Skaitiniai

2014-01-01
 

Konkursas „Miesto legenda“ – „Gėlininkas“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Fulas Metalas Džaketas


 


Gėlininkas


 


 


 


Po pakaruoklį ant kiekvieno stulpo, sudraskytais rūbais, spalvos nepamenančiais skarmalais ir tegul sūpuojasi vėjo stumiami: pirmyn atgal, pirmyn atgal. Tegul mėlsta vėsdami, iš kūnų nykstant šilumai, varnoms kapojant akis, tegul lieka neatpažįstami, svetimi, baugiai išrikiuoti po oranžinėmis šviesų gijomis, temstant, tiksliau tamsai sėlinant nuo dangaus į žemę, tegul kvapas pūna, o ne dvokia puvėsiais. Štai taip, tegul toks nukrenta vakaras, ta laiko vieta tarp dienos ir nakties, tos sekundės, kai saulė iki pusės panyra į horizonto liniją, ir jos gaubtas tampa gąsdinančiai rausvas, dangų nusėdamas purpuru… deginančiu debesų plunksnas.


 Labas, girdėjau kvaištelėjai truputi? Klausyk, ar galėtum parūpinti puokštę baltų rožių? Kiek žinau tai naujas produktas…


 Parodysiu duris. Vidun aš nebeisiu. Nebenoriu.


 Ar mane įleis?


 Pasakysiu ką reikia ištarti… įleis.


 Po darbo…


Vėtra linkteli. Panarina galvą ant rankų, rankas ant kelių, stingsta, jaučia kaip viduje jam pačiam nėra vietos, tarsi kūnas nebenorėtų… Nebenorėtų ko? Sielos? Na jausmas panašus: lyg degi, lyg sprogsti, nuo minčių, nuo vaizdinių, girdi kaip caksi persirengimo kambary kabantis laikrodis, kaip šnopuoja nuilsę kolegos, kaip po batų padais džeržgia, tiesiog klykia dulkės. Saldžiai pykina, joks maistas dabar jo neišprievartautų, joks, tik vanduo ir tai tik po lašą, jei gurkšnis didesnis, bematant išvemtų. Kas per velniava? Vienu momentu net atrodo, kad pažvelgęs į kieno nors veidą pasakytų kiek jam liko, tiesiog išpyškintų tikslią dieną, valandą, net minutes ir sekundes, pasakytų kaip ir kokiu būdu, skausmingai ar ne, natūralia ar smurtine, kiek būtų kraujo, baimės kiekį, jei reiktų nupasakotų net paskutinį sapną, paskutinį išgirstą žodį, net minties virptelėjimą prieš šalčiausios tamsos apsireiškimą… Todėl į nieką nežiūri, o jei žiūri, tai prisimerkęs, kad vaizdas apsitrauktų rūko marška ir veidas išrodytų veik nepažystamas, net ne veidas, o balzgana, matinė dėmė, aptraukta garsų, kvapų, po truputi senkančios gyvybės.


Pakyla, nuleidęs galvą mato tik batus, švytinčius neonine prekybos centro emblema, vengia pilnai atsimerkti, bijo veidų, nenori jų nei regėti, nei liesti, nei pažinti. Tie veidai aksominiai, kiekvienas turintis pražūties tašką, žymę ir dabar ji atvira, nuosekli, tobula, kaip vienas vienintelis žodis, galintis reikšti tik pabaigą. Eina turėdamas tikslą, gal vedamas tikslo, po mažą žingsnelį, vis juda pirmyn, nuolankiai žinodamas, jog turi dar dvylika minučių, keturiasdešimt dvi sekundes iki pietų pertraukos pabaigos, žinodamas, kad kai praeis lygiai dvylika minučių ir dabar jau trisdešimt penkios sekundės, jis grįš į prekybos salę, paims kibirą, prileis į jį vandens, iš plastikinio indo išspaus kelis lašus riebalus naikinančios chemijos ir likusias tris valandas plaus akmens masės plyteles klientų aptarnavimo skyriuose. Tematys grindinį, žmonių kojas, dėmes, nešvarumus, vandens lašus, nukritusių kainų žymas, bet svarbiausia, jog tai nebus veidai… Girdės kaip caksi kasos aparatų klaviatūra, kaip žmonės ginčijasi dėl pirkinių, neklaužadų vaikų juoką, kaip nėščią moterį spardo septintą mėnesį skaičiuojanti gyvybė, kaip pokši sprogstantys kramtomos gumos burbulai… bet stengsis, kad jo akys neliestų veidų.  


