Skaitiniai

2014-01-01
 

Konkursas „Miesto legenda“ – „PD“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

vejo_malunas


PD



Kas tai?
Ant kaktos atvėsta prakaito lašas. Toli tunelyje kažkas pradėjo stumtis į priekį, ir pro apvalainą angą į salę ima tyliai sruventi judantis oras. Ta anga, išsižiojėlė, baisiau nei tonos žvyro, asfalto, namų ir žmonių žingsnių virš galvos, apskrita kaip burna, o iš jos kyšo ilgas magneto liežuvis.
Gūsis iš tunelio pūsteli stipriau, Žilvinas žengia žingsnį prie metalinės užtvaros, žyminčios perono galą. Visada, kai kokie vandalai, prasmukę pro budrias kamerų ir apsauginių akis, išmargina stiklinius barjerus, skiriančius peroną nuo traukinio, stoties vadovybei belieka sugadintuosius išimti ir laukti, kol bus pakeisti naujais. Šįsyk nukentėjo visas peronas; vandalų būta nepėsčių. Žilvinas buvo jiems dėkingas, nes tik tokių stočių keleiviai galėdavo atlekiantį traukinį nuspėti iš vėjelio, o ne iš įkyriai žvalaus pranešėjos balso: „Durbės linija – Verkių kryptis – atvyksta į peroną“.
Traukinys be garso įsliuogia į stotį, vėjelis akimirką pakimba ore, tartum nežinodamas, kur skristi toliau, o tada šiūžteli atgal, į angos pusę, ir nurimsta. Iš prasižiojusių sidabrinių durų išvirsta keletas keleivių, įlipti niekas neįlipa. Ne piko metas.
Žilvinas vėl atsigręžia į užtvaros pusę. Viršuje pakrypęs kabo užrašas „Pavojaus zona“. Jis ištiesia ranką pataisyti iškabos ir kampe pirštais užčiuopia kelias įrantas. Traukinys cypteli, pranešdamas stotyje esantiems, kad ruošiasi keliauti toliau, ir, sutaukšėjęs durimis, pajuda kitos stoties link.
Kas tai?
Žilvinas žingteli į šoną, prie griovio, kuriame guli traukinio bėgis. Reikia prisiminti, labai reikia prisiminti, pašėlęs traukinys, išbaidė kažką svarbaus.
– Atsiprašau, – ant peties nusileidžia svetima ranka, – atleiskit, pone. Jūs visai prie krašto.
Žilvinas pabando nustumti apsauginio leteną, bet judesiai sutrikę. Apsauginis susiraukia:
– Jums viskas gerai? – klausia, bet matosi, kad turi omeny: „Ar ką nors vartojate?“
Taip, vartoju, nori atšauti Žilvinas, – kavą ir ledinukus „Limpopo“. Bet susilaiko.
– Ačiū. Užsigalvojau. Aš ką tik iš ligoninės, reikia laiko apsiprasti.
Apsisukęs jis eina atgal, užslenka eskalatoriumi aukštyn, varteliai mirkteli lemputėmis ir suulba: „Keleivio mokestis anuliuojamas, nes keleivis nepajudėjo iš išvykimo taško.“ Jie specialiai įrašams samdo moteris tokiais stipriais, keistai gundančiais balsais? Įdomus turėtų būti tai darbas: ištarkite „keturi“… dabar – „vienas“… dabar „jūsų sąskaitoje yra“… „litas“… „litai“… „litų“… Pakartokite dar kartą. Kita intonacija. Ačiū, puiku. Keleiviai jūsų triūsą įvertins. Joms turėtų mokėti milijonus.
