Skaitiniai

2014-01-01
 

Konkursas „Miesto legenda“ – „Katės akys“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Vakaris


KATĖS AKYS


Naktį prieš jiems pasirodant žmonės paprastai išgirsta kačių kniaukimą už lango. Pakankamai tylų, kad būtų išgirstas tik tuomet, kai televizorius išjungtas ir žmogus jau ramiai guli lovoje, tačiau pakankamai rėžiantį ausis, kad atkreiptum dėmesį ir širdies pulsas padažnėtų bent per sprindį.


 


            Berniukas išgirdęs lauke kniaukiant atsikėlė ir nuėjo pažiūrėti pro langą. Žinoma tai toli gražu ne pirmas sykis, kai jis girdėjo kates: dieną, žvalgydamasis per savo buto langą, jis dažnai matydavo aplink mašinas slampinėjant tiek kates, tiek šunis ar trupinių ieškančias varnas. Kai kuriuos gyvūnus netgi spėjo pažinti, žinojo, kas jų šeimininkas, pažinojo ir keletą valkataujančių. Tačiau tą naktį kniaukimas jam pasirodė kažkuo neįprastas. Tiesą sakant, iš pradžių pamanė, kad ten girti vaikinai ar merginos pamėgžioja kates – balsai turėjo kažką žmogiško. Atsikėlęs žvilgtelėjo per langą ir, nors buvo tamsu, pamatė jų žybsinčias akis, ne žmogaus akis. Staiga baisiai išsigando ir nubėgo atgal į lovą, nes pasirodė, kad viena pora tų žalsvų taškelių pažvelgė tiesiai į jį.


            Mama iš kito kambario sušuko, ką ten išdarinėjąs, bet jis, žinoma, neišdavė, kad išsigando kažkokių kačių ir jų kniaukimo, tik pasakė, kad viskas gerai. Tačiau to nepakako, mama atėjo ir susirūpinusi eilinį kartą paklausė, ar berniukas tik nebus pamiršęs išgerti vaistų nuo sapnavimo. Ne, jis nepamiršo, tačiau sapnų, nors ir visai blankių, nežymių, išvengti nepavykdavo ilgiau kaip apie savaitę. Atrodė, jog vaistai nelabai padeda, bet motina bijojo prarasti vienintelį vaiką, todėl nesikreipė į specialias įstaigas, skirtas vaikams su nepažabojama fantazija, ji kartu su vyru vylėsi, jog berniukas spės subręsti neatkreipęs į save aplinkinių dėmesio.


            Tuomet mama irgi išgirdo kates ir suprato, kad jos atkreipė sūnaus dėmesį. Išėmusi iš spintos ausų kimštukus padavė sūnui ir patikrino ar šis gerai juos įsidėjo. Visgi šviesai kambaryje užgęsus ausys tampa jautresnės ir kadangi tai tebuvo paprasčiausi ausų kimštukai, jie negalėjo sutrukdyti išgirsti, jog tas kniaukimas išties turėjo kai ką žmogiško – dvi katės lyg kalbėjosi tarpusavyje – vienas balsas nutyla, pasigirsta kitas, tylesnis, tada vėl pirmas, jie niekada nepasigirsdavo kartu.


 


            Atsibudus visos baimės ir keisti jausmai kažkur išgaruoja. Matas buvo nusiteikęs gerai, nes tėvai jau išvykę į darbą, o pirmadienis – tai ta diena, kuomet nereikėdavo eiti į pirmąsias pamokas, tad  jis laukė draugo, su kuriuo sutarė pažaisti kompiuteriu. Šis gyveno šalia stovinčiame daugiabutyje, tad taip pat ruošėsi paklausti, ar ir šis nebus girdėjęs vakar to kniaukimo, ar nepasirodė ir jam kas nors keista. Tai prisiminęs vėl nubėgo pažiūrėti per langą, tačiau lauke nieko nebuvo – turbūt todėl kad lijo, net ir benamės katės išsislapstė, kad nepermirktų. Žvalgantis į mašinas ir medžius bei klausant monotoniško lietaus barbenimo į skardinę palangę suskambo durų skambutis, tad berniukas basom kojom nušlepsėjo pasitikti draugo. Atidarė duris ir jau norėjo sveikintis, bet ten stovėjo nepažįstama mergina, gerokai vyresnė už jį, trumpai kirptais plaukais, o apsirengusi kareiviškų spalvų kelnėm bei švarku.


