Infarktas
NEDIDELĖ PAKLAIDA
I
Tuberis, sunkiai alsuodamas, atvėrė duris į remontinio boto tvindeką. Profesorius Brainšteinas matydavo, kaip šie negrabios išvaizdos aparatai zuja aplink „Lotosą“, bet neįsivaizdavo, kad juose gali būti taip ankšta. Projektuotojai, matyt, buvo įsitikinę, kad remontinių botų operatoriai aukštesni nei pusantro metro neužauga. Tuberis nedavė laiko jam stebėtis, mostelėjo ranka į sudvejintą ložamentą ir pats įsirangė į vieną iš krėslų. Brainšteinui šiaip ne taip užėmus savo vietą jis skersomis žvilgtelėjo į kone dvilinkai suriestą profesoriaus figūrą ir kreivai šyptelėjo:
-Įsitaisykit kiek galėdamas patogiau. Šiek tiek papurtys.
„Šiek tiek“ buvo per švelnus apibūdinimas. Boto atsijungimas nuo „Lotoso“ buvo tolygus smūgiui keliais į dantis. Brainšteinas sudejavo ir akimirksniu užsičiaupė: nuo perkrovos pažaliavo akyse.
„Lotosas“ sparčiai tolo. Stotis priminė negailestingai apdaužytą žaislinį vilkelį. Viršutinėje dalyje, kur įsirėžė balkeris, žiojėjo milžiniška, netaisyklinga skylė, apsilydžiusiais kraštais, apsupta nuolaužų ir išsilydžiusio metalo purslų. Per kitą įtrūkimą, besitęsiantį nuo pirmojo iki penkiolikto buitinių aukštų, veržėsi iki baltumo įkaitusi plazmos čiurkšlė, lyg protuberantas ištįsusi toli nuo stoties. Kiek Brainšteinas spėjo suprasti iš pranešimų, sveikoji stoties pusė skilo kelios minutės po susidūrimo. Trūkus šarvui, viduje dar įsiplieskė gaisras ir besiveržiantis galingu sūkuriu į kosmosą oras įpūtė katastrofišką liepsnos viesulą, prieš kurį bejėgės buvo priešgaisrinės sistemos. „Lotosas“ buvo pasmerktas. Prasidėjus visuotinei panikai, nuojautos paskatintas, o gal supratęs, kad buitinių aukštų avariniuose šliuzuose netrukus bus mėsmalė, Brainšteinas patraukė žemyn ir beviltiškai pasiklydo techninių aukštų labirinte. Kaip tyčia, prie vieno iš krovinių denių sutiko inžinierių Tuberį, amžiną savo oponentą stoties taryboje. Brainšteino nuomone Tuberis stokojo polėkio, Tuberio įsitikinimu Brainšteinas turėjo fantazijos perteklių. Jų susikirtimai posėdžių metu, pirmosiomis pasiruošimo eksperimentui savaitėmis, linksmino tarybos narius, bet laikui bėgant pasidarė akivaizdu, kad projekto sėkmė tapo vyriausiojo inžinieriaus ir vyriausiojo mokslinio bendradarbio asmeninės antipatijos įkaite, ir smagumą pamažu pakeitė nepasitenkinimas.
– Susisiekite su trečiosios orbitos gelbėjimo tarnybomis, – pažadino Brainšteiną Tuberio balsas.
– Taip taip, tuojau… – sumurmėjo profesorius, bandydamas prisiminti, kaip tai daroma. Visa laimė, kad remontinio boto komunikacijos sistemos buvo sukurtos pagal principą „tinkama naudoti idiotams“, ir Brainšteinas, vienas iškiliausių temporologijos protų Žemėje, nesunkiai peržengė būtinų įgūdžių slenkstį. Tai, ką pamatė displėjuje, jį nemaloniai nustebino.