Pritemo, eina Žilvinas, atsilapojęs švarką, Neryje dreifuoja tuščia pripučiama valtis, krantine bėga mergina, šalia – didžiulis šuo, ne taip labai kaip šeimininkė patenkintas vakarine treniruote. Dingo praeiviai, blyškūs žibintai išdėmėję tuščią šaligatvį, darosi nejauku, bet Žilvinas eina, štai tiltas, čia irgi būta vandalų, mat koks grafitas per visą šoną. Paišinys niekuo ne ypatingas, estetiškai išraityta vulgarybė, ir tiek, bet kažkas kitas, truputį šešėlyje, patraukia akį. Žilvinas sustoja. Dvi raidės, plonos linijos, tobulos proporcijos: P ir D.
Kas tai? 
Jis prisimena išraižytą iškabą stotyje ir bando suprasti, ar čia iš jo kažkas šaiposi, ar jam vaidenasi, ar tai –  tik nereikšminga detalė.
Žvilgt į šoną. Iš kur ji atsirado? Mergaitė trumpais pašiauštais plaukais, spalvotais siūlais apvyniota kasele, apsmukusiomis velveto kelnėmis. Ji pasižiūri į PD, pasižiūri į Žilviną.
– Jūs irgi juos kolekcionuojat? – staiga paklausia.
Žilvinas atsibunda:
– Ką?
– Na, šituos. PD. Jūs juos kolekcionuojat? – mergaitės balsas laibas, visai ne kaip metro pranešėjos.
– O yra ką kolekcionuoti? – Žilvinas susizgrimba, kad jo ranka iškelta į orą.
Mergaitė linkteli, išsitraukia fotoaparatą, ir, pamaigiusi mygtukus, atkiša jam ekranėlį:
– Aš jau pririnkau kokius… penkiolika. Esu tikra, kad jų daugybė visam Vilniuje. Tiesiog jaučiu.
Žilvinas įsmeigęs akis į mažyčius juodai baltus nuotraukų stačiakampius. Visuose juose – tos pačios dvi raidės, įvairūs šriftai, įvairūs paviršiai, matyt, ir spalvos įvairios, bet raidės – tos pačios. Žilvinas dar ir dar suka ratu tas kelias mergaitės nuotraukas, kol vėl išgirsta jos balsą:
– Tai nekolekcionuojat?
– Ne.
Mergaitė, regis, nudžiunga:
– Gal galit pasakyti, kur matėt daugiau? Aš noriu surinkti didžiausią kolekciją iš visų.
Iš visų? Tai jų, kolekcionierių, ne vienas? Rado jaunimas sau užsiėmimą.
– Man regis, – Žilvinas grąžina fotoaparatą, – mačiau įrėžtas ant iškabos metro stotyje. Bet ten jos beveik nematomos, nufotografuoti neišeis.
– Kaip įdomu! – suspirga mergiotė. – Beveik nematomos – tik daugiau peno teorijoms!
Pagaliau Žilvinas susipranta paklausti:
– O kodėl tu… kolekcionuoji? Kas dar su tavimi?
Mergaitė gūžteli:
– Mes su draugais dažnai bastomės tai šen, tai ten, ir paveiksluojam, kas įdomu. Kažkuriuo metu pastebėjom, kad ant poros sienų atsirado šitos Pė ir Dė. Kitam kvartale – tas pats. Tai ir ėmėm medžiot, – ji stabteli. – Jūs nepykit, kad jus užkalbinau, neturėjau to daryti, vakaras jau, žmonių aplink nėr, nu bet jūs padoriai atrodėt, – nusijuokia. – Tiesiog taip spoksojot į šitą grafitą, kad pagalvojau, gal ir jūs medžiotojas.
Žilvinas papurto galvą.
– O teorijos?
Vėl gūžt – mergiotė išsigina: kvailos spėlionės. Gal graferis koks eksperimentuoja. Žinot, jei rasit dar PD, ir eisit pro šalį Islandijos skvero, tai užsukit ištaikęs, pasakykit, kur radot. Mes ten, po kaštonais. Dabar pavasaris, greit bus šilta. Pažinsit, ar ne?
