Skaitiniai

2008-09-08
 

Kiek fandome yra religijos

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Kiek fandome yra religijos


arba: Fantaste, ką tiki?


 


Pagal Lituanicon XIX skaitytą paskaitą-diskusiją


 


Juokais mėgstame sakyti, kad antroji lietuvių religija – krepšinis. Tik štai kartais jau nebejuokinga: po komandos pralaimėjimo fanai plaukus raunasi, kitur savo gilų nusivylimą skandina, laimėjusios komandos aistruolius į vietą pastato… Tada jau kas nors ima ir rimtai palinguoja galva: nedarykime, mielieji, fanatizmo ten, kur jo visai nereikia. Kitas pavyzdys: Andrew Lloydo Webberio roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ („Jesus Christ Superstar“), kurioje Kristus virsta minios garbinimo objektu, ne atsitiktinai primenančiu šiuolaikinius „scenos dievukus“. „Ar Mahometas išties galėjo pajudinti kalną, / O gal tai tebuvo PR?“ – dainuojama finaliniame chore. Kaip futbolo ar krepšinio aistruoliai iš sporto pasidaro religiją, taip Webberis iš Kristaus pasekėjų padarė fandomą.


Žodis „fanas“, kurį taisyklingai keistume „gerbėju“ arba „aistruoliu“, yra ne kas kita kaip „fanatiko“ trumpinys. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne pirmoji pateikiama „fanatiko“ prasmė yra neigiama („Radikalių įsitikinimų žmogus, labai nekenčiantis kitokio įsitikinimo žmonių“), o antra pateikiama neutralesnė perkeltinė reikšmė („Žmogus, nepaprastai uoliai atsidavęs kuriai nors idėjai ar kuriam nors reikalui“). Būtent pastaroji reikšmė – pagrindas sutrumpinimui „fanas“, tačiau neigiamas atspalvis visada čia pat. Juolab kad „nepaprastai uolus atsidavimas idėjai“ minties giją nori nenori veda į religijos (arba į politikos?..) pusę. Nuo „fano“ netoli iki „fanatiko“, o nuo čia – iki „religinio fanatiko“, ir mūsiškis „uolus atsidavimas“ virsta „beveik religiniu“. Klausimas: ar tai – vien juokai, žaidimas metaforomis? Kitaip tariant: ar fanų bendruomenė – fandomas – gali būti lyginamas su religine bendruomene? Šiuo straipsneliu pabandykime paieškoti, kurioje pusėje atsakymas. Be abejonės, daugiausia kalbėsime apie fantastų fandomą, tačiau juo neapsiribosime.


Norint atsakyti į išsikeltą klausimą, visų pirma reikia nuspręsti, kas yra religija ir kas – fandomas. Na, tarkime: nusileidžiate neištirtoje planetoje, turėdamas tikslą aprašyti ten vyraujančius religinius reiškinius. Ko ieškosite, kaip tokius reiškinius atpažinsite, kaip juos atskirsite nuo tuo, kas nėra religija? Dalyvavusieji konvento diskusijoje siūlė ieškoti to, kas nepaaiškinama fiziologinių poreikių tenkinimu, kas yra orientuota į egzistencinių klausimų sprendimą, bendruomeninių ryšių stiprinimą. Sutikime, kad išoriškai „iš pirmo žvilgsnio“ atpažinti „religiją“ būtų sunku. Ar į Žemę nusileidę ateiviai galėtų atskirti, kad kai bičiuliai šoka ir dainuoja aplink laužą, tai nėra religinė apeiga, o kai kažką panašaus daro kokia nors džiunglių gentis – jau religinis reiškinys? Kiekvienas klausimas, kurį atsineši eidamas tirti kokio nors reiškinių komplekso, yra apipintas tavo paties kultūrinės patirties: tai yra, jei eini tirti „religijos“, tai turi susidaręs išankstinę nuomonę, kas ta „religija“ yra ir kaip ji turi atrodyti.


