Skaitiniai

2014-01-01
 

Konkursas „Miesto legenda“ – „Nepažįstamasis“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Starless


 


NEPAŽĮSTAMASIS 


I.


 


Praėjo daug laiko ir aš supratau. Gyvenimas kaip rūkas, niekad nežinai ką sutiksi ir ką  pamesi jame. Ir galų gale pameti pats save. Nežinau, apie ką galvojama, kai sakoma, kad po mirties siela persikelia toliau gyventi į rojų, pragarą, kitą žmogų, gyvūną arba augalą, nes mirtis daug platesnė sąvoka nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji turi begalę veidų ir begalę formų. Ir nebūtinai jis turi gulėti pakastas po žeme, jog aš prisiminčiau, kad jis yra miręs ir kažkada gyveno mano „kūne“. Aš prisimenu visą istoriją, bet tai nereiškia, kad ji atsitiko man, ji nėra mano prisiminimas, ji jo prisiminimas ir dėl to pasakodamas noriu likti nešališkas. Tai tiesiog viena iš milijardų menkų dramų nutikusių kažkur ir kažkada.


 


IIa.


 


– Taip. Šiandien ryte Erikas Roškus ėjo į darbą ir penktą valandą grįžo namo, kaip visada. Nieko naujo nepastebėjau.
– Tomai, tu nusišneki, tu sakei jis miręs prieš trejus metus. Kažką žiauriai supainiojai, mirę žmonės į darbą neina, mirtis yra pabaiga, finito, riba už kurios nieko nėra, išskyrus nesveikas fantazijas.
– Eligijau, nemanyk, kad tau žinomos visos gyvenimo ir mirties paslaptys, aš esu matęs daug nepaaiškinamų dalykų.
– Taip, matęs, ir nepaaiškinęs, štai kodėl tau prisireikė mano pagalbos. Viską, ką matau, aš paaiškinu, tai priklauso tik nuo metodo pasirinkimo. Tai tavo psichologija matyti paslaptis, tu nori jas matyti ir matai, man į jas nusispjauti. Man nereikia tavo matymų, man reikia tavo surinktų faktų.
– Erikas Roškus, 30 metų amžiaus, nevedęs, dirbo centrinėje miesto valdybos  buhalterijoje, aukštos kvalifikacijos buhalteris. Nieko neišsiskiriantis viengungis, gyvenęs su tėvais. Mėgo skaičius. Mokyklos laikais tapo respublikinės matematikų olimpiados laureatu. Prieš tris metus jį mirtinai sužalojo autobusas. Manoma, tai buvo savižudybė. Autobuso vairuotojas ir keleiviai tvirtina, kad eidamas per gatvę jis tiesiog sustojo. Tai patvirtina ir faktas, kad Erikas buvo psichiatro įskaitoje. Viskas įvyko per porą sekundžių, niekas taip nieko ir nesuprato. Palaidotas Rėdžių kapinėse, šalia savo senelių. Tragiškas įvykis.
– Gal ir tragiškas, nieko nesakau, bet nieko neišsiskiriantis, nuo tokio gyvenimo aš irgi palįsčiau po autobusu. Tik atrodo kažkas nenori su tuo susitaikyti.
– Ne, Eligijau, viskas ne taip paprasta. Mano duomenimis nei vienas žmogus, kuris jį pažinojo, nematė jo po mirties. Aš pabrėžiu, niekas, net tėvai. Faktas, kad miręs žmogus vaikšto po miestą, yra patvirtintas tik pašalinių žmonių, visų, kurie matė jį praeinant, bet jo nepažinojo. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad jis buvo pastebėtas tik viešose vietose.
– Tomai, nejuokink. Na, tai spėju, kai tu jiems parodei fotografijas, jie tapo lyg ir pažįstami, ir nustojo jį matyti.
– Viskas šiek tiek sudėtingiau, tie, kam parodžiau fotografijas, netapo pažįstami, bet… Ir prašau nesijuok, visgi kalbame apie mirusį žmogų.
– Abejoju, kad jis miręs. Aš juokiuosi iš tavęs, pats faktas, kad tu rodei kitiems nuotraukas žmogaus pro kurį jie ką tik praėjo ir rimtu veidu klausei, ar Jūs tikrai matėte tą žmogų, kaip koks žioplas policininkas, nematantis nusikaltėlio panosėje, kelia nuoširdų juoką.
– Nesiginčiju, man iš tiesų teko nemažai išklausyti, švelniai tariant, ironiškų replikų. 
– Tomai, aš tau duosiu nuoširdų patarimą. Baik vaikytis vaiduoklius, pasiimk atostogų, susirask galų gale merginą. Man atrodo to reikalo tu ėmeisi tik dėl savęs, savo fobijų. Kiek tau metų, 32? Vienišas? Taip, vienišas. Aš tau kaip draugas sakau, tu pabaigsi kaip tas vargšas ir klaidžiosi gatvėmis, šiurpindamas mane ir visus, mąstydamas apie neišnaudotas galimybes ir praleistas progas. Pareigos, pareigos, imk viską dabar, nes tau niekas iš aukščiau teisingai neatlygins.
– Nebūk toks kategoriškas. Tu pažįsti mane jau 15 metų, aš stebiu pasaulį, o ne stengiuosi jį pakeisti. Rytoj septintą valandą susitinkam prie Eriko namų, pamatysi viską gyvai, tikiuosi tau tai bus įdomiau.
– Čia kitas reikalas, reikėjo tau nuo to pradėti, ne nuo filosofijos. Pažinodamas mane jau 15 metų, tu turi atsiminti, kad filosofija man baigiasi griovyje, o aš stengiuosi mesti gerti.