Mergiotė atsisveikina ir dunkst dunkst užlekia ant Baltojo tilto. Žilvinui ūžia galva. „Jei eisit pro šalį Islandijos skvero…“ Medžiotoja? Teorijos? Tratata… Kitapus upės mėlynai švyti Operos teatras. Žilvinas įsispokso. Koridorius į laukimo salę irgi taip švytėjo: švelniai, ne įkyriai, kaip viešuosiuose tualetuose, bet panašiu melsvu atspalviu; Dorota sakė, simbolizuoja dangų. Viskas ten ką nors simbolizavo – tik kvailas laivo pavadinimas turbūt tebuvo asmeninis jo statytojų pokštas.
Parėjęs Žilvinas krenta tiesiai į lovą, užmerkia akis ir vėl atsiduria mėlynajame koridoriuje. Jie su Dobilu eina lėtai, beveik nieko vienas kitam nesako. Iš paskos seka Dorota pilku mechaniko kombinezonu ir kas dešimt žingsnių bando įsiterpti į jų tylą: matai, Žilvi? Anava – atliekų perdirbimo mechanizmo schema. Tai dėl šito įspūdingo mechanizmo laive galime išgyventi metų metus. Statytojai garantuoja, kad be didelių gedimų veiks keletą dešimtmečių: o tai, supranti, tikrai guodžia – nors mūsų kelionė truks tik penkerius metus… Bet po misijos Nr. 1, esu tikra, bus ir Nr. 2! Dobiliuk, skrisim? Ji sukrizena, tačiau tuoj pat nutyla, nes supranta, kad barsto druską ant žaizdos. Ne, Dorota nepikta.  Ji tik labai naivi ir karštai karštai myli savo Dobilą: o jis, matyt, myli ją – jei pasiryžo tokiai avantiūrai. Dorota tikina, kad išsiskyrimo penkmetis prabėgs bemat, bet Žilvinui, kuris broliuką devynerius metus augino kaip šiltnamio gėlelę, diegia paširdžius, išleidžiant jį – ne į pasaulį, o už pasaulio ribų, kilti į tolimom žvaigždėm nusagstytą nežinią, būti tarp didžiosios Erdvės pionierių, keliauti atlikti Kažko Svarbaus, nuo ko priklauso visos žmonijos ateitis. Tokius kaip Dorota Žilvinas įsivaizdavo skrodžiant Ramųjį vandenyną  dar vienos baltosios žemėlapio dėmės link. O Dobilas – jos junga, plaunantis denį. Bet ne vien dėl brolio keisto herojiško likimo jis jaudinasi, o ir dėl savęs paties. Ką dar jis turi? Nieko. Žmonos – ne, vaikų – ne, tėvų, senelių, pusseserių – nė vieno. Tik broliuką. Dar bičiulius židiny, bet ar gali profesiniai-alkoholiniai santykiai prilygti šeimai. Išleisti Dobilą – tai prarasti visa, kas užgyventa. O jo paties tai niekas nepakvietė… Dobilas nesišypso, Dorota – mažytė, apvalaina, pilkšvais plaukais – paėmus jį už rankos, žiūri į akmeninį vyro veidą. Dabar jie stovi salėje. Iš čia – dvejos durys. Vienos – atgal į mėlynąjį koridorių, tiems, kas lieka. Antros – į autobusą, kuris nuveš išvykstančiuosius į tolimais baltuojančią raketą-keltą. Laivas ten, viršuje: jo gremėzdiškas siluetas plūduriuoja ekranuose visuose salės kraštuose, primindamas, kad po kelių minučių pusei čia esančių prasidės kelionė į vakuumą.
Akis peršti. Žilvinas atsisėda lovoje, zvimbdamos atsiveria žaliuzi, lauke ankstyvas rytas. Dušas, dantų šepetėlis, pusryčius teks pirkti pakeliui, nes spintelės po keturių savaičių ligoninėje virto pelėsių plantacijomis. Į kuprinę pats savaime įsliuogia fotoaparatas. Dar trys minutės – ir Žilvinas gatvėje. Nusiperka šviežią, garuojantį vaflį ir suka į parką, sėdasi ant suoliuko. Persisotinę balandžiai atsvirduliuoja tykoti trupinių. Ant suoliuko užrašyta PD.
