Net dvi recenzijos: viena – jūsų neblogai pažįstamo Antimatuoklio, kita – dar neblogiau pažįstamo Egidijaus Šantaro.
Atsipeikėkime – tai juk Beždžionių planeta!
 |
Žinau – daugumai naujoji “Beždžionių planeta” beveik arba visai nepatiko. Pirmiausia “užsiputojo” kritikai JAV, o dabar – jau ir Lietuvos žiūrovai. Cituoju atsiliepimus: “Labai lekshtas filmas.. tikrai nusivyliau.Visos idejos matytos jau 100 kartu..Grimas neblogas, visa kita – SUX”, “Jei kam teko matyti 1967 m. pastatymą, nesugadinkite puikaus įspūdžio. Scenarijaus praktiškai nėra, beždžionių galite pasižiūrėti ir Kauno zoologijos sode. Turint tiek pinigų pasisamdyti tokį režisierių?! Veiksmo praktiškai nėra. Bezdžionės labai žmogiškos ir todėl juokingos” (kalba netaisyta). Tokie atsiliepimai priverčia suklusti: ir vėl užkliuvo šaunusis maištininkas ir pašaipūnas Tim Burton (Timas Bertonas), ar tik nebus vėl GERAS filmas? Juk Burtonas – turbūt vienintelis režisierius, dar tebekuriantis nuostabias pasakas. Ir turbūt ne veltui su juo jau senokai susidėjęs kitas Holivudo laisvūnas – Johny Depp (Džonis Depas), atrastas nuostabioje lyrinėje satyroje “Edvardas Žirkliarankis”, ne veltui šio režisieriaus parodiją “Marsas atakuoja!” ir blokbasterį “Betmenas” pagerbė pats Jack Nicholson (Džekas Nikolsonas).
Tačiau ką mano režisierius ir jo draugai – tai viena, o ką žiūrovai ir eilinių rajenų ištroškę kritikai – visai kas kita. Bet, jeigu atvirai, aš nesuprantu nei žiūrovų, nei kritikų, kurie, atėję žiūrėti pasakos, ten ieško mokslinių dėsnių iliustracijos, galvą nusukančio siužeto, buitiniam realizmui derančių gilių charakterių. Na, nebent jie nežino, kad tiek “Edvardas Žirkliarankis”, tiek “Vabalų sultys” (“Beetlejuice”), tiek “Snaudžiantis slėnis” (“Sleepy Hollow), taip bedieviškai kino platintojų išverstas kaip “Raitelis be galvos”, tiek ir “Beždžionių planeta” – tai pasakos. Pasakos, kuriose geri herojai yra gražūs ir didvyriški (žmogus Leo), blogi – niekšingi ir bjaurūs (beždžioninas generolas Theidas); pasakos, kuriose gyvena gerosios fėjos (beždžionė Ari), padedančios teisingiesiems, žodžiai “dėsnis” arba “priežastis – pasekmė” yra suprantami daug paprasčiau (magnetinių audrų tuneliu fit šen – fit ten laike); pasakos, kuriose net ir paprasčiausias miškas gali atrodyti labai nepaprastai, jau nekalbant apie tokias egzotiškas vietas kaip beždžionių miestas. Vienintelis dalykas, ko šis pasakorius nemėgsta – tai pasakų su laiminga pabaiga.
