Skaitiniai

2014-01-01
 

Konkursas „Miesto legenda“ – „Nesuprastų rašytojų klubas“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Mikas


NESUPRASTŲ RAŠYTOJŲ KLUBAS



– Tu ir pasakysi, – pareiškė viršininkas Alikui, jiems drauge traukiant prie lifto.
Vyriausias kritikas išsigando.
– Gal juokauji? Aš? Mūsų Pilypui Roškai?
– Taip, jam. Ir taip – tu. Aišku, galėčiau nusiųsti į jo namus sekretorę, bet jos man reikia gyvos ir sveikos. O tu – vyras su kiaušais. Susitvarkysi.
Taip taręs paspaudė mygtuką, palaukė penkias sekundes lifto, užsidarė jame ir nudardėjo šachta žemyn, palikęs leidyklos kritiką stovėti ir galvoti apie neįmanomą misiją.
Reikėjo pranešti savo geriausiam rašytojui Pilypui, kad ta paskutinė knyga – pati blogiausia per visą jo  karjerą. Ir apskritai – kad tas tipas neturi jokio talento.


Alikas susirankiojo savo loginio mąstymo likučius ir pats išsikvietė liftą.


– Supranti, – po dešimties minučių aiškino savo asmeninei sekretorei, – pabandyk tu pasipūtusiam rašeivai pasakyti, kad jis netalentingas. Ypač po to, kai patys per dvidešimt jo knygų išleidome. Jie… tokie kaip Pilypas, apskritai tokių žodžių nesupranta ir girdėti nenori. Rašytojų suvažiavime dramaturgą iš Estijos apstumdė, kai šis jo stilių pakritikavo. Tik du žodžius tepasakė, o skandalas per tris dienraščius. Manau, su juo reikia švelniai kalbėtis. Ir ne man, tokiam atgrubnagiui. Reikia surasti švelnią būtybę, kurios jis nedrįstų paliesti.
– Mūzą? – pajuokavo sekretorė, naguotais lakais liesdama kompiuterio ekraną ir dėliodama kortas.
– Šitą jis greičiausiai pro langą išmestų.
– Tai jeigu jis netalentingas, – susimąstė mergina, – kaip jūs jo knygas leidote?
– Dievulėliau, Marijona, – numykė kritikas, – dirbi čia jau trejus metus. Turėtum žinoti, kad  talentingų rašytojų apskritai dar niekas nematė ir greičiausiai per ateinantį tūkstantmetį nepamatys. Pilypas šiaip gerai atrodo, jis fotogeniškas. Viršelio kamputyje jo foto suteikia knygai solidumo. Jau vien tai verta kelių tūkstančių. Pati jo rašliava tokia paprasta ir banali, kad kiekvienas vaikas jį gali skaityti. Štai kodėl jis populiarus.  Pinigai ne iš teksto kalami, o iš investuotojų! Pasižiūrėk!
Alikas pačiupo pirmą pasitaikiusią knygą, kuriai rašė atsiliepimus, atvertė reikiamą puslapį ir numetė Marijonai.
Ten, tarp prozos eilučių, raudonavo iš plastiko atliekų sintetinamų dešrelių reklama.
– Štai kur mūsų pajamos! – suburbėjo Alikas. – O tekstą galėtų ir mano katė…
– O tai kas dabar blogai su Pilypu? – nesuprato sekretorė.
– Blogai tai, kad jis pradėjo rašyti nesąmones! Paskutinio jo rankraščio nesuprato nei šefas, nei būsimi potencialūs investuotojai. Jie jau buvo užsisakę reklamas į būsimą knygą. Galėjome sukišti jas į puslapius, prasukti galingą kampaniją per holoviziją, susižerti pinigus, o knygas pusvelčiui išdalinti kokioje nors žymesnėje parodoje.
Tačiau, kai investuotojai nebesupranta, kokiame tekste figūruos jų reklama, jie paprastai ir nebesireklamuoja. Knygos nebeapsimoka leisti, rašytojas tampa visiškai nebereikalingu. Kad ir kiek būtų fotogeniškas. Štai ir priėjo Pilypas kelto galą. Nepaminėjo savo rašliavoje nei dešrelių, nei naujausių plastostiklo langų, nei gravitobilių, nei dar ko nors, kam būtų galima ten reklamą patalpinti. Nieko! Visiškas nulis. Lyg į mistišką Nesuprastų Rašytojų klubą būtų įstojęs.
– Kur?
– Ai, nesvarbu…
– Tai apie ką jis parašė? – susidomėjo Marijona.
– Apie miesto gyventojų įpročius, papročius ir viso to priklausomybę nuo masinės žiniasklaidos priemonių, – pacitavo užrašą nuo rankraščio aplanko. – Visa rašliava prigrūsta tokių įmantrių išvedžiojimų, jau pamaniau, kad bus bent vieno žurnalo ar holovizijos kanalo pavadinimą įkišęs, bet irgi – visiškas nulis.
– Tai kas dabar? – ėmė jaudintis sekretorė, viršininko reikalą supratusi.
– Reikia jam pranešti, kad liautųsi kvailioti ir vėl grįžtų prie tikrojo rašymo. Mums nereikia dar vieno psichologo, mums reikia mėgėjo spausdinti raides, žodžius ir sakinius. Pasakyti jam, kad… hmmm…
Marijona ne iš karto susivokė, kad Alikas spokso į ją, kažką įtemptai galvodamas. O kai susivokė, nelauktai dar didesnį nerimą pajuto.
– Tu graži mergina, Marijona, – staiga pasakė kritikas. – Jis tavęs tikrai nelies, jeigu tik tu jam taktiškai, kaip nors tiesiai per aplink…
Marijonai iš siaubo atvipo lūpa.