Kas tai?
Vaflis atitenka balandžiams. Žilvinas traukia fotoaparatą ir klakt sumedžioja savo pirmąjį laimikį: šis – oranžinis, lenktomis, riebiomis linijomis. Jeigu kažkas tai rašinėja, vadinasi, tai turi prasmę, ar ne? Jeigu tai turi prasmę, ją galima surasti, taip? Jis kyla ir suka į artimiausią skersgatvį, iš pradžių vaikšto dvi valandas, kol, atklydęs į stoties rajoną, randa PD, sidabriniais dažais išpurkštą ant medinės statybvietės tvoros. Miškelyje prie Rasų kažkas PD išdėliojęs iš akmenų, randa vieną PD ant užcementuotos medžio drevės Bernardinų sode, kitą – ant šaligatvio krašto prie Radvilų rūmų, kinų kvartale – ant restorano sienos, dar du – prie Trijų Mūzų… Paskui sėda į autobusą, važiuoja toliau, kolekcija plečiasi ir plečiasi, ir jis pamiršta , kad ryt reiks į darbą, pamiršta pelėsius spintelėse, nenumano, ką su visu tuo darys, bet čia PD – PD?!
Su Dorota Dobilas susipažino savo židinyje. Ji buvo vyresnė penkeriais metais, velniškai energinga, žodžių pilnos kišenės – žaižaruojantis kamuolėlis, į kurį septyniolikmetis židinio naujokas negalėjo neatkreipti dėmesio. Žilvinas Dobilą matydavo vis rečiau, kartais mintyse keikdavo jo naują savininkę, paskui suprato, kad tai – paprasčiausias pavydas. Po metų Dorota prisipažino užsirašiusi į didžiojo laivo savanorius. Dar gerokai iki jiems su Dobilu susitinkant jau buvo apsisprendusi, padėjusi parašą ir baigusi įžanginius kursus. Sakė: kai gatve einant ant kiekvieno stulpo rėkte rėkė spalvingi plakatai, kviečiantys talentingus, išradingus ir nuotykių ištroškusius, ji tiesiog negalėjo atsispirti pasiūlymui. Juk čia – pirmoji istorijoje ekspedicija į tolimąjį kosmosą, žingsnis į dar ilgesnes keliones, tik jau be bilieto atgal. O dabar įkalbėjo ir Dobilą skristi kartu. Jis vos spėjo į paskutinį registracijos etapą.Techninio išsilavinimo neturėjo, didžiąją dalį kursų jau buvo pražiopsojęs, todėl liko paprastu parankiniu „šeimos nario“ teisėmis. Dėlei svarbaus tikslo – ką jau padarysi, atsiduso naujieną išgirdęs Žilvinas. Kaip visada, ką nors išleidžiant: jie neturi grandinių ir gali laisvi judėti tolyn nuo tavęs, likusio ant slenksčio, šitame burbule, kuris tavo svečiui buvo laikina stotelė, o tau – visa amžinybė. Ką jau padarysi.
Kišenėje supypsi telefonas. „Žilvi, ateini? Mes tavęs laukiam.“ Kas tai? Ketvirtadienis, židinio šėlsmas, kaip jis galėjo pamiršti. Vyrai žino, kad jis laisvėje, pasiilgę, sunerimę, smalsūs? Uždusęs bėga Žilvinas per teatrų rajoną, tiesiai, truputį į dešinę, prie židinio durų rūko Modestas.
– Labas, Modestai, – sako Žilvinas ir tiesia ranką.
– Labas, Žilvinai, – sako Modestas ir spusteli, žiūrėdamas tiesiai į akis.