Nuspaudžia rankeną, įsmunka į tualetą. Čia tyliausia vieta visame pastate. Nėra iš proto varančio šurmulio, mintys truputi aprimsta, lyg ketindamos snausti. Dėkoja apvaizdai, kad atsiranda čia vienas, be tų, kurie nori baltų rožių, tiesiog geidžia jų, bet jie nė nenutuokia koks košmaras laukia jų pauosčius, o Vėtra nieko neatkalbinės, nenori, neturi jėgų, jam net nesvarbu, tai jų gyvenimas, kad ir koks sumautas bebūtų, gyvenimas yra gyvenimas. Jei kas nori vizijų, jei kas ketina leistis į erdves, kuriose tikra tegali būti įkvėptas oras ar aš iškvėptas anglies dvideginis… tebūnie toks noras pildosi.


Atsuka šalto vandens čiaupą, laukia beveik minutę, kol tas vanduo tikrai virsta ledine srove, iš delnų padaro semtuvą, kai šis prisipildo, panardiną į jo turinį veidą, kartoja tai kelis kart, kol odą ima gelti adatėlėmis, tada pakelia akis ir žiūri į veidrodį…


Ten, už jo nugaros: gėlininkas, šypsosi, rankose baltų rožių puokštė, apsirengęs taip pat kaip ir vakar vakare… murzinos apatinės kelnaitės ir batai, ilgais aulais, ant aukštų, moteriškų kulniukų, nieko daugiau. Gėlininkas spragteli pirštais, panašiai spragsi džiazo muzikantai, o iš pakabinamų lubų plunksnomis suvirpa balti rožių žiedlapiai.


 Dar gėlytę? Vieną? Kaip tau… atiduosiu nemokamai? – Kvatoja, kvatoja tol kol užspringsta seilėmis… tas pat nutiko ir vakar.


Vėtra pakiša galvą po vandens srove, laiko ilgai, kol iki pietų pertraukos pabaigos lieka vos dvi minutės, tada vėl drįsta pažvelgti į veidrodžius.


Gėlininko nėra, nėra ir krentančių žiedlapių, tokių lengvų kaip plunksnos, bet ausyse vis dar skamba tas juokas ir riaumojantis kosulys. Vėtros veidas baltas, toks baltas lyg niekada nebūtų gavęs ultravioletinių saulės spindulių. 


 


Dėvi akinius tamsintais stiklais, ant tų akinių užsitempė ir kepurę, beveik nieko nemato, tik šešėlius, nors žino, kad ilgai taip neišsėdės, kūną krečia drebulys, šaltis, ausyse neaiškūs pašaliniai garsai, lyg tol negirdėti, Vėtra nė akimirkos neabejoja, jog tai kito pasaulio, gal kito išmatavimo klyksmai, dejonės, aimanos. Kai Kubas užveda mašinos variklį, Vėtra norėtų padėkoti Dievui, už šį seno kledaro riaumojimą, bet prisimena, jog Visagaliu netiki, niekada netikėjo, tik šaipėsi iš dogmų, prisipažįsta sau, jog neprisimena nei vienos frazės iš Švento Rašto, jau nekalbant apie maldos tekstą ar giesmių žodžius.


  Pasakok, seni, po velnių, tai kažkokia nauja veislė?


Išgirdę žodį „veislė‘, visi nusijuokia, bet Vėtra išlieka tylus, akimirką jam atrodo, kad net juoktis nebemoka, nei juoktis, nei šypsotis, net džiaugsmas viduje išnyko, ištirpo.


 Žmogau, pasakok ką jautei?