Taigi akivaizdu, kad problema pakankamai kebli. Visų pirma, pats žodis „religija“ priklauso europinei terpei. Ilgą laiką (tol, kol europiečiai ne pernelyg galėjo ir norėjo pasidomėti tuo, kas vyksta už jų pasaulio ribų) buvo pakankamai aišku, ką jis turėtų reikšti. Kitų „dievų“ egzistavimas tarsi neneigiamas, tačiau tvirtinama, kad tik krikščionybėje Dievo apreiškimas – teisingas. Bet pamažu kuo toliau, tuo daugiau keliaujama į pasaulį, ir susiduriama su pačiais įvairiausiais reiškiniais, kurie lyg ir religiniai, lyg ir… ne? Smalsieji svetimų tikėjimų tyrinėtojai neretai mėgindavo atrastus dalykus įsprausti į sau suprantamus rėmus: ieškojo „dievų“, „šventųjų“, „bažnyčių“ ten, kur jų visai nebuvo.


Nuo čia – vienas žingsnis iki vertybinių skalių konstravimo. Kai 1859 m. Darwinas išleido „Rūšių atsiradimą“, sujudo ne tik gamtamokslininkai, bet ir visuomenės tyrinėtojai. Evoliucionistinė schema imta taikyti visur. Religija taip pat imta tyrinėti kaip bet koks kitas organizmas – t.y. imta mąstyti, kaip galėjo vykti religijos evoliucija. Kadangi evoliucija – tai vystymasis iš paprastesnių į sudėtingesnes ir tobulesnes formas, tai ir ant religijos „kopėčių“ viršaus turėtų būti kažkokia „tobulybė“: kaip ir reikėjo tikėtis, ja dažniausiai buvo skelbiamas monoteizmas. O iki šiam atsirandant esą egzistavo gyvas galas visokių kitokių nesusipratimų: „totemizmų“, „fetišizmų“, „magijų“, „animizmų“, „šamanizmų“. Ir ne vienam atrodė, kad su morale ir moralumu religija susijusi tik pačioje aukščiausioje evoliucinėje pakopoje. Taigi: visos religijos yra religijos, bet kai kurios – labiau religijos nei kitos…


Grįžtant prie esminių „religijos“ požymių ieškojimo. Klausimas glaudžiai susijęs su religijos ištakų problema. Štai Edwardas Burnett Tyloras manė, kad religija atsirado tada, kai pirmykštį žmogų sukrėtė skirtumas tarp gyvo ir mirusio kūno. Tuomet žmogui kilo idėja apie sielos egzistavimą; panašiai, kaip vaikai įasmenina žaislus, su jais žaisdami, taip ir pirmykštis žmogus „įsielino“ aplinką; tai neva buvusi pirmykštė religijos forma – animizmas. Kitiems atrodė, kad vienas pagrindinių religijos bruožų – tai tikėjimas likimu manipuliuojančiomis galiomis. O štai Emilis Durkheimas pabrėžė socialinį religijos aspektą: pasak jo, žmonės linkę visą pasaulį skirstyti į sacrum (šventybinę) ir profanum (pasaulietiškąją) sferas. Kas kuriai sferai priklauso, nusprendžia ne atskiras žmogus, o kolektyvinė sąmonė. Tai ji, tai socialinės galios tvarko pasaulį: garbindama Dievą, visuomenė garbina pati save. Yra ir kitas požiūris, institucinę ir socialinę religijos pusę nustumiantis į šalį. Jo šalininkai iškelia individualaus religinio potyrio svarbą.


Kuo toliau, tuo gražiau: iš pradžių viskas buvo aišku (religija = dievai, sielos ir t.t.), bet juo daugiau pasaulio įvairovės aprėpiama, juo sunkiau darosi kalbėti konkrečiomis sąvokomis. Vietoj „Dievo“ religijos tyrinėtojų žodyne atsiranda kažkas abstrakčiai absoliutaus, kaip esminis religijos požymis nurodomas, tarkim begalybės suvokimas. Nepamirštama ir sacrum-profanum prieštara. Nathanas Söderblomas tvirtino, kad aiškaus dievybės suvokimo religija gali ir neturėti, tačiau nėra religijos, kuri neskirtų švento nuo ne-švento. Trumpai tariant, religinis yra tas žmogus, kuriam kas nors yra šventa. Rudolfas Otto įvedė sąvoką Šventybė (Das Heilige): tai yra dalykas, kurį galima aptarti pašaliniais pavyzdžiais ir žodžiais, bet tiesiogiai apibrėžti negalima. Labai svarbus religijoje yra „antgamtinės esybės“ patyrimas – numinozinis potyris


