Skaitiniai

2014-01-01
 

Konkursas „Miesto legenda“ – „Chimera“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Dirvinis Gailužis


CHIMERA


   – Mama, – timptelėjo už rankovės Andriukas, – matai ten? – parode jis pirštuku.
   – Matau, tai ką? – pasidomėjo mama.
   – Jis ėda žmones, – baugiai sumurmėjo vaikas. – Aš nenoriu ten eiti.
   – Nenusišnekėk, Andriuk, juk jau suaugęs…. vaikas esi. Pirmokui taip nedera kalbėt.
   – Ugnius sakė, kad jo sesuo matė! Vieną naktį, kai lijo…
   – Andriau, – greižtai nutraukė vaiką ji. – Patylėk gerai? Bent jau per savo krikštynas, nepaistyk nesąmonių.
   – Bet, mama, visa mokykla apie tai šneka!
   – Jei neužsičiaupsi, liksi nekrikštas, kaip tavo tėvas. Matai kuomi dabar tapo tavo tėvas?
   – Jis vadybininkas, o ką?
   – O tą, kad per savo vadybą net į tavo krikštynas neatėjo.
   – Bet aš nenoriu ten eiti, – baugiai sušnabždėjo Andriukas.
   – Eime, – nusišypsojo mama, nėra ko bijoti.



   – Adele,a girdi? – vadybininkas Tomas pasilenkė prie merginos, – A nori, duosiu tau nedraugavęs?
   – Atsiknisk, – pasipiktino ji. – Tu girtas kaip šliurė, eik geriau namo. Jau vėlu, tau laikas čiūčialiūlia.
   Tomas apsidairė. Vaizdas šiek tiek svyravo. Darbo vakarėlis su daug alkoholio ir atsipalaidavusiom bendradarbėm nebeatrodė toks mielas ir nuostabus. Jis norėjo į lovą. Jei ne į lovą, tai belekur, kur minkšta ir galima prigulti.
   – Adele, aš rimtai, – Tomas iškėlė nykštį – Tu liuks boba, jei norėsi gero sekso, skambink. Arba … na skambink, gerai… varau aš.
   – Iki, Tomai, būk atsargus, – sekretorė Adelė nusišypsojo kerinčia šypsena. Tiesa, neturėjo ji vieno priekinio danties, visiems sakydavo, kad gimė tokia. Kas ją čia besupaisys. Kvaila boba, nusprendė Tomas eidamas į lauką. Jam buvo trisdešimt dveji metai, lieknas, su kostiumu, jo nauja mazda puošė visą šį prišnerkštą Vilniaus senamiesčio kiemą! Čiūvui su tokia tačka turi belekas duot. Na ir kas, kad jis turi nesantuokinį sūnų? Jei jau žmogus turi sūnų, tai jau ne žmogus? Jau neduot jam reikia?
   – Po galais, –  nusikeikė Tomas, kai pamatė kieme svyruojančią savo naująją mazdą, dabar tai nepavairuosiu, – sumurmėjo, – teks rėpliot pėsčiom…
   Staiga jo niūrų monologą nutraukė šaižus balsas:
   – Tomazas, padaždi, varom kartu.
   Tai buvo Andrejus, skustagalvis gorila, itin plačiais pečiais, apasirengęs išeiginius treningus: juk vakarėlis, galėjai rengtis kaip nori. Jis buvo Tomo bendradarbis, bet pastarasis net nežinojo kokias pareigas Andrejus atlieka. Tikriausiai apsauginis.
   – Nu, davai, varom. Netoli gyveni?
   – Netoli, Pilies gatvej.
   – Heh, – nusišypsojo Tomas, – aš irgi.



   Pradėjo lyti. Bet du degtinės priplempę vyrukai į tai nekreipė dėmesio. Žingsniavo jiedu per Katedros aikštę, aplink nebuvo nė vienos gyvos dvasios. Pilies gatvė buvo visai nebetoli.
   – Klausyk, Tomazas, – pradėjo Andrejus, – tu žolės netyčia neturi?
   – Nerūkau išvis. Net žolės, – niūriai palingavo galvą pastarasis.
   – Ot šūdas! Taip dabar norėčiau kasiaką užtraukt.
   – Pakentėk, juk tuoj namai bus, galėsi atsirūkyt, – šyptelėjo Tomas. – dabar vistiek lyja, šūdą tu parūkytum.
   – Nu tu čia, bachūras, taikliai taikliai…
   – Po galais, – nusikeikė Tomas, – šiandien sūnaus krikštynas pražioplinau.
   – Bus tų krikštynų, – numojo ranka skustagalvis. – Fignia.
   – Aj, tikrai, fignia, – linktelėjo, – bus dar…


Ir staiga nutiko velniškai keistas dalykas. Tomas iš pradžių nieko nepastebėjo ir ėjo toliau. Galvoje teliko viena mintis – lova. Bet paėjęs dar keletą žingsnių suprato – Andrejaus šalia nebėra. “Ot dzūkas neraliuotas, batus rišas, ar ką?”, atsisukdamas mąstė Tomas. Bet ne. Ne batus Andrejus rišosi.


