Skaitiniai

2009-06-13
 

Kauno mitai

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

fox`as (a.k.a Edvinas Klimenka)



Kauno mitai: nuo Napoleono iki triušių mutantų



Spėjama, kad pirmą kartą Kaunas buvo paminėtas arabų keliautojo ir geografo Al Idrisijaus 1140 metais. Tai sprendžiama iš pavadinimų, kurie randami jo raštuose: Qaynu, Qanys, Kabnu. Jei paaiškėtų, jog tai tiesa, tada Kaunas būtų paminėtas 183 metais anksčiau nei Vilnius (1322 metais). Tačiau šiandien yra istorikų, linkusių miestą prie Nemuno ir Neries santakos dar labiau pasendinti, jie teigia: Kauno pradžios turėtume ieškoti IV ar V amžiuje, nes tuo metu santaka buvo tirštai apgyvendinta teritorija.

Labiausiai paplitusi legenda apie Kauno vardo kilmę yra pasakojimas, randamas XVI a. Bychovo kronikoje, apie Romos kunigaikštį Palemoną, kuris V a. po Kr. bėgdamas nuo hunų valdovo Atilos su 500 Romos patricijų atplaukė į Lietuvą ir įsikūrė prie Nemuno, Dubysos ir Jūros upių. Kunigaikštis turėjo tris sūnus: Barkų, Sperą ir Kūną. Barkus įkūrė Jurbarką, o Kūnas prie Nevėžio (taip taip) įkūrė Kauną. Šis mitas yra paveiktas renesanso idėjų, norint pabrėžti garbingą Lietuvos praeitį. Kunigaikštis Palemonas, su sūnumis plaukdamas Nemunu, pasiekė dabartinio Kauno teritorijas, kur tebuvęs paprastas kaimelis su keliomis trobomis. Ten jo sūnus Kūnas (kunigaikštis Kaunas), kituose raštuose vadintas Kūnasijumi ar Kūnarijumi, įkūrė miestą.


Autorius skaito paskaitą apie Kauno mitus (nuotr. SielojRamiako)

Su romantizmo idėjomis atėjusi Palemono legenda buvo itin populiari. Jau nuo VI a. po Kr. visoje Europoje klestėjo mitai, bandantys paaiškinti vienos ar kitos tautos sąsają su biblinėmis bei antikinėmis istorijomis. Ši kilmės teorija apie XVI a. susipynė su sarmatizmo idėjomis ir veikė kaip labai stiprus Abiejų Tautų Respublikos ideologijos pamatas. To laiko lietuviams buvo svarbi  jų romėniškoji kilmė. Marcijonas Niestojiemskis  pamoksle per Kauno žemės teismo raštininko Andriejaus Stankevičiaus laidotuves minėjo, jog pastarojo giminė yra kilusi iš Žadeikos, atkeliavusio drauge su Palemonu, Nerono arba Atilos laikais. Žadeika vedė kilmingą moterį Milušą ir su ja susilaukė sūnaus Biliaus (kitos bajorų giminės Biliavičių, susigiminiavusių su Stankevičiais, pramanyto protėvio). Niestojemskis neva rėmėsi Stryjkovskiu, nors panašu, jog buvo pamokytas pačių Stankevičių. Akivaizdu, kad tai chronologinė nesąmonė, nes jis teigė, jog Stankevičiai yra giminingi Vytautui Didžiajam, o susigiminiavo jie per Miamę, artimą Vytauto giminaitę, kurią neva vedė Bilius. Visi iškart turėtumėte pastebėti nemažą laiko tarpą, prabėgusį nuo Atilos (V a.) ar juo labiau nuo Nerono (I a.) laikų iki Vytauto epochos. Panašu, jog Bilius buvo nemirtingasis iš filmo „Kalnietis“.

Kadangi tiksliai nėra žinoma, kada įsikūrė Kaunas, tai kai kurie istorikai ir pseudoistorikai, bando  „eiti aptakiai“, nepaisydami istorinio tikslumo. Kaip, pavyzdžiui, darė vienas savamokslis gidas, svečiams iš Rusijos pasakojęs, kad mūsų miestą įkūrė Napoleono sūnus Kaunas. Matyt, norėjo pasakyti Palemono, o išėjo Napoleono, ai, menka smulkmena?;)

Kodėlgi Kauno herbe pavaizduotas tauras ir kryžius?