Rankos išdavikiškai virpėjo, kuomet mergina lietė iškvietimo sensorių prie didžiulio, prabangaus namo, įrengto ant vieno iš galingiausių dangoraižių. Netoliese žaliavo robotų prižiūrimas pušų miškelis, kiek toliau kyšojo dar vieno namo stogas. Už jos – apželdinta gatvelė, suoliukas, žolytė ir platus parapetas. Už parapeto – devyni šimtai metrų žemyn, į nepermatomą miesto smogą.
Taigi, ten smogas, o čia – šaltis ir deguonies trūkumas. Net nežinia, kas geriau.


Durys atsivėrė tik po devinto bandymo. Ji nepasidavė, nes iš patikimo šaltinio žinojo, kad Pilypas nekelia iš namų kojos jau kaži kiek laiko. Matė jį seniai, kai tik pradėjo dirbti leidykloje, ogi dabar net nepažino.
Tąsyk Pilypas buvo išsipuošęs, pasidabinęs savo geriausiu kostiumu, pasiruošęs viršelio fotosesijai ir filmavimams.
Dabar į ją žiūrėjo kelias dienas nesiskutęs, šviesos neregėjęs vyrukas, kukliai prisidengęs juodu, išsišėrusiu chalatu, įsispyręs į gumines šlepetes ir dar tebevarvančiais plaukais.
– Taip? – nei patvirtino, nei paklausė jis.
– P… pone Roška… laba diena, aš iš…
– Iš leidyklos, žinau, – šyptelėjo rašytojas, pasitraukdamas į šalį ir mostelėdamas į namo prietemą, – užeikit. Panelė Marija, Aliko sekretorė?
Mergina iš karto paprieštaravo, prisistatydama pilnu vardu. Marija ją gal tik mama vaikystėje vadino ir tai – tik retsykiais, kai reikėdavo pabarti. Supykus ilgi vardai dažnokai sutrumpėja.
– Labai gremėzdiškas vardas, – pareiškė Pilypas, uždarydamas duris, – jeigu jūsų veidas būtų platus, arba talija, tuomet gal ir Marijona. Betgi jūs liekna mergina. Marija jums labiau prie išvaizdos tinka.
„Palauk, užgiedosi tu man naujienas išgirdęs“ – pagalvojo Marijona, pasipiktinusi tokiomis rašytojo išvadomis. Ir visgi abejojo, kuriam iš judviejų labiau atsirūgs. Jeigu tikėti gandais, Pilypas tą estą su storu almanachu per kuprą mušė, momentą nutaikęs. Prie visų. Kokiu puspročiu reikia būti, kad tai padarytum?
Ne, reikėjo paskambinti telefonu, užuot važiavus į psicho irštvą…
– Atleiskit, jeigu jus įžeidžiau, – staiga išgirdo Pilypo žodžius iš kito kambario, kur greičiausiai virtuvė buvo, – aš pastaraisiais metais retai su žmonėmis matausi, visai pamiršau, kaip reikia bendrauti. Dažniausiai galvoju garsiai net negalvodamas, kaip kitiems tai gali pasirodyti. Bijau, kad per kelias minutes „neišgysiu“ nuo to, tai jums teks pakentėti. Gal gilių kavos?
– Ką? – išsprūdo Marijonai.
– Gilių kava. Pats gaminau. Užsisakiau gilių iš nacionalinio parko, jų man už dyką kažkoks gerbėjas pririnko. Visa kita – senovinis receptas. Dabar tokio niekur nerasi.
Jis pasirodė tarpduryje ir pasikrapštė pakaušį.
– Šūdas, jūs gi viešnia šiuose namuose, o aš net nepasiūlau atsisėsti, nusirengti, deguonies balansą atstatyti… Mano priebutis sugedęs, ten nei slėgis, nei deguonis nesireguliuoja. Tikiuosi, jums dėl to jokių nepatogumų? Galva nesvaigsta?
Ne, jai galva nesvaigo, o šeimininko toks plepumas ir atvirumas kėlė dar didesnį nerimą. Sprendžiant iš Aliko kalbų, čia turėjo bastytis pasipūtęs rašeiva. O randa nesusišukavusį ir šlapią kavos virėją. Labai blogai.
– Jauskitės kaip namie, – nusišypsojo Pilypas tokia tikra šypsena, kad ji iš tiesų pasijuto kaip namie. – Tai reiškia, kad galite ir į šaldytuvą įlysti, neprieštarausiu. Kaip dėl gilių kavos?


