Filmai

2002-01-20
 

Kinas: Lotr by magyar

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Ši recenzija nepadarytų gėdos netgi profesionaliam leidiniui…


 Mûðis prie Balino kapo“…storos knygos su smulkiomis detalėmis,
žemėlapiais, kalbos ir istorijos gidais tapo
geismo objektu mažiems berniukams, septyniasdešimtųjų
studentams, įvairiausio plauko “pūtikams” ir metalistams.”
ORE, 2001 m. Nr.11-12



Štai, pagaliau mūsų aistra ir vėl buvo numalšinta. Metų kino įvykis? Taip, greičiausiai. Metų kino filmas? Vis tiktai, ne. Metų fantastinis kino filmas? Čia jau panašiau į tiesą.
Neabejotina yra viena: Peteris Jacksonas ėmėsi kamikadzės pareigų ir atliko žygdarbį. Padarė tai, apie ką taip ilgai buvo šnekama, kaip apie neįmanomą. Netgi prieš trejus metus, kai New Line Cinema paskelbė apie būsimos trilogijos kūrimą, šis sumanymas skambėjo pakankamai fantastiškai. Netgi dabar sunku patikėti rezultatu.
Filmai kaip “Žiedų valdovas” turi uždirbti pinigus. To reikalauja ~300 milijonų biudžetas ir žiaurūs rinkos dėsniai. Be to, “Žiedų valdovas” turi būti toks sėkmingas, kad žmonės ateitų pažiūrėti ir abiejų jo tęsinių, ir galbūt ne vieną kartą, o kur dar plėšrūs, kiekvieną režisieriaus žingsnį sekantys pamišę Tolkien`o fanai. Tačiau P.Jackson”as – populistas, tikras mainstream`o virtuozas. “Žiedų valdovas” – tai idealaus popso kompromisas visiems. Jackson`as ne tik pastatė filmą, tapsiantį puikia pramoga ir uždirbsiantį milijonus, ne tik sugebėjo įtikti fanams, pasiruošusiems įminti režisieriaus veidą į purvą už mažiausią savivaliavimą, bet ir sugebėjo sušildyti kritikų širdis, vien tik išlaikydamas kartelę reikiamame lygyje ir nepaslysdamas elementariose vietose. Tiesa, Vakarų kritikai – tikri ištižėliai, tik blankus šešėlis to pagrindinio personažo, kurį buvo galima išvysti animaciniame seriale “The Critic”. Va ir apsiseilėjo iš karto. Čia jums ne lietuviška kino kritika, kuri jau spėjo kaip reikiant apmalt “Žiedų valdovui” šonkaulius, garsiai paskelbusi, jog nejaučia jokių sentimentų serui J.R.R.Tolkien`ui ir fantasy žanrui. Teisybė, čia vėl kraštutinumas, nes lietuvių kritikai, kaip žinia, simptomuoja priekabiai reikalaujančiu požiūriu į viską, kame nerasi elitinio meno apraiškų.
Taigi, koks vis tiktai tas “Žiedų valdovas”, nepuolant į jokius kraštutinumus?
Nepradėsiu čia paeiliui ir detaliai vardinti visų personažų charakteristikų, tiek to, – palikim šį darbą išprotėjusiems tolkinistams. Personažai išties geri.
Visi nykščiai į viršų žmonių ir hobitų vaidmenų atlikėjams – Gendalfui, kuris yra geras kaip niekas kitas ir Frodo, kuris atrodo taip gerai, jog net nereikia per daug stengtis vaidinant; Aragornui – kuriam pro tris dienas neskustą apžėlimą šykščiai prasimuša atšiaurūs savotiško taurumo bruožai ir Boromirui, kurio taurus veidas slepia nepakankamai stiprią valią (mano Nr.1 herojus knygoje ir filme. Gaila, kad miršta taip greitai, bet, kita vertus, kaip sako roko žvaigždės: “Live fast, die young”. Jis čia ryškiausias. Kartu su Gendalfu).
Minusas kitų parahumanoidinių personažų įkūnytojams: matyt, neužtenka vien tik ciniškai primerktų akyčių ar lengvai arogantiškos laikysenos, kad iš žmogaus virstum elfu. Neužtenka ir formalių užsispyrusio, beatodairiško išdidumo frazių, kad įtikintum, jog esi nykštukas. Šiose specializacijose vizualinė išorė lenkia vidinę išraišką. Galbūt reikėtų šiuos minusus nurašyti į režisieriaus daržą. Galbūt aktoriams paprasčiausiai pritrūko laiko. O gal ir ne. Tas pats laikas parodys…
