Skaitiniai

2014-01-01
 

Konkursas „Miesto legenda“ – „Tobulieji“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Jaunuolis


Tobulieji


 


Žvarbus vėjas palietė mano veidą. Mažai pasaulyje yra dalykų, kurie išviliotų mane iš lovos tokį ankstų ir tamsų pavasario rytą. Stoviu geležinkelio perėjoje jungiančioje Geležinkelio ir Pelėsos gatves. Iš pakelio išsitraukiu dar vieną cigaretę. Visada daug rūkau, kai nervinuosi. Po mano kojomis pradundena traukinys, kurį lydi tirštų dūmų kamuoliai. Per valandėlę mano drabužiai prisigėrė nesudegusio kuro smarvės ir dabar kvepiu kaip greitasis traukinys Vilnius – Kaunas. Perėja tuščia, tik keli valkatos, prasliūkino pro šalį. Manęs šios žlugusio miesto atmatos nekalbina.


            Vilnius nebetoks miestas koks buvo anksčiau. Korupcija, vagystės ir smurtas senei miesto padangę nudažė tamsia spalva. Miestelėnų širdys pilnos baimės ir nevilties. Purvini, valkatų pilni rajonai, neapšviestos miesto gatvės ir visur tvyrantis smogas – tapo miesto skiriamaisiais ženklais. Dar jaunystėje pamenu Vilnių kaip šviesų spindulį, kai iš atokaus Lietuvos kaimo atvykau studijuoti į policijos akademiją. Prasidėjusi krizė  smarkiai paveikė ekonomiką. Žmonės ilgai laukė ekonomikos pagerėjimo, tačiau metai bėgo nusikaltimų daugėjo, vilties mažėjo. Pasaulio ekonomika neatsigavo, o Vilnius tapo vienu iš niūriausių rytų Europos miestu.


            Laukimas sunkiai pakeliamas, kiekviena sekundė virsta ilgiausia mano gyvenimo valanda. Dabar galvoju, kad prieš dešimt metų buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Kol negavau tirti šį nusikaltimą. Iš pažiūros paprasčiausia žmogžudyste virto ilga serijinio maniako aukų virtinė. Ir šiandien sukanka lygiai dešimt metų, kai ant mano stalo atsirado ši byla. Kasmet pasireiškiantis maniakas, dienos tikslumu nužudo žmogų sekdamas, kaip įtariu, keisto ritualo – išpjaudamas žmogaus širdį. Šios aplinkybės tarsi užkerėjo mane ir aš atsidaviau darbui. Per dešimt tyrimo metų apklausiau šimtus liudininkų, surinkau begales įkalčių – tačiau žudiko nesugavau. Aš pats tapau maniaku, kuris siekia sugauti kita maniaką. Mano gyvenime tyrimas paliko didelį randą. Tapau grubus artimiesiems, susigadinau sveikatą, išsiskyriau su žmona. Tapau vienu iš tų žmonių, kurie gyvena kitų gyvenimus – savąjį visiškai pamiršau. Todėl šį ankstyvą pavasario rytą, užuot miegojęs, laukiau pranešimo apie dar vieną žmogžudystę. Mintyse vyliausi, kad auką greit kažkas pastebės ir praneš policijai, kol žudiko pėdos dar nebus ataušusios.


Suskambo mano mobilus telefonas…


 


XXX


 


            Išklausęs pranešimą, kaip vėjas, pasileidau į akliną tamsą. Bėgdamas link automobilio laikiausi surūdijusio turėklo. Dar kelios akimirkos ir sėdžiu savo patikimame Golf markės automobilyje. Šaltas variklis pasidavė iš antro karto, išmetęs tamsių dūmų debesį jis galiausiai pajudėjo iš vietos. Siauromis senamiesčio gatvelėmis važiuoju Pilies gatvės link. „Jis čia, jis turi būti čia!“ Nuo pranešimo neprabėgus nei penkioms minutėms puoliau į namo, kuriame įvyko nusikaltimas, laiptinę. Tačiau į butą nepasukau, vietoj to pasikėliau laiptinę iki palėpės. Per dešimt metų tyrimų, jau žinojau, kad dažniausiai žudikas nusikaltimo vietą palieka stogais. Todėl visai nenustebau, kai prie supuvusių durų vedančių ant stogo radau nupjautą spyną. Pritūpiau prie sienos ir išsitraukiau revolverį.


