Skaitiniai

2014-01-01
 

Konkursas „Miesto legenda“ – „Pamesti Atrasti“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Fulas Metalas Džaketas


Pamesti Atrasti



Ji įsiveržia verkdama, žvangėdama kaustytais batais, kvepėdama ką tik praėjusio lietaus gaiva, ji tokia artima kaip po šalčio mintis apsėdanti pavasario šiluma. Ji aistringiausia mano nuodėmė, tiek jausmų, tiek fizinių, kūniškų geidulių atžvilgiu.
Bet ji verkia, veidu slenka tušas, neviltis, grobuoniškas, tik moterims būdingas beviltiškumo šešėlis, ji atrodo ilgai nemiegojusi, net kava trenkia iš jos burnos, kava supelijusiais sausainiais, cigaretėmis ir nevalytais dantimis. Ji puola man į glėbį ir virpėdama, valydama juodą tušą į mano mylimiausių marškinių medžiagą kužda:
– Jis dingo. Trys paros kaip niekas jo nematė ir negirdėjo. Po velnių, kraustausi iš proto. Juk žinai: kai kam iš mūsų Markas buvo tiesiog Dievas? Juk žinai?
– Markas dingsta ne pirmą kartą.
Dabar ji atstumia mane ir susilenkia kambario kampe, lyg kokonas laukdama kas per pyktis suplėšys voratinklio siūluose suvyniotą kūną. Noriu ją nuraminti, bet mintyse tik džiaugsmas, kad tas Markas dingo, tikiuosi dingo visiems laikams, ištirpo, išnyko, nuvyto, sukirmijo ir virto trąša, kompostu.
Kiek skylučių jos kūne? Paskutinį kart ji teigė, kad šimtas keturiasdešimt viena, pasiūlė suskaičiuoti auskarus jei netikiu. Bet aš tikėjau. Tik dabar auskarų ji nedėvėjo. Tai reiškė jos kūne susikaupė nerimas, gal net gedulas, tai reiškė, jog jai labai blogai ir sieloje vibruoja širdį draskančios nuotaikos.
– Tu beširdis. Nieko nuostabaus, esi dienos vaikas, mėgsti tai kas apčiuopiama, kas duoda tau naudos, bet niekada nedrįstum lįsti kiek gyliau, ten kur mus vedė Markas…
– Markas nuvedė tave į pasaulį, kuriame nėra nieko išskyrus teoriją apie prarastus daiktus ir, kad kiekvieną jų galime pažymėti skylute kūne.
– Markas…
Kiek laiko jos nemačiau? Metai? Gal daugiau. Tada išsiskyrėm ir aš keikiau Marką, dabar susitikom, vėl jį keikiu. Glitus gražuolis, mokantis daug kalbėti, užsigimęs oratorius, šmirinėjantis šešėliuose, tamsiuose skersgatviuose, sėlinantis kaip tigras, ieškantis bejėgiškumo kvapo, o užuodęs tiesiog suleidžia dantis ir verčia nugaišti jausmus, jausmus, kurie jungia tokias kaip Diana su kasdienybe, su viltim ir svajonėm. Tas gyvulys Markas ištrynė jos grožį, kažkuo apkrėtė ir Diana dabar buvo tuo kuo buvo: aklai vedama avelė ir dingus jos ganytojui, Dianos pasaulis virto aštriomis šukėmis. Manau ji nebemokėjo gyventi… normaliai, normaliai dirbti ir mokytis, ji lyg nuklydo, tikėjau: Markas ją nusivedė ten kur šešėliai užstojo juos nuo pašalinių akių ir sulaužė. Dianos viduje kažkas trakštelėjo…
Ji nusileidžia ant grindų ir maldauja:
– Padėk. Būk geras…
Tokia panaši į savo motiną, gal todėl, kad kambaryje nedega šviesos, o kažkur tolumoje žiba pavasario amalas. Ji kažkuo magiška, gal kvapais, gal akimis, į kurias krenti ir skaitai save, gal tų skylučių gausa odoje ir kūno kremzlėse, ji tikrai nepaprasta, ji tokia vienintelė, bent jau man. O tos ašaros atpalaiduoja pyktį, aš jo beveik nebejaučiu, tik prisipildau užuojautos. Meilė lyg vaiduoklis ūbauja iš praeities, nors galvojau, kad nurimo, bet klydau.
– Jėzau, kodėl neįjungi savo smegenų, juk Markas lyg ir žino, kaip panaudoti daugiau nei dešimt jų procentų? Todėl prie jo ir prisijungei? Ar jis tau neišduoda pagrindinės savo paslapties? Nejau nesuvoki: esi kvailinama…
– Tai netiesa. Tu nieko apie jį nežinai. Markas teigė, kad prarastų daiktų datavimas ir kolekcionavimas gali atverti nenaudojamą smegenų dalį. Kiekviena skylutė kūne tai datos veidrodis, smegenys tai mato, jos programuojasi ir…
– Man neįdomu. Ko nori iš manęs?
– Tu sugebi atrasti žmones. Juk dirbi skolų išieškotoju? Surask Marką? Tiesiog nujaučiu, kad jam nutiko kažkas siaubingo.
– Diana…
– Būk geras. Mes vėl galėtume būti draugais?
– Motina tavo kraustausi iš proto. Paskambinsi jai jau ryt… tada padėsiu.
– Prižadu.
Niekad netikėk moters pažadais. Lyg ir tėvo frazė…