Skaitant fanų atsiliepimus, komentarus, recenzijas susidarė įpūdis, kad žmonės kalba ne apie patį filmą kaipo tokį, o apie tai, kas jiems patiko viename ar kitame veikėjo poelgyje, išvaizdoje, kas atitiko ar neatitiko ekranizacijos objektą ir pan. Toks jausmas, tarsi vieną po kitos skaitytum knygos recenziją ne apie pačią knygą, o apie jos iliustracijas. Iš tikrųjų, filmo pobūdis daugiau iliustracinis, todėl ir primena greičiau priedą romanui, lyg kokį videoklipą dainai, nei savarankišką kūrinį.
Jeigu prisimintume 1978-ųjų R.Bakshi animacinę Tolkieno ekranizaciją, ji buvo žymiai originalesnė, nors savo atmosfera ji labiau priminė literatūrinį pirmtaką. Niūrokų spalvų nuotaika puikiai atitiko nerimastingą “Žiedų valdovo” toną. Be to, animacinis filmas – nepalyginamai meniškesnis. Tuo tarpu naujasis filmas lieka, viso labo, gražiu, efektingu paveiksliuku.
Jeigu būti sąžiningu iki galo… nejaučiame, kaip visi įvykiai emociškai veikia Frodą ir koreguoja jo elgesį ir apsisprendimus, pažadina galingą valią mažame žmogutyje. Nesimato herojaus genezės. Filmas žiūrimas su tokia mintim, jog maždaug taip viskas ir turi būti, “o ko tu dar tikėjaisi, naivusis Frodai”. Nors matome ekrane Frodo apsisprendimą, tačiau ryšys tarp jo ir jį išprovokuojančių įvykių – labai paviršutiniškas.
Filmas neprarado Tolkien`o epui būdingų egzistencialistinės filosofijos idėjų, bet panašu, jog jos kažkaip nudreifavo į antrą planą. Pirmajame gi matome anturažą ir tikrai gerai užsuktą intrigą, būdingą veiksmo filmams.
Taip pat, regis, autoritetingas J.R.R.Tolkien`o šešėlis, jo garbintojų armijos kritiškas nusiteikimas bei nepaliaujamas spaudimas padarė savo, ir režisieriui greičiausiai teko atsisakyti dalies savo kūrybiškumo, savojo individualumo. Tai ypač jaučiasi nedažnose komiškose scenose. Humoras yra silpniausia “Žiedų valdovo” sritis. Žinoma, “Žiedų valdovas”- tai ne ta teritorija, kur humoras turi kažkaip ypatingai reikštis. Vis tik filmo bajeriai pernelyg standartiški, šabloniški, skirti plačiajai holivudinei publikai ir tai į akis krito ne man vienam. Ypač tie du vaikščiojantys comic relief`ai – Meris ir Pipinas.
Bet P.Jackson`as pasiliko sau tuos mažyčius, paties išgalvotus gyvenimo malonumus: savotišką repliką, adresuotą filmui “Predator” – išgalvotą Lurtz`o personą (ir labai efektingą jo mirtį), balansavimą ant griūvančių laiptų (tikras ironijos geluonis, nutaikytas į fantasy žanro superherojizmus), “zombišką” Bilbo protrūkį po ilgos žiedo abstinencijos (gal taip P.Jackson`ui pasireiškia “Braindead” abstinencija) ir t.t. Nuoširdžiausią, nors ir vos pastebimą šypsenėlę, sukelia epizodas prie sveikstančio Frodo lovos Elrondo namuose, kuomet Gendalfas pažadinamas iš užmaršties prisiminimuose.
Pagrindinės “Žiedų valdovo” patrauklumo paslaptys, žinoma, slypi esminiame fantasy žanro postamente – tai didingumu dvelkianti istorija vardan istorijos ir jos variklis – kvapą gniaužiantis nuotykis. Čia jau P.Jackson`as atleidžia visas vadžias ir įspūdį sustiprina iki maksimumo, sąmoningai perdėdamas, išpūsdamas, hiperbolizuodamas visus įmanomus aukščiau minėto “postamento” archetipus (juodas juodas Priešo įvaizdis, net sienomis tekančios goblinų jūros Morijoje, žandikaulį išnarinantys sitescape`ai akims ganyti ir t.t.). Visas tas impresyvumas, ypač vietoje nenustygstantys vaizdo perdavimo rakursai, ir žavi, ir kartais net erzina, tačiau to dėka buvo atrasta ir begalė gražių, plastiškų vizualinių sprendimų (labai įstrigo ta tylios įtampos pilna scena, kai kamera laukais pasiveja ant žirgo lekiančius Arwen su Frodu). Kamera “Žiedų valdove” – tarsi vertėjas, kuris visą literatūrinį knygos epiškumą perteikia vizualiai. Na, gal kiek tiesmukai, tačiau visiškai pagrįstai. Juk turi žiūrovo akys aprėpti tą monumentalumą, vaizdo turtingumą, sodrumą, detalumą. Ir tam reikia visų 360 laipsnių akiračio. Be to, kameros skrydžiai parodo ne tik užmojį ir didybę, bet taip pat sukuria įtampą, didina dramatiškumą.
