuriame dabar tu įkalintas. Įkalintas visam likusiam laikui, kuris čia nebeturi jokios prasmės.
Egzistencinė tuštuma. Šių dienų realybė. Vakardienos sąvoka.
Pelėsiai, kerpės. Žemai besitęsiantis aukštis. Garbingai stovėsi ir keisi, tai kas jau seniai pakeista.
Išlaisvink protą – tu esi zebras.
5221
