Freddy vs. Jason- monstrų poravimosi metas
Keista, bet faktas- kuo labiau tobulėja ir pinga specialieji efektai, tuo gilsesnėn krizėn grimsta siaubo filmų žanras. Holivudas kol kas dar tempia laiką, bet tai jau agonija. Perleidinėjami seni šlageriai, imamos idėjos iš kompiuterinių žaidimų, galiausiai imami kryžminti pelningiausi monstrai. Ir kas iš viso to balagano gaunasi? Klasikinis siaubo filmas “Mumija” po perdirbimo virto spcefektų perkrautu filmu visai šeimai, “Resident Evil” iš vidurius stingdžiusio kompiuterinio žaidimo pavirto į nuobodoką fantastinį trilerį. Neturi ramybės ir senieji monstrai- jau kuris laikas sklando gandai apie kuriamą “Aliens vs Predator”. Panašūs ženklai lydėjo siaubo filmus ir apie šešiasdešimtuosius, kai pritrūkę idėjų to meto Holivudo prodiuseriai ėmėsi kryžminti to meto filmų personažus. Taip atsirado “Drakula prieš Frankenšteiną”, “Drakula prieš Vilkolakį”- visus hibridus jau ir nesuminėsi.
Vienas toks hibridas išsirito pernai metais. Du komerciškai sėkmingiausi šiolaikiniai baubukai Fredis Kriugeris ir Džeisonas Vorchesas susidūrė filme, kurio siaubo filmų gerbėjai laukė daugiau nei dešimt metų. Po paskutinių filmo “Jason Goes To Hell” kadrų jau buvo aišku, kad filmas bus, bet užsitęsė vazonės dėl autorinių teisių perleidimo, nes abu monstriukai priklauso skirtingoms kino kompanijoms. Kai nesutarimai tarp New Line Cinema ir Paramount baigėsi, kilo sunkumų su scenarijumi, kol galų gale viskas baigta ir visi galime įvertinti galutinį produktą.
…Praėjo daugiau nei dvylika metų po paskutinio Fredžio siautėjimo, visų užmirštas, jis liūdi pragare, prarado visas savo jėgas, nes ar gali būti didesnė bausmė monstrui, mintančiam baime, nei užmarštis? Štai čia jam į galvą ir šauna geniali mintis: prikelti Džeisoną, kuris po paskutinio filmo, gavęs į skudurus guli po velėna ir sapnuoja malonius sapnus.
Į tuos sapnus ir prasibrauna Fredis Kriugeris, prižadina jį ir nuvylioja į Guobų gatvę. Kelios kraupios žmogžudystės ir vietiniai gyventojai priversti prisiminti košmarą, kurį laikė palaidoję daugiau, nei dešimt metų! Susigrąžinęs savo bjaurią reputaciją, Fredis susigrąžina ir savo jėgas, kurių pakanka, kad jo sapnuose pasiklydusios aukos neberastų kelio atgal.
Viskas būtų gerai, bet yra du kraujo ištroškę serijiniai žudikai ir ribotas aukų skaičius. Prasideda konkurencija, o vėliau ir konfliktas. O ir potencialios aukos visai nenori būti nukneckintos, todėl organizuoja pasipriešinimą ir suduria abu monstrus kaktomuša, vildamosios likusį gyvą patvarkyti savo jėgomis.
Pats filmas tikrai neblogas, tiesa labai jaučiama Veso Kreiveno ( beje tolimais 1984 metais parašiusio scenarijų ir režisavusio pirmąjį “Košmarą…”) įtaka. Mane nervina trisdešimtmetės tetulės, vaidinančios penkiolikametes paaugles, kurių figūros ir aktoriniai sugebėjimai labiau tinka Playboy, nei siaubo filmui. Dar gerai, kad kai kurios iš jų sugeba reikiamu momentu išversti akis ir suklykti. Kitas minusas- filmo kūrėjai taip vengė gauti 18 metų cenzą ir taip nulaižė žudynių scenas, kad palyginus su kokia “Brigada” šios atrodo kaip draugiški niuksai. Didelis filmo veiksmo greitis, todėl beveik nėra įtampos, tik daug cypimo, lakstymo ir gaudynių.
Gana neblogai išlaikyta abiejų filmų atmosfera- šizofreniški Fredžio košmarai, aktorius Robertas Englundas pastoviai vaiposi, kalena dantimis ir demonstruoja virtuvinį rinkinį ant dešinės rankos. O dar tas “firminis” pamėkliškas Fredžio juokas… Aha, cha cha cha…
Aktoriui Kenui Kirzingeriui teko vienu metu ir sunkesnė, ir lengvesnė užduotis. Iš vienos pusės daug sunkiau demonstruoti savo jausmus iš po ledo ritulininko kaukės, iš kitos pusės iš jo to niekas ir nereikalavo. Jo vaidinamas skenduolis Džeisonas eina į priekį su berserkerio užsispyrimu, su įniršiu kapoja po ranka pasipainiojusius paauglius ir kai reikėjo viename filmo epizode pavaizduoti baimę, jis testovėjo ir pasimetęs dairėsi.
Neblogas scenaristo darbas- buvo gana sumaniai parodyta abiejų monstrų priešistorė, kai jie buvo bent jau išoriškai panašūs į žmones. Filmą režisavo kovinių filmų režisierius Ronny Yu, ir matyt, tai nulėmė didelį filmo tempą ir monstrų tarpusavio kovas, nufilmuotas “Matricos kung- fu” stiliumi. Filmo biudžetas buvo daugiau, nei dešimt milijonų dolerių ir vizualiai jis atrodo ištiesų įspūdingai.
O labiausiai man įspūdį sugadino paskutiniai filmo kadrai, kai nemarus, kaip Leninas, Džeisonas išrėpliojo iš vandens rankoje vilkdamas Fredžio makaulę. Nu, jo majo, ir taip aišku, kad tęsinys bus, bet kam pareikšti apie tai šitaip tiesmukiškai? Vienu žodžiu- amerikiečiai.
Peržiūrėjus filmą man kilo du klausimai: pirma- jei jau Krystal Leikas (ežeras, kuriame dar 1980 metais priburbuliavo Džeisonas Vorchesas) yra visai netoli Guobų gatvės, tai koks yra žudikų maniakų kiekis vienam statistiniam amerikiečiui? Ir antra- kas bus sekantis: galbūt Maikas Majersas iš “Helloween” prieš Smeigtukagalvį ir Klaivo Barkerio “Hellraiser”?