            Toliau viskas įvyko, kaip sename veiksmo filme. Iššokau su atkištu ginklu. Sekundę sudvejojęs žudikas pasileido bėgti link stogo krašto. Nors ir puoliau iš paskos, pagauti jo nespėjau. Žmogysta nušoko nuo stogo ant žemės. Aš jį tik palydėjau akimis, iš ketvirto aukšto šokti nesiryžau. O nusikaltėlis kojomis grakščiai palietęs žemę nukūrė į miesto parką. Purvina nosine nusivaliau prakaitą nuo kaktos. Vėl likau it musę kandęs. Nulipęs pora aukštu žemyn užėjau į būtą, kuriame įvyko žmogžudystė. Sena šeimininkė, kuri ir rado nuomininkės lavoną, aprodė įvykio vietą. Rodos jau visa tai būčiau matęs: jokių grumtinių pėdsakų, nėra prievartos žymių, merginos lavonas, didelė ertmė krūtinės ląstoje ir tamsi kraujo dėmė. Širdies nėra –  jokių abejonių žudikas tas pats. Jis kaip ir kiekvienais metais kovo penktą dieną atliko savo keistąjį ritualą ir pasišalino. Tyrėjams liepiau neieškoti piršto antspaudų ar kitokių įkalčių, nes puikiai žinojau, kad tai beprasmiška.


XXX


 


            Man reikia kavos ir sušilti. Visa tai galiu rasti namie arba komisariate. Komisariate niūriai nužvelgiau kolegas, leptelėjau, kad nenoriu, jog mane kas trukdytų ir užsidariau kabinete. Karšta kava truputi prablaivė mano mintis, pradėjau naršyti internete informacijos apie įvykį. Tačiau net pats galingasis DELFI kol kas naujienų nepranešė. Tikėjausi skambių antraščių: „Maniakas grįžo“ ir panašiai. Girgždėdamos prasivėrė durys ir jau ruošiausi užrikti, kad nieko nenoriu matyti, tačiau tarpduryje pasirodė simpatiška moteris, kurios ankščiau nebuvau matęs. Dalykiška apranga ir akinukai rodė, kad moteris atstovauja mokslui arba valdžiai. Visgi, smalsumo vedamas, pasiūliau nepažystamajai prisėsti:


         Detektyve, turiu Jums informacijos, kuri, manau, Jus sudomins.  – pradėjo ji.


         Kodėl manote, kad galite kažkuo mane sudominti?  Politika manęs nedomina.


         Politika? Jūsų ironija šioje situacijoje netinka.


         O kas šiuo metu tinka? – skeptiškai burbteliu žvelgdamas į lubas.


         Maniau, kad sudominsiu informacija apie tas keistas žmogžudystes, kurias tiriate.


Keistenybės gadina mano gyvenimą, tačiau, kai nebėra ko sugadinti aš galiu susidomėti ir jomis, todėl nukreipiau žvilgsnį į moterį.


