Raminoras ir Koščėjaus kiaušinis
– Ir aš turiu perėti šitą daiktą?! – pasipiktino Raminoras.
– O kaipgi, – meiliai pasakė caraitis Ivanas. – Mes juk kaip tarėmės: man – kiaušinio turinys, tau – trečdalis Vasilisos kraičio plius ketvirtis Koščėjaus turtos plius pakvietimas į mano ir Vasilisos vestuves. Taip? Taip. Kiaušinio turinio aš neturiu, taip? Taip. Taigi būk mielas ir vykdyk planą. savo planą. juolab kad kol kas dirbdamas nepersistengei, – piktdžiugiškai pridūrė.
Raminoras sunkiai atsiduso. Caratis Ivanas buvo teisus, kad jam kur tupykloj tupint lentos įlūžtų, – kiaušinis Raminorui atiteko be ypatingų pastangų: iš skrynelės iššokęs zuikis supanikavęs rėžėsi kakta ąžuolan, dėl ko ančiai sutriko motorika ir kiaušinį ji numetė virš sausumos, ir dar tiesiai Raminorui po kojomis.
Bet tada ir prasidėjo problemos: kiaušinis kategoriškai atsisakė skilti. Net po to, kai ant jo pašokinėjo Raminoras, caraitis Ivanas, caraičio Ivano arklys ir galiausiai Raminoras su caraičiu Ivanu ant arklio. Ir planas išperėti taip pat buvo Raminoro; naivu būtų tikėtis, kad caraitis Ivanas, nusisamdęs karžygį, imtų ir pabaigtų darbą pats, – būtų norėjęs, išvis būtų Raminoro nesamdęs.
– Gerai jau, gerai, – burbtelėjo Raminoras. – Perėsiu. Kaži kodėl tave, Ivanai, kvailiu vadina? Niekaip nesuprantu.
– Elementaru, – pasakė caraitis Ivanas. – pavardė mūsų tokia. Tėvas pas mus – Afanasijus IV Kvailys, mama – Praskovja Nikitična Kvailienė, brolis – jaroslavas Kvailys. Aišku? Na, būk, – jis atsistojo eiti. – O aš prie jūros keliausiu. Su undinėm, šitą, pasikalbėsiu. Paskutinės viengungio dienelės tiksi, muahaha!
Raminoras nulydėjo jį žudančiu žvilgsniu ir sėdo perėti kiaušinio.
Perėti pasirodė nelabai sunku, – nereikėjo jaudintis, kad kiaušinis suduš. Laikė jį Raminoras užantyje (tiesa, neiškentė trumpam neįsikišęs į kelnių priekį ir nepasimaivęs prieš veidrodį – žinoma, kai nieko aplink nebuvo), todėl kai kiaušinį sudrebino dūžiai iš vidaus, tuojau pat pajuto. Ištraukė, pastatė ant stalo, galvojo pašaukti caraitį Ivaną, bet persigalvojo, – anas vis tiek nebūtų niekuo padėjęs, darbdavys nelaimingas. Pasiruošė kardą ir įbedė žvilgsnį į kiaušinį.
Kiaušinio šonas skilo laužyta linija ir pro įtrūkimą išlindo adata. Prieš Raminorui spėjant sureaguoti, ji vėl pasislėpė vidun, lukšto viršus nulėkė šalin, likęs kiaušinis pasviro ant šono, išspjaudamas laukan miniatiūrinį skeletuką. Su miniatiūrine aukso karūnėle ir miniatiūriniu adatą primenančiu kardeliu rankoje.
Žadą praradusiam Raminorui stebint, skeletėlis sunkiai pasiremdamas kardu, atsistojo ant netvirtų kojyčių, apsidairė aplinkui. Tuščios akiduobės sustojo ties Raminoru.
– Mama? – cyptelėjo skeletukas.
Raminoras nusprendė caraičio Ivano neinformuoti, kad jo viengungiškos dienelės pratęsiamos.
Ir buvo tai žygdarbis, pavadintas „Raminoras peri“.
Krakadyla