 Gerai nusakyti negaliu… – Vėtra panarina galvą į atlošą, bando atsidurti vakarykštėje dienoje, jau po to kai apsilankė pas gėlininką, pačią keisčiausią būtybę, kokią jam tik yra tekę matyti. Paprastai jis iškart susidarydavo apie žmogų nuomonę, galėdavo apipiešti jį spėlionėmis ir gandais, pavadinti kvailiu ar šaunuoliu. Tačiau gėlininkas… tai kas kita. Jo neįmanoma sudėti į dėžutę ir išauginti fantazijų vaisių. Jis priešingybė visiems, valdantis, sukantis, mėtantis, stumiantis, bet neprisileidžiantis ir bauginančiai įžvalgus, lyg regintis kiaurai, apie jį net galvoti baugu.- Juk žinot kas yra rožė? Tai augalas, jautrus šilumai ir šalčiui, dar drėgmei, šviesai, tamsai, kitiems augalams, aplinkai. Rožė tobulas jausmingumo pavyzdys, ji kaip įnoringa moteris: jei kažko per daug ar per mažai-gėlė paprasčiausiai nuvysta. Būsena buvo panaši į apibūdintą jautrumo lygmenį: pradžioje gavau tokią harmoniją su aplinka, jog kūne dingo kiekvienas nereikalingas pojūtis, tapau patogus pats sau, dingo visi tie nereikalingi skausmai, kuriuos jaučiame kasdien, ištirpo mintys, mane paliko svoris, paliko visa kas kužda apie nerimą, baimę, ilgesį, liūdesį… Jutausi palaistytas ir deramai sušildytas, man pakako muzikos, kiekvienas šokantis šalia atrodė kupinas meilės, sklidinas šviesos, ir tarsi nusėtas baltų rožių žiedlapiais…


  Žmogau, tęsk… nejau tos vizijos tiesa?


Kubas išvairuoja automobilį iš tunelio į dienos šviesą. Vėtra nusiima kepurę, atmerkia akis, veidą iškart nusuka į lango pusę, kad tik nematytų draugų veidų, nenori pranašiškai regėti jų lemties. Vien nuo minties, jog tai įmanoma, grįžta salsvas šleikštulys. Dar po sekundės jis krūpteli: ant gatvės stulpo, ties aukštos įtampos laidais, sūpuojasi pakaruoklis, iš akiduobių lavonui kreša kraujo ašaros.


Vėtra vėl gražina kepurę ant akinių.


  Po velnių, tave net krato nuo prisiminimų!- Zona juokiasi, balse girdėti smalsumas, veik beprotiškas…- Na, tai tos vizijos tikros ar čia tik gandai? Edvinas su Grinium panašias pasakas sekė…


 Vizijos tikros… visi tarsi nusėti rožių žiedlapiais, kaip baltom plunksnom. Keistas ir mielas reginys. Tokių net sapnų nesu matęs… Čia suk į kairę, važiuok į papėdę, kai privažiuosi uždarytą vaikų darželį: sustok.


  Klausau. Kalbi kaip sumautas autopilotas, Vėtra, įjunk emocijas, taip monotoniškai pasakoja tik dailės istorijos dėstytoja.


Atsirėmęs į stiklą Vėtra trokšta tylos. Žmonių balsai tarsi įgauna erzėlio gaidas. Anksčiau jis mylėjo draugus, dar vakar, o ryte tapo neapykantos simboliu. Erzino bet koks garsas, bet kokia kvapo ar vaizdo detalė. Jau nekalbant apie mintis, ant stulpų kabančius pakaruoklius, gėlininką, nuojautą, jog žino viską ir tas žinojimas jį varo iš proto. Kai susikaupia iškart klausia savęs: ar mano vieta beprotnamyje…? Tarsi atsakymas galvoje skamba gėlininko juokas, kosulys ir net širdies virpesių aidas. Dar stipriau nei tylos, jis trokšta motinos meilės, tos, kuri jaučiama dar įsčiose, kai visas pasaulis, kuriame gyveni, tėra panašus į sapną…


Dabar pastebi: pakaruoklių daugėja… keli jų dar švieži, galima spręsti iš to, kad jiems ant pečių nutūpusios varnos kelia sau puotą.


 Čia?- Klausia Kubas sustabdęs automobilį. Vėtra mato apleistą vaikų darželį, išdaužyti langai, nublukusi spalva, surūdijusios supynės, valkataujantys katinai, griūvantis ir dvokiantis praeities klyksmas.


 Taip. Čia. Eini pro paradines duris, nors jų ten nėra, tik anga sienoje, tiesiai iki koridoriaus galo, vietoj laiptų rasi kopėčias, jomis kabarokis iki pat trečio aukšto, užlipęs atsidursi aklinoje tamsoje, palauk kol pripras akys, nes grindyse pilna angų, gali nukristi žemyn ir nusisukti sprandą. Po kelių minučių tamsoje pamatysi kvadratą, tai šviesos pluoštas įrėminantis durų formą. Priesi ir pabelsi. Tavęs paklaus: „ Ko?“, atsakysi: „ atnešiau savo angelą“, tada tau duris atvers gėlininkas.


 Ir?