Ji seka paskui tamsiais skersgatviais, slankiojam po tuos šiukšlynus, kur pilna auskaruotų Marko bendraminčių, tikinčių, jog skylės kūne ir datomis paženklinta kolekcija atvers proto erdves, tik niekas jų neišgali prisiminti kada paskutinį syk kalbėjosi su savo dvasiniu vedliu. Visi jie sunerimę ir teigia, kad Markas atrado save… ką tai reiškia jie nežinojo. Sustojam parūkyti prie liepsnojančios geležinės statinės, kur visi gedi Marko, Diana niūniuoja lopšinę ir kūkčioja. Keletas Dianos kolegų mums siūlo naminio vyno, bet gėralas dvokia bjauriau nei drėgnas žiurkės kailis ir aš atsisakau net minties paragauti to skysčio.
– Jis sakė, kad pametė save, jog nebemato savo atvaizdo, negirdi širdies, bet žino, jog suras…- tai pasakoja žilstelėjęs vaikinas, vos beišlaikantis koordinaciją nuo naminio vyno, beveik negirdžiu jo, tik klausausi kaip statinėje traška medžių šakos, kaip lengvai virš galvų skamba Dianos verkiama lopšinė. – Norėjau jam padėti ieškoti, tačiau Markas neleido kištis. Markas tiesiog išnyko va ten… toje tamsoje po tiltu ir aš daugiau jo nemačiau.
– Ar žinai kur jis gyvena?- klausiu Dianos. Ji taip pat ranka rodo po tiltu. Įgnybu jai, kad ši atsibustų iš letargo.
– Maždaug už dviejų kvartalų. Bet ten nieko nerasi. Šimtą kartų beldžiausi… niekas neatidarė. Net klausiausi ar ten kas kvėpuoja, bet nieko neišgirdau.  
Nusitempiu ją.
Po tiltu taip tamsu, kad, rodos, kažkur trenksies ar užkliūsi, ir nuvirsi, bet nieko panašaus nenutinka. Nors prisiekiu sau, kad po tuo daiktu daugiau niekada nelysiu. Ten taip niūru ir drėgna, kad sąnariuose tarsi ima traškėti smėlis.


