mastaurasau
Kryptis
Kai žmogus bėga, jis turi priežastį. Vėluoja, skuba, sportuoja, džiaugiasi. Taip visi elgiasi dienos metu, kai kyla saulė, giedrinasi dangus, ryškėja apylinkės. Taip yra ne visur. Yra apylinkių, kuriose net neįsivaizduojama, kad kas nors tuoj pradės bėgti. Tose apylinkėse baimė bėgti yra lygiai tokia pati, kaip baimė būti partrenktam automobiliu. Kas atsitinka pradėjus prieštarauti visuomeniškai įsigalėjusiam įsitikinimui? Kas atsitinka prieštaraujančiam žmogui?
Kai močiutė, mama, tėtis ar vyresnioji sesė kurpia pasakas mažiesiems, jos dažniausiai prasideda: „Kartą, seniai seniai…“. Ši detalė mažam vaikui yra tarsi pradinis šuolis į svajų pasaulį. Kitaip pradėti bijoma, nes tai netradiciška, neaišku, neištirta. Kadangi neaiškių dalykų ir taip pasaulyje yra daug, šios istorijos tęsinys – pats tradiciškiausias.
Kartą, seniai seniai, bet ne seniau, nei prieš du metus, apylinkę, kurioje nebuvo pardavinėjami sportbačiai, aplankė liūtis. Tai nebuvo paprasta liūtis, kaip ir sportbarčių vengimas nebuvo beprasmis. Sportbačių niekas nepirko, o liūtis reiškė audros artėjimą. Namų, kurių testovėjo tik 214, langvinės nebuvo nė pradarytos, nes lijo nuo pat ryto. Gatvėse žmonės nevaikščiojo, nes visi girdėjo prognozę per radiją:„Audra artėja! Audra artėja! Audra artėja!“. Deja, audra niekaip neatėjo. Niekaip nepraėjo lietus. Tai viena iš tokių situacijų, kai atrodo, jog niekas nevyksta.
Per langinės plyšelį, kuris buvo išskaptuotas bulvių skustuku, nieko nesakančiu žvilgsniu į lauką žvelgė vyras. Jis dėjosi susidomėjęs krintančio lietaus purslais, kiekvieno jų kritimu, kuris pasibaigdavo pasiekus vis didėjančią balą. Vyras turėjo sau paskyręs užduotį – suskaičiuoti, kiek purslų nukrenta per minutę, o tada stebėti, ar tik jų nedaugėja. Taip tikėtąsi nuspėti, ar per radiją sklindantys monotoniški žodžiai yra teisingi. Deja, lietus pylė per greitai – suskaičiuoti buvo beprasmiška, tad vyras težiūrėjo užsisvajojęs, kol tolumoje pamatė greitai artėjančią figūrą.
Net ir audros metu atsiranda drąsuolių, kurie yra pasiryžę pasistatyti laivą ir išplaukti į jūrą. Tikimybė žūti tada būna devyniasdešimt devyni iš šimto. Įdomu, kad ši tikimybė suskaičiuota pagal mirusių žmonių mases, vadinasi, kuo lengvesnis esi, tuo daugiau galimybių turi išgyventi audroje. Taip mąstė vyras, dabar bebrandindamas idėją skaičiuoti, kiek žmonių atsiras ir pranyks iš jo akiračio. Tai vėl paika idėja, nes figūra, rodės, artėjo būtent į vyrą, tad iš akiračio pradingti neturėjo kur.
Kartais lyjant sakoma: „Pila kaip iš kibiro“. Tada belieka tik irtis savo tikslo link. Panašioje situacijoje atsidūrusi moteris įrėsi savo tikslo link. Ji bandė pasiekti artimiausią pastatą, bet net neįsivaizdavo, kad ją kas stebi. Ji tik žinojo, kad šlapia. Daugiau nieko negalvojo, ir taip po kurio laiko jau stebėjo, kaip prasivėrė durys.
