Skaitiniai

2014-01-01
 

Konkursas „Miesto legenda“ – „Byla Nr. S-12-30“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Pagal:NEET


Byla Nr. S-12-30


 Nakties tylą perskrodė klyksmas. Tamsus šešėlis šmėstelėjo pro laiptinės langus ir ant gatvės grindinio išsitėškė kūnas.


 Policijos ekipažas prisistatė kaip įprasta – praėjus beveik pusvalandžiui po anoniminio skambučio. Tuo metu čia jau dirbo greitosios pagalbos personalas, bergždžiai mėginęs atgaivinti krituolį.


 Policininkai, užtrukę bemaž pusvalandį, nieko nepešė: liudininkai nesirodė, aplink nesibastė įtartini asmenys, o aukos tapatybės nustatyti nepavyko. Todėl, aptvėrė įvykio vietą, leido išvežti kūną ir netrukus po to išvyko patys. Pirminė versija – savižudybė.


 Sekančią dieną auka buvo atpažinta, kaip septyniolikmetė moksleivė A.V. Žinoma, jos tėvai pasipiktino menku policininkų darbu ir netrukus parašė skundą. Tuomet bylą perdavė kriminalistams, ką policininkai privalėjo padaryti iškarto.


 Tyrimą pavedė SSKA padaliniui, tiriančiam kitus panašius pastarųjų kelerių metų atvejus. Taip dar viena byla atsigulė mano stalčiuje.


 Iš pažiūros auka nieko neypatinga. Tėvai – sunkiai dirbantys viduriniosios klasės atstovai: motina akušerė, tėvas buhalteris. Moksleivė mokėsi gerai, prasižengimų neturėjo. Po pamokų lankė šokių būrelį.


 Apklausiau bendramokslius ir žinomus draugus. Visi kaip vienas tikino, kad mergina nepanašėjo į savižudę, buvo miela ir draugiška. Visgi, nuojauta kuždėjo, kad kažkas nutylima.


 Aplankius įvykio vietą paaiškėjo, kad daugiabučio laiptinė rakinama. Teko gerokai sugaišti, kol gavau spynos kodą. Pabandžiau ieškoti įvykio liudininkų. Pavyko prisibelsti tik į du butus, kurių viename gyveno neįgali ir beveik nevaikštanti moteris, o kitame – rusakalbis karo veteranas, nesileidęs į kalbas su „fašistu“. Nusprendžiau vakarop sugrįžti ir pamėginti dar sykį.


 Užlipęs ant stogo, ištyriau aplinką. Tolimiausiame kampe radau numestą kuprinę, greičiausiai priklausiusią aukai. Šalia mėtėsi keli alaus „bambaliai“. Patamsėjęs plastikas rodė, kad jie čia pragulėjo tikrai ilgiau už kuprinę.


  Stogo kraštas ties numanoma aukos stovėjimo vieta apsitrynę nebuvo, kas rodytų, jog buvo stumta per prievartą. Atidžiai apžiūrėjęs vietovę, daugiau nieko ypatingo nepastebėjau ir grįžau atgal į biurą.


 Ištyrus kuprinę, viduje rasta kelis sąsiuviniai, A.V. moksleivės pažymėjimas, tušinukų rinkinys, keli prastai atšviesti populiaraus galvosūkių žurnaliuko „Sudoku“ lapai, moteriškų reikmenų paketėlis, du prezervatyvai. Nieko, kas neįtiktų į tipišką šiuolaikinės paauglės kuprinės arsenalą.


 Po pietų pertraukos peržvelgiau kitas bylas, atkreipdamas dėmesį į aukų turėtus daiktus. Daug kur sutapo moteriški paketai, sąsiuviniai ir galvosūkių žurnalai. Paėmęs turėtus lapus, pasklaidžiau.


 Pusė galvosūkių buvo išspręsti. Paskutinysis nebaigtas. Jokių papildomų pastabų užrašyta nebuvo. Neturėdamas už ko užsikabinti, sėdau pildyti kitų, senai nebaigtų ataskaitų.


 Vakarop, su kolega Borislovu, eilinį sykį aplankėme vietas, kuriose būriuojasi jaunimas, priklausantis „emo“ judėjimui. Visada, kai tik įvyksta savižudybės, apsilankome pas juos – toks vyresnybės nurodymas.


 Niekaip nesuprantu, kodėl šiems jaunuoliams taip patinka vaizduoti pažeidžiamus, naudoti tamsų makiažą ir darkyti veidą auskarais. Galbūt toks grožio supratimas?


 Kaip ir tikėjomės, niekas aukos nepažino. Beliko paskutinis dienos darbas – dar sykį aplankyti daugiabutį ir pamėginti prakalbinti įvykio liudytojus, jei tokių yra.


