Tai štai kokie jūs – šiaurės Raganiai…
Pagaliau, sulaukėm… “Lietuvos” salėje pusė veidų pažįstamų, o iš ekrano įtemptai dėbteli irgi jau ne kartą matytas blondinas, tiesa, tik įvairiuose kadruose, iškastuose iš Interneto gelmių. Taip, tai Raganius, didžiojo Sapkowskio epo herojus! Nusidriekia šiaurietiški peizažai, grožiu gal ir neprilygstantys Naujajai Zelandijai, bet daug artimesni Vidurio Europiečio širdžiai. Tvirčiau suspaudi kėdės ranktūrius, dar ir dar kartą liepdamas sau nesidžiaugti, kad viskas kol kas atrodo gražiai, juk žinai pagal girdėtas nuomones – tokio požiūrio gali prireikti…
Ir iš tiesų – netrukus randasi noras pasmaugti scenaristą, kuris negailestingai griebia žiūrovą už pakarpos ir, net nepasiaiškinęs, skaitė ar neskaitė jis Geralto nuotykių epopėją, švysteli žiūrovą į Raganiaus pasaulį be jokių paaiškinimų ar įžangų. Kartu su pirmosiomis baidyklėmis tenka ir pakikenti į kumštį – taip, dabar aišku, kodėl Holivudo režisieriai turi nuosavas specialiųjų efektų kompanijas kaip “WETA digital” ir “Industrial Light and Magic”, nes lenkiškos pabaisos primena lenkų herbo erelį, liaudiškai vadinamą “Lenkijos višta” arba rusų pasakas, kokias rodydavo per “V gostiax u skazki”. Sulauki ir nuogos Jennifer, kuri, tenka pastebėti, kiek skiriasi nuo asmeninių vizijų, tik labai jau jos (netgi aprengtos), mažai, o dar tas žeminančiai banalus kadro lėtinimas, kai Geraltas stebeilijasi, tarsi pirmąsyk pamatęs, tik “R” raidės kampe ir betrūksta… Kramtai lūpas, kai regi, kad vienas po kito beviltiškai kapojami blizgantys Sapkovkiški epizodai, iš kurių psichologizmo telieka gailios užuominos. Toloka iki tobulybės, tikrai toloka.
Ir vis dėlto – ne viskas taip jau blogai. Pavyzdžiui, netrūksta rubensiškų formų moterų ir jų grožybių, tikrai, tai ne mūsų manekenių – pakabų era. Per vargą, bet visgi išsaugomi kai kurie puikūs momentai – pvz., Geralto kvietimas į dvikovą ir pati dvikova, kai riteris pats susižeidžia savo kardu, na, ir Raganiaus dėstoma litanija, kodėl reikia nežudyti slibinų, menkai primena žaliųjų manifestus, skamba gana įtikinamai ir nuoširdžiai. Geraltas ir jo atlikėjas Michal Zebrowski – aukščiausia klasė! Labai geras ir tikslus įvaizdis, neprofesionalo akimis – puiki ir vaidyba, tikrai sunku sugalvoti bent vieną priekaištą, ypač dar prisiminus jo nedėkingą vaidmenį “Pone Tade”. Patiko ir kovų scenos – pirmiausia, žaidimai su Raganiaus akimis, antra – neperkrautos ir gana realistiškos: tai ne kalniečių penkiolikaminutiniai pasikapojimai, o kova iki pirmos klaidos… Pavykęs ir Vėdrynas – ne, jis niekuo neprimena gražuolio puselfio, bet mėgstantį vynelį bardą – labai labai: svajingos paplaukusios akys, duslus balsas. Beje, geras ir garso takelis! Ypač instrumentinė dalis – tiesiog puikumėlis! Pagaliau, ne toks jau blogas ir tolimesnis scenaristo darbas, kai mėginama pavienius apsakymus, pagal kuriuos buvo statytas filmas, rišti į vientisą siužetą (vadinasi, galima išimti šį poną iš kilpos)…
Žodžiu, pirmąjį pusvalandį mėgini gaudytis – kas prigalvota, kas neparodyta, kada koks šuolis, tolimesnė filmo dalis jau šiek tiek tolygesnė ir ima rastis kažkas panašaus į siužetą. Bet siaubingas juostos fragmentiškumas ir kapotumas bado akis su kiekvienu epizodu. Kas tai? “Kas yra kas” Raganiuje? Geralto ir jo draugų fotoalbumas? Norėjome parodyti daug, o išėjo kaip visada? Velniai rautų, kas per grybas režisierius, kodėl gi jis nepadarė serialo, kas gi žiūrėtų šitą betvarkę, jeigu tai nebūtų Sapkowskio ekranizacija?! Ši mintis ir neapleidžia iki seanso pabaigos.
O tada… Tada nutinka pažadėtas susitikimas su pačiu Raganiumi – aktoriumi Michal Zebrowski. Viena iš pirmųjų žinių – filmas sumontuotas pagal 12 serijų serialo medžiagą! Še tau, boba, devintinės, vat ir viskas pasidaro aišku, ramiau ir maloniau. Tiesa, tikėtis, kad Lietuvą šis serialas pasieks greitai – neverta, bet kad lauksim – tikrai… Viena serialo serija bus skirta vienam Geralto nuotykiui, aktorius užtikrino, kad liks jame ir psichologizavimo, ir kito Sapkowskiško grožio, nors ir bus daug ko, ką prikūrė scenaristai: pvz., parodytas Geralto tapsmas Raganiumi (filme tebuvo užuominos įvadiniuose kadruose). Žodžiu, pasirodo, kad šiandien skaitėme santrauką, pritaikytą masėms, o ne pačią knygą… Be to, statistikos mėgėjai išsiaiškino, kad filmavimas vyko 104 dienas, kad visose fechtavimosi scenose aktorius vaidino pats, kad sunkiausia scena, kurioje teko vaidinti su 30 kg sveriančiais šarvais, buvo vaidinama kasyklose 30 laipsnių karštyje (filme jos nėra), o Cintros pilis – tai kažkada lietuvių imtas (bet nepaimtas) Marienburgas! Paklaustas, ar Michal pats skaitė “Raganių”, pastarasis iš karto atsakė, kad jis mėgsta labiau tradicinę literatūrą, nors Lenkijoje pilna išprotėjusių Sapkowskio fanų, tačiau pirmąsias knygas (“Paskutinis noras” ir “Lemties kalavijas”) jis skaitęs, o ar skaitęs toliau, taip ir liko neaišku (nors serialo siužetas, panašu, neišeis už šių novelių romanų ribų, išskyrus priešistorę). Taigi, dar ne pats blogiausias variantas nusimato, bent jau tuo norėtųsi tikėti.
Na, o visas vakaras baigėsi ilga eile prie autografų, kai aktorius, beveik nepakeldamas akių, vis mygė ir mygė tušinuką, niekuo net neprimenantis išdidžiojo Geralto iš Rivijos.
Antimatuoklis, 2002 04 29
P.S. O ką jūs manote? Pareikškite nuomonę diskusijose!
