Autorius nr. 1101
ČIA IR DABAR
Nunerdamas žemyn nuo šilto oro srovės, Ivas beveik visiškai suskleidė sparnus, akies krašteliu stebėdamas ritmingai plasnojančią Adą. Jo mintys sklendė aukštai, it tos legendinės žuvėdros, kurios kuo aukščiau skrisdavusios, tuo toliau matydavusios. Cha.
Vaizdas išties gniaužtų kvapą, jei Ivas pirmąsyk būtų pakilęs į Dangų. Pasteliniai raudono ir geltono pustoniai ant minkštų, kaip cukraus vata debesėlių, ir gilus mėlynai-violetinis gradientas viršum jų.
– Jums patinka?
– Ataušk trim laipsniais!
Danguje Balsas, kaip visuomet, erzino. Išsiblaškėlis. Ivas bus pamiršęs prieš skrydį sumažint jo lygį. Komanda beveik išardė idilę, tačiau Balsas klusniai perėjo į teksto formatą, glausti žalsvi sakiniai gulė akipločio kraštuose, neužstodami vidurio ir nekliudydami mėgautis ritmingu plunksnas kedenančio vėjo stūgavimu.
Kalbėti nesinorėjo. Trimis sparnų krustelėjimais suraitęs lakonišką Pabaigos ženklą, Ivas mėgavosi paskutiniuoju vertikaliu smigimu, palengva išriesdamas traektoriją viršum Miesto. „Išnirimas po 30 sekundžių. Ada iškops po 4,63 minutės. Geros Jums kloties sugrįžus.“ Raudonos raidės pamažu bluko, neužstodamos žvilgsnio.
O šventasis Mieste! Balsas darosi nepakančiamas. Ivas kantriai konfigūravo šį Dangų vien tam, kad galėtų pabėgti nuo įkyrios kasdienybės. Nuo to legendomis apipinto čia ir dabar. Regis, hiperrealybė pamažu tampa nuobodžiu Miesto tęsiniu. It tai būtų vien mechaninis sveikatos treniruoklis.
Manevruodamas tarp dangoraižių Ivas rinkosi akimis atvirą aikštę. Raumenis, kaip ir kaskart, maloniai maudė. Nekreipdamas dėmesio į rausvus ir žalsvus Balso tekstus akipločio šonuose, Ivas ryžosi paikai išdaigai. Visu greičiu surietė kilpą apie Stiklinius stulpus, ketindamas nert po jų arka ir tūpti Nepriklausomybės aikštėje. Balsas prasimušė, plėšydamas Dangų perpus:
– Sos! Aktyvuoju avarinį perėjimą!
Paskutinės akimirkos išsitęsė, lyg būtų sulėtintas Laikas. Ivas smigo tiesiai į naują monumentą aikštės centre – statinys priminė ištemptą stilizuotą ažūrinę raidę A. Nežmonišku greičiu artėdamas matė vis daugiau detalių – metalinių konstrukcijų raizginį, keturias kvadratu įremtas kojas, milijonus apvalių kniedžių. Vaizdas vienu metu ir artėjo, ir tirpo.
Skausmingai skrosdamas pusiau perregimą metalą Ivas staiga suvokė. Eifelio bokštas. Ne, bet tie praeities garbintojai visai suįžūlėjo, Mieste tuoj neliks laisvų aikščių!
– Sveiki sugrįžę! Rekomenduočiau Danguje laikyti nekintančią Miesto kopiją.
– Atmesta! Liaukis man kimšęs sintetiką!
Šiek tiek tirtėdamas jis piktai atsegiojo saugos diržus ir galūnių fiksatorius. Dar ko. Širdis pamažu rimo, kvėpavimas grįžo į normą. Hiperrealybe, žinoma, ir yra mechaninis sveikatos treniruoklis, bet juk ne vien? Dangaus faktūras jis kruopšiai restauravo iš Archyvų, juose rado ir vėją su plunksnom. Būtų kvaila atsisakyti malonumo skraidyti virš tikrojo Miesto, iki smulkmenų, kone iki atomų atkartojančio tą, kuris yra nuobodžiąjame čia ir dabar.
– Ar aš nesusižeidžiau?
– Iš esmės – ne. Ar pateikti išsamią audinių ataskaitą?
– Užsičiaupk!
