Skaitiniai

2014-01-01
 

Konkursas „Miesto legenda“ – „Mito kūrėjai“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas




Siouxsie & the Banshees


MITŲ KŪRĖJAI


Sveiki puslapio edraugas.com lankytojai. Manau pats laikas jums priminti, kad nibiru kolkas yra tik legenda. Mes nenorime ir nesiruošiame jus įtikinėti, kad nibiru tikrai egzistuoja. Visą tai gali būti tik kažkieno sugalvotas pigus melas. Šis portalas atsidarė tam, kad pateiktumėm jums rastus faktus apie Planet X, bet jokiu būdu mes to neprisigalvojome. Daugelis lankytojų mano, kad laikas yra skaičiuojamas iki pasaulio pabaigos, tačiau taip nėra. Laikas viršuje yra tam, kad visi matytumėme kiek laiko liko iki tiesos paaiškėjimo…Jeigu žmonės nesusimastys ir į nibirų nežiūrės kaip į legendą, tai mes būsime priversti uždaryti šį projektą dėl jūsų pačių saugumo.


(citata iš puslapio skirto Nibiru mito nagrinėjimui http://edraugas.com/nibiru/?p=73)


 


Hierofantas pastatė taurę ant altoriaus. Jis nuleido akis, užsimerkė ir kurį laiką taip pastovėjęs, skambiu balsu ištarė:


Mysterium fidei![1]


Bendruomenės nariai kaip visada tyliai sumurmėjo:


– Iš mito visa kyla, mitas yra tiesa, į mitą viskas iškeliauja.


Bendruomenė nutilo. Samuelis apsidairė. Aplink jį stovėjo gera dešimtis brolių, vienyjamų bendros idėjos, bendro tikslo. Samuelis tik neseniai atrado tiesą, sužinojo, kas slypi anapus mokslinio pažinimo, suprato, kad ne viskas, ką galima paaiškinti yra tikra, kad žmogus nėra visagalis pasaulio valdovas, o tik mažas sraigtelis mechanizme, vadinamame egzistencija.


Samuelis buvo paniręs į savo mintis apie tai, kas buvo, kas yra ir kas galbūt bus. Jis dar nebuvo praėjęs visų septynių įšventinimo lygių, jis tebuvo novicijus, tad daugelis dalykų apie kuriuos jam kalbėjo magistras dar buvo nesuvokiami. Jis suprasdavo žodžius, bet nematė jų tikrosios prasmės.


Iki susitikimo su broliu Kaliostru, Samuelio gyvenimas buvo pakliuvęs į egzistencinę aklavietę. Jis turėjo begalę klausimų apie pasaulį, apie save. Kaliostras į kai kuriuos atsakė, o iki tol jis skaitė draudžiamas knygas (Bibliją, Koraną, Torą), ieškojo kažko gilesnio. Pasaulio istorijoje dar kartą pasikartojo Prancūzijos revoliucijos pasekmės, tik šį kartą Dievo ir religijos paskelbimas už įstatymo ribų buvo visuotinis.


Tai prasidėjo dar didžiojo krikščionių eretiko Anthony Freeman‘o[2] laikais, kai jis iškėlė idėją, jog Dievas gimsta tik žmogaus sąmonėje, tačiau iš tikrųjų jis neegzistuoja. Toliau sekė marksizmo atgimimas, kuris pasibaigė baisingu dievystės žlugimu. Paskui Žemėje pasirodė jie. Kas tie jie? Iš tiesų geras klausimas. Pradžioje vieni juos laikė dievais, kiti naujojo technologijų amžiaus pranašais, treti, tokie kaip raeliečiai[3] ar Erich von Däniken‘o[4] pasekėjai, teigė, kad pagaliau pasirodė tie, kurie mus sutvėrė. Sutvėrė ne dieviškuoju tvėrimo aktu, bet savo išminties ir technologijų pagalba. Vėliau jie pasivadino nibiriečiais. Taip atsigavo mitas, kurį dar apie 2000-uosius metus sukūrė Templum Auctorum Sancti Mythi[5], ta bendruomenė kuriai priklausė Samuelis.