 Mums pasisekė – prie įėjimo į laiptinę sutikome ilgametį daugiabučio gyventoją, patikinusį, jog niekada nematė šios merginos, nors pažįsta beveik visus kaimynus ir jų draugus. Pasak jo, tą naktį pastate nebuvo ir jokių pasilinksminimų.


 Kiti gyventojai, sutikę kalbėti, patvirtino pirmojo žodžius. Taigi, tyrimas atsidūrė akligatvyje.



 Prie šios bylos sugrįžau tik po kelių savaičių, tirdamas panašią savižudybę. Vienintelė jungtis tarp šių bylų buvo moteriški paketai. Kolega pasiūlė mintį, kad merginos rinkdavosi tuos pačius paketus, susibūrė į slaptą savižudžių sektą ir dabar aktyviai vykdė savo veiklą. Tada pasijuokėme, nepatikėję tokiu dalyku.


 Po kelių dienų byla buvo oficialiai užbaigta. Vadovybė pareiškė, kad tai – spontaniška savižudybė, galbūt nulemta slaptos nelaimingos meilės. Buvau apdovanotas savaite nemokamų atostogų. Sakyčiau ne apdovanojimas, o tiesiog taupymas. Bet pailsėti mėgstu.


 Sesuo pasiūlė paskaityti knygą „skaičiai nulems ateitį“. Čia teigiama, kad visą žmogaus gyvenimą lemią skaičiai: data, kada gimei, gali parodyti kada mirsi. Netikiu šiomis nesąmonėmis.


 Trečiadienio vakarą per televiziją rodė kažkokį naują fantastinį serialą „skaičiai“. Čia vyrukas teigė, kad pagal numerėlius galima susekti žudikus maniakus.


 Bežiūrint kilo neįtikėtina mintis. Tokia fantastiškai beprotiška, jog neleido užmigti gerą gabalą nakties.


 Kitą rytą paskambinau mokyklos laikų bičiuliui Giedriui, dabar dirbančiame universitete, matematinės psichologijos katedroje. Ką ten katedra, viso labo trys pamišėliai, bandantys apskaičiuoti tokius dalykus, kaip Majų kalendoriaus pabaigos datos tikslumas atominiame vienete. Bent pats taip sakė per vieną iš klasės susitikimų.


 Pirmas klausimas buvo, kodėl man parūpo skaičiai? Papasakojau apie matytą serialą ir skaitytą knygą. Klasiokas prisijuokė, išvadines visą tai mokslinėmis nesąmonėmis. Paskui surimtėjo, ir bendrais bruožais paaiškino, kad skaičiai negali nieko nulemti, viską lemia žmogaus tikėjimas jais.


 Papasakojau jam apie savižudybių bangą. Klausėsi susidomėjęs, skeptiškai atsiliepdamas apie mano veiklą ir teoriją apie paketus. Teko įtikinėti, jog tai pokštas. Dar kiek pasikalbėję, išsiskyrėme.



 Maždaug po savaitės sulaukiau skambučio iš Giedriaus žmonos. Prašė atvykti į ligoninę.
 Vietoje sužinojau, kad vidury nakties bičiulis netikėtai atsikėlė, priėjo prie lango ir, atidaręs, iššoko lauk. Visa laimė, kad gyveno antrame aukšte, todėl atsipirko tik lūžusia koja ir siaubingu išgąsčiu. Gydytojai sakė, kad persidirbo, žmona – jog tai lunatizmo priepuolis. Giedrius nebuvo toks užtikrintas.


 Po paskutiniojo mūsų susitikimo, jis praleido gerą pusdienį internete, ieškodamas panašių nutikimų kitose šalyse. „Sudomino nauji skaičiai“, kaip pats sakė.


 Viename forume rusų kalba aptiko diskusiją apie pragaištingas skaičių formules. Vienas iš diskutavusiųjų teigė, jog mažai žinomame Rusijos universitete mokslininkas atrado skaičių kombinaciją, galinčią priversti nesąmoningai dainuoti net ir pačią nekenčiamiausią estrados dainą.  


 Giedriui pavyko atkapstyti ir perskaityti trumputį, nei tvirtais moksliniais apskaičiavimais, nei bandymais neparemtą to mokslininko straipsnį, kuriame teigta, jog kiekvieną žmogų galima užvaldyti, pritaikant individualią skaičių kombinaciją.


 Gal būtų ir ištrynęs dokumentą, jei ne viena sudominusi detalė – patį straipsnio autorių įkvėpė japonų mokslininko eksperimentai, atlikti su specialia kompiuterio programa.