 


IIb.


 


– Žiūrėk, tikslus kaip šveicariškas laikrodis. Štai išeina iš namo laiptinės.
– Ką gi, reikia pasisveikinti.
– Eligijau, palauk. Aš pamiršau tau pasakyti….

– Labas rytas. Ar Jūs Erikas Roškus?
– Taip, aš.
– Atleiskite už sutrukdymą, aš iš ….. na tarkim ligoninės, mes gavome pranešimą iš Jūsų tėvų, na patys žinote apie ką kalbu, todėl mes norėtume šiek tiek, taip sakant, apžiūrėti Jus.
– Jūs ne iš ligoninės ir Jūs ne gydytojas, ar panašiai. Jūs turėtumėte žinoti, kad be mano sutikimo Jūs negalite nieko daryti. Aš matau, kad kai ką apie mane žinote. Sakykite, ko Jums reikia?
– Aš turiu klausimų.
– Gerai, aš pasistengsiu į juos atsakyti.
– Kokia šiandien diena?
– 2008 m. spalio 15 d.
– Taip, Jūs teisus, kvailas klausimas. Kaip gyvena Jūsų tėvai?
– Jei sakyti teisybę, ne itin gerai, per paskutinius tris metus jų sveikata labai pablogėjo.
– Ar tai susiję su tuo, kas Jums įvyko tada prieš trejus metus?
– Ką Jūs turite galvoje „įvyko“?
– Ar jūs buvote patekęs po autobusu, ar panašiai?
– Ne!
– Jūs taip tvirtai atsakėte „Ne“, tikėjotės tokio klausimo?
– Ne, jį man buvo uždavę anksčiau. Aš ėmiau tikėti, kad mane painioja su kažkokiu panašiu į mane žmogumi, kuris, patekęs po autobuso ratais, žuvo avarijoje.
– Jūs net neįsivaizduojate, koks teisus esate. Tiesa sakant aš net nesuprantu, kodėl Jus užkalbinau. Tai juk akivaizdu. Leiskite paspausti ranką atsisveikinimui.
– Ir įsitikinti, kad aš ne vaiduoklis, ar ne?
– Jūs skaitote mano mintis. Matyt kažkas jau taip pat spaudė Jums ranką.
– Jūs tikrai juokingas, išimtis iš tų visų…..Sudie.
– Sudie.


– Kaip matai, Tomai, viskas tvarkoje. Ką tu man pamiršai pasakyti?
– Po kontaktu su objektu jis daugiau nebereaguos į tave, niekaip. Jis praeis pro tave kaip medį, nesvarbu kaip tu rėktumei, šauktumei ar kitaip bandytumei atkreipti jo dėmesį.
– Vėl filosofuoji. Ei, Erikai, palauk.  Aš dar pamiršau tau pasakyti.