Šokinėjam per pavasario balas, kad nesušlaptume kojų, į šalis baidosi ant šiukšlių konteinerių snaudžiantys katinai. Miestas miega, tamsus ir kažkuo prislėgtas, lyg degtų per mažai šviesos, arba tie debesys virš galvų taip žemai, kad nuo jų artumo, svorio jautiesi prislėgtas, nepaisant aštrios pavasario gaivos, tu lyg neegzistuojantis taškas, baugiai juodoj nakties erdvėj.
Diana prašo penkių minučių pertraukėlės, skundžiasi skausmu kojose ir tuo, kad jai šalta… apkabinu, ji dreba kaip vaikas pabudęs iš košmaro gelmių. Greičiausiai Markas buvo jos gyvenimo meilė, jis tiesiog magnetu traukė jaunimą, tuos, kurie be tikslo bastydavosi nakties šešėliuose. Jis prieidavo prie susibūrusių į grupę, valkataujančių vaikų ir nusimesdavo tą savo apsiaustą su kapišonu. Nuogas iki pusė, nusėtas auskarų blizgučiais, jis pridėdavo pirštą prie lūpų ir parbildavo:
– Jūs niekas… nieko verta masė, tuščia ir degraduojanti, be tikslo siaučianti hormonų stichija, nevaldoma ir neturinti nieko daugiau nei tamsos pomėgį. Štai čia,-pirštu jis besdavo į vieną iš savo auskarų,- vienas devyni devyni šeši taškas nulis trys taškas vienas nulis taškas brūkšnelis keturi priekiniai dantys. Kiekvienas mano auskarų tai data ir joje pamestas daiktas, tai kolekcijos žymos ir simboliai, kurie turi vieną tikslą: iš miego pakelti tą smegenų dalį, kuri nenaudojama. Kaip jūsų kūnai, kad naudojami vien tuščiai šlaistytis naktyje, taip devyniasdešimt procentų mūsų smegenų be darbo tiesiog palikti užmarščiai…
Dalis iš būrelio pasitraukdavo, bet labai maža dalis, ta didesnė pasilikdavo ir imdavo diskutuoti su Marku, diskutuoti apie teorijas ir galimybes, apie norą jausti daugiau nei įmanoma įsivaizduoti, apie galimybę kalbėtis su lietumi, užuosti mėnulį, girdėti kitą jam neištarus žodžių, apie dovaną prisiminti vasarą kai viduje vien šaltis ir siaučianti pūga, apie galią-meilę išgyventi prailginant kiekvieną sekundę iki amžinybės ribų… vėl ir vėl, ir vėl. 
Markas tapo gyva legenda, netradicinio judėjimo dievaičiu, kai kurie tėvai ir net visuomeninės organizacijos jo veiklą vadino sektos užgimimu, o vaikų dėmesys kiekvienam pamestam daiktui buvo tiesiog keliantis šiurpą: pametimo datą jie užrašydavo ant balto popieriaus lapo, kaip ir daikto pavadinimą ir tą pačią dieną kūne išdurdavo skylę, bei įsiverdavo auksinį auskarą… o jei daiktą vėliau atrasdavo, tai paaukodavo jį Kolekcijai…
Markas teigė, kad skylės, jų datavimas ir pati kolekcija, tai matematikos ir jausmų darinys gebantis atgaivinti neveiklią smegenų dalį.
Manau visi jo vaikai tuo šventai tikėjo, lyg trokšdami tapti netradiciniais, gal net indigo…


Markas gyveno medinėje pašiūrėje, iš visų pusių apsuptoje blokiniais bendrabučiais, jo buveinės net namu negalėjau vadinti. Šalia jo durų šaltis tiesiog išsekino mano kantrybę.
– Markai.
– Neverta… jis niekada nerakindavo durų. Niekada. Pas jį traukdavo visi… patarimų, užuojautos, bučinių…
– Jis bučiuodavosi geriau nei aš?
– Tavo balse pavydas. Tai negražu.
– Negražu šitas tvartas ir tai, kad mes ieškome nukvaišusio vyruko sukūrusio kažkokį pseudo kultą, kuriam priklausyti tiesiog tapo madinga.
– Tu klysti. Bet ginčytis neturiu jėgų. Kiekvienas esame laisvi savo idėjoms ir siekiams.
– Taip, būtent.
Išspyriu duris. Vienu vieninteliu, neapykantos kupinu kojos judesiu. Ten viduje tamsa. Dianos kūnas išleidžia bejėgišką aimaną. Ji griebia mane už rankos, bet nustumiu ją ir žengiu vidun. Beveik įsitikinęs, kad tuoj įminsiu į kokį mėšlą, ar kojomis paspirsiu negyvą Marko kūną. Bet kol kas viskas normos ribose, jokių kliūčių ar netikėtumų. Tik šėlstanti vaizduotė ir širdies duslus takto vibravimas ausyse.
– Markai?
Apgraibomis ieškau šviesos jungiklio ir pajuntu kaip piestu pašoka kiekvienas mano plaukas kai pirštai užčiuopia kažką šalto ir judančio.
– Patrauk ranką nuo veido…
– Velnias. Maniau, kad likai už durų. Kur sumautas šviesos jungiklis?
– Čia…
Tenka prisimerkti, netikėtai įžiebta šviesa beveik apakina.