Šio mito esmė buvo paprasta: kadangi majų kalendorius baigiasi 2012 metų 12 mėnesio 21 dieną, buvo išplatinta žinia, kad tą dieną Žemė susidurs su Nibiru planeta. Mitas įgavo pagreitį, atsirado įvairios jo interpretacijos: Nibiru sunaikins Žemę, ateis pasaulio pabaiga, įvyks kontaktas su Nibiru gyventojais. Ilgainiui mitas nugeso, tačiau majų kalendoriaus pabaigoje įvyko pirmasis kontaktas. Mitas grėsė tapti realybe. TASM stengėsi gelbėti padėtį, skleisdami milenaristines idėjas. Buvo platinama propagandinė literatūra, kalbanti apie pasaulio sukūrimą, jo sugriovimą ir perkūrimą iš naujo. Šią idėją, žinoma, pasigavo eschatologinės bei adventistinės bendruomenės, prakalbusios apie Naująją Jeruzalę, Antichristą, Džichadą, Sansaros rato pabaigą. Bet tik šis išrinktųjų būrelis žinojo tiesą.


Samuelio mintis atitraukė skambus hierofanto:


         Ite mythos est.[6]


Su visa bendruomene sumurmėjęs „Veritas est[7], Samuelis padėjo apeigyną ir jau ruošėsi išeiti, tačiau šalia sėdėjęs novicijų magistas, brolis Kaliostras, jį sulaikė:


         Broli Samueli, prioras nori su tavimi pasišnekėti. Sek paskui mane.


Brolis Kaliostras nusiimdamas kapucą ramiai patraukė link išėjimo iš Altoriaus salės. Samuelis nusekė iš paskos. Abu jie patraukė ilgais blankiai apšviestais koridoriais. Magistras palaikė gana lėtą ir ramų ėjimo tempą, o tai Samueliui dar labiau stiprino užgimstanį nerimą, vainikuotą klausimu: apie ką bus kalbama su prioru? Samuelis neištvėrė:


         Broli Kaliostrai?..


Kaliostras kelias akimirkas dar žingsniavo, tada atsisuko ir šyptelėjęs tarė:


         Atsimink, ką sakė Einšteinas: „Jei A – gyvenimo sėkmė, tai A lygus X, Y ir Z sumai, kur X- tai darbas, Y – žaidimas, o Z – užčiaupta burna.“


Samuelis niekaip negalėjo priprasti prie novicijų magistro kalbėjimo aforizmais. Nors tai ir nervino, tačiau jaunajam novicijui nebeliko nieko kito, kaip tik pagarbiai nutilti ir eiti toliau.


Abu broliai tylėdami ėjo, kiekvienas paskendę savo mintyse. Galiausiai jie priėjo dideles duris su prioro ženklu. Tai buvo gyvatė, uždaru ratu apsivijusi trikampį – valdžios ir išminties simbolis. Vos sustojus prie durų, šios tyliai šnybždamos nuslinko į šalį. Peržengus slenkstį, broliai atsidūrė kambaryje, kurio paprastumo pavydėtų bet kuris asketas: gultas, stalas, kėdė ir gana seno modelio kompiuteris. Įėjusieji sustojo iškart už slenksčio. Prioras stovėjo nugara į duris ir žvelgė į skrendančio kranklio hologramą.


         Virš vandenų sklandė kranklys, nerasdamas vietos nutūpti. Jis sklendė ilgai – diena po dienos, naktis po nakties, kol galiausiai pavargo. Tada jis ėmė mėtyti žemėn akmenis, iš kurių atsirado sausuma. Nusileidęs ten, jis sukūrė augaliją, gyvūniją. Galų gale sukūrė žmogų ir leido jam gyventi jo sutvertame pasaulyje. Samueli, ar esi girdėjęs šį mitą?


Samuelis sutriko ir klausiamai pažvelgė į savo magistrą. Šis vos matomu galvos linktelėjimu paragino novicijų kalbėti.


         Taip, broli Horacijau. Esu jį girdėjęs vaikystėje. Jei neklystu, tai kvakiutlų genties mitas.


         Ar žinai, kuo skiriasi šis mitas nuo to, kurį gimdo šiuolaikinė visuomenė?


         Aš manau, kad pagrindinis skirtumas yra tai, jog šis mitas paaiškina, kas žmogui nesuvokiama, šiuo atveju kūrėjo emanaciją į pasaulį, o dabartinis mitas, gimstantis iš technologinio pažinimo, remiasi tik tuo, kas pažinu ir iš klaidingai suprastos informacijos, – Samueliui mito teorijos buvo gana gerai žinomos, juk jis ne pirmi metai aktyviai juos studijuoja, norėdamas suprasti.