– Eligijau, taigi vėl griovyje, kaip senais laikais po filosofijos paskaitų. Nereikėjo tau imtis fizinės jėgos. Gerai, kad tave surado, kitaip būtum sušalęs. Sakė, kad priešinaisi, šnekėjai apie paskutinį teismą. Girtas kaip pėdas, net į kelnes…..
– Gal apsieisime be paskutinio sakinio. Kas čia tokio baisaus, jei žmogus užsimano šiek tiek išgerti.
– Tiesiog negaliu  be ironijos žiūrėti kaip tu bandai viską pritempti prie savo realybės.
– Aš kartoju, aš tik šiek tiek išgėriau.
– Eligijau, leisk man tau priminti kaip viskas buvo. Tu vijaisi, šaukei, bandei sulaikyti, pargriauti ir visame tame įkarštyje užsinorėjęs išgerti staiga nuėjai į barą…….
– Na, baik tu. Aš ir vėl pradedu norėti. Nesuprantu kokią metafiziką tu matai nore išgerti.
– Gerai, baigiu. Tik noriu pasakyti, kad aš nebūsiu atsakingas už tavo sveikatą per tą laiką, kai tu stengsiesi visomis įmanomomis cheminėmis medžiagomis apsaugoti savo smegenis nuo tos „metafizikos“.


III.


Ir tada jis tarė: „Tai nebepasikartos, garbės žodis“, taip būdavo visada, kai jis baigdavo griovyje. Jis buvo mano draugas. Mane visados žavėjo jo tiesumas. Jis nieko nelaikydavo savyje. Tai nereiškia, kad jis buvo bukas ar paviršutiniškas žmogus. Jis pastebėdavo, matydavo, girdėdavo, suprasdavo, suvirškindavo viską ir tada sakydavo „Šūdas viduje neužsilaiko“. Taigi viską, ką jis permąstydavo, greitai paleisdavo į gyvenimą. Jo mintys tikrai mane įkvėpdavo, o jis tuo niekada negalėjo atsistebėti ir sakydavo „Tu vienintelis mano pažįstamas, kurį įkvepia šūdas“.  


IV.


– Tomai, atleisk, praėjo trys savaitės, aš nebegaliu daugiau pasilikti čia. Aš privatus detektyvas, manęs laukia tikras darbas. Tu fizikas, tu ir aiškinkis. Tai tavo didysis šansas atrasti kažką tokio, ir gauti, kaip tą, Nobelio premiją. Daugybė atradimų yra kantraus ir pasiaukojamo darbo vaisius. Aš supratau vieną, tas dalykas nepavojingas, nebent trukdai jo ramybę. Aš apskritai gerbiu privatumą, nesvarbu ar tai būtų žmogus, ar vaiduoklis, kol nėra nusikaltimo. O čia jo nėra, taigi aš nereikalingas.
– Tai visgi pripažįsti, kad susidūrėm su nepaaiškinamu dalyku.
– Mes su niekuom nesusidūrėm, nebent su savo fantazijom. Na gerai, kažkas, kažkur, kažką mato. Ir kas? Tai neliečia nei manęs, nei tavęs. Tai apskritai nieko neliečia. Kam rūpi kažkoks praeivis. Jeigu vadovausimės tokia logika, tai gal tada pusė žmonių, kuriuos sutinkame gatvėje, yra ne žmonės, o ateiviai, vaiduokliai. Gal net pasiseks susitikti Julijų Cezarį ar Napoleoną. Aš neapsunkinu savo gyvenimo tokiomis šizoidinėmis mintimis, aš tiesiog gyvenu ir rūpinuosi savo reikalais, kaip ir visi normalūs žmonės.
– Eligijau, kažkada taip nekalbėjai, kai mokėmės kartu filosofijos studijose. Tu norėjai viską suprasti……
– Aš ir supratau viską, visas prasmes ir t.t. Dėl to ir mečiau studijas. Tuo negaliu atsidžiaugti iki šiol.
– Tai kodėl dabar pyksti?! Neatrodo, kad būtum pasiekęs visa žinojimo laipsnį ir pasiekęs harmoniją su supančiu pasauliu!
– Gerai, aš nežinau visko, bet žinau pakankamai!
– Eligijau, nesiginčyk, tai reiškia, kad tu pasiduodi.
– Aš niekad nepasiduodu.
– Tai galų gale padaryk ką nors naudingo!!! Viskas, ką aš iki šiol girdėjau, buvo tavo skundai!
– Nusiramink. Man kilo keletas minčių, kurių nenorėjau sakyti dėl tavo jautrių nervų, bet dabar, spėju, teks. Mes žinom du faktus: pirma, kad objektas turį materialų pavidalą, antra, kad jis yra miręs. Kiekvieną materialų daiktą galima sunaikinti, o turint galvoje, kad objektas yra miręs…
– Dėl Dievo meilės, tu kalbi žmogžudystę!
– Cha, dabar tu pats pripažinai, kad objektas iš tikrųjų yra gyvas žmogus.
– Tavo metodai yra žemi….. Tu rizikuoji kitų ir savo gyvybe.
– Aš šausiu į koją, jeigu jis gyvas, gyvens ir toliau, juolab, kad manęs, kaip atrodo, jis atskritai nepastebi, nebus ir ko apkaltinti. Jei kulka preis jį kiaurai, aš sutiksiu, kad turime reikalą su “nepaaiškinamu” ir duodu garbės žodį, kad daugiau užsiimsiu tik žmonių reikalais. Atleisk, jei tik sutrukdžiau tavo laiką.
– Daryk kaip išmanai, tu neprivalai nieko niekam įrodinėti, tiesiog susitaikyk su faktu…
– Tu būsi liudininku, susitinkam rytoj ryte prie parko, ten mažiausia tikimybė, kad pastebės pašaliniai.