Žilvinas paleidžia Modesto plaštaką ir stumteli duris vidun. Stoja į eilę prie baro, paprašo kaip visada, prie jo prieina židinio šefas ir nusiveda prie aštuonkampio stalo pasivaišinti sūriu. Žilvis nesispyriodamas valgo. Visi, sėdintys prie aštuonkampio, – jo geri draugai, bet nedrįsta iškart užsipulti, iš pradžių tęsia pradėtus pokalbius, siūlo jam duonos su česnaku, ir tik tada šefas nepastebimai pasuka kalbą:
– Brolau, tai kaip tu?
Žilvinas sužiaumoja česnakuotą duonos riekę.
– Nieko, – nuryja kąsnį, – normaliai.
Jie klausia, ar ligoninėj gerai maitino, jis atsako, kad gerai, bet va, duonos su česnaku tai trūko. O kaip židinys?
– Padidėjo sodininkystės paklausa, – sako šefas, – viskas dėl tos Bernardinų sodo plėtros, samdys tik baigusius kursus. Kažkodėl atrodo, kad mes – vienintelis miesto židinys, kuriame yra šitą sritį išmanantis žmogus.  Bet ir tai, žinai, Jaronimas… – atsidūsta, – moteris, vaikai…
– O naujokai, – įsiterpia kaimynas, – absoliučiai niekuo nenaudingi. Siauro išsilavinimo, ekspertinių žinių nulis. Įsivaizduok: ateina ir nori gauti sodininkystės pagrindus, o pats tegali pasiūlyt antrarūšes skaičiuokles!
Prie stalo atsisėda Modestas su aprasojusiu bokalu:
– Mėnesio skandalas, a? Paklauskit Žilvio geriau, kaip su tom formom…
Žilvinas nepastebi, kaip prasirita židinio sesija. Vis dar geriama, veidai įžvilgsta, žvanga stiklai. Jis išsitraukia fotoaparatą, ir ant ekrano virš baro sumirga PD paveikslėliai. Sugėrovai juokiasi, pamatę PD – stilizuotą nuogybę. Sušvilpia, išvydę tą, kuris buvo rastas išsiuvinėtas ant medžiagos skiautės kieme Kirtimuose. Paprasti grafitai jau nebeįdomu, nors kai kurie atrodo tarsi tyčinės, įžūlios reklamos, išpurkštos ant švariai nudažytos namo sienos. Kai Žilvino kolekcija baigiasi, medžiotojas klausia, ką židiniečiai mano.
– Na… geras, – meta kažkas.
– Ką tai galėtų reikšti? – toliau spaudžia Žilvinas.
Iš visų pusių pasipila siūlymai:
– Pigūs drabužiai!
– Parduodu draugą!
– Prostitutės dykai!
– Panevėžio dendžiai!
– Pilstuko darykla!
Žilvinas išsiviepia, juokiasi su kitais, tada surimtėja ir pasako savo spėjimą. Vyrai apsiniaukia.
– Brolau… Pamiršk gi, nesveika.
Kažkuris uždainuoja: „Pamiršk Dobilą, pamiiiršk…“, bet yra nutildomas kitų. Baras užsidaro.
Žilvinas išeina, kiek plaukiančia galva. Pigūs drabužiai? Galimas daiktas. Bet kurių velnių jiems tokia reklama? Modestas visai rimtai dėstė, kad čia kažkas ruošiasi į rinką paleisti produktą ir tikisi, kad tokie kaip Žilvis – ir ta puspalaidė miesto mergiotė – jį už juos išpopuliarins, štai ir visa paslaptis. Bet Žilvinas jaučiasi kaip mažas berniukas: įskaudintas, išduotas, nes jo draugai nepatikėjo istorija apie palėpėje gyvenantį kauką. Net pats nepastebi, kaip patempia lūpą.
Palikęs židinį, išlenda prie Vaikų teatro, pasuka pėsčiųjų alėja, štai priekyje – Islandijos skveras. Nuo  pjedestalų į jį įdėmiai žiūri Biliūnas, Ivaškevičius, Doneliauskas, moterų pusėje visos romantiškai užvertusios smakrus į dangų, išskyrus Černiauskaitę ir Dailidę, kurios, atsisukusios Šnipiškių pusėn, žvelgia į aukštaūgių stiklo bokštų salą. Dienos metu šitas bronzinis miškas mažiau primena kapines, bet dabar tarp statulų ir kaštonų kyšančios oranžinės lempos apšviečia tik takelius, o bronzoje įamžintųjų veidai tenkinasi parduotuvių kitapus gatvės švytėjimu.