Balsas gal ir yra įkyrus, tačiau rūpestingas. Eifelio bokštas ištirpo kaip tik tą akimirką, kai Ivas netvarkingai vartaliodamasis nutūpė. Atgavęs pusiausvyrą jis žengė pro kapsulės duris ir pasirąžė. Ir Ada tuoj iškops.
Nuo pat pažinties pradžios jiedu kartu panirdavo Kapsulėse, todėl Danguje Ivas jau nebebuvo toks vienišas. Ados avataras visuomet paklusniai plasnojo prie jo šono, gal tik šiek tiek tiek atsilikdamas. Tikriausiai ir Ivo virtualus atvaizdas sekė Adą jos fantazijos labirintais.
Apvalios pustuštės salės perimetrą sudarė šimtai Kapsulių. Užimtosios švietė pilka matine spalva, o likusios laisvos – žiojėjo visiška juoduma. Ivas kartais įsivaizduodavo, kad tai milžiniška nulių ir vienetų seka, mėgindamas suvokti tokiu būdu užkoduotą mistinį skaičių.
Patalpą kirto būrelis paauglių, pasišokinėjančių hiperkojomis. Užsisvajojusi mergina žongliravo – jos rankos buvo tuščios, tačiau ant sienos, į kurią jį rėmesi, ratu skriejo septynių kamuoliukų šešėliai. Na žinoma, elektroninis tapetas.
Ivas nuleido ant nosies Balso akinių plokšteles. Štai. Merginos rankos mikliai skraidino septynis virtualius liepsnojančius rutulius. Gūžtelėjęs pečiais jis vėl pakėlė stiklus ir atsisuko pasitikti Ados.
Priešingame salės kampe ji užvėrė Kapsulės duris ir žvilgsniu susiradusi Ivą šyptelėjo. Abu vienu metu pabučiavo sau delnus ir nupūtė vienas kitam po oro bučinį. Laimei, Balsą jis buvo užčiaupęs, todėl pajuto tik švelnius Marškinių prisilietimus šonuose ir aukštyn, iki kaklo.
Keliais Balsui gerai suprantamais gestais Ivas kiek pavėluotai aktyvavo ir Ados Marškinius. Švelnus ratas ties bamba, ir dvi lėtos lenktos linijos aplinkui liauną liemenį, užsibaigiančios ten, kur galėtų augti sparnai, jei tik Ada būtų paukštis. Ar ji nuraudo? Kaip bebūtų, priartėjo jau susitvardžiusi.
– Sveikas, paukšti! Kaip tavo Dangus?
– Vanilė. O tu ir vėl iš Požemių?
– Aha. Man atrodo, jau tuoj surasiu.
Ivas jokiom paikom istorijom netikėjo. Čia ir dabar su hiperrealybe nesupainiosi. Danguje gali viską, jokie dėsningumai tau ne kliūtis, o Miesto sienos visvien yra sienos, kad ir ką vaizduotų jas dengiantis elektroninis popierius.
– Netiki? Kitą kartą leiskis kartu!
– Nepatinka man po žeme.
– Bijai! Bijai! Nors mums praverstų Danguje išlavėję navigaciniai tavo instinktai…
Pašaipūnė. Panašiai, kaip ir Ivas, po žeme ji laikė tikslų Miesto rūsių modelį. Praeities garbintojai tikėjo, kad mieste yra durys, pro kurias galėtum iš jo išeiti į kitą, dar labiau tikrą realybę. Tarsi šis nuobodus čia ir dabar būtų tik dar vienas hiperrealybės sluoksnis, iš kurio pabudęs jau būtum Tikras ir Visas Pats.
– Kodėl nusprendei, kad tos durys – Rusy?
– Nes tai logiška. Po žeme beveik niekam juk nepatinka.
– Manai Balsas įdėtų jas į Miesto modelį?
– Na, kol kas neradau jokių skirtumų.
Teisybė, juk ir Ivo Danguje atsikartojo naujasis Nepriklausomybės aikštėje netikėtai išdygęs Eifelio bokštas!
Susikibę rankomis jiedu žvaliai žingsniavo tikrojo Miesto aikštėmis. Ivas pasakojo apie tirpstantį bokšto metalą ir milijoną apvalių, beveik vienodų kniedžių. Ada klausėsi neatidžiai, juos trikdė ore pakibęs nevirtualus judviejų artumas, šilto svetimo delno prisilietimas čia ir dabar.