– Labas. Mano vardas Migla, būsiu nauja jūsų kaimynė, štai, – parodė į priešais esančio buto duris, – gyvensiu ten.


            Jos balsas skambėjo maloniai ir draugiškai. Matas nebijojo, bet tik pasisveikino, nežinojo, ką dar turėtų sakyti. Nuleido akis ir žiūrėjo į jos purvinus kerzinius batus, kurie turėjo gana įdomų žalsvą atspalvį.


– Patinka? – jis linktelėjo galva, – O koks tavo vardas?
– Matas.
– O, kaip įdomu, prasideda ta pačia raide kaip ir mano, smagu susipažinti, Matai.


Ji ištiesė ranką, berniukas paspaudė ją ir nusišypsojo. Tik tada pastebėjo, kad merginos veidas kažkoks keistas, neįprastas, tačiau kita vertus kažkuo lyg ir pažįstamas. Nors nespėjo nieko pasakyti, mergina, prisistačiusi Migla (be abejo, jis dar nieko nepažinojo su tokiu keistu vardu), pati atspėjo jo mintis.


– Keistai atrodau, ar ne? – nusijuokė, – aš albinosė, tai reiškia, kad mano odai ir plaukams Dievas pagailėjo dažų ir dėl to jie tokie išblukę.


Kažkas lipo laiptais. Tuoj pat pasirodė Pauliaus, jo draugo, galva. Jis pažvelgė į porelę aukščiau ir sustojo vidury laiptų, tad Matas pakvietė jį užeiti į vidų. Tuomet mergina vėl prakalbo:


– Aš jau eisiu, tik norėjau paprašyti paskolinti degtukų, nes mes su draugu pamiršom nusipirkti, o per lietų bėgti į parduotuvę labai nesinori.


Tuo šis pirmas susitikimas ir pasibaigė – jis nubėgo degtukų, o ji padėkojo ir atsisveikino.



Pasirodo, Paulius irgi girdėjo tą keistą kniaukimą, tad berniukai pradėjo kalbėtis apie vakar vakarą ir greit užmiršo nepažįstamąją merginą. Bežaidžiant draugužis papasakojo, kaip jo brolis gąsdino, kad aplink jų namus slankioja tos pačios benamės katės, apie kurias pasakojamos istorijos. Abi katės gyveno visai atskirai, skirtinguose miesto rajonuose. Visgi abiem atvejais šeimininkai paliko jas vienas butuose, patys kažkur išsikraustė. Kaimynai neapsikentę kačių kniaukimu dieną ir naktį galiausiai iškvietė policininkus. Šie išlaužė spynas ir rado kates – mažus, kaulėtus, pusiau nuplikusius padarėlius. Vėlgi abiem atvejais jas priglaudė tame pačiame name gyvenančios vienišos moteriškės, pabijojusios, kad niekuo nekaltus gyvunėlius galiausiai užmigdys. Maždaug po savaitės šios moterys buvo išvežtos į psichiatrinę ligoninę – kliedinčios, purvinais, apiplyšusiais drabužiais ir žaizdotomis rankomis bei veidu – žaizdotomis nuo daugybės nagų paliktų įbrėžimų. Kačių niekur nerasta. Tačiau pasakojama, kad jos rado viena kitą ir kartu klajoja po miestą, kad gali užklysti į bet kurį rajoną, įlipti per balkoną ir taip patekti į vidų.


– Ar jos taip ir keliauja be jokio tikslo? – paklausė Mantas.
– Niekas nežino. Sako, kad galbūt jos ieško tų šeimininkų, kurie jas paliko, kad atkeršytų. Greičiausiai jie buvo satanistai, tie, kurie bendrauja su velniu, ir jie kažkaip prakeikė savo kates, padarė jas blogomis. Bet jos išsaugojo ir dalį gerumo. Tai va, jos nori keršto, o kartu pyktį išlieja ant visų žmonių, bet jei ras tuos, kas jas prakeikė, tai atkeršys jiems ir galiausiai mirs pačios.


Mantui ši istorija iš pradžių pasirodė labai baisi, bet po paskutinių žodžių jis netgi nuliūdo. Juk jei patys žmonės pavertė šiuos gyvūnus tokiais baisiais ir piktais, tad būtų visai teisinga, jei šeimininkai būtų surasti, mąstė berniukas.