Senovėje, vienos medžioklės metu, pavyko įvyti lietuviams girių valdovą taurą į miško tankumyną Lietuvos upių tėvo Nemuno ir motinos Neries santakoje (būtent čia dabar įsikūręs Kaunas). Šioje vietoje žvėris buvo pervertas ragotine (ragotinė – medžioklinė ietis, skirta stambių gyvūnų medžioklei). Greitai buvo pastebėta, kad tarp sumedžioto tauro storų ragų kyšo iš medžio šakų susikryžiavęs kryžius. Pabijojo dievų rūstybės senovės lietuviai ir nusprendė miško valdovą paaukoti. Sukrovė didžiulį ąžuolų laužą ir garbingai didingųjų savo dievų garbei sudegino žvėrių karalių skaisčią mėnesienos naktį.

Kauno vardo kilmė

Kauno vardo kilmės teorijų yra begalė. Štai kelios:

Lietuvis išeivis enciklopedininkas Bronius Kviklys Kauno vardą sieja su žodžiu „kautis“. Jis tai sieja su dažnomis kautynėmis ties Kaunu, o ypač su XIV a., bet tada išeitų, jog iki tol Kaunas buvo vadinamas kitaip. (Na, tai, ko gero, pati žinomiausia vardo kilmės teorija.)
 Kiti lingvistai Kauno vardą kildina iš asmenvardžio Kaunas. Šis vardas – pavardė senovėje buvo itin paplitęs Žemaitijoje ir areale tarp Jurbarko, Jonavos, Alytaus ir Vilkaviškio.
Vokiečių kalbininkas G. Študerus iškėlė hipotezę, kad Kauno vardas kyla iš būdvardžio „kaunus“ reiškęs „žemas, gilus“. Nors dabartinėje lietuvių kalboje šio būdvardžio ir nėra, bet jis sutinkamas kitose indoeuropiečių kalbose (latvių „kauns“ reiškia „gėda“, gotų „hauns“ – „žemas“ ir „hauneins“ – „pažeminimas, nusižeminimas“, vokiečių „hehn“ – „pajuoka, pašaipa“ garikų „kaunos“ – „blogas, bjaurus“). Remiantis šia hipoteze, Kauno vietoje kažkada turėjo stovėti gyvenvietė, kuri buvo pavadinta slėnio vardu. Ši teorija turi racijos, nes visas senasis Kaunas stovi tam tikroje dauboje.

Kai apie Kauną svečiams pasakoja gidas Radvila Pabilionis, jis būtinai pamini vieną gražią legendą, kuria „suriša“ Aleksotą su Kaunu romantiškais dviejų jaunų žmonių meilės saitais. Kylant dabartiniu Veiverių plentu į kalną, dešinėje šlaito pusėje galima rasti laiptus, o jais palipus – akmeniu paženklintą vietą, kurioje kažkada vaidilutės kurstė šventą aukuro ugnį. Sako, dabartiniai pagonystės išpažinėjai prie to akmens dažnai susirenka saviems ritualams. O anuomet viena iš vaidilučių netikėtai sulaukė gražaus jaunikaičio Dangiručio, kažko atklydusio į tą kalną. Pakalbino vaikinas mergelę, į pasimatymą pakvietė. Ta ir nulėkė, šventą ugnį pamiršus. Nekurstomos aukuro liepsnos išblėso. Jaunuolių laukė bausmė – mirtis ant laužo.

Sukrovė laužą iš vakaro, bet vienam iš žynių pagailo įsimylėjėlių. Ir jis po laužu iškasė didelę duobę. Rąstus virš jos į šalis pastumdė, angą padarė. Ryte ant jų vandens papylė, kad tiršti dūmai į dangų kiltų. Dūmų uždanga padėjo jaunikaičiams duobėje pasislėpti ir sulaukti tamsos. Tada jie perplaukė Nemuną (maždaug ties dabartine Vytauto bažnyčia, ten, kur šiandien yra ir Aleksoto gatvė). Apsigyveno tame krante ir susilaukė meilės vaisiaus – sūnaus Kūno. Ir laimingai visi gyveno, tapę pirmaisiais Kauno miesto gyventojais.