– Tuberi, ryšių sistema neveikia, – sumurmėjo daugiau nerimaudamas dėl galimos inžinieriaus reakcijos nei dėl to, ką rodė displėjus.
Tuberis skersomis žvilgtelėjo ir jo veide pasidygėjimo išraišką pakeitė susirūpinimo. Ten, kur turėjo būti milžiniškas abonentų sąrašas, puikavosi vienintelė eilutė: „Lotoso“ švyturio skleidžiamas nelaimės signalas.
– Duokit čionai klaviatūrą, – trumpai tarstelėjo ir kelias minutes, stebimas sunerimusio Brainšteino, naršė programinės įrangos džiunglėse.
– Neįtikėtina, – sumurmėjo.
– Eee…kas nutiko? – nedrąsiai paklausė Brainšteinas.
– Įranga veikia tvarkingai, eteryje visiška radijo tyla. Išskyrus „Lotoso“ SOS švyturį.
– Bet to negali būti, ar ne?
– To negali būti, – kantriai patvirtino Tuberis. Jis žvilgtelėjo į kuro indikatorius, lengviau atsiduso ir įjungė automatinę navigacijos sistemą. Po kelių akimirkų apstulbęs naršė jau po navigacijos sistemines bylas. Brainšteinas neramiai stebėjo jo manipuliacijas ir kantriai laukė.
– Neįtikėtina, – tyliai pakartojo Tuberis, – lokatoriaus spindulio veikimo zonoje nė vienos trečiosios orbitos stoties. „Esplaneidas“, „Soliaris 3“, pirmas ir aštuntas terminalai – tuščia.
– Eeee… Gal jie kitoje Žemės pusėje? – naiviai paklausė Brainšteinas ir iš karto pasigailėjo. Inžinierius į jį dėbtelėjo ir paniekinamu tonu atsakė:
– Prieš pusantros valandos mes su jais buvom stacionariose orbitose radaro spindulio veikimo zonoje, o dabar jie kitoje pusėje? Su visa pagarba, profesoriau, bet netgi jūsų graži teorija apie temporalinių išlinkių fenomeną tokio įspūdingo perkėlimo per kelias akimirkas nenumato. Jeigu ji teisinga, be abejo.
Brainšteinas nirčiai atsisuko į Tuberį:
– Klausykit, jaunuoli, jūs šnekate apie tai, ko neišmanote tokiu pasitikinčiu tonu, kad…, – Brainšteinui iš įsiūčio užgniaužė kvapą, – kai grįšim į Žemę, aš rekomenduosiu apsvarstyti jūsų kandidatūros tinkamumą dirbti projekte!
– Kai grįšime į Žemę, – linktelėjo galva Tuberis, – aš jums priminsiu, kad projektas ką tik nuėjo šuniui ant uodegos. Net jeigu ne katastrofa, būčiau ir pats atsistatydinęs. Ar norite sužinoti, kokią nurodyčiau priežastį?
– Malonėkite, – piktai atsakė Breinšteinas.
– Palauksiu, kol grįšime į Žemę, – atsakė Tuberis ir perjungė valdymo sistemas į rankinį režimą.
Kurį laiką sklendė tylėdami, kol Brainšteinas neištvėrė:
– Kur mes skrendam?
Tuberis pabarbeno pirštais į ranktūrius ir gūžtelėjo pečiais. Brainšteinas rūgščiai tarstelėjo:
– Neturite supratimo?
– O gal pats turite kokių nors išganingų idėjų? – neliko skolingas Tuberis.
– Leistis žemyn, – atsakė Brainšteinas
– Bravo, – sarkastiškai pasveikino Tuberis, – su remontiniu botu tik ir leistis į atmosferą. Jūs, aišku, ne tik su temporaline fizika susipažinęs, be abejo…
– Jaunuoli, kai apsispręsite, ar lengviau mirti uždusus, ar rizikuoti iškepti, praneškite man, – piktai pertraukė Brainšteinas.