– Eina šikt! – riktelėjo Tomas išvydęs kas nutiko bičiuiliui. Pastarasis gulėjo ant žemės. Keliose vietose. Ranka šen, koja ten, o kruviną Andrejaus galvą, laikydamas viena ranka, graužė kažkoks didžulis padaras. Turbūt gardžiai čepsėjo, bet lietaus šniokštimas viską nustelbė. Triokšt, lūžo kaukolė, o ant žemės dribtelėjo rausvos smegenys. Būtybė pasilenkė, iškišo liežuvį, švelniai, lyg myliti mama, lyžtelėjo kraujo putą ant smegenų paviršiaus, o tada suleido dantis. Smegenų syvai susidedantys iš neuronų, aksonų ir kitokios bjaurasties varvėjo padaro smakru ir lašėjo ant žemės. Tomas netyčiomis nusistebėjo: toks tūpas tas Andrejus, o tiek daug smegenų turėjo!. Kaip jis būtų nustebęs, jei būtų sužinojęs, kad “tūpas Andrejus” buvo firmos, kurioje Tomas dirbo, savininkas. Turbūt labiau negu nustebo dabar, žvelgdamas į kažką, kas neturėtų egzistuoti išvis.
   Pabaisa ramiai, mėgaudamasi, net primerkusi akis, sučiaumojo savo kruviną delikatesą ir atsisuko į Tomą, kuris sustingęs iš baimės taip ir nepajudėjo iš vietos. Lėtais, nerangiais žingsniais patraukė žmogaus link. Rėpliojo keturiomis, keistai kažkaip, nerangiai. Tik dabar Tomas suprato: padaras buvo akmeninis. Ir tas gyvas akmuo, matyt, labai mėgo smegenis. Priėjo priepat. Apuostė. Lėtai iškišo savo ilgą liežuvį ir perbraukė juo žmogui per skruostą. Jei nebūtų taip smarkiai liję, Tomas, matyt, būtų pajutęs šiltą srovelę tekančią šlaunimis žemyn, susigeriančią į kojines…
   – Tu manęs čia nematei, gerai? Sutarėm? – staiga prabilo padaras ir kvėptelėjo Tomui į veidą.
   – Ss… su… sutarėm – išlemeno vadybininkas. Kojos neatlaikė ir jis šleptelėjo ant žemės.
   – Ko sėdi? – pasiteiravo pabaisa ir iššiepė savo kruvinus dantis. Tada labai įdėmiai pažvelgė į akis ir sužanabždėjo – Bėk.
   Tomas sunkiai pakilo ir ėmė bėgti. Vis greičiau ir greičiau. Bėgo, bėgo, tolyn tolyn… prabėgo savo namus, net nežvilgtelėjo į juos, tolyn tik tolyn nuo tos prakeiktos vietos. Kol pagaliau, netoli autobusų stoties, užkliuvo už šaligatvio bortelio ir griuvo. Prasiskėlė galvą, pasipylė kraujas. Tomas sunkiai alsavo. Bėgti, bėgti, bėgti! Jis pakilo, žengė dar pora žingsnių, vėl krito. Suurzgė. Pro lūpų kamputį pasipylė putos. Sudrebėjo. Nurimo.
   Įvykį mačiusi gražutė prostitutė iškvietė greitąją. Bet atvažiavę gydytojai nieko negalėjo padaryti: sustojo žmogaus širdis.



Sunkiai, labai sunkiai padaras lipo siena į viršų. Turėjo būti itin atsargus, kad nenukrapštytų tinko, nenubrėžtų apdailos. Kartais sustingęs apsižvalgydavo. Niekas, visiškai niekas neturėjo jo pastebėti. Naktis. Lietus. Ne, niekas ir nepastebės. Dar keli metrai ir bus viskas. Vargais negalais būtybė pagaliau užsropštė ant katedros stogo. Tada pakėlė sunkų, paauksuotą kryžių ir sustingo iškilminga poza. Ryte eis žmonės į pamaldas ir lenksis jam.


Forumo gija komentarams


Konkurso taisyklės



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0