Toji išgirta gilių kava tik vos vos skyrėsi nuo tikros kavos, kurios kartais tekdavo paragauti iškilmių progomis. Pernelyg brangus malonumas, ji tiek neuždirba. O čia Pilypas ją vaišina, tai ko gi nepasinaudoti proga? Ir jis pats toks draugiškai plepus, toks įtartinai geras, kad nejučia imi ir patiki, jog už naujieną negausi kokia nors Biblija per smegenis.
– Jūs tikrai Pilypas Roška? – lyg juokaudama teiraujasi ji, ketindama pasitikslinti, ar tikrai tam žmogui ruošiasi pranešti negeras žinias.
Vyras padeda savo puodelį, tada kiek pasitvarko savo chalatą ir patogiau įsitaiso ant sofos.
– Taip, tai aš. Iš jūsų dirglaus elgesio matau, kad pasiuntė jus man pasakyti kažką visai nelinksmo. Antraip kalbėčiausi su neišvaizdžiu Aliku, kritikuojančiu viską, kas užrašoma. Jis išsigando manęs?
Marijona kaltai linkteli ir kvailai šypsosi, jausdama palengvėjimą dėl to, kad įžangos sakyti nebereikės.
– Greičiausiai ir tą estą prisiminė… – sumurmėjo rašytojas. – Tas įvykis visados išlenda.
Ji susilaiko nelinktelėjusi dar kartą.
– Turbūt dėl to, – šypsosi Pilypas, – ir sugalvojo atsiųsti jus vietoje savęs.  Ar tai dėl to naujojo rankraščio?
– Pone Roška, – prabyla Marijona, jausdama, kad vėl linktelėti būtų pernelyg didelis bailumo ženklas, – tas rankraštis… jis… na…
– Sunkiai skaitomas? Leidyklos viršininkas jo neįkando, ar ne? Spėju, kad rėmėjai taip pat neapsidžiaugė…
Savo nuostabai, mergina tik tankiai palinkčiojo. Pernelyg atsainus tonas, beveik niekinis, lyg apie debesis kalbėtų.
– Tai visi nori, kad perrašyčiau? – atsiduso Pilypas, griebdamas kavos puodelį.
– Taip… – štai ir tas tikslas, pasiektas be didesnių pastangų. Galima baigti gerti kavą ir nešti batus namo!
– Tai gal mane kaip nors išvadino?
Marijona iš inercijos linktelėjo ir tučtuojau persigando savo poelgio. Nereikėjo taip daryti! Tikslas pasiektas, meluok jam, kvaiša! Dar nevėlu pasitaisyti.
– Grafomanas, netalentas, pasipūtęs rašeiva, – staiga nusijuokė Pilypas, pažvelgdamas kažkur į lubas. Ten plaukė kompiuterio sugeneruoti debesys. Kaip tokiam pastatui pernelyg standartiniai – netgi pasenę. Jos namuose buvo daug naujesni. – Kažin, kokius epitetus galėjo dar sugalvoti. Aišku, vadinasi, turiu perrašyti. Kad būtų kaip visada – su daržovių receptais, naujausiomis transporto priemonėmis, firmų pavadinimais ir kai kur – subtiliais reklaminiais šūkiais. Ką gi, štai ir naujasis rankraštis, panele. Galite jam rytoj atiduoti, nes šiandien darbo laikas jau į pabaigą. Tegu galvoja, kad aš jus suvalgiau iš didelio pykčio. Dar gilių kavos?


