Nojus
Dvi gargulijos
Katedros bokštas dusliai skimbtelėjo penkiskart. Aušo. Gedimino kalno pusėje debesys dažėsi rausvais atspalviais ir po truputį į dangaus skliautą „šiapus“ kopė saulė.
Metrokeltas lengvai siūbavo į šalis, švelniai supdamas dar tebesnaudžiančius keleivius, ir tylutėliai slinko lynais, kiek sunkiau įveikdamas tik mazgus, įprastai kartais vis dar tebevadinamus sankryžomis.
Norgas siurbčiojo karčią kavą ir apatiškai žvelgė pro apibraižytą stiklą į bundantį miestą. Apačioje žybčiojo žiburiai, tarškėjo virtuvėse, švilpavo užvirę vandenį arbatinukai. Nuo tada, kai miesto taryba nusprendė gatves palikti tik tarnybų transportui, labai sumažėjo tarša, nebeliko spūsčių ir triukšmo. Ir visgi įveiktas problemas netrukus pakeitė kitos.
Retas svečias iš karto supranta, kad iš pažiūros ramiai snūduriuojančiame mieste iš tiesų paskelbta taip vadinama „nepaprastoji padėtis“, bet užtenka pasilikti bent savaitei ir mintis užvaldo epidemija. Darbo kasdien vis daugiau.
„Antakalnio“ – nuskambėjo žvalus moters balsas ir Norgas liftu nusileido žemyn. Miego likučiai tebesisklaidė, bet jis žinojo, kad tai, ko neįveikė stipri kava, netrukus įveiks darbas.
Taip ir nutiko. Jo pamaina vos prasidėjo, o jau visu greičiu teko lėkti švysčiojant mėlynais žaibais link Žvėryno.
– Velniava, – keikėsi kolega. – Negi dar tebėra tikinčių, kad savarankiškai galima išsipjauti „mikročipą“?
– Lustą? – pataisė jį Norgas, staiga suktelėdamas vairą ir apliedamas pakeleivį kava.
– Atsargiau, blyn! Gi nenumirs gal… Spėsma. Jau, žinok, bro, kartais galvoju, kad geriau ir užsilenktų koks vienas kitas. Nu nusibodo ma juos gelbėt. Vis tie naivūs paauglių pramanai. Tik užčiuopia kur guzelį ir teta paranoja jau čia pat. Laba diena. Pjauna, pasrūva kraujais. Ėt, kad jie žinotų. ..
– O tu tuo netiki?
– Žinoma, kad ne. Aš tau taip kaip paslaptį pasakysiu. Matai, mums, da žaliems studentams, begeriant kartą, amžinatilsį, Miliauskas papasakojo, kad iš tiesų tie „čipai“ jau daugiau kaip pusšimtį metų yr skysto pavidalo. Suleidžia kūdikystėje kaip privalomą skiepą „nuog milijonus aukų nusinešusios, kas kelis šimtmečius pasikartojančios ligos“ ir tiek žinių.
– Maro? – šyptelėjo Norgas.
– AIDSsss, – piktai sušnypštė Taidras, matyt, nenusiteikęs juokauti. – Žinai, bėda didžiausia ta, kad tas skiepas iš tiesų neapsaugo nuo jokios tę ligos, o štai sekti tokį žmogelį viens juoks.. Ei, nemiegok! Lekiam per Pamėnkalnio.. Ir.. apie ką mes či..
– Apie ligą gal.
– Ai, jo. Pakol minčių aniej da neskaito, tai nėr ko mums bijot. A iš tiesų, tai žmogeliai turėtų nerimaut dėl galimos epidemijos grėsmės kur kas labiau, nei dėl to, kad kažkas rūpinas jų saugumu. Bet tai tiktai nesakyk niekam, nes nu… pats supranti.