O paspoksoti tikrai rasite į ką. Filmas “Žiedų valdovas” – tai jau ne odė mažam, paprastam žmogučiui, atlikusiam didelį žygdarbį, tai odė daugybei kūrybingų ir nagingų žmonių: dailininkams, dailidėms, kompiuterinės grafikos specialistams, kaskadininkams. Kai akys žiūri ir negali atsistebėti ties kiekviena detale, mintyse nejučiom prabėga tos nesuskaičiuojamos kruopštaus ir nuoseklaus darbo valandos. Viskas apmąstyta, mintyse prasukta ir daugybę kartų išbandyta. Dekoracijos, scenografija ir Naujosios Zelandijos peizažai šalia kitų herojų gauna vieną iš pagrindinių personažų vaidmenų.
“7 meno dienos”, tik pasirodžius filmui, “Žiedų valdovą” apibūdino kaip visišką eklektiką. Tokiame teigime tiesos yra (tik pagalvokite, filmas apie viduramžišką epochą su martial art`inių juostų montažu). Tačiau vadinti fantasy filmą eklektišku kartu ir nelogiška. Nors scenografija filme tiesiog lūžta istorinio stiliaus ir ypač pseudogotikinės architektūros bei interjero detalėmis, bet juk visa tai naudojama visai kitame kontekste. Rimtai prikibti galima nebent prie filmo pradžios, kur Gendalfas, atvykęs į Šyrą, tuo pačiu iš viduramžiško pasaulio patenka visai į kitą epochą.
Pati scenografija, žinoma, galėjo būti šiek tiek purvinesnė, suodinesnė, grubesnė, ne tokia “išcackinta”, su atsitiktinai praslydusiom detalėm (ne su automobiliais, aišku, jeigu taip buvo iš tikrųjų. Savo akimis tuo įsitikinti neteko. Ir ne su tokia siaubinga 3D grafika, kai Legolasas užbėga troliui ant sprando). Dabar ji kiek steriloka ir kartais gali pasirodyti, jog žiūri itin prabangų televizinį projektą.
Gal kiek pritrūko smarvės pačioje filmo pabaigoje. Norėtųsi, jog finalas būtų labiau dramatiškesnis (ypač savo apšvietimu), kad neviltimi būtų persunktas kiekvienas kadras. Juk tai momentas juostoje, kurį būtų galima vadinti aukščiausiu virimo tašku: kai pradeda byrėti Žiedo brolija, kai tikrovė vis labiau keičiasi, juodėja. Tai esminė kryžkelė visiems herojams, o ypač Frodui, todėl čia ypač norėtųsi kažko daugiau siurrealaus, gal net truputį abstraktaus.
Ir pabaigai. “Žiedų valdovas” – tikras reginys pašvęstiesiems, dauguma gegų ir citatų čia tikslingai nukreipta į auditoriją, kurią sudaro kardo ir magijos kelio išpažintojai, storų knygų graužikai, figūrėlių stumdytojai ir kauliukų mėtytojai. Turiu galvoje amžinąją elf vs. dwarf nesantaiką, lengvus Legolas`o žingsnius per sniego plutą, nerealiu, tačiau tipišku elfams greičiu iš lanko leidžiamas strėles ir etc. Daug kam tai galbūt sukėlė nuostabą, tačiau buvo ir tokių, kurie kompetetingumo ir pritarimo kupinais veidais linksėjo ir galvojo: “o, viskas teisingai, maždaug taip ir turi būti”. Gerai būtų, kad filmas neliktų kulto objektu vien tik fantastų ar Tolkieno kūrybos mėgėjų tarpe. Juk nežiūrint trūkumų, tai tas filmas, kurio taip laukta, tiek vilčių sudėta, tiek daug reikalauta. Galų gale, nežiūrint trūkumų, mes gavome tai, ko ir tikimės, eidami į panašų filmą – pramogą. Ir ši pramoga – ne iš tų, kurios lengvai nuskęsta užmaršty. Be to, ji ir tęsis ilgai, laukia dar du filmai. Todėl, kad ir kaip tiktų dar pabambėti, tenka atleisti tas nuodėmes, pamiršti KO filme trūksta, KO galėjo būti daugiau, KAS buvo ne taip, kaip norėtųsi. Ir eiti žiūrėti dar kartą – mėgautis ir stebėtis tuo, kas yra. Rezultatas tikrai neblogas. Yra ten ir žibantys urvai, ir šuoliuojantys raiteliai, ir žiaurūs mūšiai. Ir orkai. Visai kaip rašė Tolkien`as.