    Matau, kad Jūs jau susidomėjote. Taigi gal jau išklausysite mane? Esu Jolanta Senvaitytė, Vilniaus Universiteto istorijos mokslo daktarė. Prieš kelis metus pradėjau tyrinėti senosios Lietuvos valdovų ir bajorų genealogija. Išsamių tyrimų dėka radau keistų nesutapimų. Pavyzdžiui vienuose rankraščiuose rašoma, kad Jurgis Vaidila turėjo tris palikuonis, tačiau istorija mini tik du. Ilgą laiką ši mįslė nedavė man ramybės. Kartą važiuodama autobusu išgirdau dvi močiutes šnibždant apie žmones gyvenančius tremtyje, apie tai kad jie slepiami nuo visuomenės. Nors išgirstas pokalbis pasirodė tik senolių plepalai, jis mane sudomino. Ilgai nesvarsčiusi pradėjau ieškoti informacijos gatvėse, atsargiai kalbindama miesto gyventojus. Karts nuo karto pavykdavo sužinoti ką nors naujo. Taip, per metus, pavyko atsakyti į mane dominusius klausimus apie slepiamus žmones. Mūsų visuomenėje jie dar vadinami Tobuli žmonės arba Tobulieji. Tačiau, kad suprastumėte šios organizacijos dydį ir įtaką reikia pradėti  nuo pačios pradžios, kurią papasakojo benamis užupyje už butelį degtinės. Dar viduramžiais buvo nusistačiusi nuomonė apie vaikus su išsigimimais. Bažnyčia aktyviai „išsigimėlius“ naikindavo, kaip velnio vaikus. Ilgainiui turtingieji ponai pradėjo slėpti savo neišsivysčiusius vaikus nuo katalikinės egzekucijos. Todėl pasitaiko ponų ar valdovų genealoginiuose medžiuose neatitikimų, kuriuos aptikau tyrinėdama Lietuvos istorijos šaltinius. Galiausiai laikui bėgant buvo pastatyti dvarai, kuriuose slapta ir buvo auginami šie vaikai su anomalijomis. Čia jie gyveno visavertį gyvenimą, buvo mokomi mokslo ir meno. Užaugę jie tuokdavosi tarpusavyje, gyvendavo šiuose dvaruose. Galiausiai šios bendruomenės tapo baisiai didelės, bei pasivadino „Tobulais žmonėmis“.


         Palaukite, palaukite – pertraukiu ją. Kur čia tobulumas?


         Jūs labai nekantrus, leiskite pratęsti. Bėgant šimtmečiams daugelis anomalijų išsivystė ir tapo naujais pojūčiais, sugebėjimais. Matymas naktį, didelė fizinė jėga, fenomenali atmintis  ir panašūs sugebėjimai šiuos žmonės pastūmėjo avantiūrai. Daugelio tų žmonių nebuvo galima atskirti nuo normalių žmonių, todėl jie drąsiai įsimaišė į visuomenę. Ryžtingi, drąsus ir gamtos apdovanoti jie beveik visose srityse susilaukė sėkmės. Politikai, sportininkai, advokatai, medikai – geriausi specialistai, kurie siekia vieno tikslo atkeršyti žmonijai už neteisingą tremtį.


         Jūs teigiate, kad politikai, medikai ir netgi sportininkai yra vieno didėlio sąmokslo įrankiai?


         O kaip paaiškinsite tokius sportininkų pasiekimus kaip 8 aukso medaliai per vieną olimpiadą arba stipriausias pasaulio vyras 5 kartus iš eilės? Paprastam žmogui tokie pasiekimai neįkandami, bet tik ne „tobuliesiems“.


         Žinau šituos rezultatus, studijų metais stačiau pinigus už šiuos sportininkus! Negali būti, kad šie žmonės… Jis nušoko žemyn ir nesusižeidė… – suburbėjau po nosimi.


         Matau Jus valdo abejonės?


         Tai griauna viso pasaulio pagrindus. Jei tai tiesa, organizacija apie kurią kalbame, turėtų būti baisiai įtakinga.


         Jeigu lyginant istorijos tarpsniuose, tai „tobulieji žmonės“ įtakingiausias organizacija nuo riterių tamplierių laikų.


         Tačiau čia man kyla dar vienas įtarimas. Jeigu jie tokie jau įtakingi, kad vienu virvelės timptelėjimu galėtų sugniuždyti valstybę, tai kodėl jiems prireikia žudyti pavienius žmones?