– Netikiu, Taidrai. Nepyk, bet man šitas pasakojimas atrodo tokie pat kvaili pramanai. Pats pagalvok. Jeigu taip būtų, kaip tu sakai, tai kam tos mumis stebinčios kameros. Kokia prasmė jas instaliuoti, jeigu ir taip „siokina“ nuo gimimo?
***
– Labas rytas, vėl vėluojate, – išpyškino automatas, kuriam Ainis ką tik brūkštelėjo magnetine kortele.
– Šiandien jums numatytas svarbus susitikimas. Būtinai pasitikrinkite elektroninį paštą. Geros darbo dienos, dirbant miesto labui, – greitakalbe tirada čiauškėjo jo kelionę į darbo vietą lydintys garsiakalbiai.
– Sveiki, įkyruoliai, – burbtelėjo Ainis ir nusliūkino prie kavos mašinos. Gurkštelėjo sintetinio šokolado, nuotaika truputį pasitaisė. Iš pradžių jis pervertė kelis interneto forumus, o tuomet žvilgtelėjo į elektroninio pašto dėžutę. Joje puikavosi dvi žinutės. Viena nuo jo „ex“, kita – nuo viršininko.
– Hm, gal pradėkime nuo „gerųjų naujienų“, – sumurmėjo sau Ainis ir atsivertė Mildos laiškutį:
„Siunčiu šią nuorodą Tau, nes noriu pasakyti, kad labai branginu TAVE! Šią nuorodą tuoj pat išsiųsk 7 žmonėms, kurie tau brangūs. Jei neišsiųsi – visą gyvenimą tave Meilėje persekios nesėkmės! (Tai ne pokštas!!!) O jeigu šią nuorodą išsiųsi 12 žmonių, lauk 24 valandų bėgyje ypatingo ženklo, kurio pagalba sužinosi, kas TAVE myli! Siųsk šią nuorodą 17 žmonių tik tuo atveju, jei nori, kad per artimiausias dienas išsipildytų vienas didžiausių tavo gyvenimo troškimų! Svarbu: Nuorodą visų pirma siųsk savo draugams. Tau dar liko 9:24 min. laiko išsiųsti reikiamą skaičių nuorodų. Paskubėk! Kai šią nuorodą kas nors atsiųs ir tau, žinok – tai žmogus, kuris Tave brangina!!!“*
– &%#@& raibas, kas per nesąmonė!, – iš nuostabos garsiai keiktelėjo Ainis ir tuoj pat pasigirdo garsiakalbių įspėjimai: „Mieli darbuotojai, maloniai primename, kad nenorminė leksika yra nepageidaujama“.
Ainis kreivai šyptelėjo smalsiai sužiurusiems kolegoms, gūžtelėjo pečiais ir grįžo prie laiškų.
Antroji žinutė buvo nuo miesto tarybos administratoriaus. „Hm, gal nusiųsti, tamstai, Mildos laišką apie meilę, ar ką?“ – vyptelėjo Ainis, mintyse konstatavo, kad ši diena beviltiškai sugadinta ir nužingsniavo lifto link.
***
Miesto taryboje nuspręsta – šiai užduočiai tinkamiausias kandidatas yra savivaldybės ūkio skyriaus vyresnysis specialistas Ainis Varinis. Mantras atidžiai dar kartą pervertė jo dosjė. 34 metų. Charakteristikoje minima, kad santūrus, nekalbus, netgi ciniškas. Matyt, dėl šių savybių draugų beveik neturi. Su mergina santykius nutraukė prieš metus. Šiuo metu vienišas. Turi techninį išsilavinimą. Sistemos surinktomis žiniomis, domisi konservavimu, restauravimu, architektūra. Ne darbo („o kartais ir darbo!“) metu dažnai lankosi istoriniuose, menotyros ir technologijų forumuose. Tik skaito, žiniomis beveik niekada nesid
***
– Gerbiamasis, kasdien iš sistemos dėl jūsų susilaukiame daug priekaištų. Jūs dažnai vėluojate, darbo metu užsiimate pašaliniais dalykais. Paprastai tokiais atvejais mes atsisveikiname su darbuotoju, bet jūs turite dar vieną šansą. Pats matot, kas vyksta mieste, taip? Taigi jums siūloma užduotis šį kartą yra susijusi su jūsų pomėgiais. Tikimės, kad tai įvertinsite.
