Skaitiniai

2014-01-01
 

Konkursas „Miesto legenda“ – „Upė“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas



Rony Fox


 


Upė turi tekėti


 


Karolis jautėsi bjauriai. Drebėjo rankos, maudė nugarą, tvinksėjo smilkiniuose, o širdis plakė kažkokiu keistu ritmu… Ir dar jis niekaip neįstengė suvokti, kodėl šį rytą sutiko sėdėdamas savo automobilyje kelkraštyje. Kas, po velnių, nutiko vakar? Vakarėlis darbe? Per daug išgėrė? Bet Karolis niekada nesėsdavo prie vairo net po bokalo alaus. Pateko į avariją? Tai labiau panašu į tiesą, pamanė apsidairęs. Atrodė, kad dar visai naujas „Fordas“ jautėsi ne ką geriau už šeimininką. Apmušalai apdriskę ir dėmėti. Priekinis stiklas įskilęs. Veidrodėlis… Kas tai?!


            Pamatė, kad ir veidrodėlis įskilęs, bet tai jau buvo nesvarbu. Nes tai, kas ten atsispindėjo… Kurį laiką Karolis nustėręs spoksojo į tą atvaizdą. Paskui lėtai atsigręžė, tarsi tikėdamasis pamatyti tikrąjį atspindžio savininką. Nieko nebuvo. Haliucinacija? Vyras keliom akimirkom užsimerkė, o tada vėl atsargiai dirstelėjo į veidrodį. Haliucinacija niekur nedingo. Į jį žiūrėjo išvargęs raukšlėtas veidas. Ilgi žili ir labai reti plaukai. Ir tokia pat žila, bet nepaprastai vešli barzda.


            Vis dar netikėdamas savo akimis, Karolis nukreipė žvilgsnį į savo rankas. Tai buvo ne jo rankos. Sudžiūvusios, raudonos ir raukšlėtos, su daugybe kietų nuospaudų ir pūslių ant delnų. Tokios rankos turėjo ilgai ir sunkiai dirbti. Bet juk jos pažinojo tik kompiuterio klaviatūrą ir vairą. Sukasti porą lysvių sode, pasodinti medelį, pataisyti sūnaus dviratį – ne tokie darbai, nuo kurių atsirastų pūslės. Bet kažkodėl Karolis žinojo – jis tikrai dirbo. Ilgai ir sunkiai. Nors ir neprisiminė nieko.


            Ir į kitą klausimą negalėjo atsakyti. Argi gali žmogus per vieną naktį imti ir pasenti? Juk jam tik trisdešimt ketveri, o veidrodyje – sukriošęs pensininkas. Prisiminė matęs laidą apie kažkokį žmogų, kuris ėmė greitai senti. Tai tokia liga. Bet tas žmogus matė, kad sensta, vaikščiojo pas gydytojus. O jis – net nepastebėjo. Kaip galėjo atsitikti, kad gyvenimas, vos prasidėjęs, tuojau pat ir baigėsi? Buvo šeima, darbas, draugai, pradėtas statyti namas… Buvo ateitis – kupina vilčių ir ramios laimės. Kas iš to liko? Ateities tikrai nebėra – kokia seno žmogaus ateitis? O liūdniausia, kad nebėra ir praeities – to nemažo gyvenimo gabalo, kuris žadėjo tiek daug…


            Tarsi ieškodamas atsakymo, Karolis pažvelgė pro langą. Pro šalį švilpė mašinos – vis kažkokie nauji, nematyti modeliai. O kiek toliau – toks pažįstamas, bet keistas vaizdas. Tai jo mikrorajonas, kuriame gyveno visus trisdešimt ketverius… ar septyniasdešimt kažkiek?.. Po galais, kas dabar gali žinoti? O štai ten jo daugiaaukštis. Ar ne? Jeigu taip, kada jį spėjo perdažyti? Ir dar tokia neįprasta violetine spalva. Beje, ir kiti pastastai buvo keistai spalvingi. „Bet, po velnių, iš kur jų tiek pridygo?“ Tie nauji namai užstojo jo daugiaaukštį, matėsi tik viršus, trys paskutinieji aukštai. Bet ir to pakako – graitai surado savo langus priešpaskutiniame. Jo balkone stovėjo žmogus. Įsižiūrėjęs suprato – moteris. Ir nejauna. „Uošvė atvažaivo“, – šmestelėjo mintis. Bet Karolis tuojau pat susivokė: viskas taip neatpažįstamai pasikeitė, kas gali žinoti, kas ten, jo bute…


            Staiga triukšmas ir stabdžių cypimas privertė atsigręžti. Keli vairuotojai, išlipę iš sustojusių automobilių, garsiai šūkavo, apžiūrinėdami nežinia iš kur atsiradusį gana platų plyšį asfalto dangoje. Vienas, pritūpęs, mėgino kažką įžiūrėti ten, apačioje. Tada Karolis prisiminė.


            Vakare, grįždamas namo, jis taip pat įžiūrėjo kažkokį nelygumą. Buvo jau sutemę, ir žibintų šviesoje kliūtis neatrodė tokia rimta. Karolis kiek sumažino greitį, bet nesustojo. O toliau… O toliau jis atsipeikėjo ryte ir pamatė savo atvaizdą.