Ir taip toliau, ir panašiai. Taigi, ieškodami fandome religijos požymių galėtume ieškoti šventybiškumo, Absoliuto paieškų, socialinio sąryšingumo funkcijos, fanams būdingo šventumo pojūčio, numinozinių potyrių… Ne taip jau paprasta, tiesa? Juolab kad paieškos labai priklausys nuo to, kas ieško. Religijotyrininkas turbūt susipainios religijos apibrėžimų labirintuose ir galų gale turės pripažinti, kad nustatyti, ar fandomas yra religija, neįmanoma. Sociologas, galimas daiktas, visų pirma klaus, ar galima įrodyti, kad socialinės funkcijos prasme priklausymas fandomui yra analogiškas religijos išpažinimui. Koks nors filosofas susimąstys, ar fandomas žmogaus gyvenime atlieka tokį pat vaidmenį kaip religija, antropologas nuspręs, kad klausimas neturi prasmės, nes joks žmogiškas reiškinys neturi ir negali turėti aiškių ribų…


Kol galutinai nesusipainiojome, pasidomėkime, kas gi yra fandomas. Fandom = fan + kingdom, t.y. fandomas yra fanų visuma (fantastikos fandomas, Elvio Preslio fandomas, „Žalgirio“ fandomas). Kaip koks boredom – buvimo nuobodžiaujančiu būsena, – taip ir fandom – buvimas fanu… „fanavimas“. O kada fanas – jau fanas? Ar užtenka pačiam tokiu apsiskelbti, ar būtinas fandomo pripažinimas? Tarkime, sakai, kad esi Elvio fanas, bet „troo fanai“ į tave tik kreivai pašnairuoja, mat, jų nuomone, Elviu domiesi tik paviršutiniškai. Ar esi krepšinio fanas, jei žiūri rungtynes tik per televizorių ir tik tada, kai komanda išeina į finalą?


Konvente svarstėme, kokiomis savybėmis turi pasižymėti fanas, kad jis tokiu galėtų vadintis. Buvo kalbama apie idėjos išsikėlimą ir tapatinimąsi su ja, apie tam tikros atributikos turėjimą ir nešiojimą. Labai svarbu yra intensyvus domėjimasis, savo „fanavimo“ objekto geras išmanymas. O kur riba tarp „fano“ ir „fanatiko“ – juk neigiama prasmė, kaip minėjom viršuje, visada netoliese? Fanatikas, kaip sakė kažkuris diskusijos dalyvių, – „siauro proto žmogus“. Jis ne tik domisi vampyrais, bet ir tiki, kad jie egzistuoja…


Joanne Mackellar apibendrina įvairių autorių tyrinėtas fano savybes. Visų pirma, kaip pastebėjo ir konvento dalyviai, „fanavimui“ būdingas intensyvumas: t.y. sąveikai su „fanavimo“ objektu skiriamas didelis energijos kiekis (daug aistros, entuziazmo ir t.t.). Antra, fanas savo objektui suteikia daug aukštesnį prioritetą nei kiti žmonės tam pačiam objektui. Šis prioritetas (vertybinis svarumas) gali būti toks aukštas, kad fanas dėl to smarkiai apribos savo kitus poreikius. Fanas dažnai yra labai atsidavęs, dalyvauja fandomo veikloje tik dėl paties dalyvavimo, neturėdamas kitų tikslų. Neretai atsitinka taip, kad jis priima, pašalinių akimis žiūrint, neracionalius, nelogiškus sprendimus, nes jo pasirinkimą lemia šis atsidavimas. Trečia, fanas tiki, kad jis rado tikrąją tiesą (kurią kiti, savaime suprantama, nebūtinai žino ar supranta…). Ketvirta, „fanavimas“ glaudžiai susijęs su vartojimu. „Fanavimas“ – tai savęs ir savo įvaizdžio tobulinimas. Fanai kolekcionuoja daiktus, kurie įkūnija jų siekius arba jų (trokštamą) asmenybę, tad jie yra atitinkamiems gamintojams labai paranki tikslinė grupė. Kad galėtų netrukdomi visu tuo užsiimti, fanai renkasi sau palankią socialinę terpę: draugus, pramogas, informavimo kanalus, kurie nekliudo reikštis fano jausmams ir pomėgiams.