 Paprašysi puokštės baltų rožių… atsiskaitysi su juo ir nešdinkis velniop iš ten. Kubai, galima eiti tik po vieną, tad pirk visiems iškarto. Turi elgtis taip kaip nurodžiau, kitaip nieko nepeši, jokių pašalinių žodžių, jokių nukrypimų į kairę ar dešinę: per paradines, kopėčiom į viršų, palauki, pasibeldi, atiduodi angelą, paprašai puokštės, atsiskaitai ir dingsti kuo greičiau iš ten.


 Oho… šiurpoka. – Kubas, Zona ir Kėkštas leipsta nuo juoko. – Edvinas ir akinių karalius Grinius telefonu irgi gąsdino… tiesa, o kur tie vyrukai? Jau pora dienų jų nemačiau.


 Sesijai ruošiasi. Na Edvinas tai tikrai, o Griniaus ir aš niekur nemačiau.- Vėl juokas.


 Iki, vyručiai, namo pėsčias parsirasiu.


Lauke pasijunta kiek geriau. Peršoka per vaikų darželio tvorą ir prisimerkęs traukia į priekį, gerai nežinodamas kur, neatsiliepdamas į draugų „Ei“. Tiesiog kažkur yra magnetas traukiantis jį, viliojantis, svarbu nesustoti, neatsigręžti, kad už nugaros likęs pasaulis nepakviestų jo atgal, tereikia kulniuoti greičiu lygiu traukos konstantai, kaip paklusni materija, kaip virš ašigalių besikaupiančios, ilgomis naktimis fosforu švytinčios kosmoso dulkės, jos turi savo susikaupimo vietą, tokią turi ir Vėtra, artėja prie jos žingsnis po žingsnio. Kol pasijaučia apsuptas pelėsiais aptrauktų sienų. Sustoja. Siaubas priverčia išdžiūti drėgmės likučius ryklės gilumoje.


Varnos!


Apsidairo. Panašu į košmarišką sapną. Čia jų tūkstančiai, didelės ir riebios. Kvadrato formos kieme prigrūstame šiukšlių konteinerių. Jos nejuda. Tik stebi. Atrodo lyg koks psichopatas būtų visą gyvenimą medžiojas varnas, daręs jų iškamšas ir lipdęs jomis kiekvieną lango angą, stogo karnizą, kiekvieną atbrailą, klevo šakas, kiek nuo žemės iškilusias, per laiką išsikraipiusias šaligatvio plytas. Jų tikrai keli tūkstančiai. Sustingusios, stebėjimo biokameros. Vėtra norėtų klykti, bet šiurpas sukausto žandikaulius, negali išleisi nė garso, net atodūsio. Drebėdamas svyruoja iki konteinerio, nugara atsišlieja į metalo vėsą. Žiaukčioja. Širdis nusirita į kulnus kai kažkas su dideliu trenksmu rėžiasi į metalinės dėžės dugną. Neišsilaikęs ant kojų vaikinas nuvirsta. Veidu į purvą… Sapno motinos įsčiose, prašo, maldauja. Atsiverčia ant nugaros. Virš konteinerio sukasi baltos, kruvinos plunksnos.  Jis nuryja seiles ir sukaupęs jėgas atsiklaupia, dar po minutės atsistoja. Dirsteli į konteinerio vidų. Pajunta kaip plečiasi siaubas, nuo širdies, teka, juda į galūnes, į mintis, į kiekvieną kūno mikrodalelę. Bet atplėšti akių nuo torso nulupta oda, neįstengia, čia dar pilna griaučių, panašių į vaikiškus, o jų audinius greičiausiai nulesė varnos. Tada kažkas šilto užlaša ant kaklo. Pašokęs ranka perbraukia per sprandą. Sekundę negali atplėšti žvilgsnio nuo kruvino delno. Iš sąstingio pabunda kai nutūpusi ant torso sukrankia varna ir snapu išplėšia mėsos gabaliuką. Netrukus prie jos nutupia dar vienas paukštis, mosteli sparnais ir kerta… Vėtra žvelgia aukštyn: ties trečio aukšto lango anga, sukasi kelios baltos plunksnos. Iki ten veda prie sienos prikabinti, iš armatūros suvirinti laiptai. Trauka dabar tampa neįveikiama. Jis juda laiptų link, uždeda koją ant pirmos pakopos, lipa aukštyn, metalas džeržgia, aimanuoja… tas dejones jis jau girdėjo, kai sėdo į Kubo automobilį. Kažkurią akimirką topteli mintis, kad reikia šokti stačia galva žemyn ir viskas išsispręs, jis išsigelbės, bet išganingą nuojautą pakeičia mintis: nuo ko jis turėtų gelbėtis? Geriau įveikti nežinę, pasiduoti traukai, plaukti pasroviui, pamiršti viską, nes matomi vaizdai sunkūs kaip nevilties vandenynas. Pakilęs iki trečio aukšto jis prislenka prie angos sienoje. Žvelgia vidun. Ten pamažu sklaidosi rūkas… Vėtra jaučia kaip paskutiniai sveiko proto likučiai byra it grūdinto stiklo pilis, kurią suskaldo plaktuko smūgis. Ten gėlininkas, aukšta būtybė, bet ne žmogus, jo oda permatoma, gyslomis kažkas juda, panašu į juodus kirminus, jis neturi akių, tik akiduobes, kartas nuo karto pro gėlininko lūpas kyšteli dvišakis liežuvis. Vėtra regi kaip būtybė iltimis drasko angelo kūną, perkanda kaklą ir nagais išplėšia plunksnų kuokštą, tada nuryja jas ir po sekundės kosėdamas išvemia baltus miltelius. Miltelius dar vadinamus: baltų rožių puokšte.


