Skaitiniai

2014-01-01
 

Konkursas „Miesto legenda“ – „Duobrausiai“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Pagal: NEET


DUOBRAUSIAI


 


Balota Kauno gatve kietai lėkė pagyvenusi Mazda – vienas automobilio šonas daužtas, apsitrynusios žieminės padangos ir senokai valyti langai bendro vaizdo sugadinti nepajėgė. Ant galinio stiklo, nuo pat rudens kiurksojo pirštu purve išrašytas sakinukas „gaidys už vairo“.
 Už vairo sėdėjo Jonas. Šalimais knapsėjo Vytas, o ant galinės sėdynes, nepatogiai suraitęs kojas, miegojo jų bendras draugas, kurį pažinojo, bet iki praeito vakaro nebuvo sutikę. Žinoma, tai jų tikrieji vardai, absoliučiai nežinomi vietinėje interneto žaidimų rinkoje, kur taip nevykusiai niekas nesivadina.
 Lėkė automobiliukas gana smagiai, kol sukdamas posūkį pataikė į balą. Garsus driokstelėjimas ir stabdžių cypimas prabudino Jono keleivius. Mazda dar kurį laiką riedėjo, o tada sustojo ir taikiai susverdėjo.
– Aš tuos ožius nudėsiu! – Jonas užstaugė, išgąsdindamas keleivius. Beveik išsyk po to prasiveržė ilgiausia žodžių tiradą, kurioje į vieną plakėsi įvairių tautų nuostabūs žodžiai, apibūdinantys įstabius dalykus.
– Kokius ožius? Kur ožiai? – apsiblausęs vaikinas ant galinės sėdynės dairėsi į šalis, trindamas sumuštą petį, kuriuo smarkiai vožtelėjo į priekinę sėdynę.
– Matyt tuos, kurie duobę paliko, – mestelėjo Vytas, nusisegdamas saugos diržus. Tuo metu Jonas jau buvo išlipęs lauk, spardė susprogusią padangą ir žėrė keiksmus greičiau, už negėrusį kiemsargį.
– Tai kad duobės atsiranda dėl susėdusio grunto, ne dėl ožių – veldamas žodžius ištarė vaikinas, irgi lipdamas lauk. – Visi žino, kad Kaune keliai prastai padaryti, o požeminiai vandenys išplauna gruntą, todėl duobių daug.
– Kokie dar vandenys? Koks dar gruntas, ple? – ūžavo Jonas, spardydamas padangą. – Čia gi goblinų darbas,  maži nuokrušos.
–  Goblinų? – išsiviepė Vytas. – Man rodos tu per daug laiko praleidi prie…
– Tylėk! – nutraukė jį Jonas. – Kad man nė cypt! Aš žinau, ką sakau.
– Gerai, gerai. – Įsiterpė jų naujasis draugas, išsišiepęs nuo ausies ligi ausies. – Tai ką, keičiam padangą, ar skambinsi į servisą? O gal į policiją? Pasakysi, kad goblinai tavo automobilį apgadino.
– Tu manim netiki?
– Kol neparodysi man gyvo goblino, tol netikėsiu. Ir tu jo tikrai neparodysi.
– Lažinamės?
– Iš ko? Iš butelio, kurį ištuštinęs, varysi su drakonais muštis?
– Ne, iš… hm.. iš tos tavo kvailos kepurės, kurią nešiojai toje nuotraukoje iš sueigos, – Jonas išsiviepė.
– Kuom ji tau kvaila? Ir ten ne sueiga, o žaidynės.
– Lyg man būtų skirtumas.
– O turėtų, tai labai svarbus skirtumas, – pradėjo gintis vaikinas. – Juk tu supranti, ar ne? – pasisukęs paklausė Vyto, tuo metu apžiūrinčio padangos likučius. Šis gūžtelėjo pečiais, nutylėjo.
– Tai sutinki? – mygo Jonas, regis visai pamiršęs apie automobilį ir tai, jog stovi pakraštyje gatvės, kurioje už valandėlės prasidės rytinis pikas.
– Bet juk ji mano mėgiamiausia…
– Manai nežinau? Todėl ir siūlau. Na, nebent tu tiki, tuo, ką sakau..
– Gerai. Statau savo kepurę į tavo…hm.. tavo, e.. ką jis turi vertingo? – paklausė Vyto.
– Lažinkis į jo naujus gountletus.
– Į ką tokius? – Jonas kreivai pažvelgė į Vytą.
– Į gountletus, kur dovanoti ketinau.
– Tu man vėl šlamštą įkišti norėjai?
– Tai ne šlamštas, o geros odinės šarvuotos pirštinės. Su gynybos tašku patobulinimu.
– Žinai, Vytury, tu ligonis.
– Katras čia iš mūsų mato goblinus, kurie duobes rausia? Beje, o kodėl jie turėtų jas rausti?
– Taigi ir taip aišku, kad aukso ieško. Visi žino, kad…
– Sutinku, sutinku, lažinamės iš tų pirštinių, – paskubėjo įsiterpti vaikinas, mintyse jau tobulindamas aprangą sekančioms žaidynėms.