Galbūt galima teigti, kad virtimas „fanatiku“ priklauso nuo „fanavimo“ intensyvumo, nuo priklausymo klubams, bendruomenėms, dalyvavimo susibūrimuose. Tačiau fanatiku gali būti apšauktas ir uolus fanas, savo pomėgiui negailintis nei laiko, nei pinigų, ir tas, kuris, tarkim, tiesiog laisvalaikiu paskaitinėja fantastikos – nelygu, kas vertina. Tarkime, J.R.R. Tolkieno fandome yra atvejų, kai „tikrais tolkienistais“ nelaikomi tie, kurie tik perskaitė pagrindines Tolkieno knygas, tačiau nesidomėjo jo biografija, moksline veikla ir t.t. Savo ruožtu pastarieji fanai anuos į juos iš aukšto žiūrinčius laiko „fanatikais“, nors ir juos pačius „fantastikai alergiški“ žmonės neretai vertina skeptiškai. Apskritai „fanatizmas“ dažnai siejamas su pernelyg dideliu dėmesiu savo objektui ir agresyvumu jį ginant. „Fanatizmu“ vadinamos ir futbolo aistruolių riaušės, ir Rugsėjo 11-tosios išpuoliai. Tačiau reikia nepamiršti: tarp agresyvumo priežasčių – visai nebūtinai vien „fanatizmas“, čia gali įsipinti tautiniai konfliktai, socialinės problemos ir kt.


Vienas daugiausiai tyrinėjamų fandomų – „Star Trek“ fanai, vadinami „trekkies“ arba „trekkers“. Apie trekius sukurtame dokumentiniame filme („Trekkies“, 1997) apstu prioretizavimo, vartojimo, sau tinkamos aplinkos ieškojimo pavyzdžių: tai ir dantistas, privatų kabinetą įrengęs ST stiliumi, ir vieno ST „erdvėlaivio“ (mini klubo) kapitonė, kuri užsispyrė prisiekusiosios pareigą teisme atlikti su ST uniforma. Žinomas ir faktas, kad per ST konventus fanai kartais klausimus užduodavo tarsi ne aktoriui, o jo personažui – pavyzdžiui, klausdavo, „kaip iš tiesų atrodo Vulkano planeta“ (cit. iš Jindra 1994). ST fandomas parodijuojamas 1999 m. filme „Galaxy Quest“: skirtumas tas, kad GQ fanai erdvėlaivio egzistavimu tikėjo ne bergždžiai; GQ – išsipildžiusi fano svajonė, sarkastiškas pateisinimas visiems fanatavimams: „O kas, jei… Juk visada yra tikimybė!“


ST fandomas visai rimtai bandytas lyginti su religiniu reiškiniu. ST yra persmelktas progreso, atradimo, mokslo dvasios, kuria alsuoja ir modernioji amerikietiška „mitologija“, tad nenuostabu, kad ST filmai ir serialai pritraukė šitiek žmonių. Be to, ST – tai nauja „ėjimo prie ribos, pasienio“ (frontier) mitologija, anksčiau klestėjusi vesternuose. Dabar the final frontier – jau nebe Laukiniai Vakarai, o bekraštis ir nepažįstamas Space. Kaip ir dažnoje religijoje, ST yra atveriami keliai į kitą pasaulį – kuriuo nemažai ST fanų iš tikrųjų tiki (Jindra 1994).