Nors išorė bjauri, bet vidus tvarkingas, net jaukus ir mielas. Tik Marko nėra. Dar keisčiau, kad nėra nieko kas bylotų apie jo egzistavimą. Kambariai atrodo negyvenami jau šimtus metų. Juose tiesiog negaliu užuosti žmogaus buvimo kvapo. Tik miegamajame sujaukta lova, sujaukta ir netvarkinga.
– Nieko nesuprantu. Čia nėra nei dujinės, nei elektrinės viryklės, nematau šaldytuvo, skalbimo mašinos ar vandens virdulio, jau nekalbu apie lygintuvą, radiją, televizorių. Tualete nematau net sumauto popieriaus. Tarsi Markas viską pardavė… bet abejoju, būtų likę daiktų stovėjimo žymos ant grindų. Čia nieko nėra. Tarsi butas butaforinis. Diana?
– Jis sakė, kad daiktai jam nereikalingi… nors turėjo kompiuterį.
– Kur jis?
– Čia.
Ji atidaro sieninę spintą, ten išskaptuota niša, kurioje telpa nedidelis stalas ir ant jo guli nešiojamas komjuteris. Atverstas. Uždusęs snaudimo rėžime. Tas daiktas vienintelis įrodymas, jog Markas paliko kažkokių sąsajų tarp savęs ir šios irštvos. O gal paprasčiausiai nespėjo juo pasirūpinti?
Diana pirštu baksteli klavišą. Ekrane sužiba Windows Media Player programa.
Prieinu arčiau. Nuspaudžiu play…
Pasirodo Markas filmavo savo buveinę. Turėjo įrengęs slaptą kamerą. Šypteliu. Gal mėgo grožėtis savo ir meilužių žaidimais? Dianos akyse sužvilga ašaros. Ekrane nespalvotas, tuščias miegamasis. Ji pirštu stumdo judesiui jautrią pelytę, vaizdas slenka pirmyn. Netrukus miegamojo durys atsidaro, Diana pašoka, suploja katučių ir konstatuoja:
– Žiūrėk, jis gyvas.
– Taip. Matau…
Markas įeina vidun ir su visu apsiaustu bei kapišonu krenta į lovą. Atrodo, kad iškarto užmiega. Diana vėl ašaroja. Toliau tarsi nieko ir nevyksta… Diana atsitraukia nuo kompiuterio. Mane erzina tai, kad praėjo pusė nakties, o mes nė per žingsnį nepasistūmėjome į priekį. Dabar jau aš pirštu valkioju pelytę. Stumiu vaizdą ir stumiu, kol miegamojo durys atsidaro ir į vidų vėl įžengia…
Markas?
Jaučiu kaip kūnu nubėga lediniai šiurpo pirštai. Diana aikteli ir sukužda:
– Jėzau, švenčiausias…
– Tam turėtų būti kažkoks paaiškinimas.
– Markas ir Markas?
– Nežinau. Jie abu su kapišonais.
Markas stovintis daugiau nei penkias minutes grožisi Marku gulinčiu, vėliau atsisėda ant lovos ir paliečia gulinčio koją. Dabar abu jie sėdi. Praeina dar minutė, kol dviejų žmonių rankos pakyla iki kapišonų. Pššš…
Ekrane lieka tik balti kadrai. Tarsi kas tyčia išjungė kamerą. Diana jau rimtai įsisupusi į nevilties glėbį. Ji blaškosi po kambarį ir murma neaiškius žodžius, lyg balansuotų ties pamišimo riba. Mėginu ją nuraminti, bet ji tik nustumia mane ir bando drebančiais pirštai sumedžioti cigaretę. Nikotino vamzdeliai nepaklusniai vienas po kito krenta ant grindų. Galop vieną jų sugaunu, pridegu ir įspraudžiu merginai tarp dantų.
– Jis sakė, kad nemato savo atvaizdo veidrodyje… pametė save… bet tikino jau neužilgo atrasiantis. Pamesti daiktai? Jis pametė pats save? Ar tai įmanoma? Man baisu? Jei tai tiesa… kur dabar Markas?
– Diana, visa tai jau tiesiog iš fantastikos sferos. Tokie dalykai kaip šis filmukas turi logišką paaiškinimą.
– Markas ir Markas? Tau tai atrodo logiška?
– Na gerai. Tarkim, kad jo teorijos yra tiesa( nors tuo daugiau nei abejoju), tarkim, jog čia užfiksuota tiesiog stulbinanti sensacija ir mes ką tik matėme kaip pamestasis atranda pametėją arba atvirkščiai. Tarkim, jog tai iš tiesų nutiko… vadinasi, kiek žinau Marko teorijas, dabar jis priklauso kolekcijos daliai? Tai skamba visai logiškai?
Diana išbąla, pasensta per kelias sekundes. Jos veide tiek baimės, jog jaučiu kaip širdyje plyšta paskutiniai audiniai gaubę priešiškumą jai.
– Brangioji, čia tik prielaidos. Tuoj įrodysiu, kad jos yra klaidingos: kur jūsų kvaištelėjusio kulto kolekcija?
– Dešimt minučių kelio nuo čia yra garažų rajonas, vienas jų priklauso… Markui. Ten kolekcija. Pamestų daiktų kolekcija. Su datomis.
– Žinai kuris garažas?
– Taip. Tik ten nėra elektros… bet Markas po lova laikė dėžutę su žvakėmis.
Nukrentu ant kelių. Pakeliu pledo pakraštį. Diana neklydo: po lova guli kartoninė dėžutė nuo sportinių batelių. Ištraukiu ją ir nupučiu dulkes. Atvožiu. Ten žvakės… pavogtos nuo kapų, po lapkričio švenčių, topteli galvon.