 Susipažinti su eksperimento duomenimis nepavyko. Visos nuorodos buvo panaikintos, o mokslininko pavardės nerado net tarpuniversitetinė vidine paieškos programa. Visgi, bendramokslį taip sudomino šis mįslingas darbas, kad kitas penketą dienų praleido benaršydamas tinkle.


 Pasak Giedriaus, kruvinas darbas atsipirko. Per didžiausius vargus, pavyko sužinoti, kad dėl persidirbimo japonas atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Mokslininko vadovybė nusprendė pašalinti visus projekto duomenis, kad šis nutikimas nesugadintų įstaigos reputacijos.


 Baigęs pasakojimą, Giedrius kurį laiką tylėjo. Buvau sužavėtas jo darbu, nors ir nemačiau prasmės. Žinoma, neištvėriau nepaklausęs, kaip gi šis galvočius išsidrėbė pro buto langą. O tada jau prasidėjo mistika.


 Po šių dienų ieškojimo, moksladraugis nusprendė jog pakankamai iššvaistė laiko ir grįžo prie įprasto darbo. Bet jo pastangos neliko nepastebėtos.


 Sekančią dieną į elektroninį paštą atkeliavo laiškas, vienas tokių „persiųsk kitiems trisdešimtis kopijų ir pasijusi laimingas“. Adresantas buvo kažkoks turgaevas, naudojęs brazilišką pašto sistemą.


 Laiškas skyrėsi nuo įprastinių tuo, kad buvo parašytas net trimis kalbomis, bet nei viena labiausiai naudojama, – japonu hieroglifais, rusiška kirilica ir arabiškai.


 Laiškelyje tebuvo keli sakiniai: „Metu tau iššūkį. Jeigu įveiksi mano kūrinį, tuomet atsakysiu į bet kokį rūpimą klausimą, kad ir koks sudėtingas jis būtų. Bet perspėju, jog niekas kitas, išskyrus tave, šios užduoties neįveiks. Vos pradėjęs, negalėsi sustoti, o jeigu nesugebėsi, tuomet tavo siela amžiams paklus man“.  Prie laiško buvo prisegtas dokumentas.  


 Šioje pasakojimo vietoje Giedrius parodė ranka į rakinamą aplanką, gulintį ant spintelės prie lovos. Viduje radau penkis standartinio formato, suterliotus ir prirašinėtus lapus su galvosūkiu „sudoku“.


 Moksladraugis šyptelėjo, suprasdamas ką galvoju. Atskleidė, jog „šis velnio sutvėrimas“ taip įtraukė, kad beveik be miego praleido tris paras spręsdamas ir nepajėgdamas išmesti iš galvos, nors paprastai užtrukdavo vos valandą net ir pačiam sudėtingiausiam kryžiažodžiui.


 Galop, siaubingai pavargęs, nuėjo miegoti. Pabudo nuo skausmo kojoje ir suprato, kad yra lauke, o kažkur aukštybėse rėkia žmona…


 Sėdėjom. Tylėjom. Paskui atsisveikinau, grįžau į darbą. Ir toliau tylėjau, užknisdamas bendradarbius. Tyloje varčiau moksleivės turėtą galvosūkį, lyginau su Giedriaus. Ir nors jie nesutapo, mintyse sukosi daugybė klausimų: ar jis susijęs su bičiulio pasakojimu? Kas buvo to laiško siuntėjas? Kas sukūrė tokį galvosūkį, jog net mano mokytasis bičiulis nepajėgė išspręsti? Ar turėjo jis įtakos Giedriaus naktiniam poelgiui?


 Besižudantys ir paaugliai, ir išsilavinę, dažnai užtikrintą ateitį turintys suaugusieji; atsisveikinimo laiškų nebuvimas, lyg paskutinis pasirinkimas būtų spontaniškas – viskas darėsi panašu į mistiką, o atsakymas, rodės, ranka pasiekiamas. Deja, ne toks, kokio man reikėjo.


 Esu kriminalistas – tyrėjas, privalau remtis tik užtikrintais faktais. Bet šis nutikimas smarkiai kirtosi su tiriamomis bylomis. Suprantama, net bandymas susieti savižudybes su internete keliaujančiu galvosūkių, pasibaigtu kartu su mano karjera. Oficialioji versija juk labiau įtikinama.


 Visgi, vienas dalykas neduoda ramybės iki šiol – tą sykį, kai kalbėjausi su moksleivės draugais, jaučiau kad kažkas nutylima, o vis augantis keistų savižudybių skaičius nejučia piršo mintį, kad laiškai, panašūs į Giedriui siųstą, gali atkeliauti pas bet ką. Smalsumas gali pražudyti bet ką, todėl belieka tikėtis, kad visa tai tėra sutapimas.


Forumo gija komentarams


Konkurso taisyklės 



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0