 


Migla buvo išties neįprastos išvaizdos mergina, tad Matas, nors ir būdamas dar tik 10 metų, pasirodė esąs gan pastabus, tačiau, kaip pamatysime vėliau, nepakankamai. Kita vertus, tai, ką jis tik apgraibomis nujautė, daug aiškiau pajuto jo tėvas, kuris, kitą vakarą grįždamas namo taip pat koridoriuje susitiko su naujaisiais kaimynais, t.y. ne tik su Migla bet ir su jos draugu. Tiesa šis sėdėjo aukščiau, ant laiptų, pusiau šešėlyje, užsidengęs galvą kapišonu nuo juodo megztinio, tad jo veido beveik nesimatė. Berniuko tėtis išgirdo tik jo balsą, gan draugišką ir nesukėlusį jokių jausmų, tačiau merginos balsas ir išvaizda kur kas labiau išsiskyrė iš pilko ir nykaus temstančio rudens vakaro fono. Ji stipriai spinduliavo laukine nesutramdoma energija, stichijos energija. Tam Matas buvo dar nesubrendęs, per mažas, jam tai kėlė tik smalsumą: Migla buvo įdomi, tačiau sąmoningai nesuprantant dėl ko. Tai tebuvo natūralus vaikiškas smalsumas, tiesą sakant, tos pačios prigimties kaip Miglos gamtiškumas. O Mato tėvas nebuvo pernelyg pastabus, be to jau senokai gyveno užgniaužęs savyje gamtos dovanotą natūralų pašaukimą (tiesą sakant, kaip ir dauguma šiame fantastiniame pasaulyje). Kas gi atsitiko dabar? Natūralios prigimties likučiai, nors ir suvaržyti, pakilo – juos kaip geležies trupinėlius išjudino priešais stovintis ir besišypsantis neįprastai šviesaus veido bei jauno, saldaus balso magnetas:


– Sveiki. Mano vardas Migla, o ten mano draugas Vakaris. Kurį laiką būsime kaimynai.
– Sveiki. Labai malonu, kad šalia apsigyveno daugiau jaunų žmonių.
– Jau susipažinom su jūsų sūnumi Matu – šaunus berniukas. Matyt panašus į jus?..


Vyriškiui pasirodė, kad paskutinis žodis buvo ištartas kiek ironiškai, tačiau merginos veido išraiškoje nepastebėjo nieko įžeidžiančio, tad tik nutęsė, kad galbūt taip ir yra, ir atsisveikinęs įsmuko į butą. Jo siela buvo jau sudrumsta ir ateinančias kelias dienas vyriškis vis labiau nervinosi, dėl visokių smulkmenų kaltindavo tai žmoną, tai savo sūnų Matą. Tačiau išties pats nesuprato, kas jį taip suerzino, nejau tas vienas neaiškia intonacija ištartas žodelis. Taip, ši prasta nuotaika tikrai susijusi su ta mergina, tačiau iš jos elgesio galėjo pasirodyt, kad ji netgi šiek tiek simpatizuoja šiam patyrusiam vyrui, kaip jis apie save galvojo. Šeima, darbas, kartais kelios valandos bare su draugais – visa tai jau tapo rutina, jo gyvenimas sukosi kaip surūdijusios laikrodžio rodyklės, sukeldamas vis tuos pačius monotoniškus garsus. Tokiu būdu šis pagyvenusio amžiaus vyriškis įtikino save, kad šis trumpas susitikimas koridoriuje buvo neatsitiktinis, ir kad, be abejo, dar bus šios istorijos tęsinys.


Be abejo, bus…


 


Praėjus dar keletai dienų Migla pakvietė berniukus pasisvečiuoti savo bute ir susipažinti su jos draugu. Įvesti į kambarį berniukai pamatė ant kilimo sukryžiuotom kojom sedintį Miglos amžiaus vaikiną. Pamatęs svečius jis entuziastingai šoko pasisveikinti.


– Sveiki, aš Vakaris. Užeikit ir jauskitės kaip namie. Kėdžių nėra, sėskit tiesiog ant kilimo! Jisai tikrai storas ir šiltas!
– Ačiū. Aš Matas, o čia mano draugas Paulius.
Vaikinas abiems paspaudė rankas ir išėjo paruošti arbatos, o Migla dar kartelį pakvietė juos įsitaisyti kur tik jiems patogiau ir berniukai atsisėdo šalia vienas kito prie sienos.