 


            Tą naktį Nijolė sapnavo savo vyrą. Ji niekada negalvojo apie jį kaip apie „buvusį vyrą“, nors praėjo beveik keturiasdešimt metų, kai matė jį paskutinį kartą. Sapnuodavo iš pradžių dažnai, ir niekada jis neatsakydavo sapne į jos klausimą: kodėl? Kodėl būtent jis? Tūkstančiai žmonių kas vakarą pareina namo, vakarieniauja, žiūri televizorių, vedžioja šunis… Kodėl gi kai kurie vieną dieną ima ir negrįžta? Visiškai negrįžta. Niekada. Ir niekas negali rasti jokių pėdsakų.


Metams bėgant tokių sapnų pasitaikydavo vis rečiau, ir štai šią naktį vyras vėl pasirodė. Buvo sunerimęs, lyg norėjo pasakyti kažką svarbaus, lyg kažką ir pasakė, bet Nijolė, prabudusi negalėjo prisiminti jo žodžių. Dėl to buvo neramu, viskas krito iš rankų. Jau kurį laiką Nijolė beveik nebegalvojo apie vyrą, seniai išmoko gyventi be jo, tvarkėsi pati. Bet šį rytą jis vis nėjo iš galvos. Ką norėjo jai pasakyti? Atskleisti, kur buvo šitiek metų? Paprašyti pagalbos? Atsiprašyti?


            Gal valandą moteris stovėjo savo balkone, aštuntajame namo aukšte, ir žiūrėjo į melsvuojančią miško juostą tolumoje. To, kas vyko čia pat, vos už šimto metrų, ji tarsi nematė. Nematė, kaip staigiai gatvėje sustojo keli automobiliai, kaip išlipę iš jų žmonės tupinėjo apie nežinia iš kur atsiradusią duobę, kaip privažiavo žybsinčios oranžinėm šviesom kelių priežiūros tarnybos mašinos. Nematė, kaip iš stovinčio kelio pakraštyje seno aplamdyto „Fordo“ vos ne vos išlipo žilas ilgaplaukis senis.


             


            Benas patogiai įsitaisė ant storos medžio šakos. Čia buvo jo mėgstamiausia vieta. Visų pirma, galėjo matyti visą kiemą ir net daugiau – gatvę, darželį, riedučių aikštelę. Antra, čia jis buvo nematomas – jį dengė lapai, be to, nė vienas suaugęs, eidamas žeme, nežiūri aukštyn. Na, o svarbiausia, taip jam buvo labai patogu kalbėtis su Julium, kuris gyveno trečiame aukšte, reikėjo tik ranką ištiesti, kad paliestum jo balkoną. Kaip tik dabar juodu juokavo, komentavo praeinančių panelių išvaizdą, tarėsi, kaip praleis pirmąją atostogų dieną. Benas pasiūlė eiti prie tvenkinių žvejoti. Staiga Juliaus akys pasidarė didelės.


            – Oho, – ištarė jis. Ir tuojau pat sucypė stabdžiai.


            – Kas ten? Avarija? – Benas atitraukė šaką, kuri trukdė žiūrėti.


            – Matai? Asfaltas įgriuvo. Tas raudonas vos spėjo sustoti, būtų įkritęs.


            – Tai bent. Kaip tada jį ištrauktų?


            – Nebeištrauktų. Ar negirdėjai? Juk čia yra upė. Po žeme.


            – Baik tu.


            – Tikrai. Man brolis pasakojo, o jis daug apie tai žino. Kai mūsų rajoną pradėjo statyti, čia dar kaimas buvo, ir upė tekėjo. Kad netrukdytų statyti, ją ir paslėpė. Bet ji vistiek yra.


            – Kur?


            – Gal net ir po mūsų namu. Brolis sakė, kad kai kurie namai dėl to sugriuvo, nes vanduo pamatus plovė. O tokių skylių tai ir anksčiau atsirasdavo. Ten, apačioj – tuštuma. Bet žinok, ten žmonės gyvena.


            – Eik sau, nesąmonė. Kas ten gali gyventi?


            – Tie, kurie į tokias duobes įkrenta. Ten juos verčia dirbti. Upę valyti, tvirtinti ten kažką. Tas skyles irgi jie daro. Tyčia, kad dar žmonių įkristų.


            – Tai ką, ir mūsų namas gali įgriūti? – Benas kiek sunerimo.


            – Dar ir kaip gali. Mes tada irgi vergausim ten. Įsivaizduoji, tamsu, drėgna, žiurkės landžioja…


            – Ir niekada nepabėgtume?


            – Kai pasentume. Kai žmogus jau nebegali dirbti, jį paleidžia. Tik jis nieko neprisimena. Išlenda iš po žemės ir nieko nesupranta. Svarbiausia, ir pasakyti negali, kur šitiek laiko buvo ir ką veikė. Tik žiūri paklaikusiom akim. Va, kaip tas diedas, matai? Kuris iš mašinos lipa.


            – Ta jo mašina tai tikrai kaip iš po žemių. Niekada tokių nemačiau.


            Dar kurį laiką berniukai, krizendami, aptarinėjo keistą senį ir jo automobilį. Paskui stebėjo, kaip suvažiavusi  technika užtvėrė gatvę ir taisė asfaltą. O kai nusibodo, Julius pasiūlė imti meškeres ir eiti prie tvenkinių. Bet Benui dingo noras žvejoti. Staiga jis prisiminė senelį pasakojant, kad tų nedžiūstančių tvenkinių šaltinis gali būti tik povandeniniai vandenys.


           


 


Forumo gija komentarams


Konkurso taisyklės 



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0