P.S. Grįždami iš “Žiedų valdovo” peržiūros ir besidalindami įspūdžiais su Majoru Z kažkodėl prisiminėme rusų kino industrijos molochą “Karas ir taika”. Šis keistas sutapimas sukėlė ištisą virtinę minčių, kurios užsibaigė visai linksma išvada. Juk rusams “Karas ir taika” buvo savotiškas atsakas į vakarietiškus didžiabiudžetinius istorinius filmas. Tai gal dabar artėja laikas fantasy fronte kontratakuoti su N.Perumovo ekranizacija. :).


Magyar


P.S. O ką jūs manote? Pareikškite nuomonę diskusijose!



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 9

Nr. 9. 2001.06.16 SAVAITĖS TEMA – “SATURN” PREMIJOS Saturnai išdalinti – beveik viskas X…niaBirželio 12-ąją Los Andželese įvyko 27-osios kasmetinės “Saturn” premijos įteikimas....
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 25

Nr. 25. 2002.04.20 SAVAITĖS TEMA – FANTASTAI IR AIDS Isaac Asimov mirė nuo AIDSŽymaus amerikiečių rašytojo fantasto Isaac Asimov, mirusio 1992m. kovo 6 d. Niujorko […]
Archyvas
 

 
 
 

Klubai: WAF

Klaipėdos fantastikos ir anime mėgėjų klubas “WAF” (World of Anime&Fantasy) Įkurtas: 2006.01.23Prezidentas: Tadas Rimkus (tel. +37062533102)Veikla: Klubo nariai domisi fantastiniais filmais, knygomis, kort...
Archyvas