         Kalbu ne apie emanaciją ir informaciją, mano brangusis broli, – Horacijus iš lėto atsisuko, – ar žinai pagrindinį skirtumą?


Samuelio mintys sukosi pašėlusiu greičiu, mėgindamos atrasti teisingą atsakymą. Nuleisdamas akis į grindis, jis leido suprasti, kad šios lygties sprendimo nežino.


         Skirtumas atsispindi mūsų bendruomenės pavadinime Templum Auctorum Sancti Mythi. Pagrindinis žodis yra „šventas“. Jis apibrėžia tai, ko nebeliko šiuolaikiniame profaniškame mite – šventybę, sakralumą. Šią desakralizaciją mums „padovanojo“ pranašai iš Nibiru…


         Kad jie žemėn prasmegtų, – sumurmėjo Kaliostras bendruomenėje jau įprastu tapusį prakeiksmą nibiriečiams.


         Tas pats skirtumas yra ir tarp įšventinimo į mūsų bendruomenę ir į, na tarkim, kad ir kosmodesantą. Atmink, kad tai, ką dovanos tau tavo įšventinimas į Mito kūrėjus, bus itin sakralu ir slapta. Visa tai, ką tu darei iki šiol, mokindamasis mūsų doktrinos, tebuvo pasiruošimas tavo iniciacijai. Dar Kryžiaus žygių laikotarpiu tamplieriai, prieš įšventinant į riterius, privalėjo visą naktį budėti prie tabernakulio su paruoštu kovai kardu. Tas budėjimas parodydavo, ar jis vertas tapti Dievo kariu. Tu budėjai ilgiau nei vieną naktį ir dabar mums paaiškės, ar esi vertas tapti Šventojo Mito gynėju. Ar tu savo ataskaitą patalpinai mūsų duomenų bazėje?


Samuelis linktelėjo. Horacijus mostelėjo ranka į kompiuterį:


         Parodyk.


Samuelis nedrąsiai priėjo prie prioro kompiuterio ir suvedęs kelis slaptažodžius atidarė bylą. Horacijus gana greitai peržvelgė duomenis, kartais panosėj ištardamas:“mhm“. Matėsi, kad informacija jam yra žinoma. Grįžęs į bylos pradžią, jis tarė:


         Turiu kelis klausimus, – Horacijus mestelėjo žvilgsnį į Samuelį, – Kodėl tu pasirinkai tokį užduoties atlikimo būdą?


Jaunasis neofitas ėmė nervingai sukioti mantijos sąsagą.


         Manau, kad suvienijant įvairių socialinių sluoksnių žmones, aš galiu maksimaliai paskleisti mano sukurtos grupės fiktyvias idėjas visuomenėje. Manau, kad esant įvairialypei terpei, įmanoma efektyvesnė manipuliacija žmonėmis. – vienu iškvėpimu išbėrė kaip žirnius Samuelis. Tai, ką darė jis, buvo TASM veiklos kasdienybė. Fiktyvius mitus jie skleidžia jau kelis šimtmečius, maždaug nuo apšvietos laikotarpio.


         Paprasta… nelabai originalu… tačiau jei gudriai sužaisi partiją, žaidimą gali laimėti… – Horacijus vėl pažvelgė į monitorių. – Kodėl tu manai, kad tavo pasirinkta idėja yra aktuali mūsų bendruomenei? Kokius vaisius ji neš tavo grupei?


         Idėja aktuali tuo, kad falsifikuojant daugiau ar mažiau prieinamą istorinę medžiagą, galima įgyvendinti mūsų bendruomenės tikslą: atgaivinti archainį – simbolinį mąstymą dabartinėje numitintoje visuomenėje. Kitas aspektas yra tas, kad tokia veikla galima įtraukti naujų narių į mūsų bendruomenę, – Samuelis vylėsi jog priorą patenkins jo atsakymas.


         Na, gerai, tačiau kodėl tu pasirinkai Hawking‘ą[8]? Juk pačią kirmgraužų idėją iškėlė Wheeler‘is bent puse amžiaus anksčiau, nei Hawking‘as apie tai prašneko.


