Kitas laikas, kita vieta, kitas lygis
(“Klonų puolimo” sulaukus)
Pertemptas. Nuobodus. Kvailas. Pirmieji trys žodžiai, kuriais galima trumpai apibūdinti “Žvaigždžių karai, epizodas antras, klonų puolimas” esmę. Vaikystės legenda, apie kurią tada svaičiodavau netgi dar jos nematęs, patyrė sukrėtimą didesnį nei po “Pavojaus šešėlio”. Nebetikiu Lucasu, ir, kas keisčiausia, jaučiu, kad jis pats nebetiki savimi, kitaip nematau galimybės paaiškinti, kaip žmogus, sukūręs pirmąją trilogiją, galėjo padaryti tokią tragediją kaip “Klonų puolimas”. Nesuvokiu, kaip galėjo atsirasti toks tiesinis ir trūkčiojantis scenarijus, tokios smegenis marinančios scenos kaip egzekucija Geonozyje, tokie banalūs svarstymai apie demokratiją ir diktatūrą. Iš senųjų Žvaigždžių karų neliko nieko – nebent visiškai nukvailintas C3PO humoras ir šviesos kalavijai, kurie šįsyk blyksi tokia gausybe, kad nebeatrodo jokiu ypatingu ginklu (o juk klasikinėje trilogijoje kiekvienas jų panaudojimas buvo nuostabus įvykis!). IV epizodo (“Nauja viltis”) novelizacija prasideda žodžiais: “Kitas laikas, kita vieta”. Neabejotina, kad “Klonų puolimas” – visiškai kitas laikas, absoliučiai kita vieta ir kitas lygis – vis žemiau ir žemiau.
Žinoma, kaip ir visur ir visada, filme galima rasti visko – ir gero, ir blogo. Pirmiausia – džedajų porelė: mokinys Anakinas Skywalkeris (Hayden Christensen) ir mokytojas Obi Wan Kenobis (Ewan McGregor). Ačiū Dievui, puikiam aktoriui McGregorui pagaliau leista atsiskleisti, pagaliau leista VAIDINTI. Ir jis tai daro, o ne trypčioja kaip kažkoks vaizdų priedėlis I epizode. Veideris australiškasis irgi ok – gal vietomis perspaudžia tą savo vidinį konfliktą, bet kai toks scenarijus – ką gali vargšas aktorius… Emocijos jame kunkuliuoja, be to, gerai akcentuotas jų labilumas (t.y. staigi kaita), ypač vykusiai atskleista scenoje, kai džedajai po pasiutusių gaudynių po Koruskanto dangų aiškinasi santykius prie baro, kuriame slepiasi samdomas žudikas. Christenseno personažas tikrai panašus į tokį, iš kurio gali gimti tamsusis lordas: labai gabus, pasitikintis savimi ir jaučiantis galią, bet nesugebantis savęs kontroliuoti, nesugebantis paklusti mokytojui, kuris jam neprilygsta galia ir, tarytum, tegali pasigirti didesne patirtimi, todėl vienintelė jų bendravimo kalba tampa rėkimas vienas ant kito. Būtų mano valia – iš Obi Wano tėvyst… t.y. mokytojo teisės būtų tuoj pat atimtos, kur žiūrėjo Joda…
Padme Amidala (Natalie Portman) – dar vienas vaidmuo, kuriam parinkta puiki aktorė ir kurios talentas tiesiog nužudomas. Jai duodamas ekrano laikas, bet neduodama laisvė. Ji sukaustyta žvaigždžių karų šablono rėmų, ji turi būti kažkokia idiotiška Anakino priekaba, skirta vaikino erzinimui ir gundymui, jos tariamos frazės – nuvalkiotos kaip kojinės, jos elgesys – nemotyvuotas ir kvailas (na, kokia, sakykite, kokia mergina, jeigu ji iš tiesų nenori, ką ją įsimylėtų, vaikščios pusnuogėm krūtinėm ir plikom nugarom prieš vaikiną, kurio vienintelė svajonė – ją turėti?!) Tačiau niekas, niekas šiame filme prastumu negali prilygti tragiškai pirmojo bučinio scenai (šis košmaras lygintinas nebent su Neo ir Trinity bučiniu). Žodžiu, meilė šiame filme afišuota, primityvi ir gaila, kad neuždrausta nuo pat pirmo kadro iki galo.
Naujieji veikėjai – plačiai išreklamuotas samdomas žudikas Jango (Džango) Fettas – irgi tik ugnį leidžianti ir skraidanti lego figūrėlė, kas iš to, kad efektinga. Jo sūnus, Boba Fettas, kuris VI epizode taps Tatuino Sarlako pietumis, atseit, piktybiškas vaikutis, gal kiek geriau, tačiau iš Lucaso mėginimo dar įvesti tėvo ir sūnaus santykių temą, be abejo, išėjo absoliutus nulis: neįdomus ir neįtikinamas.