Garažai statyti dar sovietmečiu, išrikiuoti tarsi nekokybiškas labirintas, beveik nieko nematome. Dianos kaustytų batų kaukšėjimas aidu pasikartoja virš mūsų galvų. Pakeliu akis į dangų; debesys kiek parsisklaidę, vietomis jų properšas užpildo ledinis žvaigždžių mirgėjimas. Aš rankose laikau kompiuterį, Diana neša dėžutę su žvakėmis.
– Štai šitas.
– Kuris?
– Va tas.
Ji sugriebia mane už rankos ir pastumia į priekį. Nusikeikiu skausmingai kakta įsirėždamas į medines duris.
– Ko stumdaisi?
– Atleisk. Skauda?
– Niekis. Išgysiu. Pašviesk žiebtuvėliu.
Spynos nėra. Jis niekada nerakindavo durų… nes buvo pametęs raktus? Pagalvoju ir nesusitvardęs pradedu juoktis.
Tada patraukiu duris į save. Abu žengiam į akliną tamsą. Kažkur garažų labirinte užkaukia valkataujantis šuo. Uždarau duris.
– Dek žvakes.
Ji dega žvakę vieną po kitos. Šešėliais vibruojanti šviesa iš tamsos traukia lentynas su pamestais ir vėl netikėtai kasdienybėje atrastais daiktais: televizorių pulteliai, žirklės, kojinės, raktai, apatinės kelnaitės, mobilūs telefonai, kavos puodeliai, pasai, banko kortelės, rankinukai, sportiniai bateliai, žiebtuvėliai, knygos, net keptuvė ir puodai, dantys, krepšinio ar futbolo kamuoliai, lėktuvų bilietai, žemėlapiai, vestuviniai žiedai, mylimųjų nuotraukos, mintys, prisiminimai, vaizdai, netektys, kliedesiai…
Ir Markas.
Jis kabo nuogas, pervertas geležiniu kabliu per krūtinės ląstą. Manau prieš mirtį kažkas išplėšė visus jo auskarus. Oda nesuskaičiuojamose vietose įplyšusi ir nutekėjusi jau sukrešėjusio kraujo srovelėm.  