Tuberis nieko neatsakė, tik niūriai dėbsojo į navigacijos displėjų. Galų gale, ne taip užtikrintai kaip anksčiau, pratarė:
– Skrisime vieną valandą „Soliaris 3“ kryptimi. Jeigu ten nieko nerasim, kaip tik užteks kuro ir deguonies atsargų stabdymo ir nusileidimo manevrams. Beveik užteks…
Breinšteinas gūžtelėjo pečiais ir nugrimzdo į apmastymus, iš naujo išgyvendamas pastarųjų valandų įvykius. Įvykiai klostėsi, tiesą pasakius, labai keistai. Balkeris „Nord“ turėjo atvykti po kelių dienų. Todėl tiek „Lotoso“, tiek „Nord“ ekipažai be galo nustebo išvydę vieni kitus vos kelių kilometrų atstumu vietoje teisėtai priklausančio vieno procento astronominio vieneto. Savaime aišku, manevruoti buvo per vėlu, ir visa ką spėjo padaryti Balkerio įgula, tai desperatiškai sulėtinti greitį keliais procentais. Vėlesni įvykiai buvo tik mechanikos ir fizikos dėsnių mėsmalė susidūrus kelių šimtų milijonų tonų masės aparatams su milijonais kubinių metrų deguonies, vandenilio ir, deja, keliais tūkstančiais niekuo dėtų žmonių. Brainšteinas nejučiom susigūžė prisiminęs pirmąsias katastrofos minutes.
– Iš kur atsirado „Nord“? – paklausė Tuberis
– Nežinau.
– Tuo metu testavom pietinės grupės „siųstuvus“.
– Taip, kolega, pamenu. Na ir kas?
– „Siųstuvai“ buvo toje pat pusėje kur ir „Nord“.
– Taip, žinau. Klausykit, Tuberi, jūs nuolatos tvirtindavot, kad mano idėjos ne iš fizikos, bet iš fantastikos srities. Vienas procentas astronominio vieneto, Tuberi, yra didelis atstumas, o tokiu atstumu „Nord“ buvo visiškai saugus net jeigu ir kliudytų gravitacinis spindulys. Temporišlinkiui suformuoti būtina didesnė gravitacijos bangų interferencija poveikio srityje, pietinės grupės siųstuvų galios tam nebūtų užtekę net teoriškai. Todėl liaukitės kvailai spėliojęs.
Tuberis nieko neatsakė ir kelias minutes abu nejaukiai tylėjo. Brainšteinas surūgęs spoksojo į apžvalgos ekraną ir mąstė apie tai, kad naujam „Lotoso“ projektui teks ruoštis ne mažiau kaip dešimtmetį, jei iš viso bus nuspręsta jį atgaivinti, kol nepaaiškės katastrofos priežastys. Gadino nuotaiką dar ir tai, kad Tuberis pasėjo dilginančią abejonės sėklą: pietinės grupės gravitaciniai „siųstuvai“ iš tiesų buvo nukreipti „Nord“ kryptimi. Kas jeigu jo skaičiavimai neteisingi ir temporišlinkio toliveikai reikia kur kas mažesnės galios? Ne, net jeigu tai būtų tiesa, „Nord“ teleportacijai net vieną astronominio vieneto procentą reikia kolosalios energijos. Vaikiškos prielaidos.
– Profesoriau, mes skrendame virš Kinijos, ar ne? – nutraukė tylą Tuberis.
– Visko gali būti. Na ir kas?
– Ogi tai, kad debesuotumas mažas ir turėtumėm matyti daugybę šviesų rytinėje pakrantėje.
Brainšteinas susidomėjęs pažvelgė ten, kur nakties tamsoje turėjo tviskėti Šanchajaus – Pekino dipolis, tankiai urbanizuotas ir suryjantis kolosalų kiekį elektros energijos žmonių ir pramonės skruzdėlynas. Tačiau nieko panašaus neišvydo. Virš Kinijos tvyrojo juoda ir gūdi naktis. Brainšteinas sumurmėjo:
– Nieko sau… Tuberi, kokios mūsų nusileidimo koordinatės, jeigu pradėsim manevrą po valandos?