         Mano manymu, čia įsikišo gamta. Kaip minėjau daugelis išsivystė, tačiau liko dalis tokių, kurių anomalijos neprogresavo. Netgi regresavo. Tokius žmones „tobulieji“ tebeslepia. Įtariu, kad tokiam vienam tikriausiai pavyko pasprukti iš savo kalėjimo ir jis dabar laisvėje.


         Tačiau žmogžudystės turi požymių, kad tai kažkokios sektos darbas. Mirtys vykdomos tiksliomis datomis.


         Arba galime jas sieti su gamtos ciklais. Pavasaris – panašu į pradžią, gamta ruošiasi atgimimui.


 


XXX


 


      Stipri kava, spurga ir protinga moteris – šiandien ne viskas klostosi blogai. Keletą sekundžių tylos. Naudojuosi proga ir grįžtu prie kiekvienos žmogžudystės paeiliui. Tai ką šiandien sužinojau keičia požiūrį į jas. Nors tai neatrodo įtikinama ir mano pažiūros priešinasi šiai idėjai, turiu prisipažinti, kad faktai rodo ką kitą. Spoksau į nubyrėjusias lubų kalkes ant grindų, mąstau apie pavasario žudiką. Esu kiek kvaištelėjęs, todėl sutikau su moters pasiūlymu susitikti su vienu iš „tobulųjų“.


Po kelėtos savaičių Jolantai pavyko suorganizuoti susitikimą. Važiuojame Vilniaus centru Pylimo gatve. Abejonės manęs neapleidžia, tačiau smalsumas veda į priekį. Mašinoje tvyro nejauki įtampa.


– Žmogus, su kuriuo važiuojame susitikti, vienas iš jų. Susipažinau su juo savo tyrimo metu. Nebijokite, jis vienas iš tų, kurie nelinki žmonijai blogo. – slogią tylą pertraukė Jolanta.


– Aš ir nebijau. Gal Jūs nepastebėjote aš turiu revolverį, kuri neblogai valdau.


– Garantuoju, kad jo jums neprireiks, detektyve.


– Tikiuosi, to žmogaus labui. – ramiai atkirtau ir akimis nužvelgiau kiemą, į kurį įvažiavome. Tai vienas iš senamiesčio bromu. Automobilio žibintai apšvietė apgriuvusius laiptus, aptrupėjusio tinko sienas. Laiptais lipau atsargiai, tarsi dairydamasis pasalos. Ranka nejučia palindo po lietpalčio skvernu, kur laikiau revolverį. Galiausiai laiptai baigėsi ir mes stovėjome prieš medines duris. Skambučio nebuvo, todėl Jolanta pabeldė kumščiu. Akimirką stojo tyla, nei garselio. Jolanta dar kartą, tik šį syki smarkiau, belstelėjo. Už durų pasigirdo žingsniai, raktas spynoje spragtelėjo ir su didžiausiu gergždimu durys atsivėrė. Laikau kvėpavimą sulaikęs, kūnas išsitempęs. Tamsus žmogus pasirodęs duryse, mostelėjo ranka kviesdamas į vidų. Neapšviestu koridoriumi nusekėme paskui.


– Ar taip stipriai manimi nepasitikite, detektyve? Jaučiu kaip virpa oras. – vos tik įžengęs į kambarį išgirdau klausimą. Tačiau atsakyti neskubėjau, pirmiausia nužvelgiau patalpą. Darbo patirtis išmokė, kad apie žmogų daug ką pasako jo gyvenamoji vieta. Šis kambarys beveik niekuo neišsiskyrė nuo kitų, normalių žmonių kambarių. Patalpa nebuvo didelė, čia vos tilpo lova, stalas, pora kėdžių ir spinta. Tvarkingai sudėti daiktai lentynose, segtuvai surikiuoti ant stalo abėcėlės tvarka rodė – čia gyvenantis žmogus pedantiškas.


– Atleiskite, čia profesinis bruožas. – galiausiai ištariau.


– Ir visai ne dėlto jog aš esu kitoks? – pravokavo nepažystamasis.