Vėtra klykia, užsimerkia. Suvokimas košmariškai kankinantis:


 Ko?


 Atnešiau savo angelą.


Tada atsivėrė durys. Vakar, pirmą kart pamatęs gėlininką jis nustėro. Tokio aukšto ir plono vyro, dėvinčio tik apatines kelnaites ir moteriškus aukštakulnius jis tikrai nesitikėjo. Visi kalbėjo: gėlininkas keista žmogysta. Tačiau tas keistumas realioje dienos šviesoje buvo kankinančiai siaubingas. Vėtra net neįstengė žvelgti į tą padarą. Tik paprašė puokštės baltų rožių. Gėlininkas ilgam dingo kitam kambarį. Ten kažkas cypė, verkė, o Vėtra negalėjo pajudėti, nors taip knietėjo dingti iš apleisto vaikų darželio. Jis net suprato Grinių, apačioje pasakiusį, kad nešdinasi velniop. Kitoje patalpoje kažkas trakštelėjo ir dejonės liovėsi. Po kiek laiko pasigirdo kosulys ir tarsi kažkas apsivėmė… 


Po kelių minučių vėl pasirodė gėlininkas ir atidavė Vėtrai akinančio baltumo miltelius plastiko maišelyje.


 Gėlytės…- tepasakė ir pradėjo kvatotis bei kosėti.


 Ačiū.


 


Klyksmas virsta beviltišku gargaliavimu. Vėtra atsimerkia. Prieš jį į horizonto liniją iki pusės panirusi purpurinė saulė. Ir nesibaigianti virtinė stulpų padabintų pakaruokliais, nudriskusiais, sulysusiai ir apleistais. Suvokia, jog kabo ore, tiksliau yra laikomas už pažastų. Elektros laidus nutūpusios varnos kranksi užuodusios akis.


 Atiduodi savo angelą, kad užuostum baltų rožių aromatą… o be angelo esi tik kūnas, landynė regėti viskam, kitų lemties stebėtojas, mirtį užuodžianti kalė, vaiduoklių sapnus mylinti kekšė, liūdesiu apsirijusi kiaulė!


Gėlininkas pradeda kosėti ir paleidžia Vėtrą.


Virvė pamažu spaudžia kaklą, paskutinę akimirką Vėtra dar spėja pamatyti, kad artimiausio stulpo kaimynas dėvi skarmalus, ant kurių pažystama, neoninė prekybos centro emblema.


Grinius… vaitoja paskutinė mintis.


Kilpa veržiasi, ant pakaušio nutūpia varna ir sukrankusi kerta.


Purpurinė saulė išsilieja į baugią tamsą.


 


Kubas nelabai supranta: kaip dar sugeba vairuoti? Merginos automobilyje kelia tokį triukšmą, kad ausų būgneliai tiesiog plyšta nuo aukštų gaidų.


Jos geidžia naujos veislės…


Vos spėja sustabdyti užsidegus raudonam šviesoforo signalui.


Girdi beldimą į langą. Kubas automatiškai jį atidaro.


 Gėlytės? – Klausia gėlininkas.


 


 


Forumo gija komentarams


 


Konkurso taisyklės



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0