 |
Taigi, lengva ranka atmetu beveik visus kaltinimus, girdėtus “Beždžionių planetos” atžvilgiu, nes apie filmo grožį galima net neaikčioti – tai Burtono talentas, arkliukas, gal net būtis: kostiumai, grimas, peizažai – viskas nepakartojama, nepriekaištingai apgalvota, kaip ir tai, ką beždžionės galėjo paveldėti iš žmonių, o ką – pasilikti savo (pvz., keturiom bėgantys beždžionių armijos pėstininkai – labiau nei nuostabu). Filmo scenarijus ir veikėjų portretai, už ką režisieriui kliuvo labiausiai, visiškai atitinka pasakos pobūdį: paprasta ir aišku, ir man jau daug geriau taip, negu Brian de Palma psichologizavimas “Misija: Marsas” arba vulgari “Celės” psichoanalitika. Veiksmo “Beždžionių planetoje” gali pritrūkti nebent tik žmonėms, kurie pakankamo veiksmo etalonais laiko “Romeo turi mirti” ar “Greiti ir įsiutę”. Visiškai absurdiškas kaltinimas yra ir tai, kad filmas – tai nevykęs 1967 m. “Beždžionių planetos” perdirbinys, nes 1967 m. filmas buvo gan tiksli Pierre Boulie romano “Beždžionių planeta” ekranizacija (atmetus tą kadrą su iki pusės užpustyta Laisvės statula, kuris prancūzo sielai gal ir būtų artimas…), o T. Burtonas perdirbinio net nebandė daryti (apie ką jis visiems tiesiog trimitavo, bet nenorintys – neišgirdo), jis tik paėmė idėją apie žmones, valdomus beždžionių. Daugumai labai nepatiko pabaiga, bet ji artimesnė romanui, nei 1967 m. versijoje ir kuo geriausiai atitinka siužeto vingius. Apie mokslo dėsnių nesilaikymą net kalbėti nesinori – jų nesilaiko nė vienas “kosminių operų” režisierius, o kai kurios iš jų dar drįsta pretenduoti į “mokslinį pagrįstumą”.
Viskas? Ne, nes visi šie kritikai ir vėl nepastebėjo, kad T. Burtonas eilinį sykį sugebėjo smagiai pasišaipyti iš aibės mitų, klasikinių kadrų. Vien ko vertas Leo atsakymas į klausimą “iš kokios tu genties”: “Aš iš JAV karinių oro pajėgų ir planuoju ten sugrįžti”, na, o pabaigos scena – tai ne tik pagarba P. Boulie knygai, bet ir pasityčiojimas iš pompastiškos 1967 m. filmo pabaigos. Kažkodėl man rodos, kad žiūrėdamas “Beždžionių planetą” ras ką veikti ir post-modernizmo mėgėjas, ir prisiekęs kinmylys (sinefilas).
 |
Oi, metas ir baigti būtų – įsirašiau kažkaip. Ironiška, tačiau šįsyk T. Burtoną, panašu, geriausiai bus supratę Lietuvos kino kritikai, dažniausiai urzgiantys ant fantastinių filmų, o šįsyk padarę išimtį (gaila, po ta smagia recenzija tepasirašyta 7 MD inf., o ne autoriaus pavardė), būtinai pažiūrėkite http://www.culture.lt/cgi-bin/7md/489_bts.htm, nors ir čia verta kai ką iš karto pacituoti:
“Filmo kūrėjai iki paskutinės minutės slėpė, koks bus filmo finalas. Buvo nufilmuoti net 5 jo variantai. Tegu mieli skaitytojai patys išsiaiškina, kuris finalas yra tikrasis, tačiau pateikiame visus penkis, kad žinotumėte, ko taip ir nepamatysite.
1. Atskridęs į Žemę, kosmonautas Leo Džonsonas eina į vonią. Jis žiūri į veidrodį ir mato atspindį – didelę žilą beždžionę. Leo išsišiepia ir išspaudžia datų pastą iš tūbelės.
2. Grįždamas namo, Leo susitinka “Nostromo” laivą ir susipažįsta su leitenante Helena Ripli. Atsidūrusį laive generolą Teidą leitenantė išmeta pro langelį į beorę erdvę.
3. Sukilėlių vadas Leo Džonsonas netikėtai pereina beždžionių pusėn. Timas Rothas gauruota letena apkabina Marką Walhbergą ir jie abu išeina iš kadro. Skamba finalinė replika: “Tai galėjo tapti nuostabios draugystės pradžia”.
4. Leo ir Beždžionių planetoje jo sutikta žmogaus patelė skrenda kosminiu laivu, bet pasiekę Žemę patiria katastrofą ir atsiduria Atlanto vandenyne. Mergina išsigelbsti, astronautas miršta sušalęs. Filmas baigiasi bendru paprastų kaimo kapinių planu ir stambiu antkapio planu, kuriame ant pilko granito iškaltas vienas žodis “Leo”. Johny Deppas vaidina kapinių lankytoją Nr. 3.