Tai vyras atidarė duris. Jis virš savo galvos laikė indą, kuris tebuvo dar vienas lietaus kiekio matavimo metodas. Kartu, tai buvo apgaulė merginai – kad ji nepamanytų, jog buvo stebima. Deja, vyras ir vėl nusivylė, nes, vos spėjus išeiti, indas jau buvo pilnas. Teliko piltis ant galvos.
Moteris jau visai permirko, bet prie vyro nesustojo. Ją domino ne tas pastatas, ne ta apylinkė, ne tas miestas, ne toks oras. Vyras tebuvo pasyvios, niekuo nesikeičiančios ir nieko nekeičiančios aplinkos detalė. Tuo pat jam nieko keisti ir nereikėjo – pamatė, kad mergina apsiavusi sportbačiais. Beliko spoksoti, nes savo gyvenime jų nematė, nesitikėjo, nenorėjo. Ketino komentuoti, bet nespėjo – mergina jau judėjo tolyn. Tolyn, tolyn, taip palikdama orų stebėtoją nykioje užmarštyje.
Net ir negalvodama, moteris buvo sutrikusi. Ji laukė ateinančio viesulo, kaip ir visi kiti 214 namų gyventojai. Deja, viesulas neatėjo, ir tą moteris taip pat suprato. Reikėjo ką nors daryti, o tą ji gebėjo, ir judėjo toliau.
Viesulas taip ir neatėjo. Lietus taip ir nepraėjo, bet jau nebuvo svarbus, nes tapo kasdienybe. Atsirado antrasis stebėtojas, kuris sugebėjo langinėje skylutę prabrūžinti barzdaskutės peiliuku. Šis buvo senis, žinantis daugiau nei reikia, bet mažiau, nei norėtų. Prie langinės jis priėjo daugiausiai iš neturėjimo ką veikti, o iš dalies dėl to, kad prastai matė, kur skusti barzdą. Pažiūrėjęs pro skylutę, iškart pagalvojo, ar nebus jo draugų rate kas nors užsiminęs apie galimą gyvenimo tėkmės pokytį. Orakulų senis nepažinojo, bet kai kurie asmenys šį amatą visai gerai išmanė. Pats senis bandė spėlioti, bet neatspėjęs, kur pjauti, įsipjovė į smakrą, o dabar nė neatsiminė paskutinio pokalbio. Tą padaryti padėjo už lango artėjanti figūra.
Tai buvo ta pati moteris, anksčiau be atokvėpio panardinusi orų stebėtoją į užmarštį. Šį kartą ji nebandė irtis, o bėgo. Bėgo, į visas puses, o kartu į save taškydama visas balas, peršokdama ant žemės glūdinčius rąstus, aplenkdama dar nesuaugusius ąžuoliukus. Tai seniui priminė vienintelį dalyką, apie kurį jis gėdijosi žinąs. Bėgimą. Anksčiau buvo matęs bėgančius žmones, bet tai buvo ne šiose apylinkėse, ne tokiomis sąlygomis, ne tokią dieną. Dabar seniui tekilo mintis:„Jei ji bėga, vadinasi, kažkada pradėjo bėgti!“. Taip pagalvojus iškart nuo galvos iki kojų perdūrė šiurpas – štai, tiesiai prieš jį tikriausiai neseniai pradėjęs bėgti žmogus! Senis pradėjo tankiau kvėpuoti, o galiausiai turėjo eiti prigulti, nes vaizdas buvo per daug baugus.
Moteris iš tiesų bėgo. Nepaisant to, kad visi žinojo, kad nežinia kas atsitiks pradėjus bėgti, nieko neatsitiko. Kilo daug kitų dvejonių: galbūt mergina pradėjo greitėti taip, kad nebuvo skirtumo tarp greito ėjimo ir bėgimo, gal ji pradėjo bėgti kitose apylinkėse? Bėgimą matė tik vienas žmogus, bet jis jautėsi taip, lyg būtų matęs šimtas, tūkstantis, gal dar daugiau. Senis bijojo sužinoti, kokios yra moters mėgimo aplinkybės, bijojo ne mažiau, nei būti partrenktas automobiliu…