Visiems susirinkus ant kilimo ir pradėjus siurbčioti Vakario paruoštą arbatą, kalba greitai pasisuko apie po miestą klajojančias kates. Pauliui papasakojus viską, ką girdėjo iš savo brolio, Vakaris palinko į priekį ir pasakė, kad taip pat žinąs šią istoriją ir galįs papasakoti apie tai dar daugiau. Be abejo, berniukai labai susidomėjo. Vaikinas pasakojo gana įsijautęs, buvo galima suprasti, jog pats ne kartą apie tai mąstė, galbūt netgi kažkiek interpretavo ir pakeitė tikrąją istoriją. Berniukai išgirdo, kad užkerėtos katės gali virsti žmonėmis – toks ir buvo jų prakeikimas. Be to, jos pasmerktos nemirtingumui.


– Visa tai – tai pasityčiojimas iš gamtos! – baigiant pasakojimą išrėžė Vakaris, – Juk gyvūnai yra gamtos dalis. Tik ji gali nuspręsti, kas yra kas. Dėl to katėse ir kyla pyktis. Pati gamta keršija žmonėms už jų kvailystes, už tai, kad šie naudoja savo didesnes galias prieš gyvūnus, o vadinasi ir prieš pačią gamtą, kuri jiems jas ir suteikė.


            Tą naktį atsigulęs į lovą berniukas ilgai negalėjo užmigti. Galvoje vis sukosi dar viena pasakojime išgirsta detalė, jog katės-žmonės vienoje vietoje išbūna tik savaitę. Be to vieta būna neatsitiktinė: katės iš anksto žino savo auką – žmogų, kurio sielą turės paimti. Visą tarpinį laiką užima katės ir pelės, patyrusio žvejo ir žuvies žaidimai, na o paskutinės dienos vakarą katė išleidžia nagus, žvejys užkerta valą. Matas prisiminė, kad praėjo jau penkios dienos nuo tada, kai išgirdo keistąjį kniaukimą.


 


            Pavargęs nuo mąstymo berniukas užmigo. Tačiau net ir užmigęs pabusdavo beveik nuo kiekvieno krepštelėjimo. Tą naktį, beveik po metų pertraukos, jis vėl sapnavo itin aiškiai ir ryškiai, nors tikrai neužmiršo išgerti vaistų nuo šios sielą drumsčiančios ligos. Sunkios, kupinos sapnų naktys, rodos, vargino ne vien Matą, bet ir jo tėvą. Dažnai šią ir sekančią naktį berniuką būtent ir pažadindavo koridoriumi, į virtuvę ar vonios kambarį, einantis tėtis. Prieš einant pas Miglą į svečius Matas ruošė namų darbus, tačiau taip pat girdėjo jį, pasakojantį mamai apie pastarosiomis naktimis padažnėjusius sapnus ir košmarus. Pokalbio metu užsiplieskė ginčas, kurio metu tėvas įtikinėjo savo žmoną, kad jis net nepagalvotų atsisakyti gerti vaistus. Pasižadėjo nueiti pas specialistą, kad šis išrašytų stipresnių, ir taip privertė savo žmoną pravirkti – juk abu girdėję kalbas, kad suaugusiesiems, vėl pradėjusiems sapnuoti, kitaip nei vaikams, dažnai nelieka kelio atgal. Juos įtraukia į sąrašą ir, pasak paskalų, netgi ima slaptai stebėti.


 


            Atėjus sekmadieniui Matas nei kiek nenustebo, kai į duris vėl pasibeldė Migla ir pakvietė po pietų ateiti į svečius. Tiesa, jį nustebino kitas dalykas – šįkart pakvietė ateiti ir jo tėtį.


            Kambario užuolaidos buvo beveik užtrauktos, kad besileidžianti saulė nepatektų į vidų, tiesa, galbūt sąmoningai paliktas mažas plyšelis, pro kurį skverbėsi paskutiniai dienos spinduliai. Viduje Vakario nebuvo, kambaryje stovėjo tik Migla. Mato tėvas niekaip nesuprato, kodėl pakviestas ir berniukas. Paraudusios nuo bemiegių naktų akys merginos veide įžvelgė ironišką šypseną, ir vyriškiui į galvą šovė baisi mintis – kad ši mergina tyčia pastarąsias dienas flirtuodavo su juo koridoriuje, gatvėje ir netgi sapnuose. Visą jo kūną apėmė pyktis, noras išrėžti viską jai į akis, paauklėti šią keistus žaidimus žaidžiančią nesubrendėlę. Šiaip taip valdydamas savo balsą, pasakė sūnui, kad nori trumpai pasikalbėti su Migla vienas, liepė jam eiti namo, o vėliau galėsiąs grįžti.


