Originaliai skelbta portale bernardinai.lt
Austrų kultūrologė, Linco meno ir industrinio dizaino universiteto profesorė bei kuratorė Karina Harrasser analizuoja, kaip avangardiniuose kino ir literatūros tekstuose, operuojančiuose mokslinės fantastikos žanru, atsiskleidžia šiuolaikinės kontrolės visuomenės formos. Ją kalbina taz.de žurnalistas Dietmaras Kammereris.
Ponia Harrasser, kodėl mokslui privalu nuolat skaityti mokslinę fantastiką kaip mūsų dabarties atspindį?
Ernstas Blochas ir Theodoras Adorno teisingai pabrėžė, kad mokslinėje fantastikoje, nuspėjančioje ateitį, nebekalbama apie utopiją. Tikroji utopija, suprantama kaip politinis pasipriešinimas esamai tikrovei, privalo suteikti galimybę pradėti naują gyvenimą. Todėl ji negali galutinai įvardyti ateities įvykių. Šiuo atžvilgiu komercinė mokslinė fantastika dažnai siūlo tik technokratiškai susiaurintą pasaulio matymą, glaudžiai sukibusį su dabartimi.
Ar komercinė mokslinė fantastika apskritai turi ateitį? Kino teatruose didesnės sėkmės sulaukia tokie eskapistiniai žanrai, kaip fantastinių romanų ir komiksų ekranizacijos. Jules’io Verne’o populiarumas liko tolimoje praeityje.
Klasikinė XIX a. mokslinė fantastika dar tikėjo pažangos neišvengiamybe. Kitaip tariant, kad mokslas ir technologijos patikimai katapultuos mus į ateitį. Šią idėją galutinai sužlugdė Antrasis pasalinis karas su atomine bomba ir holokaustu. Po jo klasikinės formos išsiskaidė.
Daug mokslinės fantastikos elementų perėmė komiksai ir populiarusis kinas. Nepaisant to, susiformavo plati žanrų įvairovė, labai įdomi filosofine prasme. Prisiminkime kad ir Stanislawo Lemo, Philipo K. Dicko arba Williamo Gibsono romanus. Juose mąstoma, o ne svarstoma apie techniškumą ir medialumą. Šiandienė mokslinė fantastika aprėpia ir keisčiausias spekuliacijas, ir primityvų vienadienį kiną. Kartais tai persipina.
Deja, mokslinės fantastikos spekuliacijos dažnai yra ribotos: mums siūlomas radikaliai kitokio pasaulio vaizdas su tais pačiais pavidalų ir lyčių santykiais. Kodėl?
Nesu tikra, ar galiu su Jumis sutikti. 10-ajame dešimtmetyje buvo įdomūs „Svetimo“ ir „Terminatoriaus“ filmai, keičiantys lyčių santykių sampratą. Vis dėlto moteris karė, kuri privalo būti dar ir labai seksuali, čia kaip ir „Keršytojuose“ atlieka standartinę funkciją. Įdomesni veikėjai paprastai yra netoliese apsigyvenančios pabaisos.
Filmas, privertęs mane gerai pasukti galvą, buvo Jonathano Glazerio „Po oda“. Jis kelia kito klausimą ir svarsto, kas apskritai yra žmogiškumas, tačiau klasikine, beveik seksistine maniera vaizduoja moters personažą. Mane sutrikdė nepaprastai atvirų minčių apie žmogiškumą ir kameros, fiksuojančios tik Scarlett Johansson sėdmenis, sandūra.
Žaidimas normatyviu suvokimu ir nuotykingais galimybių pasauliais yra gana įdomus, tačiau naujiems gaminiams trūksta kontrastingo ultranormalumo elemento. Kuriant utopinę koncepciją, visai kaip žaidžiant pingpongą būtina nuolat atmušinėti tariamo normalumo konstruktus. Man jie nėra tokie savaime suprantami. Ar tikrovė, kurioje gyvename, iš tiesų yra tokia stabili? Gal dėl to arthauzinė mokslinė fantastika ir nežengia tolyn.
Dabarties nestabilumo patirtis – rizika ir nesaugumas, reikalavimas būti lanksčiam – brėžia ir Jūsų akademinių tyrimų horizontą. Analizuojate šiuolaikines galios formos, pagrįstas žmogaus kūno ir jį supančių technologijų ryšiais.
Mane jau seniai domina klausimas, ką atspindi žmogaus ir mašinos konsteliacijos. Žvelgiant istoriškai, nagrinėjami visiškai skirtingi dalykai. Klasikiniu atveju kalbama apie dirbantį kūną, robotą, optimizuotą konvejerinei veiklai. Noras valdyti kūną išgaunant maksimalią fizinę energiją būdingas XX a. pradžiai. 6-ajame dešimtmetyje automatizavus gamybą jis pasikeitė.
Dėmesio centre atsidūrė pažintiniai ir emociniai procesai. Įsitvirtino kibernetika ir visiškai kitas mašinos modelis. Pasikeitė ir mokslinės fantastikos veikėjai. Darbininkus išstūmė neurotiškos mašinos, kaip HAL’as iš S. Kubricko „2001 m. kosminės odisėjos“. Kibernetika tapo raktiniu diskursu – ji kūrė emocinės ir fizinės savireguliacijos modelius, sujungiančius individualią ir visuomeninę plotmes.
Centrinė Jūsų tyrimų figūra yra Oswaldas Wieneris.
Wieneris buvo poetas, atlikėjas ir kibernetikas. Jam priklauso keisčiausias ir įdomiausias laikmečio dokumentas, parašytas 1969 m. – „vidurio Europos gerinimas“. Tekste kalbama apie bio-adapterį, prietaisą, veikiantį žmogaus kūną ir virtualia realybe keičiantį visus jo pojūčius. Šią paralelinę realybę sukuria ne svetima jėga, bet paties adaptuojamojo vaizduotė. Pavieniai asmenys izoliuotai gyvena su savo troškimais. Keisčiausia, kad Wieneris tai kūrė kaip naują valdymo formą.
Šiandien netgi menai dažnai tarnauja šioms naujoms, liberalioms valdžios formoms.
Tai, kad bandydami praplėsti savo veiklos lauką, menai taiko neoliberalius valdymo būdus, yra plačiai paplitusi teksto interpretacija. Suprantu šį įspėjimą, bet nesu tikra, ar viskas yra taip paprasta. Tokie menininkai, kaip Oswaldas Wieneris arba Elfriede Jelinek, nebuvo naivūs, sakydami, kad viską įsivaizduodami esant kitaip liekame laisvi. Abu pabrėžia, kad transgresija kuria naujas prievartos struktūras. Jelinek romanas „Mes esame masalas, mažuti“ preciziškai analizuoja, kaip alternatyviojoje kultūroje artikuliuojamos šiurkščios mačizmo formos.
Politikai taip pat suprato ir pasisavino pasakojimo galią, kad kurdami vis naujus baimės scenarijus parduotų naujus saugumo įstatymus.
Katastrofų naratyvai yra sudedamoji kuriamos prognozės dalis. Grįžome į pradinę padėtį. XIX a. ir net 6-ajame dešimtmetyje politiniai scenarijai buvo optimistiški. Šiandien katastrofiški scenarijai kuriami siekiant apsidrausti. Niekas nebedrįsta skleisti teigiamų ateities prognozių. Išskyrus gal tik Apple rinkodaros skyrių.
Pagal www.taz.de parengė Lina Žukauskaitė