         Turbūt todėl hm… neįgaliesiems visąlaik paliekamos geriausios vietos, – šyptelėjo Samuelis ir staiga suprato, kad jo pokštas liko neįvertintas. Prioro žvilgsnis pasakė tai geriau nei bet kokie žodžiai. Samuelis iškart puolė taisyti padėtį: – Aaa… Hawking‘as buvo žinomesnis, jo darbai padarė didžiausią įtaką moderniosios astrofizikos vystymuisi, juo labiau, kad būtent jo idėjas patvirtino nibiriečių pareiškimas, jog būtent tokiu keliu jų planeta atsirado Saulės sistemoje. Taigi padirbdamas Hawking‘o priešmirtinį laišką aš galiu bandyti padaryti taip, kad žmonės suprastų, jog nibiriečiai yra melagiai Juk jų planetos iki šiol taip niekas ir nematė. Žmonės tiesiog patikėjo jų technologiniu pranašumu ir priėmė jų žodžius kaip duotybę. Tai ir sunaikino mitinį mąstymą ir…


Aistringa Samuelio kalba buvo nutraukta tylaus prioro balso:


         O tau neatrodo, kad mitinį mąstymą sunaikino ne technologijos, o nibiriečių empirinė patirtis, juk jie kirmgraužų pagalba keliaudami po įvairias visatas Dievo idėją aptinko tik mūsų planetoje?


            Samuelis nė nesusimąstęs atsakė:


         Pabandysiu atsakyti žodžiais iš Toros: „nes tu esi Viešpačiui, savo Dievui, pašvęsta tauta. Viešpats, tavo Dievas, išsirinko iš visų tautų tave būti jo branginama tauta.“.


         Gudru. Bet ar iš tikrųjų manai, jog esame kažkuo ypatingi, kad dievybė galėtų apsireikšti tik mums?


         Manau, jog taip. Juk kone visose mūsų planetos tikėjimuose egzistavo kenčiančio, mirštančio ir prisikeliančio dievo idėja: Jėzus Kristus, Oziris, Mitra, Odinas… Galų gale tai, kad būtent žmogaus pasąmonėje tūno krūva archetipų, kurie dar visai neseniai pasireikšdavo per mitus, ritualus, pasakas leidžia, daryti prielaidą, kad tik žemiečiams dievas yra pažinus, nes kitose rasėse to nesutinkama. Tai, kad tik pas žemiečius veikia smegenų dalis, įgalinanti suvokti dievybę kaip tokią…


            Horacijus tyliai atsikrenkštė, tačiau Samuelis jo neišgirdo ir užsidegęs kalbėjo toliau. Čia teko įsikišti broliui Kaliostrui. Magistras lengvai kumštelėjo Samueliui į pašonę ir šiam atsisukus kilstelėjo pirštą sau prie lūpų.


         Atsiprašau, broliai, už savo įžūlumą, – Samuelis susigėdęs nutilo.


Horacijus šyptelėjo ir ramiu balsu tarė:


         Dėkui, Samueli, man aiški tavo minčių eiga. Tavo užduotis atlikta neblogai… – jis padarė nedidelę pauzę, tarsi norėdamas dar kažką pasakyti, – Gerai. Gali eiti.


Magistras ir novicijus pagarbiai linktelėjo priorui ir pasuko link durų. Horacijus tarstelėjo:


         Broli Kaliostrai, pasilikite minutėlei.


 


***


 


            Samuelis sėdėjo Altoriaus salėje ir mąstė apie artėjančią iniciaciją. Jis jos laukė, bet vis dėlto dvejonės jo neapleido. Ar tikrai jo vieta čia? Ar jam tiks tas vidinis pokytis, kuris įvyks ir bus negrįžtamas. Juk įkritęs į balą sausas nekelsi. Bet kokiu atveju nueita per toli ir kelio atgal nebėra. Dar prieš kelis metus jis gyveno tamsoje ir nepažino tikrosios tiesos. Tada, desperatiškai beieškant informacijos apie tai, kas ir kodėl yra tikra, benaršant internete (nes tai buvo vienintelis šalitinis, kuriame buvo galima rasti draudžiamos literatūros nuotrupas, po to, kai 2024 metais naujoji Žemės ir Nibiru jungtinė vyriausybė sunaikino visas knygas ir padarė masinį interneto valymą nuo neteisingų minčių), jį surado brolis Kaliostras. Tada šviesa atėjo į Samuelio pasaulį. Kaip buvo rašoma vienoje senoje uždraustoje knygoje, Samueliui „žodis tapo kūnu“. Jis pažino, kas yra tiesa, o kas – melas.