Žilvinas praeina pro Cvirką ir išvysta ant šlaito sėdintį jaunimo būrelį. Jie atsisuka į nepažįstamąjį.
– Taip? – klausia vienas ir atsistoja. Išsigando? Ar išsigąsti man?
– Aš kai ko ieškau. Mergina, va tokio ūgio, trumpi plaukai, kaselė… Plačios kelnės, bent jau kai susitikome vakar, prie tilto… aš jai atnešiau PD.
– A! Roza, – sako vienas sėdinčiųjų. – Šiandien jos čia nėra. Sakot, atnešėt PD? Galit parodyti? – Žilvinas dvejoja, – Nebijokit, mes su Roza. Prifotografavom, jau beveik nusibodo. Nežinojau, kad dar kažkas be mūsų juos medžioja.
Žilvinas atsisėda ir išsitraukia fotoaparatą. Grupelė susirenka į vieną krūvą, atidžiai išžiūri kiekvieną paveikslėlį. Siuvinėtasis padaro įspūdį, daug kitų jie matę patys. Žilvinas prasižioja:
– Man atrodo, aš žinau, kas čia yra.
– Tikrai? Aš irgi. Sakykit savo versiją.
Jis vėl dvejoja. Apie ką pasakoti? Apie Dobilą ir Dorotą? Koridorių? Brėžinius ant sienų?
–  Nežinau, ar pamenat… Prieš septynerius metus buvo paleistas tolimųjų kosminių kelionių laivas, „Požemiai ir drakonai-1”. Didžiulis projektas, daug vilčių ir visa kita. Teko girdėt?
– Juokaujat! Gi įrašyta į istorijos vadovėlius, kai dar varikliai buvo neužkurti! Manot, kad PD – tai „Požemiai ir drakonai“? – Žilvinas linkteli. Vaikinas nusijuokia: – Bet kodėl? Kuo tai susiję? Bus PD-2?
Tada Žilvinas jiems papasakoja, kad tame laive jis kai ką pažinojo. Kad po pirmųjų metų visos žinios iš laivo nutrūko, žiniasklaida staiga nustojo apie tai kalbėti, o misijos institutas nebeatsakinėjo į Žemėje likusių artimųjų klausimus. Ketverius metus jie laukė laivo grįžtant, kaip planuota. Ketverius metus jis į židinį vaikščiodavo nebe dalintis savo žiniomis, o kelti vieną bokalą alaus po kito. Paskui institutas visai uždarė duris. Dar po metų buvo tyliai paskelbta, kad visos viltys rasti PD-1 žlugo. Misija baigta.
– Ir?. – nekantrauja vienas jaunuolių.
Ir… Nuo starto praėjo septyneri metai. Man buvo labai negera. Aš tikėjau, kad turi būti koks nors būdas susisiekti su laivu, kad už užsibarikadavusio instituto sienų žmonės dirba darbus, o gal kad misija pratęsta neribotam laikui, bet staiga pasidarė tokia slapta, jog net išskridusiųjų artimieji neturi teisės to žinoti. Prieš mėnesį Europos padalinys surengė didžiai liūdnas, patriotiškos pompastikos pilnas pradingusiųjų laidotuves. Susirinkome Varšuvoje, apsirengę juodai, raudojome ir kalbėjome, kad tai yra pirmosios aukos naujų atradimų kelyje, bet negalime nuleisti rankų, nes kitaip jos taps beprasmės, o giliai manyje kažkas klykte klykė: Ne! Jie gyvi! Turi būti būdas susisiekti, turi!