Apstulbusiai Marijonai beliko linktelėti. Nuojautą kuždėjo, kad kvaiša būtų, jei neišgertų dar kavos po tokių gilių emocinių kankinimų.
– Betgi pone Roška, – neištvėrė ji pagaliau, kuomet rašytojas grįžo su karštu kavinuku.
– Pilypas, – burbtelėjo rašytojas. – Motina norėjo Filipiniečiu pavadinti, bet tėvas išgelbėjo. Pilypas gerai – jo jau nebesutrumpinsi. Gali nebent Pypu kokiu pavadinti…
– Kas tau nutiko, Pilypai? – labai jau nenoriai persiorientavo prie „tu“ mergina. – Prieš trejus metus mačiau, kitaip atrodėt… atrodei. Ir kalbėjai kitaip.
– Taigi, prieš trejus metus, – sumurmėjo rašytojas. – Mane pastebėjo prieš dešimtmetį kažkokiame literatų būrelyje ir tiek šūdo primalė, kad nejučia padangėse ėmiau skraidyti. Kaip gali nepatikėti esąs talentas, kai tau kasdien tą raštu primena? Alikas su Sigiu tik ir skatino mane rašyti, dar rašyti, o ką – taip ir nepasakydavo. Jiems viskas tiko. Parašiau iš pradžių trijų dalių romaną apie vyrą, kuriam operacijos metu vietoje smegenų metalinį kubą patalpino. Kai logiškai pagalvoji – iš tokios nesąmonės neįmanoma trijų dalių romano sukurti, o aš sugebėjau. Ir jiems patiko! Ta nesąmonė man milžinišką pelną atnešė – dar šiandien nesuprantu, KAIP.
– Reklama, – skubiai įsiterpė Marijona, bet Pilypas ją nutraukė mostelėjimu.
– Taip, žinau. Betgi net ir su reklama knygą kažkas turi pirkti, ar ne? Man susyk klausimas kilo – KAS pirko? Iš kur tiek idiotų? Penki šimtai puslapių besmegenio monologų apie nieką, totali grafomanija ir nusipaistymas – KAS PIRKO?
Aišku, tada aš apie tai negalvojau. Čia pastarųjų dviejų metų mintys. Bet apie tai vėliau. Pirma linksmoji dalis.
Tai štai, išleidęs pirmą savo romaną, aš pakilau iki žvaigždžių ir pasijutau genialiu rašytoju, nors buvau tik puskvailis literatas. O kai suvažiavimo metu Zogota man tai pasakė, aš pasikėsinau į jo iškilią kuprą išeivijai skirtu almanachu. Tas poelgis ir šiandien prisimenamas, deja…
– Vėliau, – atsikrenkštė Pilypas, – mane Alikas šiek tiek mokino „gero rašymo“ subtilybių. Jo patariamas, išleidau knygą apie astronautą, kuris sudaužė savo kosminį laivą į dujinį gigantą ir išlipo ant jo paviršiaus bent vėliavos įsmeigti. Vėl – šimtai puslapių šūdino monologo ir nulis supratimo apie planetų sandarą. Tą knygą bet kuris, nors kiek studijavęs planetologiją, galėjo viešai išjuokti, užbombarduoti mane paniekinamais laiškais. O ko sulaukiau? Dar didesnės sėkmės ir pagyrimų spaudoje. Vėl padebesiai, vėl ilgi vakarėlių maratonai, dievulėliau…