– Matai tuos mažus sutraukas, Grėbėjau12? – Pašnibždom paklausė Jonas, rodydamas pirštu į būrelį žmonių, vakaro prieblandoje besirenkančių prie apšviestų durų.
– Ten paaugliai, – netvirtai atsakė vaikinas. – Ir jų nemažas būrys.
– Goblinai, ten, goblinai.
– Dar ne, – patikslino Vytas, atsirėmęs į namo kampą ir traukiantis cigaretę. – Va kai prisigers…
– Ir kas tada? Duobes ims raust? – vaikinas stengėsi garsiai nesijuokti.
– Tupėk, ir sužinosi, – mestelėjo Jonas, ramtydamas krumplius. – Per tave turiu kiurksoti čia, nors nusimatė puikus būrys vakare. Būtumėm gal kokį demonų valdovą užlenkę.
–  Nesveikas geimeris, – mestelėjo vaikinas.
– Aš nors kompiuteriu naudojuosi,  ir persirengęs po laukus nešokinėju.
– Už tai toks ištįsęs. – Vytas nusviedė apsvilusios cigaretės galą. – Ir goblinus matai. Klasikinis deguonies trūkumo atvejis.
– Aš nors negeriu pusę laiko. Ir žolės netraukiu…
– Ei, – įsiterpė vaikinas. – Tavo goblinai pajudėjo. Manai eina gatvių raust?
– Sakyčiau traukia į klubą, – prisimerkęs Jonas apsižvalgė.
– Rausėjų?
– Blogiau, – atsidūsėjo Vytas. – Prastos muzikos.
– O tai ko mes čia stypsom?
– Laukiam goblinų, kiek kartų sakiau jau? – pyktelėjo Jonas.
– Kodėl manai, kad jie čia ateis?
– Nes čia niekas netaiso gatvių, todėl galima kiaurą parą raust ir niekas neužpils skalda. Jei užpiltų, reikėtų ją nukasinėti – daug laiko užimtų.
– Ir kiek lauksim? – Pasidomėjo vaikinas. Jonas sugriežė dantimis, pažvelgė į laikrodį ir nieko nepasakė. Vytas lėtai išsitraukė dar vieną cigaretę ir susigūžė. Pažinodamas Joną, suprato, kur prabėgs naktis.



– Sakiau, jam kad nėra jokių goblinų. Juk sakiau! – traukdamas namo, džiūgavo vaikinas. Rankose spaudžiamos pirštinės kėlė nuotaiką. Nakties tamsa jau pasitraukė, užleisdama vietą pavasarinei rytmečio saulei.
 Staiga kažkas šoktelėjo iš gatvės vidurio ir mikliai prabėgo kelio gabalą, pranykdamas tarp ant šaligatvio sustatytų automobilių. Vaikinas sustingo, lėtai pasuko galvą ir pabandė įsižiūrėti, bet niekas daugiau nejudėjo.
– Nesąmonė, – tarstelėjo ir patraukė per gatvę. Maždaug ties ta vieta, kur iššoko padaras, buvo nedidelė duobė, vienu šlaitų, nugremžtu nagais. – Tai tik katė. Tik katė ir nieko daugiau. Gal nagus galando, ne mano reikalas. Tik katė…
 Taip kartodamas, vaikinas patraukė gatve tolyn. Netoliese, po automobilio dugnu, padangų priedangos tamsybėse piktai žibėjo akys.


Forumo gija komentarams


Konkurso taisyklės



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0