– 54 ir 11 šiaurės platumos, 25 ir 19 rytų ilgumos. Vilniaus-Kauno dipolis, – Tuberis perkėlė atžymą iš navigacinio displėjaus į apžvalgos ekraną, – ten irgi kažkodėl tamsu…
Jie tylėjo iki pat stabdymo manevro pradžios. Laukimo monotoniją kiek prablaškė tik „Lotoso“ sprogimas prieš pat stabdymo manevrą.
II
Žvėris iškėlė masyvią galvą ir sustingęs ilgai uodė orą. Sušnarpštė, nenorom apsisuko ir palikęs gilius pėdsakus samanose nušniokštė per krūmus, laužydamas šakas lenktais ragais, draskydamas lapus.
Už keliasdešimties metrų per brūzgynus brovėsi Tuberis, keikdamasis panosėje ir vilkdamas paskui save sunkų strypą, panašų į fotoaparato stovą. „Stovo“ viršūnėje tviskėjo pritvirtintas didžiulis diskas, panašus į parabolinę anteną. Diskas nuolatos kliuvo už šakų ir Tuberis visiškai nusikamavo. Jį kankino uodai ir vabzdžiai, panašūs į sparvas, buvo tvanku ir velniškai troškino. Bet jis kantriai vilko savo nešulį ir laukė Brainšteino signalo.
Nusileido prieš dvi paras, tamsią naktį ir, Tuberio nuomone, išliko gyvi tik per stebuklą. Kaip ir reikėjo tikėtis, remontinis botas gerokai nukentėjo svilinamas atmosferos trinties. Nelaimingas aparatas buvo pritaikytas dirbti orbitoje ir niekam nešovė į galvą, kad su juo kas nors gali bandyti nusileisti. Visa laimė, kad botas bent iš dalies buvo apsaugotas nuo aukštų temperatūrų numačius, kad avarinėmis sąlygomis gali tekti dirbti arti reaktoriaus stelaratorių kosminiam laivui atliekant manevrus. To pakako, kad botas nesubyrėtų besileidžiant. Bet išėjo iš rikiuotės didžioji dalis sistemų ir leistis teko apčiuopomis. Nusileido kietai. Išaušus apsižiūrėjo, kad paskutinis boto uostas buvo aukštos, medžiais apaugusios kalvos viršūnė. Visą laimė, kad nusileidimo vietoje augo krūmai. Deja, nieko panašaus į rytinę Vilniaus-Kauno dipolio dalį nebuvo. Kiek aprėpė žvilgsnis aplink ošė ir žaliavo giria. Vienintelis ženklas, bent kiek rodantis sutapimą su navigacijos duomenų bazėmis, buvo dviejų upių santaka už keleto gretimų kalvų. Tik, kažkodėl, mažesnioji upė juosė paskutinę kalvą iš priešingos pusės nei rodė žemėlapiai.