5. Likus 19 sekundžių iki finalinių titrų, paaiškėja, kad vienintelė beždžionė toje planetoje buvo Markas Wahlbergas. Beje, atidus žiūrovas tai galėjo nuspėti filmo pradžioje, pastebėjęs, kad visi primatai pasipuošę raudonom kojinėm.”
Tad nebuvusiems – trumpas patarimas: arba žiūrėkite pasaką, arba neikite iš viso, kam neuronus gadinti? Buvusiems: permąstykite ką matėte, jeigu kartais tuo užsiimate – gal tiesiog neįdėmiai žiūrėjote?
Antimatuoklis, 2001 09 23
P.S. O jūs ką manote? Pareikškite nuomonę diskusijose!
Nauja Timo Burtono chaltūrėlė
Taigi, miela nauja Timo Burtono chaltūrėlė – “Beždžionių planeta”. Tai toli gražu ne pats geriausias tamsiojo romantiko ir švelniojo neformalo iš Holivudo darbas. Filmas ne be savo trūkumų ir ne be savo privalumų. Ir vis tik jis vertas tų pinigų, dėmesio ir laiko.
Jeigu tai, ką savo romane aprašė P.Boulle, daugiau ar mažiau vadinama moksline fantastika, tai Burtonas nukrypo gerokai į “kairę” nuo savo literatūrinio ir kinematografinio pirmtakų pramintų kelių. Blaiviai mąstantis šiuolaikiškas postmodernistinis menininkas supranta, kad neverta iš vienos vietos į kitą kilnoti senos istorijos puslapių, beieškant naujų originalumo viršūnių, o pateikia savo kuklią ir, žinoma, nepretenzingą interpretaciją, nuo pradžios iki pabaigos persmelktą firmine režisieriaus pašaipa.
“Beždžionių planeta” – tai intelektualus kino pokštas ir tie, kas to nesupras, nesupras ir pačio filmo. B.Boulle romanas (ir 68-ųjų kino versija taip pat) visų pirma buvo rimtas žmonijos socialinis šaržas. Naujame filme irgi apstu kultūrinių-socialinių akibrokštų, visokiausių gegų politkorektiškumo ar antirasizmo tema. Beždžionės iš visų jėgų stengiasi apsimesti žmonėmis: jos važiuoja atostogauti, nešioja seksualius apatinius, palaiko snobiškus aukštuomenės pokalbius prie vaišių stalo ir arogantiškai žvelgia į gyvulius, vardu žmonės, kaip į žemesnę rasę. Tačiau, šį kartą filmo atspalvis ne tik satyrinis, bet ir kartu parodijuojantis. Režisierius juokiasi ne tik iš kvailų dalykėlių, tapusių mūsų visuomenės normomis. “Beždžionių planeta” tarsi atspindi 30 metų bėgyje kino filmų mitologijos ir reklamos religijos pagimdytos ir suformuotos kartos kolektyvinę sąmonę. Kas dar chrestomatiškiau galėtų pateikti tokias tendencijas, jei ne pats Holivudas? Todėl, ko tik čia nerasite – pradedant nuo akivaizdžiai išjuokiamos patriotinės “amerikanos” kino ekrane ir baigiant lengvais šyptelėjimais kitų filmų, na, kad ir pavyzdžiui “Narsiosios širdies”, adresu. Ne mažiau linksma darosi nuo to, jog dauguma tokių citatų ir užuominų gerai maskuojamos ir pateikiamos užsidėjus apsimestinio rimtumo kaukę. Netgi dialogai ir humoristinės frazės kai kur tyčia nuskamba pernelyg standartiškai, šabloniškai, beveik kaip kokie trafaretiniai, reklaminiai šūkiai, einantys iš filmo į filmą.