– Mantrai, prašau. Gal galėtum konkrečiau? – nekantriai nukirto Ainis, kurį visuomet erzino administratoriaus manieringumas, ir netrukus sužinojo, kad jam skiriama užduotis – atstatyti mieste paranojos apsėstų žmonių išdaužytas stebėjimo kameras.
– Darbas nesaugus, bet dirbti privalote vienas. Laikyti liežuvį už dantų taip pat. Jeigu nesutinkate su šia užduotimi, teks ieškotis kito darbo, – kiek įmanoma šaltesniu balsu apibendrino pokalbį Mantras.
– Gal ir neblogai, bet.. ar yra prasmės? Paranojikai jas vėl išdaužys. O gal šį kartą kabinsime aukščiau? – skeptiškumo Ainiui niekada netrūko.
– Jūs nesupratot! Kameras nepastebimai integruosite į pastatus puošiančius elementus bei skulptūras. Štai žvilgtelkite į marketingo skyriaus sugalvotą akciją „Smulkiųjų architektūros elementų renovacija už Sąjungos lėšas“, – Mantras ištiesė dažais tebekvepiantį lankstinuką ir tęsė: – Jeigu reikės, nuimkite nuo pastato, integruokite, įstatykite smaragdinio stiklo akis, padažykite. Žmonės kičą tebevertina, taip kad šiuos darbus visuomenė priims palankiai. Mums to ir reikia. Tiesa, duomenys iš kamerų bus siunčiami nelaidiniu būdu. Na bet čia jau jūsų hobi, pats žinote.
***
Grįžęs į darbo vietą, Ainis akimirką negalėjo patikėti savo akimis. Jo kompiuterio ekrane švietė pranešimas: „Tavo misijos laikas baigėsi. Tikiuosi, Tu suspėjai…“
„Ką, po velniais, tai turėtų reikšti? Aš tos misijos dar net nepradėjau“. Staiga susivokė – tai naršyklės pranešimas, vadinasi, susijęs su puslapiu, kuriame lankėsi. Žvilgt – ir pratrūko juokais. Garsiai, laisvai, užkrečiamai, o jo kvatojimą lydėjo garsiakalbiai, kažką burbuliuodami apie suvaržytas emocijas ir darbo našumą. Viename iš Ainio atsiverstų puslapių tebebuvo surinktas adresas www.nauda.net, kurį jis paspaudė skaitydamas Mildos laišką.
Tos nuotaikos pagautas, nedelsdamas atrašė sarkastišką žinutę, kad „meilės misijos“ neįveikė, o Mantrui – sutinkąs, bet prašąs kelių laisvų dienų, kad spėtų apsižvalgyti, įvertinti galimybes, apgalvoti technologijas ir nusipirkti reikalingas priemones.
***
Įveikęs apie pusšimtį Vilniaus liūtų, chimerų, angelų, barzdočių, grifonų, sfinksų, Ainis vis tebegalvojo apie žmonių elgesį, jų baimes, paranoją, o kartu taip reikalingą saugumą, informacijos svarbą, na ir, žinoma, apie ženkliai padidėjusį savo uždarbį.
Taip, tiesa ta, kad iš pradžių jam teko įveikti savo paties barjerus ir patikėti, kad tai, ką jis daro, nėra nusikaltimas žmonijai. Kad miestui ir jo gyventojams tikrai to reikia. Na ir kas, kad žmonės, patys to nežinodami, bus sekami, bet juk taip yra dar nuo tų laikų, kai vos atsirado banko korteles, elektroninės nuolaidų kortelės, identiteto kortelės, magnetinės įėjimo kortelės, sistemos filtrai skaitantys elektroninius laiškus ir sekantys, kas ką skaito internete darbo, ar ne darbo metu. Tai kuo ši misija skiriasi?