            Samuelio mintis nutrakė žingsnių aidas, atsimušęs nuo Altoriaus salės grindų. Jis atpažino savo mokytojo žingsnius. Neofitas pagarbiai atsistojo ir galvos linktelėjimu pasisveikino su savo magistru. Kaliostras atsakydamas taip pat linktelėjo ir rankos mostu paragino prieiti prie altoriaus.


– Mano jaunasis broli, senovėje žmonės tikėjo, kad altorius yra pastatytas ant kalno, ant kurio mirė dievas. Tas kalnas buvo vadinamas Kaukolės vieta, nes medis, ant kurio kabojo viešpats, buvo pastatytas ant Adomo kaulų. Dabar gi, šiuolaikinis žmogus, geriausiu atveju pasakytų, kad jis kažkur girdėjo, jog šiame akmenyje yra dinozauro fosilija. Todėl šitas akmuo yra garbinamas, neva esame Baisiojo Driežo garbintojai… – Magistro žvilgsnis buvo įsmeigtas kažkur į tolį, – Nebeliko tos didybės… Tos didybės kuri kalbėtų apie tai, kas įvyko in illo tempore[9]. Seniau tikėta, kad altoriuje yra kankinio kaulai, ir tai žmonėms priminė paskutiniuosius laikus. Dabartiniam žmogui šis akmuo tyli. – Magistras pasisuko į Samuelį, uždėjo rankas jam ant pečių ir kurį laiką žvelgė jam į akis, – Ar tu tuo tiki? Ar tu tai supranti?


Samuelis akimirką susimąstė ir tarė:


         Aš tai suprantu.


            Kaliostras liūdnai šyptelėjo, tada lėtai apkabinęs savo mokinį, prigludęs savo veidu jam prie skruosto, vos girdimu balsu davė savo paskutinę pamoką:


         Tai buvo lemiamas išbandymas. Mitu reikia tikėti, o ne jį suprasti. Atleisk man…


            Samuelis pajuto, kad kažkas šalto ir aštraus palindo po šonkauliais. Skausmo jis nejautė. Šaltas ritualinis durklas lyg žinodmas rado kelią iki jo širdies.


         Aš tik troškau tiesos…








[1] Lot. Tikėjimo paslaptis.



[2] Persbiterionų Bažnyčios XX a. pab. teologas, paskelbtas eretiku.



[3] Raelizmas – naujasis religinis judėjimas, įkurtas 1974 m., kurio mokymas skelbia, kad žmones sukūrė ateiviai.



[4] Erich von Däniken – knygų autorius prisilaikantis paleokontaktų idėjos ir platinantis savo teiginį jog visos dievybės iš tiesų buvo ateiviai iš kosmoso, senovėje įtakoję žmonijos vystymasi.



[5] Lot. Šventojo Mito Kūrėjų Šventykla



[6] Lot. Eikite, mitas tęsiasi.



[7] Lot. Tai yra tiesa



[8] Stephen Hawking – fizikas teoretikas, vystantis kirmgraužų idėją.



[9] Lot. Laikų pradžioje


 


 


 


Forumo gija komentarams


Konkurso taisyklės 



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
hukonas

Imperijos policijos nuovada ir stebuklinga lempa (Hukono-2015 lit. konkursas)

  Šilta vidudienio saulė savo kaitriais spinduliais skverbėsi į ankštus seno Vilniaus miesto namų kiemelius. Džiovino iš po lietaus atsiradusias balas. Tai šen, tai ten […]
Kliaksa
2

 
 
hukonas

Velniop garpalaikius (Hukono-2015 lit. konkursas)

– Velniop šituos garpalaikius, – nusikeikė Sviftas, atsimušdamas galva į stalaktitą. Praleidus tris dienas priplėkusiuose Žaliųjų kalnų urvuose, jam norėjosi kuo greičiau atsidurti paviršiuje, įkvėpti […]
Kliaksa
2

 
 
hukonas

Ekspedicijos dailininko laiškas (Hukono-2015 lit. konkursas)

Mano ledi, Negaliu sulaukti, kai melsvi mūsų saulės spinduliai nušvies tavo sparnus ir mes vėl laikysimės už čiuptuvų Ingliono parkuose, tačiau, deja, esu čia, toli […]
Kliaksa
0