– Gal eikime prie reikalo? – įsikišo Jolanta. – Noriu jus supažindinti. Savo tyrimu metu susipažinau su jaunuoliu Tomu, kuris mielai man padėjo aiškintis „tobulųjų“ žmonių istorijos posūkius, nes pats yra vienas iš jų. Gal malonėtum Tomai papasakoti apie save ir taip nuimti šią įtampą?


– Nežinau kiek blogo Jums teko patirti, detektyve, tačiau ne visi žmonės yra blogi. Netgi nevisi blogi yra tie, kurie esą ne tokie kaip visi. Aš vienas iš kitokių. Augau, taip vadinamame, inkubatoriuje tarp kitų „tobulųjų“. Ten gavau puikų išsilavinimą ir, nepaisant savo ydų, sugebėjau įsilieti į visuomenę.


– Apie kokias ydas kalbate, Tomai? Žiūrint į jus iš šono, nieko nesimato.


– Nuo pat mažens, mane dirgino saulė. Dienos metu jausdavausi silpnai. Tiesioginiai saulės spinduliai man nudegina odą. Ilgainiui pastebėjau, kad naktį mano aktyvumas padidėją. Jaučiuosi gerai, o ir saulės bijoti nebereikia. Todėl tapau naktiniu gyventoju: diena miegu, naktį gyvenu. Tačiau gamta visiems dalija po lygiai, kažką atimą, kažką prideda. Paauglystėje sustiprėjo gebėjimas matyti naktį, o visai nesenai atradau šeštąjį pojūtį. Jaučiu silpnus virpesius, kuriuos skleidžia visi žemės kūnai.  Tikriausiai jau pastebėjote, kad mano kambario langai visi užbarikaduoti.


Keista, tačiau tik dabar atkreipiau dėmesį į tai. Tikriausiai senstu.


– Minėjote, kad prisitaikėte. – vis labiau imu tikėti šio žmogaus galiomis…


– Išėjus iš inkubatoriaus reikėjo save išlaikyti. Turėjau rasti naktinį darbą. Teko padirbėti daugelyje vietų: ir naktiniu sargu, ir valytoju. Galiausiai atradęs savo naują pojūtį kitaip girdžiu muziką. Aš ją tiesiog jaučiu. Todėl įsidarbinau didžėjumi naktiniame klube. Šiuo metu esu vienas žinomiausių muzikantų Vilniuje. Man nereikia nekęsti žmonių – aš pats dabar esu žmogus.


– Džiugu, kad bent jau jums nereikia žudyti žmonių. Ir vis dėlto tikiuosi Jūsų pagalbos. – trumpai nupasakojau visą bylos eigą, su užuominomis į panašumą su religinių sektų nusikaltimais.


– Šiurpi byla, detektyve, tačiau apgailestauju padėti tikriausia nieko negalėsiu. Juolab, kad inkubatorius ne religinė grup… – staiga jis nutilo. Akių vyzdžiai padidėjo. – Tai gali būti nesusiję, tačiau prisiminiau, jog inkubatoriaus grupėje su manimi mokėsi keistas vaikis. Keistas jis buvo todėl, kad mokindavosi tik puse metų. Paskui pusei metu dingdavo ir vėl pasirodydavo pavasarį. Tokie keisti dingimai ilgainiui sužadino vaikų smalsumą ir mes pradėjome šniukštinėti, kas jis toks ir kokią anomaliją jis turi. Tačiau vyresnieji slėpė informaciją. Todėl nenuostabu, kad pradėjo sklisti istorijos, neva berniukas yra normalių žmonių šnipas. Kiti teigia matę, kad į jo studiją yra nešama žalia mėsa ir gyvūnų organai, tokie kaip  širdis…


– Jūs pasakėte širdis? – Jolanta šį klausimą ištarė greičiau nei aš.


– Taip, tačiau čia buvo viena iš tų pasakų, kurios patenkindavo vaikišką smalsumą.