Count Dooku arba Sarumanas, arba Christopher Lee – niekuo, niekuo nepakylantis virš eilinio blogiečio kaip ir Vindu (Samuel L. Jackson) – virš eilinio džedajų mokytojo. Joda, išmintingasis Joda, dabar pavirtęs jau nebe lėle, o visišku CCG personažu, šiek tiek paplėtotas. Pagaliau, jam suteikta ir teisė į dvikovą su Count Dooku arba Darth Tyranus ir ši dvikova iš tiesų įspūdinga, tačiau įspūdinga tik techniškai ir niekaip daugiau.
Na, ir pagaliau siužetas bei scenarijus. Kaip jau minėjau, jis tiesus tarsi liniuotė, tačiau pateikiantis vieną kitą staigmeną, iš kurių pagrindinė – visiškai siužeto nuoseklumo nenaudai. Kalbu apie nuokrypį, kai Anakinas išlekia vaduoti motinos. Pirmiausia, šie Tatuino epizodai beviltiškai iškrenta iš filmo konteksto ir bendros siužetinės linijos, antra, tai turėtų būti psichologinio konflikto viršūnė, emocinis špilis, momentas, kai ateina tas svarbiausias lūžis herojaus gyvenime. Ar tai įvyksta? NĖ VELNIO! Anakino įtūžis paviršinis ir apie jo mastą galima spręsti tik iš frazės: “aš visus išpjoviau kaip galvijus – ir moteris, ir vaikus”. Neįtikina, nesukrečia, nepriverčia netgi virptelėti. Nulis. Be to, ši linija, kai būtinai reikia veikėją vėl nukelti į Tatuiną, įjungta taip dirbtinai, taip mediniai ir nenatūraliai, kad imi galvoti, jog Lucasas yra tapęs bejėgiu savo paties istorijos įkaitu (reikėjo parodyti Oweną ir Beru – taip ir padarė…) O gal čia epinio kūrinio kūrimo taisyklės? Nesuprantu, dievaži, nesuprantu.
Na, ir, pagaliau, Obi Wano ir Anakino trikova su Count Dooku – vienintelis vingelis, kuris mane iš tiesų nustebino [DĖMESIO – SPOILERIS! Jeigu norite perskaityti – pažymėkite]: tai, kad Anakinas labai sparčiai eliminuojamas iš kovos (o kaip – pamatysite patys) ir anaiptol ne šis jaunasis didvyris “padaro” didžiausio blogiečio didžiausią parankinį… Ačiū bent už tai.
Kas dar blogai? Beveik kiekviena scena, epizodas, seka – užtęsta ir pertempta. Jeigu jau vaikosi spyderį – tai iki nuobodumo ilgai, jeigu banda džedajų kaunasi su debesiu robotų – tai iki žiovulio, jeigu du veikėjai kalbasi (ir nerėkia vienas ant kito) – tai neįdomiai.
Tai ar yra kas nors tikrai gero? Kas nors, dėl ko širdis džiaugtųsi? Truputis. Nedaug, bet yra (gal kiek pasikartosiu). Scena, kai Joda mokina mažus džedajukus, tikri ir netikri peizažai, eksterjerai ir interjerai, Natalie Portman akys, Anakino Skywalkerio įsiūtis, Obi Wano ironija, Jango Fetto “roketavimaisi”, Jodos ir Count Dooku dvikova, staigus muzikos nutrūkimas, kai Padme nutraukia bučinį, padaras, panašus į katiną iš viršaus suplotu snukiu ir žiurkės uodega. Gal Palpatinas, gal klonai, gal Kamino (kirtis ant i) gyventojai.
Beje, teko skaityti įdomų straipsnį, kuriame surandama begalė paralelių tarp JAV istorijos ir žvaigždžių karų sagos – prekybos kelių apmokestinimas, secesionistų judėjimas, privedęs prie pilietinio karo ir pan. Matyt, G. Lucasui jau pritrūko ir viso pasaulio mitologijos aruodų, gal trečiame epizode sulauksime kokio Hitlerio ar pan.?
Taigi, liūdna, mielieji, oi kaip liūdna. Jeigu I epizode dar buvo galima maloniai atsipalaiduoti, ignoruojant Jar Jar`ą, ir žiūrėti į kilnius ir ramius Liamo Neesono (Qui Gon Jin) ir Shmi Skywalker veidus, žavėtis, matyt, pačia nuostabiausia, intensyviausia trikova su Darth Maulu, pagaliau, mėgautis tuo vaikišku filmo naivumu, čia viso to taip pat nelieka. Antrasis epizodas turėjo būti niūresnis, tarsi V epizodo, “Imperija kontraatakuoja”, paralelė. Bet to nėra – jis ne niūresnis, o kvailesnis, o paralelės su klasikine trilogija – dirbtinės ir pritemptos (tarkim, Mirties žvaigždės planai…)
Žodžiu, nieko gero. Nežinau, gal antrą kartą žiūrint įspūdis kiek pasitaisys, bet kol kas mano blogos nuojautos pasiteisino. Nesutinkate – ginčykitės.
Antimatuoklis, 2002 05 17
