Gerumo pamokos: Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje
Saulius Macaitis, sužinojęs, kad „Spirited Away“ arba, kaip pristato mūsų kino platintojai, „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“ (tarytum dvasių pasaulyje galėtų būti ir ne stebuklingų nuotykių) 2002 m. Kanų kino festivalyje Auksinę palmės šakelę pasidalino su socialiniu „Kruvinuoju penktadieniu“, bejausmiai pakomentavo (cituoju iš atminties) – „na, pripažįstu, kad šis multiplikacinis filmas padarytas labai profesionaliai, bet daugiau…“
Šiek tiek keista – S. Macaitis visada yra juostų dvasiškumo ir gelmės apologetas; svetainėje www.cinema.lt vienas žiūrovas tarė „jei čia ne menas, tai meno nėra visai“. Nesinori šaukti, nesinori prieštarauti vienai ar kitai nuomonei, bet, išėjus iš kino salės (pagaliau, pagaliau Lietuvoje galima pamatyti pilnametražį anime kino ekrane!) taip ilgai iš akių nenyksta tie sunkiai suvokiamo vaizdingumo peizažai, įvairiausios detalės – detalytės, visas tas stilius, kuriuo pasižymi japonų animacijos Dievas – H. Miyzakis. Užtenka pamatyti vieną šio žmogaus darbą, kad taptum jo gerbėju – kartą išvydęs Miyzakio stilių, net ne stilių – dvasią, jo filmų nesumaišysi su niekuo kitu. Tai gali būti avantiūrinė komedija – „Lupenas III: Kaliostro pilis“, fantasy epai – „Nausika iš vėjų slėnio“, „Laputa: pilis danguje“, pagaliau – garsioji „Princesė Mononoke“, bet po kiekvienos šios juostos jautiesi tarsi pašviesėjęs. Pagerėjęs. Jos visos verčia žavėtis, susimąstyti, kitaip kvėpuoti, kartais – pavydėti. Pavydėti neįtikėtinos fantazijos ir polėkio. Jos visos spinduliuoja išmintimi ir gerumu. Keista, bet taip yra.
Ne išimtis ir „Šihira“ (leisiu sau trumpinti) – tik pagalvokite, sumanyti nupiešti dvasių pasaulį! Ar dažnas iš mūsų ryžtųsi? Juk kai tik prabylama apie dvasias, iš ekranų žirte pažyra poltergeistai, gyvi numirėliai ir kitokios baidyklės. O ar kada nors teko matyti medžio dvasią? Upės dvasią? Beveidę dvasią? Ar atsimenate miško dvasias, o gal dvasiukus iš „Mononokės“? Ir štai kiekvieną vakarą visos dvasios susirenka į maudykles, kur prausiasi nuo to purvo, kurį išpila ant jų žmonės. Todėl žmonės ten nepageidaujami – dar daugiau, čia jiems pavojinga, mat maudyklių savininkė – burtininkė Yu-baaba, matyt, skaičiusi Homero „Odisėją“, tokius atklydėlius tiesiog paverčia kiaulėmis. Šihirai pavyksta išvengti negeros lemties, bet susigrąžinti sukiaulėjusius tėvus (o kas liepė jiems ėsti dvasių maistą?) jai bus nelengva. Kaip nelengva užaugti, pasikeisti, peržengti save.
„Šihiros nuotykiai“ putote putoja fantazija. Juokinga taip sakyti apie Miyazakio juostą, tačiau šioji, rodos, fantazijos skrydžiu pranoksta visas mano matytas ankstesnes (nors, sako, kai kurie veikėjai ateina ir iš kitų filmų). Nė vienoje nebuvo tiek skirtingų ir unikalių padarų – tai ir dėdulė, ir krosnį kūrenantys suodžiai, ir pirties tarnai… Labai daug simbolių, labai daug to, ko negali suprasti žmogus, neišmanantis japonų mitologijos, labai daug keisto grožio, kai kada – netgi tobulai siurrealistiško (neužmirštamas traukinio važiavimas per vandenį…)
Tačiau, skirtingai nuo ankstesnių Miyzakio filmų, šiame gerokai atviresnė didaktika. Iš tiesų, tai – filmas visai šeimai su stipriu, labai stipriu moraliniu „užtaisu“, tačiau, mokykis, Paulo Coelho, – neįkyriais, subtiliais pamokymais. Čia niekas nepasako „Šihira padarė gerai“, čia tai pajunti, o kai kurie epizodai užduoda mįsles, į kurias atsakymai ateina tik gerai viską apgalvojus (Beveidžio Dievo linija). Taip pat yra viena tema, be kurios Miyzakio filmai neįsivaizduojami – tai ekologija, vienas iš nedaugelio aiškių pasikartojimų, kurios šis autorius sau leidžia, matyt, jam tai be galo svarbu. Ji gali skambėti patyliukais – „Laputoje“, ji gali gausti pagrindiniu akordu „Mononokėje“, ji gali tiesiog būti „Šihiroje“. Na, ir dar vienas dalykas, be kurio Miyzakio filmai neįsivaizduojami – tai be tos neįtikėtinos gerumo ir šilumos dozės. Tai tos sklindančios šviesos. Tos dvasios, kurios neįmanoma aprašyti recenzijose.
Jeigu norite pareikšti savo nuomonę – laukiame forume.
Susižavėjęs Antimatuoklis