– O kuo visa šita istorija baigėsi? – šįsyk pirmas aš.


– Prieš dešimt metų berniuką mačiau paskutinį kartą.


Dešimt metų atgal – ką tik sužinota naujiena mane grąžiną į jaunystę. Kaip tik tuo metu gavau bylą su šia keista žmogžudyste. Viskas sutampa. Galvoje sunkiai sutelpa mintys, kad vaikas pabėgęs iš prieglobsčio puola žudyti žmones. Tačiau kam jam to reikia? Ar jis pyksta už tremtį? Ar nepritapo prie normalių žmonių?


– Ar šios žinios padės mums susekti žudiką? – pertraukė mano mintis Jolanta.


– Įtariamąjį, ne žudiką. – pataisau.


– Beveik visi inkubatoriuje išauginti „tobulieji“ turi banko korteles, su nemaža suma pinigų. Šiuo pinigus suaukoja turtingi ir gyvenime daug ko pasiekę, buvę inkubatoriaus gyventojai. Tai parama gyvenimo pradžiai. Žinodami vardą ir pavardę to žmogaus, gal policijos kanalais sugebėsite atsekti, kur šis žmogus apsiperka? Ir patikėkite manimi, mes dažniausiai vengiame žmonių, todėl gyvenimui pasirenkame tokias vietas, kur arti parduotuvė. Mažiau viešumos – mažiau pavojaus.


 


XXX


 


Paskesni įvykiai vijo vienas kitą. Sužinoję pavardę su profesorę lėkėme į komisariatą. Išsiunčiau užklausas į bankus apie piliečio Ramūno Savicko pinigines operacijas ir asmenų registrą. Nespėjus išgerti rytinės kavos (naktis jau buvo besibaigianti) gavome atsakymus iš bankų, kurie vieningai teigė apie piniginius atsiskaitymus viename prekybos centre Naujojoje Vilnioje. Duomenų iš registro nebelaukėme. Palikę dar garuojančius kavos puodelius pajudėjome Naujosios Vilnios link. Tada dar nežinojau, kad vos man uždarius kabineto duris suveikė fakso aparatas.


Žadindami miestą lėkėme 110 kilometrų per valandą greičiu. Sirenos padėjo prasiskinti kelią ir po pusės valandos mes jau stovėjome prie prekybos centro, kuriame ir apsipirkinėja mūsų vienintelis įtariamasis. Sėkmė nenusigręžė. Prekybos centras įsikūręs  daugiabučio namo pirmame aukšte. Nuojauta kuždėjo, kad ilgai gaudytas nusikaltėlis šįsyk bus sučiuptas. Senas, sovietinius laikus primenantis, daugiabutis turėjo dvi laiptines. Prie kiekvieno įėjimo kabėjo pašto dėžės ant kurių tvarkingai buvo surašytos čia gyvenančių žmonių pavardės. Didžiausiam nusivylimui Savicko pavardės neradau. Tačiau ant vienos dėžutės nebuvo nieko parašytą, todėl nusprendėme aplankyti šį butą.


Trečiame aukšte radome numerį, kurio ieškojome. Nervingai keletą kartų paspaudžiau signalo mygtuką. Galiausiai duris atidarė apkūnus vyriškis su chalatu.


– Mes… mes atsiprašome už ankstyva vizitą. – tikriausiai pamačiusi mano sutrikimą pradėjo Jolanta.


Aš tuo metu įdėmiai žvelgiau į storulį, kuris šiuo metu yra įtariamasis. Apsiblaususios akys rodė, kad mes jį išviliojome iš šiltos lovos.


– Galiu kažkuo padėti? – sumurmėjo vyriškis sukdamas riebaluotom dėmės nusėto chalato diržą.


– Mes ieškome piliečio Ramūno Savicko. – pratariu.


– Tokio nepažystu, ar tai viskas?


– Taip tai viskas. – sąžinė nebeleidžia ilgiau trukdyti žmogaus, kuris visiškai nepanašus į mano matytą nusikaltėlį. Šis storulis vargiai laiptais užlipa, ką jau kalbėti apie šokinėjimą nuo stogų.