Visi žino, jog T.Burtonas – tikras baisių pasakėlių meistras, žinantis viską apie tamsias paslaptis, šiurpius monstrus ir teisingas pasakų pabaigas. Šį kartą kliūna pačiai pasakai. Naujasis filmas – tai būdas režisieriui ironiškai pažvelgti ne tik į kitų, bet ir į savo ankstesnę kūrybą. Puikiausias to pavyzdys – kosmonautas Leo. Jis – pasakos herojus, bet modernus herojus. Iš tiesų, jam nerūpi nei didvyrio garbė, nei princesės, nei pusė karalystės, na, tiksliau, pusė planetos. Jis iš kitos kultūros, šiuolaikiškos, todėl yra egocentriškas ir mąsto pragmatiškai, už ką ir yra iki absurdo žiauriai nubaudžiamas filmo pabaigoje.
Aha, apie pabaigą… Timas Burtonas nesistengia išsilaikyti ant gero skonio ir sveiko proto ribos. Pabaiga patiks tiems kino mėgėjams, kurie matė originaliąją “Beždžionių planetą” ir greičiausiai sunervins tuos, kam neteko to padaryti (potenciali auka – naujoji karta). T.Burtonas žino, kur slypi pagrindinis “Beždžionių planetos” akcentas (visas šarmelis) ir, kad žiūrovai išsižioję lauks dar netikėtesnės pabaigos. Šventvagiška būtų nepasielgti šventvagiškai ir šiek tiek nepasityčioti. Juostos finalas puikiai parodijuoja ne tik senąją “Beždžionių planetos” versija, bet ir Holivudo polinkį į pompastiškas, ekstremaliai netikėtas, užsuktas, “milžinišką nežinios skraistę” atidengiančias atomazgas fantastiniuose filmuose. Iš kitos pusės gali pasirodyti, jog režisierius tiesiog perlenkia lazdą, šitokia pabaiga rizikuodamas visą filmą paversti vienu dideliu farsu. Tačiau, čia pat tokią mintį paneigia mano kaimynas kino salėje, kuris, stebėdami Leo ir Ari atsisveikinimo bučinį, negali susilaikyti ir nemesti replikos Markui Walhbergui: “Zoofilas”. Turbūt pats nesuprato, vargšas, kad tapo filmo pajuokos objektu. Vis tik ačiū Tau, nežinomas žiūrove, nes dėka Tavęs filmas tiktai darosi linksmesnis ir prasmingesnis.
Filmo vizija, kaip visada – akivaizdus Burtono meistriškumo įrodymas. Šį kartą ji vienu metu gali atrodyti kaip sankryža tarp 70-ųjų mokslinės fantastikos filmų stilizacijos, šiurpulingojo burtoniško scenografinio bei butaforinio dekoro ir turtingos dailininko Chris Achileos tapybos (tai ypač pasakytina apie nepaprastai įspūdingas beždžionių karines regalijas). Pagrindinis šoumenų vaidmuo filme atitenka… beždžionėms. Orangutangai, šimpanzės, gorilos… Jos neįtikėtinos, nepaprastai gyvos ir kiekviena jų žymiai įdomesnė už visus filmo žmones kartu paėmus. 1968-siais grimas buvo puikus, tačiau pažiūrėkite, ką gali techninis progresas.
Tiesa, gal kiek pritrūko juvelyrinio darbo prie kiekvienos detalės, logiško nelogiškų vietų užglaistymo, šlifavimo ir šiek tiek vaizduotės. Nors veiksmo filme netrūksta, bet vieną akimirką jis gali atrodyti tiesiog pribloškiančiai ir nepaprastai gražiai, o jau kitą – netgi labai vidutiniškai. Ypač tai pasakytina apie galutinį mūšį, kuris vietoj to, kad išnaudotų neįtikėtinas beždžionių fizines savybes ar žmogiškąjį išradingumą, virsta viso labo didelėmis goriliškomis muštynėmis. Truputėlį nuobodu.
“Beždžionių planeta” neprilygsta ankstesniajam “Sleepy Hollow”. Bet “Beždžionių planeta” sukelia prieštaringas mintis. Ir tai jau yra gerai.
Egidijus Šantaras, 2001 10 13