Jau minėta legenda teigė, kad Kūno vardu šauktas Palemono sūnus, įkūręs Kauną. O jei nagrinėsime tautosaką,  tai lietuvių liaudies dainos žodžiais tariant, miesto vardas galėjo kilti ir iš būdvardžio: „Atėjo mergelė kauna (smaila) nosele…“. Žodžiu, tarsi smaigalyje nutūpęs miestas ir yra smailus – „kauna“.

Kaunas užsienyje :)

Herodotas savo raštuose mini Turkijos teritorijoje esantį miestą pavadinimu Kaunas, kurį neva įkūrė tuo pačiu vardu vadinęsis senovės princas.

Mįslingos kilmės kaunijų genčiai priklausęs miestas Mažosios Azijos pusiasalio pietvakariuose nėra vienintelis šaknį „Kaun“ turintis vietovardis ar asmenvardis, nutolęs tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos ir net nuo spėjamos baltų kilties zonos. Pavardžių, kurių šaknis „Kaun“, galima aptikti įvairiose šalyse ir kultūrose.

Į Turkiją atvykusiems lietuviams turistams gidai neretai parodo griuvėsius miesto, kuris Antikos šaltiniuose graikų kalba vadinamas „Kaunos“. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedros vedėja Nijolė Juchnevičienė patvirtino, kad graikiškas vietovardis Mažojoje Azijoje „Kaunos“ lietuviškai tariamas kaip ir Lietuvos Kaunas. Beje, rusiškai Mažosios Azijos Kaunas tariamas „Kavn“ – panašiai, kaip „Kovno“
Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad šio Kauno atsiradimas datuojamas 3 tūkst. metų prieš Kristų. Tačiau pagal Antikos rašytinius šaltinius miestas, vadinamas Kaunu, galėjo atsirasti VII – VI a. prieš mūsų erą. Mieste galima išvysti persų, helenų, romėnų ir Bizantijos civilizacijos pėdsakų. Nuo įkūrimo Kaunas buvo garsus druska, žuvimi ir figomis.
Apžiūrėdami Kauną turistai turi galimybę pasigrožėti tuo metu statytos Akropolio tvirtovės ir pylimo, antikinio teatro, bažnyčios, romėniškų pirčių, palestros (sporto mokyklos) likučius. Didžiausio susidomėjimo sulaukia Nekropolis – uolose įrengti karalių ir kitų didikų kapai.

Linksmiausia tai, jog kai kurie Lietuvos Kauno gotai vietinį „Akropolį“ linkę vadinti Nekropoliu.

Apie Karijos Kauno kilmę yra išlikusios kelios legendos. Geriausiai iš jų žinomas Virgilijaus aprašytas mitas, kuriame pasakojama, kad Miletas turėjo dvynius – sūnų Kauną ir dukterį Byblę (Byblis). Užaugusi sesuo broliui pajuto begalinę meilę. Ji nutarė parašyti laišką, kuriame išsakė savo meilę Kaunui. Brolis į kraujomaiša kvepiančius sesers jausmus atsakė pykčiu ir neapykanta, o vėliau dėl šios meilės su savo pasekėjais paliko Kariją ir įkūrė savo vardu pavadintą miestą. Byblė, sulaukusi neigiamo atsakymo, nušoko nuo olos į jūrą. Pagailėjusios nelaimingos įsimylėjėlės nimfos grąžino jai gyvybę, paversdamos merginą upės srove.

Kitas pasakojimas yra priešingas papasakotam Ovidijaus. Jame teigiama, kad Kaunas pajuto meilę seseriai ir už tai jam teko iškeliauti iš gimtinės ir įkurti naują miestą.
Mokslininkai skeptiškai vertina galimybę rasti tiesioginį ryšį tarp dviejų Kaunų.

Požemių mitai

Kaip žinia, Kaunas yra požemių mitų miestas. Jau nuo senų laikų tokie mitai skamba kauniečių lūpose.

Pradėkime gal nuo mitų, kurie kalba apie Kauno pilį, nes dalis mitų yra glaudžiai susijusi su požemių legendomis.

Pradžiai yra svarbu paminėti, kad Kauno pilyje vaidenasi… Žmonės net ekskursijų metu ten dažnai girdi žingsnius ir dejones. Panašu, jog nėra pilies be savo vaiduoklio.