Važiuojame mašina atgal paskendę nusivylimo jūroje. Jolantos akis prikaustė horizontas. Ji nepanaši į tą moterį, kuri prieš pora mėnesių šturmavo mano kabinetą. Pastarosios dienos be miego ir valgio išvargino ir mane.


– Jolanta, pervešiu Jus namo. Pailsėkit. Prie daugiabučio trainiojas mano agentai, jie praneš, jei ką nors įtartino pamatys. – ji net ginčui jėgų nebeturėjo.


Savaitgalį praleidau lovoje. Iš agentų, kurie sekė prekybos centrą ir daugiabutį jokių žynių nebuvo.


Pirmadienis prasidėjo kaip įprasta. Tiršta tamsi kava ir rytiniai laikraščiai. Akim peržvelgiau didžiausią kriminalistikos skyrių – nieko įdomaus. Ir čia mano akis užkliūna už fakso aparato.


 


XXX


 


Drebančiomis rankomis trinu cigaretės nuorūką į peleninės dugną. Niekad gyvenime taip daug nerūkiau. Per pilną patalpą dūmų matau tardytojo akis. Jis manimi netiki.


– Aš jums trečią kartą kartoju, su detektyvo dingimu neturiu nieko bendro! – išrėkiu nebesitvardydama. – Penktadieni mačiau jį paskutinį kartą. Tada jis parvežė mane namo. Ir viskas.


– Papasakokite dar sykį apie pranešimus auto atsakiklyje. – ramiu tonu paprašo vyriškis.


– Pirmadienį grįžusi iš universiteto auto atsakiklyje radau du pranešimus. Pirmame pranešime buvo girdėti detektyvo balsas. Jis daug nekalbėjo, tik pasakė, kad storojo vyriškio veido bruožai tokie patys kaip Ramūno Savicko fotonuotraukoje iš asmenų registro ir kad jis važiuoja į Naująją Vilnią. Antrajame pranešime detektyvas pranešė, kad išlaužė buto duris. Bute slogus kvapas, langai užkalti. Virtuvėje pilna maisto atliekų, kitas kambarys tarsi maža laboratorija, o miegamajame… – signalas nutrūko.


– Ačiū Jums už bendradarbiavimą, Jūs laisva. – taip pasibaigė mano apklausa.


Keista, pagalvojus kad dešimties metų darbas jį prarijo. Savo tolimesnių tyrimų dėka sužinojau, kad Ramūnas Savickas – storasis žmogus, turėjo keistą širdies sutrikimą. Vasarą sparčiai pradėdavo augti žmogaus svoris. Širdis, apsitraukusi riebaliniu sluoksniu, plakdavo vis rečiau kol galiausiai sumušdavo penkis kartus per minutę. Todėl Ramūnas užmigdavo visam šaltajam sezonui. Jis išsekęs prabusdavo pavasarį. Dideliais kiekiais pirkdavo maistą ir maitindavosi iki nutukimo kol atėjus žiemai jis vėl kietai įmigdavo. Dar vaikystėje jis užsidegė noru išsiaiškinti savo ligą, todėl papildomai studijavo mediciną. Savo užsispyrimo vedamas greit jis tapo savamoksliu profesoriumi. Inkubatoriuje tyrinėdamas gyvūnų širdis jis padarė kelis atradimus, kurie paskatino atrasti naujus vaistus širdies lygoms gydyti. Ramūnas manė, kad tyrinėdamas gyvūnų širdis jis niekad neatras savo ligos priežasties, todėl pabėgo iš inkubatoriaus ir pradėjo tyrimus, kuriems reikėjo žmonių širdžių. Galiausiai jis tapo „pavasario žudiku“.


Nei apie jį, nei apie detektyvą daugiau niekas nieko nebegirdėjo.


 


Forumo gija komentarams


Konkurso taisyklės 



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0