Diana nurimo. Klūpo priešais lavoną, bet vengia pakelti akis. Leidžiu jai šią gedulo akimirką. Man šalta. Noriu kuo greičiau parsirasti namo ir išgerti verdančio sultinio puodelį. Dabar jau neabejoju: Diana skendo meilėje Markui.
– Kas galėjo šitaip bjauriai su juo pasielgti?
– Atrodo, buvo ruduo.- Pradedu lėtai. Žinau, jog Diana neįstengs atsisukti ir pažvelgti į mane. – Iš pradžių maniau, kad tai psichinė negalia. Na tie visi pamesti daiktai… dauguma jų čia, Diana. Tarsi manija kažkokia apsėdo: per dieną jų dingdavo po kelis, o vėliau atsirasdavo. Tada prasidėjo tie sapnai, jog su kiekvienu pamestu daiktu aš įsiveriu auskarą, datuoju, jog slankioju naktimis ir ieškau tų kas kenčia nuo panašių iliuzijų. Tada ir perskaičiau Einšteino mintis apie tuos nenaudojamus smegenų vingius, perskaičiau sapnuodamas, net nežinau ar tas didis žmogus apskritai apie tai galvojo. Sapnai darėsi vis keistesni, brėždavau kažkokias funkcijas, grafikus, ne tik lentoje ir kreida, bet ir krauju, tekančiu kai veri naują auskarą, krauju ant savo plikai nuskustos galvos. Bet keisčiausia, kad dienos šviesoje viskas sekėsi kuo puikiausiai: karjera ir apskritai, bet kokia užduotis, anksčiau atrodžiusi kaip misija neįmanomą, dabar buvo lengvai įkandamos. – Diana vis dar nejuda. Pakeliu akis aukštyn. Palubėje smailus kablys. Įtaisiau jį ten prieš tris dienas, kai dingo Markas.- Kaip jau minėjau buvo ruduo: gražus kaip niekad, šiltas, jaukus… ėjau iš darbo namo, sustojau prie vitrinos pasigrožėti nauja plazminių televizorių kolekcija, kai po akimirkos nustėrau: stikluose nebuvo mano atvaizdo. Tada kaip išprotėjąs parlėkiau namo, o veidrodyje temačiau buto sienas, ėmiau skambinti visiems ką pažystų, nes įtariau, kad miriau, tik neprisimenu kur ir kada, bet draugai atsiliepdavo, atsiliepei ir tu. Tada jau buvom pora. Ir tik vakare suvokiau: esu pametęs save. Diana, man buvo velniškai baisu. Ėmiau vengti veidrodžių, vandens telkinių, viskas kas metė atvaizdą man buvo tabu. O tada laikraščiuose perskaičiau apie Marką… apie jaunimo Dievaitį. Apie jo teorijas. Iškart supratau, kad Markas, tai pamestas aš. O netrukus paskambino tavo mama ir pasakė, jog tu susiradai kažkokį Marką… metus kentėjau, kol prieš tris dienas nutariau: man gana. Tada miegamajame, filme, kurį mudu žiūrėjom aš buvau tas, kuris gulėjo lovoje, o antrasis, tas, kurį aš pamečiau. Deja, tavo Markas, mokėjo tik liežuvį valdyti, bet ne kumščius. Ir dar… prieš metus aš pamečiau dar kai ką, mergyt. Tave, žinoma, bet šiandien atradau. O kaip jau žinai, pamesti daiktai priklauso kolekcijai.
Ji bando stotis, bet kablys lengvai perveria kūno audinius. Dar timteliu grandinę, pakeldamas ją nuo grindų. Diana akimirką blaškosi, bet tik akimirką…


Krūtinėje įveriu antrą auskarą. Pirmas tai Markas. Antras-Diana. Spintoje tų veriamų niekučių keli šimtai. Kiek ištepti krauju, bet man tai netrukdo ir nesukelia pasišlykštėjimo. Juk išplėšiau juos iš savo paties pamesto kūno.
Atsistoju prieš veidrodį. Ten Markas. Nuogas ir bejėgis. Jis prisišlieja prie stiklo ir mėgina lysti lauk. Deja… pamesti galima tik vieną kart, nes kai atrandi, daiktas jau priklauso kolekcijai, o kolekcijos aš neprarasiu. Ten viskas surišta ir tvarkingai sudėliota arba pakabinta. 
Užsimetu apsiaustą, užsidedu kapišoną. Einu bendrauti su vaikais… geriau būti indigo, nei tiesiog… būti.


Forumo gija komentarams


Konkurso taisyklės



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0