Tada mane pasiekė pirmas skaitytojų atsiliepimas – kažkas pasibeldė į mano duris vieną lietingą dieną ir įteikė man laišką tiesiai į rankas.
Rašė kažkoks vyras, nepanorėjęs pasakyti savo vardo. Laiške be sausos kritikos buvo tik vienas klausimas – ar aš rašydamas jaučiu kokį nors malonumą? O pasirašė Nesuprastų Rašytojų klubo vardu.
Pamaniau, kad čia kažkokia provokacija, todėl laišką suplėšiau ir…
– Nesuprastų Rašytojų klubas? – pertarė Marijona. – Oi, atsiprašau, aš…
– Nieko tokio, – linktelėjo Pilypas. – Toks klubas iš tiesų neįregistruotas. Nei šiame mieste, nei visoje šalyje, nei planetoje tokio nėra. Yra tik interneto adresas, bet ten – sentencijos, jokių nuorodų. Tačiau, kai gavau tą laišką, apie klubo paieškas net negalvojau. Rašiau toliau savo nesąmones, vis daugiau naudodamasis Aliko patarimais, nes pastebėjau – kuo daugiau jais naudojiesi, tuo didesniu bestseleriu tampa knyga, tuo aš daugiau uždirbu. Žodžiu, minėk mėsainių rūšis, holovizorių pavadinimus, krauk kuo daugiau reklamos – ir gyvenk!
Tačiau vėliau aš iš tiesų pajutau, kad mano rašymas – kažkas negero. Visų pirma, tai nebuvo tai, ką aš norėjau daryti. Ranka norėjo rašyti viena, protas skatino daryti taip, kaip Alikas sakė. Juolab kad kai padarydavau pagal save, knyga tapdavo visišku niekalu. Tada ir prisiminiau tą laišką. Ėmiau galvoti, ką tai galėtų reikšti. Aplankiau  kelis tautiečius, tokius pačius garsius rašytojus kaip ir aš, prisiverčiau atversti jų knygas ir prisipažinsiu, perskaičiau jas visas iki dugno, negalėdamas atsistebėti – kokie jie visi buvo panašūs į mane! Tiesa, kai kurie rašė išties protingai, matyt, išsilavinę labiau negu aš, bet ir tie pagal tą pačią formulę – imi saują sekso, saują veiksmo, saują naujausių technologijų, Adomą su Ieva ir sumaišai viską į lengvą kokteilį. Kuo lengvesnis – tuo geriau. Vadinasi, kiekvienas žvairys tave supras.
 Geriau apsidairęs supratau, kad visi knygynai užversti ta reklamine rašliava ir kiekvienoje knygoje – lengvas, pigus „deja vu“. Tie patys kosminiai laivai, dūžtantys į dujinius milžinus, tie patys žmonės su metalo gabalais vietoje smegenų, tūkstančiai puslapių juokingų, bet niekam nereikalingų dialogų ir palankūs kritikų vertinimai. Mes visi beveik kartojome vienas kito mintis, jausdami pareigą po kiekvieno rimtesnio sakinio vėl nusipiginti kažkokia reklama. Nueikite į knygyną ir pabandykite surasti knygą be plastmasinių dešrelių reklamos!