            Berniukas pažvelgė į tėtį ir į naująją kaimynę. Tik šįkart pažvelgęs į jos akis berniukas suprato, kodėl aną sykį merginos veidas jam pasirodė kažkuo keistas ir kartu pažįstamas. Tai jos žvilgsnis – tos pačios akys, kurios žvelgė į jį tą naktį iš kiemo. Katės akys.


            Mergina linktelėjo Matui, lyg pritardama, lyg sakydama, kad viskas bus gerai ir šis išėjo.


            Tėvui ir merginai albinosei likus dviese kuriam laikui kambaryje stojo tyla, jie tik žiūrėjo vienas į kitą. Vienintelis dalykas, kuris keitėsi, tai vyriškio veidas, kuriame pasitikėjimą savimi pakeitė neužtikrintumas, netikrumas. Rankos visai nukaro, pečiai atsileido, stovėjo tarsi hipnotizuojamas. Nepaisant to, kad pats šitai jautė, negalėjo pasipriešinti į jį besiveržiančiai jėgai. Atvirkščiai, tai suveikė kaip degalai įpilti į ugnį – suvokimas dar labiau padidino baimę ir silpnumą. Kita vertus jis nesuvokė dar vieno dalyko, kuris taip pat trukdė priešintis, tai geismas priešais stovinčiam jaunam kūnui, lydimas besąlygiško nuolankumo. Merginą ryjančios vyriškio akys dar labiau išsiplėtė, o pulsas patankėjo, kuomet ji ėmė iš lėto nusirenginėti, tiksliau tariant drabužiai buvo tiesiog nuplėšiami sau nuo kūno su staiga pailgėjusiais ir paaštrėjusiais nagais. Abu jie savaip mėgavosi tuo, kas vyksta, tiesa vyriškis jau buvo kone transo būsenoje ir vargiai galėjo suprasti situaciją, kurioje atsidūrė. Merginai žengus žingsnį artyn jis neištvėrė įtampos ir suklupo. Jo veidą užliejo pro užuolaidų tarpą sklindantys paskutiniai saulės spinduliai. Akys pačios užsimerkė, o viduje vis dar spurdanti siela, ar jos likučiai, tikėjosi palaimingo šviesios jaunos odos prisilietimo. Tačiau pajuto skausmą kartu su visą kūną užliejančiu šilumos ar net karščio pliūpsniu. Be abejo tai kraujas, srūvantis veidu iš žaizdų, išrėžtų tais pačiais nagais, nuplėšusiais nuo besikeičiančio kūno žmogiškus drabužius. Viena sveika akimi jis dar matė, jog priešais stovėjo nebe nuoga nimfa, o sapne matyta būtybė, apaugusi baltu šviesiu kailiu, dar labiau išryškinančiu kruvinus nagus.


 


            Matas, apimtas keisto jausmo, kad šiandien atsitiks kažkas svarbaus, nubėgo ne namo, bet pas savo draugą Paulių. Berniukai kartu išėjo į lauką entuziastingai kalbėdamiesi, kad šiandien juk yra paskutinis – septintasis vakaras, nuo tada, kai jie išgirdo keistąjį kniaukimą. Paulius negalėjo patikėti, kad Migla galėtų būti viena iš tų kačių, tačiau Matas jį vis įtikinėjo, jog tai tikrai tos pačios akys, tas pats žvilgsnis, kuris tada jį taip išgąsdino, o dabar tarsi nuramino, žvilgsnis, kuris tarsi sakė, kad tuoj viskas baigsis ir berniuko gyvenimas pasikeis į gerą. Staiga jų kalbas nutraukė katės miauksėjimas, jie pasuko galvas ton pusėn ir pamatė namo, kuriame gyvena Matas, laiptais žemyn šuoliuojančias dvi kates – baltą ir juodą. Saulė jau buvo visiškai nusileidusi, ir berniukai nebuvo tikri tuo, ką matė, tačiau jiems pasirodė, kad baltoji katė trumpam stabtelėjo ir žvilgtelėjo jų pusėn. Tuomet nubėgo paskui savo draugą, jau dingusį už namo kampo. Nors ir labai norėjo bėgti ten pat, tačiau berniukai negalėjo pasijudinti iš vietos, tik stovėjo vienas šalia kito ir žiūrėjo į raudonplyčio namo kampą, už kurio dingo abidvi katės.


Forumo gija komentarams


Konkurso taisyklės



Apie autorių

Archyvas




 
 

 

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0