Peizažas paskatino audringą nelaimės draugų ginčą. Po kelių valandų abipusių įžeidimų, teorinių ginčų ir karštligiškų skaičiavimų, kolegos šiaip ne taip sutarė dėl kelių dalykų: jie iš tiesų Žemėje, jie nusileido ten, kur turėtų būti Vilniaus-Kauno dipolis, jie persikėlė laike, o Brainšteino gravitacinio temporišlinkio teorijoje žioja didelė spraga. Tai sukėlė šiokį tokį pasitenkinimą Tuberiui ir pasiuntė į emocinį nokdauną Brainšteiną. Profesorius sugniuždytas palinko prie kompiuterio ir visą parą neatsitraukdamas skaičiavo, skaičiavo, skaičiavo. Tuberis tuo tarpu apsižvalgė apylinkėse. Upių santakos papėdėje rado ištryptą aikštelę ir akmenimis išklotą ratą su didžiuliu, nuo ugnies pajuodusiu rieduliu rato viduryje ir medinių statinių degėsius kalvos viršūnėje. Profesorius, abejingai išklausęs Tuberio pasakojimą, pasakė, kad jo skaičiavimais jie persikėlė atgal aštuoniais-devyniais šimtais metų ir kad akmeninis ratas yra, neabejotinai, religinių apeigų vieta. Tuberis nusikeikė. Jis keikėsi dar ne kartą, kol Brainšteinas, pavargusiu balsu, pasakojo apie savo naują idėją, kurios pagalba jie galėtų persikelti atgalios į dvidešimt trečią amžių. „Užteks likusių boto kuro atsargų tam, kad įkrauti siųstuvą“, maldavo juo patikėti Braišteinas. Tuberis netikėjo, bet nieko geresnio pats nesugalvojo.
Kuprinėje pyptelėjo racija. Tuberis nusibraukė nuo kaktos sulipusius plaukus ir atsiliepė:
– Viskas?
– Taip. Būkite malonus, įkelkite reflektorių kiek galima aukščiau. Bent penketą metrų…, – pasigirdo nervingas profesoriaus balsas.
Tuberis neatsakęs išjungė raciją ir apsižvalgė. Netoliese kerojo milžiniškas ąžuolas. Jis lengviau atsiduso, numetė kuprinę ant žemės ir kibo į darbą. Paskutinis reflektorius iš trijų.
Lėtai temo. Tuberis pasiekė botą prieblandoje ir užkopęs į kalvos viršūnę susmuko be jėgų. Profesorius Brainšteinas, paraudusiomis nuo nemigos ir nerimo akimis, krapštėsi aplink siųstuvą. Tuberis, sunkiai alsuodamas, žiūrėjo į keistą aparatą, maždaug karvės dydžio, stovintį ant keturių atramų, tarsi gyvūną su metaliniu torsu ir trimis galvomis-generatoriais, bjaurojančiais šiaip jau visai elegantišką verpstės formos karkasą. Tuberis papurtė galvą. Kosmose siųstuvas tvirtinamas be atramų, bet Brainšteinas, matyt, norėjo generatorius iškelti kuo aukščiau. Laimingas atsitiktinumas, kad į visus botus prieš „Lotoso“ žūtį buvo pakrauti siųstuvai šiaurinės grupės montavimui. Brainšteinas atsiplėšė nuo savo kūdikio ir priėjo prie Tuberio:
– Beliko sujungto siųstuvą su botu. Reikia, kad per keletą sekundžių į siųstuvą patektų bent trys megavatai energijos iš boto reaktoriaus, kai pradėsim…
– Išsilydys ir botas ir siųstuvas, – nuilsęs atsakė Tuberis.
– Aš žinau, – linktelėjo galva Brainšteinas, – daugiau galimybių neturėsim.
Tuberis tik mostelėjo ranka ir neatsakė. Klupinėdami leidosi dar gerą pusvalandį, Brainšteinui nuolatos tikrinant atstumą nuo siųstuvo. Galų gale, susijaudinęs jis sustojo:
– Jeigu mano skaičiavimai tikslūs, bangų interferencija suformuos mums reikalingą temporišlinkį būtent čia, – neužtikrintai pasakė ir žvilgtelėjo į Tuberį.
– Jeigu?
– Na…aš kelis kartus tikrinau…
– Profesoriau, klokit viską iki galo, – įrėmė akis į Brainšteiną Tuberis.
– Suprantat, kolega, mano teorija buvo pagrįsta materijos perkėlimu erdvėje, bet ne laike, o čia taip viskas netikslu, nėra įrangos…
– Iki galo, – nesileido į ilgas kalbas Tuberis.