Čia galima įsivesti dvi sąvokas. Jei jau aptariame fandomą kaip religiją, o religiją – kaip fandomą, tai abiejų grupių atstovus galima pavadinti „fanais“, tik vienus – „sekuliariaisiais fanais“ (secular fans), kitus – „religiniais fanais“ (religious fans). Fandomo-religijos artumo ieškotojų teigimu, abiejų rūšių fanai panašūs tuo, kad stengiasi sumažinti atstumą tarp savęs ir savo garbinamo objekto. Kaip bandoma paliesti šventojo relikviją, tikintis išgijimo, taip medžiojami kino žvaigždžių autografai, bandoma su jomis nusifotografuoti ir panašiai. Antra, abi fanų grupės su savo garbinamais objektais palaiko ryšį per tarpines priemones: religijoje šį vaidmenį atlieka įvairūs šventieji raštai, sekuliariame fandome – masinės informacijos priemonės. Trečia, abi grupės turi pasaulio skirstymą į šventybinę ir pasaulietiškąją erdves, abiem būdingos perėjimo apeigos (rites of passage), ritualai, ypatingos emocijos susidūrus su garbinamu objektu. Be to, kaip jau minėta, sekuliariajame fandome taip pat neretai ryški geresnės ateities („išganymo“) viltis – čia, be „Star Trek“, galima paminėti kad ir „anoniminių alkoholikų“ bei kitokias „savitarpio pagalbos grupes“. Religinėse apeigose įžengiama į mitinį amžinąjį laiką (pvz. kai rituališkai atkartojami dievų žygdarbiai „laikų pradžioje“, tai nėra tiesiog veidrodis, vaidyba – tikintiesiems tai yra to laiko sugrįžimas). Kai kurie fandomai tokiu amžinojo mito pakartojimu taip pat pasižymi: pavyzdys galėtų būti filmų, knygų scenų atkūrimas vaidmenų žaidimuose, taip pat kelionių laiku motyvai. Apskritai, kalbant apie fantastikos fandomą, mokslinėje fantastikoje mokslas tarsi tampa naująja magija, padedančia išspręsti problemas. Seniai seniai žmogus eidavo pas šamaną, kad tas nuimtų „nužiūrėjimą“. Fantastinėje literatūroje šamano vaidmenį atlieka dar neišrasti, galbūt visai neįtikėtini, bet tokie trokštami mokslo stebuklai. Be to, reikėtų paminėti, kad sekuliarusis fandomas, lygiai kaip ir religinis, turi kanono sampratą – kuri, kaip ir religijoje, neretai yra ginčijama. Taip pat minima, kad gilų emocionalų susitikimą su Absoliutu, numinozinį potyrį, kokį religinis fanas patiria apeigose, melsdamasis ir panašiai, sekuliarusis fanas taip pat gali patirti: tarkime, savo muzikos „dievukų“ koncerte. Jau minėjome, kad sekuliarieji fanai yra linkę galvoti, kad žino kažkokią „tikrąją tiesą“. Nieko neprimena?.. Kaip kokie ankstyvieji krikščionys, taip ir sekuliarieji fanai kai kuriais atvejais gali būti apibūdinti kaip nedidelė tikrąją tiesą žinančiųjų bendruomenė, besislapstanti katakombose ir stigmatizuojama bei persekiojama likusios visuomenės dalies (žr. Jindra 1994, Reysen 2006).


Visa tai yra žavu, bet… Kai visada, yra ne vienas „bet“. Visų pirma, etiketės galbūt tokios ir tėra: religiniai terminai pasitelkiami norint aiškiau apibrėžti (sekuliarių) fanų elgesį, bet tai nedaro fandomo analogiško religijai. Analogijai išmatuoti reikalingos išsamios empirinės studijos – o tokių nedaug. Vieną kuklų „pilotinį“ bandymą pateikia Stephenas Reysenas. 158-iems sekuliariems ir religiniams fanams užduoti tokie (ir kiti) klausimai: Nuo ko prasidėjo jūsų susidomėjimas? Ar jūs priklausote fanklubui / religinei bendruomenei? Kaip į jūsų pomėgį / religijos išpažinimą žiūri aplinkiniai? Peržiūrėjus gautus duomenis, paaiškėjo, kad religinių grupių atstovų atsakymai buvo panašūs tarpusavyje, skirtingų sekuliarių grupių atstovų (t.y. muzikos, sporto ir kt. sričių fanų) atsakymai taip pat buvo panašūs tarpusavyje. Iš pastarojo fakto galima daryti išvadą, kad sekuliarieji fanai, priklausantys skirtingoms sritims, yra panašūs savo elgsena. Tačiau palyginus religinę ir sekuliariąją grupes pasirodė, kad jos nepanašios. Pavyzdžiui, „religiniai fanai“ dėl savo objekto buvo pasiryžę paaukoti bet ką, o „sekuliarieji“ teigė, kad tai priklauso nuo laiko, neatmetė galimybės, kad ilgainiui susidomėjimas išblės. Religiniai fanai manė, kad aplinkiniai į jų užsiėmimą žiūri teigiamai, sekuliarieji – kad neigiamai arba neutraliai. Žinoma, tai tėra bandomasis tyrimas, imtis per maža ir nepakankamai įvairi, tačiau ir tai galėtų būti signalas, kad su fandomui klijuojamomis religinėmis etiketėmis reikėtų elgtis atsargiau.