Dabar Pilypas buvo supykęs ir Marijona nejučia sunerimo. Tačiau jis pyko ne ant jos.
– Gali tik įsivaizduoti, kaip aš jaučiausi pervertęs mokyklinius vadovėlius, kuriuose suradau visus faktus apie dujinius milžinus, kosminius laivus, žmogaus biologiją ir visą kitą. Faktas po fakto, ir tu imi jausti, kad prirašei didelių kvailysčių. O čia ateina Alikas ir užsako dar.


Pilypas pabandė prisipilti kavos, bet kavinukas jau buvo tuščias.
– Dar po puodelį? – nelinksmai paklausė. – Galiu ir sausainių atnešti. Pats kepiau.


Netrukus ji ragavo sausainius, gėrė dar kavos, negalėdama suprasti, kodėl nebėga iš pakvaišusio rašytojo trobos. Šitaip save sudirbti…


– Pastaruosius dvejus metus, – tesė Pilypas, – užsidariau namuose ir ėmiau studijuoti kaip išprotėjęs. Užsisakiau kalną internetinių sesijų su geriausiais specialistais – jų nėra tiek jau daug mūsų šalyje. Jeigu tikėti mano paties sudaryta statistika, mūsų valstybėje egzistuoja vos trys procentai žmonių, kurie yra baigę aukštąsias mokyklas. Turiu galvoje – tikrai baigę, o ne apsilankę ten iš mados. Visi likusieji – vienas kito produktai, apdoroti masinių informacijos priemonių. O kokios pas mus priemonės, jeigu jos reklamuoja šitai?
Jis ištraukė iš po stalo vieną savo knygų ir paniekinamai nutėškė ant sofos.
– Iš pradžių nemiegojau naktimis, niekaip nepajėgdamas susivokti, kas aš toks – genialus rašytojas, ar kažkoks nesusipratimas? Seniai įskiepytas savigarbos jausmas kuždėjo, kad aš viršūnėje. Nuojauta sakė, kad kažkas čia negerai.
Todėl prieš pusantrų metų ėmiau eksperimentuoti. Kad būtų linksmiau, sukūriau visišką nesąmonę apie plastmasinę dešrelę „Plastikcsos“, kuri panoro tapti dešrų gamybos magnate. Kad jai būtų lengviau, dešrelė pateko į žemės ūkio universitetą, kur studijavo kvantinę mechaniką. Toliau nepasakosiu, nes pačiam gėda. Tai va – ši istorija užkopė į tų metų topus, visuose knygynuose buvo išgraibstyta akimirksniu. Alikas atlėkė asmeniškai pagirti, kas šiaip retai įvyksta.
Tada parašiau sekančią istoriją, kurioje reklamos buvo beveik niekinis dydis, o pagrindinis veikėjas – miesto vandenvalos įrenginių darbuotojas, įsimylėjęs miesto merę. Dabar pasakyčiau, kad ta istorija nelabai kokia, bet tai buvo pirma istorija, kurią rašiau su tikru pasitenkinimu. Netgi apsilankiau miesto vandenvalos teritorijoje, kad išstudijuočiau, kaip ten viskas veikia. Ten tikrai įdomi vieta, nors kvapas, prisipažinsiu, nekoks. Tai atsispindėjo ir mano apsakyme.  Žinai, dabar aš daugybę dalykų išbandau, prieš juos užrašydamas…