– Manau, persikėlimas atgal vyks konverguojant į mūsų laiką. Galimi trumpi sustojimai tarpiniuose erdvėlaikio taškuose…
– Norit pasakyti, kad pakeliui apsilankysime kituose amžiuose?
– Grubiai šnekant, jūs visiškai teisus. Bet tai truks viso labo po kelias sekundes, – teisindamasis greitai išbėrė Brainšteinas.
Tuberis linktelėjo. Brainšteinas atsiduso, ištraukė iš kuprinės nedidelį pultą, užsimerkė ir spustelėjo.
III
Penkta valanda vakaro Vilniuje tai toks metas, kuomet lengvųjų automobilių vairuotojai pajunta neapykantą maršrutiniams mikroautobusams. Jadzekas Kovalskis turėjo visas būtinas neapykantai sukelti maršrutinio autobuso vairuotojo savybes. Bandydamas apvažiuoti kamštį iš dešinės jis įnirtingai manevravo, nevengdamas užvažiuoti ant šaligatvio ir nekreipdamas dėmesio į pasipiktinusius oponentus. „Ak tu k…va“, iškošė per dantis, kuomet vienas ypač teisuoliškai pasipiktinęs vairuotojas nusprendė nepasitraukti iš kelio. Beliko staiga suktelėti vairą ir nestabdant užšokti ant šaligatvio.
Penktą valandą vakaro Jadzekas niekada neimdavo daugiau keleivių nei buvo sėdimų vietų. Kiti vairuotojai tai darė, o jis – ne. Stovintis keleivis yra bėda, kai reikia manevruoti kamščiuose. Todėl nustebo, kai nusileidęs nuo šaligatvio atgal ant asfalto išgirdo išgąstingą šurmulį sau už nugaros. Sėdintys keleiviai dėl tokių niekų nešurmuliuoja. Jis greitai žvilgtelėjo į vidinį veidrodį ir apstulbęs instinktyviai numynė stabdį. Mikroautobusas sužviegė padangomis ir sustojo.
– Jėzus Marija, vaiduokliai! – suklykė kažkuri keleivė.
“Vaiduokliai”, pora vyriškių keista apranga, panašia į sidabruotus santechnikų kombinezonus, neišlaikė pusiausvyros ir parkrito. Vienas, stambus ir žemo ūgio, kažką nerišliai sušuko. Iš intonacijos buvo galima suprasti, kad keikiasi. Aukštas ir liesas vaiduoklis sudejavo, išsitiesęs ant kelių dviem ponioms, kaltai šyptelėjo ir greitakalbe kažką pasakė. O po akimirkos abu išgaravo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Mikroautobuse įsiviešpatavo akmeninė tyla, o už lango siautė klaksonų kakofonija. Jadzekui nudiegė kairį šoną ir jis susmuko ant vairo. Kai grįžo iš ligoninės, viršininkui pranešė, kad daugiau maršrutinio vairuotoju nedirbs. „Pan Jadzek, tak pan bendze na atostogi puidi, a?“, keistu kalbų mišiniu bandė numaldyti Jadzeko ryžtą viršininkas. Vairuotojų ir taip neužteko, to betrūko, kad kažkokie vaiduokliai atimtų norą dirbti geriausiems kadrams. „Persitempė žmogus“, bandė guosti save ir Jadzeką. Jadzekas buvo nepalenkiamas ir penkto maršruto trasoje vakarais neapykantos sumažėjo.
Tuo metu, maždaug po dviejų šimtų metų, Tuberis, glostydamas sumuštą šoną, burbėjo eidamas link transporterio:
– Jūs profesoriau, tikras genijus. Visa laimė, kad nors vieną dalyką teisingai atspėjote. Ar tai buvo paskutinė paklaida? Daugiau siurprizų nebus?
– Dėl tos paklaidos atsiveria visiškai naujos temporologijos perspektyvos, jaunuoli, visiškai naujos…- išsiblaškęs murmėjo Brainšteinas.