Grįžęs iš Varšuvos, visą vakarą klajojau metro požemiuose. Sėdu į vieną traukinį, nuvažiuoju iki galinės stotelės, persėdu į kitą, važiuoju atgal, keičiu liniją, vėl šen, vėl ten… Kai išlipau Žirmūnuose, pamaniau, kad man vaidenasi: traukiniui nuvažiavus, ant sienos pamačiau dvi raides – P ir D. Nedidelės tokios, bet aš jas pamačiau, nes visą laiką apie viena tegalvojau. Apačioje – rodyklė, rodanti tiesiai į tunelį. Rodyklę apsivijęs mažas žalias drakoniukas. Man apsisuko galva. Tuo metu Žirmūnuose buvo išimti barjerai, aš šokau į griovį ir nėriau gilyn, pačiu bėgio viduriu. Ėjau, klupau, nieko negalvojau. Gal buvau girtas, nežinau. Tada pajutau vėjo gūsį. Viskas įvyko labai greitai. Tunelio gilumoje sumirgėjo traukinio lempos, aš išsižiojau rėkti, pajutau kažkieno ranką ant peties, trūkt, blykst – melsvai švytinti anga ant sienos, ar tik ne drakonas virš jos?
Atsipeikėjau psichiatrinėje ligoninėje. Sako, išėjau iš tunelio toje pačioje Žirmūnų stotyje, pakraupę keleiviai mane užtempė ant perono ir iškvietė medikus. Niekas nežinojo, kaip sugebėjau išvengti traukinio. Man sakė, kad haliucinavau. Iš tiesų, pirmas dvi savaites kliedėjau, neva Vilniaus metro tuneliuose yra portalas į kažkur toli tebeskrendantį laivą ir kad kažkas iš Ten patraukė mane šalin nuo bėgio. Ligoninėje mane išgydė, paleido – ir štai… Vos išeinu – visur PD. Kokią kitokią versiją, jūsų manymu, galėčiau turėti?
Žilvinas sugrūda fotoaparatą atgal į kuprinę. Jaunuoliai nuleidę galvas. Vienas prisidega cigaretę.
– Ne, dėde, jūsų istorija įdomi, bet bijau, kad PD – tai „Purpuriniai deimantai“. Girdėjot, Niujorke dabar ant bangos? Kažkada neseniai spaudoje šmėžavo pranešimas, kad lietuviai irgi statys.
– Tiesa, Roza įsitikinusi, kad į Vilnių atvažiuoja Prima Donna, – įsiterpia kitas.
– Tai mažiau tikėtina, nei „Deimantai“, – nusikvatoja trečias.
– Kiekvienam savo, – sumurma pirmasis ir vėl atsisuka į Žilviną: – Nepykit, dėde. Įdomi jūsų istorija. Bet eikit, pailsėkit. Labai užjaučiu dėl jūsų netekties.
Žilvinas atsistoja ir išeina, netaręs nė žodžio. „Purpuriniai deimantai“, Prima Donna, prostitutės dykai, pamiršk Dobilą… Operos žiede vakarinis kamštis, teatras vis dar šviečia mėlynai. Jis įstrigęs karnavalinio miesto burbule. Žilvinas leidžiasi į „Žaliojo tilto“ stotelę, varteliai užgieda, kad iš sąskaitos nuskaityti du litai, peronas pilnutėlis, bet barjerų nėra, jis prasibrauna per žmones, vėl žiūri į išraižytą pavojų skelbiančią iškabą. Ant kaktos atvėsta prakaito lašas, pro apvalainą angą į salę ima sruventi judantis oras, Žilvinas krenta į griovį ir bėga prieš vėją, negirdėdamas šūksnių iš paskos, tunelis prarija jį, į tamsą, tolyn, atskrieja požemių drakonas, kažkur turi būti išėjimas, Durbės linija – Verkių kryptis – atvyksta į peroną, koksai švytėjimas, kaip mėlynas dangus, įleisk, įleisk, tenai jau laukia garbanius brolis ir pelenplaukė jo žmona.



Forumo gija komentarams


Konkurso taisyklės



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0