Taip, fandomas, kaip ir religija, atlieka identiteto formavimo bei bendruomenės konstravimo funkcijas, tačiau ši funkcija nepriklauso išimtinai religijai (žr. McCloud 2003). Markas Duffettas, kritikuodamas Elvio fandomo lyginimą su religija, sako, kad žavėjimasis ne visada reiškia garbinimą, o įvairių daikčiukų kolekcijos nebūtinai yra „altorėliai“; žavėjimasis tampa garbinimu, o įvairių daiktų sankaupa – altoriumi būtent tada, kai jie yra religijos dalis (o ne patys savarankiškai). Beje, Elvio fandomui „kulto“ etiketę ėmė klijuoti ne kas kitas kaip skeptikai, kuriems fanų veiksmai atrodė juokingi, nes „labai priminė tą, kas savo esme nebuvo“ (Duffet 2003). Neva lyginant fandomą su religija, fandomas buvo pajuokiamas, teigiama, kad fandomas – tai religijos parodija. Taigi mokslininkai, gretinantys Elvio fandomą su religiniu reiškiniu, remiasi pašaipa…


Žodžiu, fandomą ir religiją galima laikyti paralelinėmis struktūromis, kurių pirmoji sąmoningai ar nesąmoningai mėgdžioja antrąją; arba galima įžvelgti šių dviejų struktūrų suartėjimą. Galų gale, šiandieniniame pasaulyje religija iš tiesų dažnai elgiasi kaip fandomas: naudojasi naujaisiais komunikaciniais kanalais, parduoda išganymą panašiai kaip įrašų studijos – muzikos grupes. Iš kitos pusės, vis labiau įsigalint racionalumui, išaugus mokslinio pažinimo vaidmeniui, religijos bei maginių tikėjimų pozicijos susilpnėjo, ir žmogus atsiradusią „gyvenimo prasmės“ tuštumą užpildė garsenybių kultu (cit. iš Reysen 2006).


Žmonės gali daug ką tikėti. Ar tas tikėjimas gali būti vadinamas „religija“, priklausys nuo to, kaip suprantame pastarąjį terminą. Ką laikysime esminiu bruožu, skiriančiu religiją nuo ne-religijos? Ar mums svarbu institucinis religijos aspektas? Kurios institucijos svarbios, kurios – ne? Ar religija neapsieina be garbinimų, adoracijų? Ir taip toliau. Štai kodėl klausiau ne „ar fandomas yra religija“, o „kiek fandome yra religijos“. Jeigu tikėjotės aiškaus atsakymo – deja, turiu nuvilti… Čia skaičiais, procentais, TAIP / NE atsakyti sunku. Viena, kas aišku: fandomas yra ribinis reiškinys, jis ir arti religijos, ir ne. Interpretacija priklausys nuo konkretaus fano, nuo jo įsitraukimo į fandomą intensyvumo ir, be abejonės, nuo tyrėjo išankstinės nuostatos. Tad: ką tiki TU, fantaste?..


 


 


Cituota:


Duffett, Mark. „False Faith or False Comparison? A Critique of the Religious Interpretation of Elvis Fan Culture“, Popular Music and Society 26, 4, 2003: 513-522.


Jindra, Michael. „Star Trek Fandom as a Religious Phenomenon“, Sociology of Religion 55, 1, 1994: 27-51.


Mackellar, Joanne. „Fanatics, fans or just good fun? Travel behavious and motivations of the fanatic“, Journal of Vacation Marketing 12, 3, 2006: 195-217.


McCloud, Sean. „Popular Culture Fandoms, the Boundaries of Religious Studies, and the Project of the Self“, Culture and Religion 4, 2, 2003: 187-206.


Reysen, Stephen. “Secular Versus Religious Fans: Are they Different? An Empirical Examination”, Journal of Religion and Popular Culture 12, 2006.


 


Barbora Drąsutytė


 


Diskusijų gija forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 1

Nr. 1. 2001.04.20 SAVAITĖS TEMA – A. SAPKOWSKI”O RAGANIUS A.Sapkowski – lenkų fantasy Asas (pravardės kilmė aiški – atkreipkite dėmesį į inicialus…).1986 metais niekam nežinomasAS […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 34

Nr. 34. 2002.12.10 Iš knygų puslapių – į plačiuosius ekranus… Fantastinių ekranizacijų bumas Pastaraisiais metais J.R.R. Tolkien“as jau krito nuo P. Jackson“o (“The Lord of […]
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas