Konkursas „Miesto legenda“ – „Žvaigždėtas dangus“

Vėjavilkis

ŽVAIGŽDĖTAS DANGUS

 Ji stovėjo tyliai, o švilpaujantis vėjas kedeno juodus, nakties tamsoje pradingstančius plaukus. Aukštai, jai virš galvos, žaižaravo žvaigždėtas dangus. It ledo krislai tamsoje.

– Aš tau sakau, ten buvo mergina. Negi nematai?
Atkištame telefone, mažyčio ekrano juodame fone, blyškiai kilo pastato siena. Į kadrą pakliuvo ir pora vėjo aukštyn mestų baltų snaigių. Jokios merginos, ten, mažajame pasaulyje, nesimatė. Atsidusau:
– Ne.
– Gi sakau, siluetas ant stogo?
– Aha, – numykiau dar nepatikliau.
– Lažinamės.
– Dėl to, ar nuotraukoje matosi mergina? Juokauji?
Jis sumirksėjo. Tankiai. Sustingo kiek primerkęs dešinę akį, su šelmiška šypsena:
– Na, su mano telefono kokybe… Siūlau kitaip…

Svarsčiau, kaip mane įkalbėjo tokiai nesąmonei, ir keikiau neigiamas temperatūras. Aišku, proto nerasta – reikėjo pirštines paimti pakeliui. Bet lažybos…
– Aparatą pagriebei?
– Paėmiau, paėmiau, – murmtelėjau. Net šalti pirštų ramiai negalima, susikišau rankas į kišenes.
– Tuoj dvylikta, gal jau trauk? Nenoriu, kad pražiopsotum.
– Gal palaukiam, kol daugiau žmonių susirinks?
– Ką?
Matyt, nesuprato. Išsišiepiau ir netraukdamas rankos iš kišenės sumosavau švarko skvernu. Suprato. Kvatojomės kaip tik gali kvatotis du visiški kvailiai, stoviniuojantys prie kažkokios pradinės mokyklos, su juodais paltais beveik iki žemės. Na ir kas, kad vidurnaktį ir aplink nėra publikos, juk svarbiausia – prekinis vaizdas.
Nutilom staiga, nes pamatėm.
Ją.
Siluetas ant stogo, tarp žvaigždynų. Prie pat krašto. Tariausi galįs įžiūrėti basas kojas ant šalto, ledinio sniego. Vėjas draikė plaukus, galėjau prisiekti, juodesnius už naktį…
Ir gavau kumščiu į šoną, išgirdau kiek tolimą šnabždesį:
– Na, nuotrauką, nuotrauką…
Vis dirsčiodamas aukštyn, tarsi tikėdamasis jog kiekvieną akimirką Ji išnyks, išsisklaidys kaip šešėlis naktyje, grūmiausi su dėklu ir sustirusiais pirštais… Galiausiai, kai jau rodės, kad žvaigždės šviečia vis ryškiau ir ryškiau, o Ji tebežiūrėjo kažkur tolyn, į miesto tylą, paspaudžiau mygtuką…
Pirma nuotrauka gavosi neryški – rankos sudrebėjo. Antroji mažame ekranėlyje atrodė geriau. Trečiuoju bandymu, pamaniau, būtų patenkintas ir fotomenininkas…
Fotoaparatą sugrūdau kišenėn ir apsidairiau draugo, nutempusio šiton aferon. Tas, kaip tikras pamišėlis, užvertęs galvą aukštyn, žygiavo tiesiai per apsnigtus plotus. Galėjau galvą guldyti, jog vasaromis čia auga gėlės. Šūktelėjau:
– Ei!
Nepadėjo. Sušvilpiau ir sustingau. Jaučiau įsmeigtą į mane žvilgsnį. Ji žiūrėjo, tiesiog gręžte gręžė akimis, kūną smelkė šaltis, o pats norėjau žvelgti aukštyn ir nepaprastai troškau, jog mūsų žvilgsniai susitiktų. Tačiau viduje kirbėjo nepasitikėjimo, ir, galbūt, siaubo kirminas. Stebeilijau nosies tiesumu, į pamišėlį, tampantį mokyklos duris. Tuoj, bet kurią akimirką, ateis sargas, aprėks du kvailus studentus, o mes kvatodami ką nors atskirsim, būsim išvadinti girtuokliais, tada patrauksim tolyn. Niekada čia negrįšim naktį.
Bet taip nenutiko. Aš stovėjau sustingęs, o durys vėrėsi. Tyliai, be garso, be rakto. Draugas dingo balto pastato tamsoje. It nebuvęs. Nepažįstamas, be vardo, be pėdsako…
Krūptelėjau, kai trinktelėjo durys. Lėtai pakėliau akis. Aukštyn, į Ją. Nemačiau Jos veido, bet jaučiau – Ji šypsosi. Tyliai, švelniai, net ilgesingai. Bet šypsosi. Plaukai atvirtę atgal, tamsoje blizgančios akys. Siautė vėjas. Tarsi mažas katinas sukosi jai apie kojas sniegu. Baltas, šaltas, ledinis katinas. Žaliomis akimis, baltais ūsais ir ūžiančiu kniaukimu…
Viršuje, ant stogo, kažkas barškėjo. Šlepsėjo sunkūs žingsniai. Ji nusisuko. Žengė tolyn. Išnyko…

Durys mokyklon buvo užrakintos. Tampiau, stūmiau, traukiau, šūkaliojau kažką apie naktinio sargo motiną, vaikus ir gimines. Laikrodis rodė ketvirtą valandą ryto. Nušveičiau jį į artimiausius krūmus. Tik pasisukau eiti, kažkur išgirdau žingsnius. Staigiai užbėgau už kampo, rasdamas tik tuštumą…

Velnias žino, kaip aš atsidūriau namie. Aš nenorėjau žinoti. Gulėjau svetainėje ant kilimo, gėlė rankas. Laukiau ryto, laukiau kol Ji išsisklaidys iš mano atminties… Pasaulis nesustojo suktis, gyvenimas neišnyko, o aš vis bandžiau pamiršti.
Berods prabėgo diena, dvi arba savaitė.

Pamenu, kaip pro šalį praėjo mergina. Jo mergina, kurią irgi žadėjo pakviesti, bet apsigalvojo… Pajutau, kad turiu kažką pasakyti, kažką svarbaus. Sustojau. Pajutusi žvilgsnį, jį atsisuko:
– Taip?
Aš norėjau pasakyti jai vardą… Norėjau, bet numojau ranka, tarsi atsisakydamas jį prisiminti, tarsi pamiršęs:
– Nesvarbu… 
Naktim sapnuodavau tik Ją, stovinčią po žvaigždėtu dangum. Pabusdavau išpiltas prakaito, ir vėl bandydavau užmigti. Tačiau Ji nepaliko manęs vieno. Dieną aš gyvenau, vakare vis žiūrėjau į nuotrauką kompiuterio ekrane, naktį spoksojau į nuotrauką sapne. Į Ją. O Ji laukė. Abu žinojom – aš ateisiu.

– Kokia dar mergina? Čia kažkokios mokyklos nuotrauka? – nepatikliai murmėjo, o giliai širdyje jaučiau, kad dabar Ji šypsosi.
– Lažinamės? – pasiūliau, mintyse kvatodamas.

Ji stovėjo tyliai, nakties tamsoje vėjas katinu žaidė jai prie kojų, žvaigždės spindėjo ašaromis, o ledinis sniegas girgždėjo po jos pėdomis. Apačioje tyliai tiksėjo laikrodis. Ji šypsojosi. Tarsi laukdama gero, ištikimo draugo.

Forumo gija komentarams

Konkurso taisyklės