Išnėrę Nepriklausomybės aikštės kampe, jiedu stabtelėjo iš netikėtumo. Didelis! Ivas sąmoningai vengė įsijungti Balsą, koks gi skirtumas, koks tikrasis Eifelio bokšto aukštis. Ir kiek tiksliai yra štai šių aprūdijusių kniedžių.
Ada įrėmė galvą į nudažytą metalą. Susijaudinę abu užsimerkė. Neįprasta tamsa be jokio teksto. Tyla, tik Ivo šnopavimas jai virš peties. Šiluma nuo jo šono prasimušė net pro Marškinius.
– Ar žinai. Kai mane taip laikai apkabinęs.
– Lyg būtum Visa Pati? Ir Miestas ištirptų?
– Kas tau pasakė? Šelmis!
– Kai Balsas netrukdo, skaitau tavo mintis.
Ivas virpėjo, lyg būtų hiperrealybės treniruoklyje ką tik įveikęs dvigubą mirties kilpą. Turi būti kažkoks paaiškinimas. Juk tai ne dar viena banali Balso pateikta vizija?
Impulso pagautas jis nusitraukė nuo galvos Akinius, išsilukšteno ir iš Marškinių. Ada neatsimerkė, tik stipriau prisiglaudė ir apsikabino. Švelni oda vidinėje jos dilbio pusėje ėmė dilgčioti, lyg būtų įsielektrinusi.
– Palauk, čia yra durys.
– Ar jau būsi jas radusi?
– Kvailiuk, tai ne Tos. Paprasčiausiai maždaug čia ką tik ir landžiojau.
Ada susirado reikiamą Eifelio bokšto koloną. Kitaip, negu Požemiuose, Balsas neapibrėžė durų kontūro šviečiančiu stačiakampiu. Droviai dirstelėjusi Ivo pusėn ji nusitraukė nuo galvos ir nusviedė į šalį Akinius. Rankomis susiradusi slaptą sklendę, atvėrė duris.
Jiedu sustojo nedidelio kambarėlio viduryje. Pro užtamsintą langą skverbėsi vos įžiūrima prieblanda. Ivui sukosi galva, nebuvo pratęs prie tamsių uždarų patalpų. Ir kaip ji ištveria tuose savo Požemiuose?
– Koks jausmas čia vaikščioti? Tikriausiai eini ir per sienas?
– Tik kartais, kai visai paklystu. Tamsu, jauku.
Ivas buvo girdėjęs apie keistus praeities garbintojų ritualus. Romantikai. Pačiupinėjo šiltą audeklu aptrauktą sieną. Čia ir dabar per jokią sieną kiaurai nepereisi. Atsigręžęs nustėro.
– Eikš. Nebijok.
Ados siluetas masino, glotnios apvalios linijos, nei vieno stataus kampo. Ivas impulsyviai išsinėrė iš likusių drabužių, nusisegė Laikrodį, Žemėlapį, nusikabino Atmintį ir liko visiškai… jis pamiršo tą žodį, nors keliskart jau buvo jį girdėjęs.
– Neskubėk. Pasiduok Pačiam Sau.
– Ar galiu liesti?
– Iš lėto.
Tyla. Jokio teksto. Visai jokių žodžių. Tamsa. Matymas pirštais, lyg ši šilta forma būtų tikresnė už viską, ką gali regėti akimis. Nuoga, jis prisiminė. Įsikniaubė visu kūnu ir bučiavo, bučiavo.
Kūno žemėlapis, navigacija pliku delnu. Pašėlę suktukai. Smilkiniuose šniokščiantis vėjas. Virpulys. Šiluma. Kvapas. Ritmas, potvynių ir atoslūgių bangos. Lėtai vėstantys švelnūs suglebę kūnai.
– Ar jauti, Ivai? Dabar jau viskas mums bus kitaip.
– O ar tau tai buvo panašu į Požemį?
– Na taip. Bet tikriausiai buvo kartu ir Dangus? Juk skridau…
Ji susijuokė. Šiluma užliejo jo krūtinę. Ada ir Ivas. Lyg jie būtų vieninteliai tikri žmonės. Tikresni nei čia ir dabar. Patys visi. Žvilgtelėjo į grindyse pamestus Balso prietaisus.
– Ada, o iš kur atsiranda žmonės?
– Tikrai! Ir kodėl čia ir dabar visi daiktai krenta tik žemyn?
– Ir ar žemė tikrai yra apvali?
