“Lara Croft: Tomb Raider” spindesys ir skurdas
 |
Ką antimatuosime šįsyk? Ogi, kaip jau ir aišku iš pavadinimo, ekranus netrukus (rugpjūčio 28 d.) užgriūsiančią “Lara Croft: Tomb Raider”. Tiesa, tas pats pavadinimas iš karto ir liūdnai nuteikia – ir vėl bandymas ekranizuoti kompiuterinį žaidimą? Juk matėm “Mortal Combat”, “Super Mario Bros.” nesėkmes, ar galės būti kitaip?
Žinau, kad kai kas šį filmą jau žiūrėjo per kompiuterį arba piratinėje vaizdajuostėje, žinau, kad daugelis juo nusivylė. Bet man teko laimė – pamatyti jį normaliame ekrane. Ir vėl tenka teigti: nieko keisto, kad nusivylėte, nes vienintelis šansas nenusivilti buvo didelis ekranas – ir šįsyk ypatingai privalomas.
Tad pirmiausia apie tuos gero trupinius, kurių yra šiame kinožaidime. Pirma, aukščiausio lygio spec-efektūra. “Mumijos sugrįžimas” sėda į gilią duobę, jeigu nepasakyti grubiau. Aišku, tai ne “Matricos” novatoriškumas, tačiau efektai itin kokybiški ir įtikinantys. Antra, Angelina Jolie. Apie ją galima kalbėti ką tik nori, pvz., kad jos lūpos tinkamos tik vienam užsiėmimui, kad Laros Croft megakrūtys ant jos dailaus kūno yra košmaras a la Pamela Anderson, tačiau tenka pripažinti, kad aktorė ji talentinga (visgi “Oskaro” premija už “Merginą su trūkumais”) – savo herojės sukūrimą ji atlieka su visa energija ir žavesiu. Trečia, stilius. Oi daug laiko sugaišo dizaineriai, kurdami Laros kostiumus, sukneles, paltus – ir ne veltui. Ketvirta, angliško šarmo liokajus ir daužtas kompiuteristas – stereotipai, bet visgi pagyvinantys veiksmą. Na, ir kai kurios, nepabijosiu žodžio, nuostabios scenos – pvz., Laros treniruotė namų palubėje, pakibus ant guminių lynų – vat kam reikia didelio ekrano! Paskutinis pliusas turėtų būti priskiriamas geram garso takeliui – įsivaizduokite, jame vietos surado net klasika!
Tačiau… Filmas geras tol, kol drybsai kėdėje atsipalaidavęs ir grožiesi vaizdu, bet jeigu pamėgini vėliau apie jį pagalvoti… Siužetas be jokių posūkių – tiesus tarsi lynas, nuspėjamas, aiškus, primityvus ir kažkaip keistai nepabaigtas, be to, 2/3 jo prabėga Laros namuose. Po to, kai Lara pagaliau iškeliauja į “egzotiškas vietas”, apie kurias klykia anotacijos, o iš tiesų į du papildomus filmavimo paviljonus, imituojančius Kambodžą ir tolimąjį Sibirą, netikėtai užgriūva filmo pabaiga. Kadangi siužetas nevykęs, tad netenka stebėtis, jog ir veikėjų charakteriai visiškai neišplėtoti – dar gerai, kad kai kurie veikėjai atlieka bent po vieną jiems nebūdingą veiksmą (pvz., solidus liokajus užsivelka neperšaunamą liemenę ir pasidarbuoja vinčesteriu). Nenustebina ir “blogiečiai”: pagrindinis iš jų, be abejo, teisininkas, stilingas, kalbus, bet iš esmės nuobodus, visi kiti – epizodiški, primityvūs ir neįdomūs. Apie kokį nors filmo suderinimą su istorinėmis žiniomis ir netgi su atitinkamomis regionų dievybėmis net kalbėti neįmanoma (šešiarankis Brahmanas (t.y. Indijos dievybė) Kambodžos šventykloje į visas šešias letenas nutvėrusi kalavijus! – žinovus šokas ištiktų…), o kur dar vietiniai gyventojai, tarsi Talibano niekšai nugriaunantys Budos skulptūrą, slepiančią įėjimą į slaptą šventyklą? Et, minusus galima būti rankioti tiesiog scena po scenos, bet vargu ar verta.
Taigi, kaip matote, įspūdis labai, labai nevienodas. Reziumuojant galima pasakyti, kad “Tomb Raider” tikrai sugeba prikaustyti žiūrovą prie ekrano (vis dėlto, per visą filmą į laikrodį žiūrėjau vos vieną kartą, nuobodžiauti beveik neteko). Kitaip tariant, techniškai filmas “sukaltas” gerai – gražiai šaudo, gaudo, skraido, muša, tad jeigu išjungi mąstymą – pramoga nebloga ir netgi visai malonu pasižiūrėti. O gal man taip pasirodė dėl to, kad ėjau tikėdamasis daug, daug blogesnio varianto, pvz., kažko panašaus į “X-men”… Bet dar kartą pabrėžiu – jam žiūrėti didelis ekranas būtinas, kitaip bus labai, labai blogai. Beveik kaip pagrindiniam blogiečiui…
Antimatuoklis, 2001 07 24