Deja, kad ir koks buvo man mielas, romanas buvo išleistas labai menku tiražu, nors jį išpirko beveik visą. Honoraras irgi buvo minimalus, tačiau tuo metu man neberūpėjo nesibaigiantys pokyliai. Žodžiu, jaučiau, keistą dvilypumą – kai darau tai,  kas man patinka, pinigais nelyja, nors viduje malonu. Ir atvirkščiai – kai pasipila pinigai, pojūtis viduje toks, lyg šūduko būčiau užkramtęs. Todėl pastaraisiais metais nusprendžiau imtis darbo kiek kitaip – Alikui pripaisčiau kelis rankraščius į priekį, o pats sėdau rašyti malonių dalykų. Tas paskutinis rankraštis, kurį gavote, buvo vienas iš „maloniųjų“ darbų. Tiesa, tai ne kūrybinis, o greičiau mokslinis darbas, bet man jokio skirtumo – malonumą patyriau. O Alikas, kaip ir tikėjausi, jo ir neperskaitė iki galo.
Rašytojas gurkštelėjo iš puodelio, pažvairavo į merginą ir nusišypsojo.
– O… kas toliau, Pilypai? – paklausė ji.
– Toliau – Nesuprastų Rašytojų klubas, – pasakė jis. – Gandai sklinda, ten yra tikrų talentų, o jų knygos – dieviškos. Ne tokios, kokias Alikas ar bet kuris kritikas giria. Gal ir aš kada nors panašią parašysiu. Nes dabar… Ar žinai, kodėl aš dar esu reikalingas? Tik nesakyk, kad dėl talento. Alikas jo net matyti nenori. Viskas dėl to, kad kompiuteriai, kad ir kokie tobuli būtų, nesugeba net idiotiškiausios istorijos parašyti. Nes jeigu sugebėtų – visi didieji rašytojai išskristų į kosmosą, kad sudužtų į kokią nors dujinę planetą. Mūsų niekas nė nepasigestų…
– Liaukis! – staiga sušuko ji, apimta keisto pykčio. – Kiek galima šitaip keikti save?!
– O kas man belieka? – linksmai atsikirto. – Kai pamatau savo atvaizdą knygyne, nejučia imu galvoti – o ką apie mane tame mistiškame klube galvoja? Ar priims jie mane, kai surasiu juos?…
– BAIK! – dabar jau prigrasino ji. – Tu esi garsus rašy…
– Nereikia, – dabar ir jis pakėlė balsą, – šituose namuose man komplimentų, po velniais. Nori padėti – geriau pakritikuok. O dar geriau – padėk surasti tą klubą. Visa kita manęs nedomina.
Padėjęs ištuštintą puodelį, nusivalė lūpas.
– Žinoma, – prisiminė, – galėtum man dar padėti pabaigti vieną knygą. Rimtą knygą. Klubas palauks.
– Aš? – apstulbo.
– Aha. Tai knyga apie rašytoją, kuris įtikinamas esąs labai didis, todėl ir pats laiko save tokiu. Rašo visiškus niekalus bukiems skaitytojams, mėgaujasi geru gyvenimu, kol galop suvokia, kad jis viso labo prastas grafomanas, o jo skaitytojai – mulkių gauja, užauginta iškrypusios reklamininkų armijos. Istorija turėtų būti nebloga, tik va, pagalvojau, kad galbūt koks nors erotinis elementas ten pritiktų. Liko tik eksperimentą atlikti. Žinai, kaip sako – įdėk į šūdiną istoriją pornografinę sceną ir gausi pusėtiną romaną.
Mergina apstulbusi tylėjo.
– O paskui ir klubo paieškosim, – susikuklino Pilypas.
Jis kiek patylėjo, žiūrėdamas į ją didelėmis akimis, galvodamas apie sudėtingą pasaulį.
– Tu labai graži mergina, Marija, – kiek vėliau pasakė tyliu balsu.
Jai pasirodė, kad kažkur nepadoriai sugirgždėjo senovinės lovos spyruoklės.
Lyg kurdamos tęsinį knygai, kurios niekas greičiausiai neskaitys.


Forumo gija komentarams


Konkurso taisyklės



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0