Ainis jau mintinai mokėjo paranojikų taip dažnai cituojamą uždraustąją Džordžo Orvelo apysaką „1984“, bet mintyse jiems atsikirsdavo – „niekingi naivuoliai, juk tai tėra stebėjimo kameros ir jūsų minčių jos tikrai neskaito“.
Visgi sąžinė naktimis kartas nuo karto pažadindavo ir imdavo priekaištauti. Juk pats jis taip nekentė ofise įdiegtos sistemos ir visų tų garsiakalbių, o dabar…
Nemigą užpildavo viskiu. O dienomis fizinių jėgų ir techninių žinių reikalaujantis darbas ramindavo. Be to, Ainis laisvai gavo priėjimą prie archyvų, susijusių su miesto istorija, architektūra, todėl vakarais su viskio butelaičiu pasinerdavo į mitų, pasakojimų, legendų pasaulį, o sapnuodamas kaip mat atsidurdavo XIX-ojo amžiaus pabaigoje, kuomet dauguma jo tvarkomų lipdinių buvo visiškai šviežutėliai. Jie spoksodavo į jį romiai nieko nematančiomis gipso akimis, bet kartais atrodydavo, kad įžvelgiančiomis kur kas daugiau, nei smaragdo stiklu pridengtos kameros…
***
Oranžinė saulė leidosi Žvėrynan. Dar valanda ir ji, jeigu neužklius už TV bokšto, pasiners už miško tekančion Nerin.
„Reiktų paskubėti“ – Ainis įkvėpė pavasarinio vėjo ir žvilgtelėjo aukštyn į penkių aukštų pastatą, primenantį pilaitę. Tuomet trumpai pasižymėjo užrašinėje: „Plytinis. Balkonai puošti besisukančios Ugnies, arba taip vadinamais „In/Jan“, ženklais. Skyduose dailiai išraižyti drakonai, susisukę į G raidę primenantį ornamentą. Herbas jau vos beįžiūrimas. Rodos, gaidžio ženklas jame. Neįprasta. Reikės pavartyti katalogus.“
Tuomet dar kartą dirstelėjo į sienas ir žvilgsnis užkliuvo už trečiame aukšte, šalia miniatiūrinių balkonėlių, įsitaisiusių gargulijų. „Tiks. Bet kaip pikta ir apmaudu, kad miesto taryba taip ilgai neskyrė lėšų paveldo išsaugojimui, o ir dabar tas dėmesys tikrai apsimestinis.“ Kairiosios gargulijos likę tik pusę, o dešinioji išilgai perskilusi, bet dar laikosi.
„Tai pirmas toks įdomesnis objektas, po visų tų įkyrėjusių snukučių. Vilnius visiškai ne vilko miestas, o liūto, tas jam akivaizdžiai aišku. Bet šį kartą bus kitaip.“
Paskubomis nufotografavęs bendrą vaizdą, užsimovė pirštines ir kibo į darbą.
Saulei beužgęstant, abi gargulijos atsargiai suguldomos į bagažinę. Šalia balkonų liko atviros sienų žaizdos, bet nebėr kada jų maskuoti. Ainis sugrįš čia jau kitą dieną. Laikas namo.
***
– Nieks nebus, teks daryt jūsų kopijas, mielosios, – kartojo Ainis, vaikštinėdamas iš kampo į kampą su stiklinaite rankose. – Na kas gi taip daro? Dvi pusės išlietos ir suklijuotos, ar ne? Nei įtvarų nėra, sujungiančių, nei… Įdomu kur tavo antroji pusė, kairioji, ką? Nugarmėjo kam nors ant galvos? Kokiam nors XX-ojo amžiaus miestelėnui ramiai tipenančiam pro šalį, – prunkštelėjo bandydamas įsivaizduoti, tuomet gurkštelėjo gėrimo ir tęsė: – Gal todėl tamstų taip ilgai niekas ir netvarkė? Nors ką aš kalbu. Net ne aš čia, o viskis mano lūpomis, mielosios. Pyktis ir apgailestavimas, kad jums teko tiek iškęsti. Niekuo dėti padarai. Sutarkim, paliksiu jus namie. Gal balkone sau, vėliau į nuosavą dvarelį.., kai nusipirksiu, o jūsų vietoje – kopijas, gerai? Reikia man iškamšų, kad galėčiau kamerą paslėpti, stiklo akeles įklijuoti, ryškiau padažyti. Juk nenorit, kad jus subjauročiau ir kičo pavyzdėliais paversčiau, ką? Ar bent suvokiat kokiais laikais judvi gyvenat? Ar žinot, kaip šiais laikais suprantamas „restauravimas“ už Sąjungos pinigus? Tegyvuoja ryškaus kičo, veidmainystės ir visuotinio sekimo amžius! Už tai ir išgerkim. Ir už tave, Orvelai.
Užmaišęs mišinį kopijoms, paruošęs formas, sugrįžo ir kiek ramiau pridūrė:
– Atvirai sakant, nepasitikiu jumis. Suskilsit vėl, pamatys žmonės integruotas paslaptis, kas tada? Ir nespoksokit taip, kad net nejauku nusisukti. Šiurpas ima. Bet aš žinau, kad tik atrodot baisios. Tam ir sukurtos buvot, o viduje turbūt jums nedrąsu. Ar girdžiu šniurkščiojat, kad norit namo? – šyptelėjo, neiškentęs priėjo, ištiesė ranką norėdamas paglostyti vienam iš padarų ausį ir, tarsi elektros krūvio pakirstas, paleido stikline. Ant grindų pažiro ledo gabalėliai, o Ainis susmuko. Prieš jo akis beprotišku greičiu ėmė keistis vaizdai: štai damos su skrybėlaitėmis, ponai su cilindrais, pasiramsčiuodami lazdomis, žirgų karietos, klegesys, štai KGB sunkvežimiai, pilni nukankintų požemiuose kalinių, kažkokie paradai, tankai, vėliavos, automobilių spūstys – viskas susilieja į protu neaprėpiama kakofoniją, o tuomet išnyra sulėtintas vaizdas – kitapus gatvės mojuoja būtybė, link jos skubėdamas gatvę kerta vyriškis, sužybsi melsvi žaibai, pasigirsta smūgis. Ainis prarado sąmonę.
***
– Ar girdi?!?
– Taip, Aini, kas nutiko? Gi jau antrą nakties, – bandydamas nepaleisti sapno gijos, labiau į pagalvę, nei į mobilų, murmėjo Nojus.
– Gal gali atsiųsti informacijos apie Aukų gatvės pastatą numeris penki?
– Gerai, bet kas nutiko? Ko tu toks susijaudinęs? Prisigėrei, ką? Negi, negalim atidėt rytdienai? Miegu aš, man ryte anksti keltis, – Nojaus pyktis augo su kiekviena sekunde.
– TUOJ PAT man reikia, supranti? Kelkis, būk žmogus. Skolingas neliksiu. Laukiu prie „kompo“ už penkių minučių. Juk pats kur kas geriau žinai, kad mobiliu negalim kalbėti.
– Koks, sakei, adresas?
***
Nojus atsiuntė viską, ko reikėjo. Ainis ryte rijo XXI-ąjame amžiuje „Baltųjų tradicijų“ pasirašytą dokumentą, lakonišku pavadinimu „Gargulijos“. Čia peršokdavo į pradžią, čia į pabaigą, o karts nuo karto imdavo skaityti balsu:
„Nuoširdžiai tikėta, kad bestijos, chimeros, slibinai, drakonai ir žemiškosios reptilijos kadaise kilo iš vieno siaubingo protėvio. Sparnuotos pabaisos atgyja saulei nusileidus, kai žmogus miega ir yra labiausiai pažeidžiamas, suka ratus būriais, ar po vieną, o gaidžiams užgiedojus vėl virsta akmeniu, nutūpdamos i savo dienos poilsio vietą paslaptinguose akmeniniuose bažnyčių lizduose. <…> Gargulijos – demoniška rasė… <…>..dažnai įkurdinamos tokiame aukštyje, kad žvelgiančiajam iš apačios tiesiog sunku jas įžiūrėti, nekalbant jau apie smulkesnes detales, <…> senovėje buvo įtaisomos ne tik ant religines paskirties pastatų. Mistiškai religinę viduramžių vaizduotės pusę ginantys oponentai į tai atsako <…> „Dievas yra visur ir mato viską“,<…> gargulijos ant religinių funkcijų neatliekančių pastatų galėtų būti tam tikras simbolinis pagonybės reliktas: namas, namų dvasia bei šeimos židinys buvo laikomi šventais, todėl jiems irgi reikalingas tam tikras magiškasis apsaugos užtikrinimas.<…> Manoma, kad šioji funkcija buvo tiek magiškai puolamosios, tiek magiškai gynybinės, tiek grynai psichologinės paskirties).“** – pala, tai čia norima pasakyt, kad judvi skirtos apsaugoti tą namą, taip? Pasak legendų ir įsitikinimų, tai jūs jeigu ne ratus sukdavot, tai bent psichologiškai žmones paveikdavot nesielgti blogai. Štai kur sekimo esmė! Kas iš to, kad kameros paslėptos ir žmonės jų nemato? Jie juk nebetiki, kad liūtai ir chimeros yra baisu. Ir Dievu nebetiki. Žmonėms reikia kažko bijoti, norint priversti elgtis pavyzdingai. Ei, kaip anksčiau to nesupratau.
Ir gaidys herbe… Juk jis reikalingas tam, kad pažadintų miestą, o jus paverstų akmenimis. Kur gausi gaidį mieste? Štai herbe – pats tas, – kalbėjo Ainis apimtas karštinės. Jis po truputį suvokė, kad pamatė tai, ko neturėjo. Tai kur kas daugiau, nei parašyta knygose. Apie „gargulijų vaizdo įrašymo savybes“ niekur nei žodeliu neužsimenama. O juk video kameros, tokiu atveju, jeigu jis nesapnavo, yra visiški niekai palyginus su tuo, kaip veikė „gargulijų technika“. „Burtai, magija ir ne kitaip. Ar viskis? Dievaži, tikrai norėčiau, kad tai būtų sapnas“.
Išėjo į balkoną, prisidegė cigaretę. Nakties vėsa gaivino ir mintys ėmė po truputį rikiuotis: „Laiko turiu. Pakeisiu „iškamšomis“ originalus, o tuomet bandysiu perprasti tas „senąsias technologijas“. Jeigu tai ne sapnas, anksčiau, ar vėliau įminsiu šias paslaptis. Hm, ir kaip galėjom būti tokie kvailiai, galvodami, kad gyvename „technikos amžiuje“, o „anieji laikai“ yra tamsūs?.. Švinta, metas užtaisyti spragas. Galbūt rasiu ką nors neįprasto ir sienose.“
***
Katedros bokštas dusliai skimbtelėjo penkiskart. Aušo. Gedimino kalno pusėje debesys dažėsi rausvais atspalviais ir po truputį į dangaus skliautą „šiapus“ kopė saulė.
Ainis skubėjo, rankos neklausė. Kopijos pavyko, bet įmontuoti vienam jas tikrai sunku. O dar dūzgiančių minčių spiečius – niekaip nesisekė susikaupti. Viena klaida – ir iš rankų išslystų per naktį lipdytas muliažas. Arba dar blogiau – Ainis nugarmėtų žemyn, o atskubėję į pagalbą pamatytų tai, kas taip atidžiai slepiama. Žinoma, paruošti atsakymai yra. Neva kameras jis tik demontuoja valdžios įsakymu kaip bjaurojančias miestą, nes jos vis tiek nebeveikia ir t.t., bet meluoti jam niekada nesisekė, o mažiausiai to norėtųsi šiandien.
Pagaliau darbas baigtas. Jis paskutinį kartą žvilgtelėjo žemyn ir tą akimirką jam pasirodė, kad lietaus vandeniui nutekėti skirtais latakais (tokia iš tiesų „oficialioji“ gargulijų paskirtis) bėga… kraujas. Odą nukrėtė šaltis, sumirguliavo vakar matytų vaizdų nuotrupos. Apėmė šlykštus, vimdantis ir dusinantis panikos priepuolis. Taip, anksčiau Ainis bijojo aukščio, todėl dažniausiai keliaudavo ne metrokeltais, o pėsčiomis, bet tai buvo seniai. Tikrai nesitikėjo, kad ta fobija gali sugrįžti. „Čia viskas dėl bemiegės nakties. Žemyn, žemyn“, – kartojo save ramindamas ir stengėsi išlaikyti pusiausvyrą.
Apačioje palengvėjo. Aprimęs atsitraukė tolėliau ir kritiškai nužvelgė savo darbą. „Hm, ne taip ir blogai. Gerai, kad iš apačios nelabai ir matosi. Kampas gan platus, tikrai patogu stebėti tiek Aukų, tiek Pamėnkalnio netrumpas atkarpas…“
– Aini! – kitoje pusėj gatvės jam mojavo Milda.
„Po velnių, kaip smagu ją dabar matyti“ – šyptelėjo jis ir pasileido per gatvę pasitikti.
***
– Pilieti, aš kartoju, kad jūsų mobiliųjų pokalbių nesiklausome. Jūsų nėra mūsų duomenų bazėje. Tiksliau esat, bet nėra pažymėtas „paukščiukas“, kad reikia klausytis, ką kalbate ir jokių įrašų failų nėra prikabinta. Be to, mes neprivalome jų ištrinti, jeigu ir būtų. Jūs gal pasiskaitykite operatyvinės informacijos įstatymą ir netrukdykite mums dirbti! – galutinai suirzęs Nojus trinktelėjo ragelį ir gurkštelėjo kakavos.
„Kiek paroje normalių, kiek paranormalių, kiek paroje, Nojau, paranojų“ – netikėtai nuskambėjo bičiulio vieną vakarą lyg tarp kitko, lyg erzinant, pasakyti žodžiai, o po akimirkos jam vėl teko pakelti įkyriai skambančio telefono ragelį:
– Ar nesupr… Taip, policija. Kuo galime padėt?.. Avarija, sakot? Kokiu adresu. Pala, pasižymėsiu. Penkios aukos?.. Ai, supratau – Aukų gatvė, penki… Greitoji jau ten? Gerai, atvykstam.
***
– Labas rytas, Mantrai, pasitikrinkite paštą. Geros darbo dienos, – sučiauškėjo durų automatas, perbrauktas kortele. Elektroninio pašto dėžutėje švietė dvi žinutės: viena nuo sužadėtinės Mildos, kita – nuo miesto valdybos pirmininko.
„Pradėkime nuo gerųjų“ – gurkštelėjo kavos Mantras ir spustelėjo Miliausko ikonėlę:
„Tavo misijos laikas baigėsi. Tikiuosi, Tu suspėjai…“
—————
Pastabos:
* – Grandininis laiškas pasiskolintas iš www.nauda.net
**– Ištraukos iš „Gargulijos“, cituojamo dokumento autorius Weissthorr iš „Baltosios Tradicijos – Lietuva“. Šis kūrinys dedikuojamas jam.