 


V.


 


Kaip gi aš galėčiau jį pamiršti? Prisimenu kaip sakiau jam, kad jis kitoks nei visi kiti. Aš žinau, kad fizikoje yra tokia sąvoka “Eriko Roškaus fenomenas”. Aš žinau, aš Erikas Roškus. Fizikai mano, kad fenomenas – tai aš, su tuo nesutikau ir tiesiog bandžiau toliau “gyventi”. Koks man skirtumas, kad mane sudarė ne įprasta materija, o neįprasta materija. Tai tik hipotezė, viską, ko nežino, jie verčia tachionams ar panašiai, dėl kažkokių šių dalelių savybių. Ir lyg tarp kitko užsimena, kad įrodyti to kol kas negali, nes neturi prietaisų ir dar daug metų neturės, ir net jeigu sukurtų, eksperimentas keltų rimtą grėsmę Saulės sistemai persikelti į alternatyvią tikrovę. Aš neskaitau to šlamšto, nuo jo tik galvą skauda. Eligijus buvo juokingas. Aš tiesiog  noriu jį sutikti dar kartą ir grąžinti skolą.


 


VI.


 


– Labas rytas. Ar Jūs Eligijus Pletkus?
– Taip, o kas Jūs?
– Tai nesvarbu, manęs tiesiog praprašė surasti Jus ir perduoti, na, tiesiog Jūsų pažįstamas Tomas Vargalas paprašė perduoti ganėtinai keistus žodžius.
– Jis apskritai keistas žmogus, taigi nesistebėkite. Rėžkite.
– Jis praše paklausti, kaip Jums sekasi.
– Gerai, kaip ir visada.
– Ir paprašė atleisti už įvykį, kurio Jūs galbūt neprisimenate.
– Atleidžiu už visus įvykius, kuriuos prisimenu ir neprisimenu ir pridurkite, kad jau seniai mečiau gerti.
– Jis dar palinkėjo sėkmės ir sakė, jog dės visas pastangas išsiaiškinti……
– Gerai jau, gerai. Aš suprantu, koks svarbus jo darbas. Nors, tiesa sakant, per dvejus metus neatrasti laiko aplankyti seno draugo? Ir tarp mūsų šnekant, per tas savo metafizikas jis tikrai pabaigs gyvenimą savižudybe. Taigi perduok jam, kad jis verčiau ieškotųsi žmonos ir kad mes būtinai atšoksime jo vestuves. 


Forumo gija diskusijoms


Konkurso taisyklės



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0