Kauno pilies istorija tikrai yra gerokai romantizuota. Visiems žinomas Jano Stykos paveikslas „Vytauto priesaika“, kur būsimasis Žalgirio didvyris 1362 m. prisiekia atkeršyti kryžiuočiams už Kauno sugriovimą. Siužetas kartojasi grožinės literatūros kūriniuose, pvz., P. Tarasenkos istorinėje apysakoje „Pabėgimas“, per iliustracijas net braunasi į kai kuriuos istorijos vadovėlius. Bet veltui ieškotume jam istorinio pagrindimo – šaltiniuose nėra jokių užuominų nei apie Vytauto priesaiką, nei apie jo buvimą prie Kauno pilies jos žlugimo momentu.

Vienas Kauno pilies požemių mitas pasakoja apie tai, jog Kauno pilį ir šv. Jurgio bažnyčią senovėje jungęs tunelis (tunelio egzistavimu istorikai neabejoja). Tai pagimdė vieną mitą. Esą pilies kariai išsikasė šį tunelį, norėdami patekti pas vienuoles. Kitas pasakojimas sako, kad vienuolės pačios veržėsi pas kareivius todėl ir iškasusios šį tunelį. O iš tiesų panašu, kad šis tunelis buvo paprasčiausiai skirtas atsitraukimui į saugesnę vietą.

Liaudyje nuo seno sklido padavimai apie tai, kad dabartinis Kaunas yra atstatytas toje pačioje vietoje, kurioje į požemius nugrimzdo priešų puolimo neatlaikęs senasis Kaunas. Ties pilimi esąs įėjimas į tą požeminį Kauną, kurio gyventojai kartais atsivilioja kokį praeivį, tikėdamiesi, kad jis išvaduos miestą nuo užkeikimo.

Pasakojama, kad pilies šeimininkė karalienė Bona Sforca pilyje laikiusi kariuomenę, kuri vėliau prasmegusi po žeme ir nuo tos dienos laukianti, kada Kauną ištiksianti kokia nors didelė bėda, kad galėtų pasirodyti ir jį apginti. Senovėje žmonės kalbėdavo, kad naktimis iš po žemių girdisi karių kalbos, ginklų žvanginimas bei žirgų žvengimas. Reikia pastebėti jog mitas apie kultūrinį herojų, kuris reikalui esant ateis į pagalbą savo tautai ar miestui, gana dažnas. Prisiminkime kad ir tą patį karalių Artūrą, kuris ateis gelbėti britų iškilus bėdai. Ir kiti mitai, susiję su herojumi gelbėtoju, kalba apie po Kaunu esantį požeminį Kauną (tai Kaunas, kuris palėptas nuo krikščionių). Tuose mituose požeminis Kaunas daug gražesnis už viršutinį, jame gyvena karalaitė, belaukianti savo išvaduotojo, kuris nuims kerus nuo jos, ir ji su savo kariuomene galės pakilti į žemės paviršių.

Vienas iš tokių pasakojimų sako: „Kaune vyrai kasė fabrikui duobę ir rado duris. Užrakintas. Norėjo atrakinti. Naktį prisisapnavo:
– Aš esu tėvo užkeikta karalaitė su visa kariuomene. Nepaleiskite manęs. Aš išeisiu, kai bus pasaulio pabaiga.“

Taigi, kol kas vadinasi galime būti ramūs, nes karalaitė lyg ir nepasirodė.

Senovės legendos byloja, jog po miesto grindiniu yra išsiraizgiusi požemių grandinė, jungianti daugelį Senamiesčio pastatų. Manoma, kad vienu iš požemių, vedančiu iš Kauno pilies, paspruko ir taip nuo kryžiuočių antpuolio išsigelbėjo Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas su visa kariuomene. 

Taip pat pasakojama, jog nuo Pažaislio vienuolyno iki Karmelitų bažnyčios buvo nutiestas tunelis, jungęs bažnyčią ir Pacų laidojimo rūsį. Tačiau tai tik legendos, nes iš Pažaislio vienuolyno nuo Pacų laidojimo vietos veda tik 15 metrų ilgio tunelis, kuris buvo skirtas nuotekoms.

Požemių mitas yra gana gajus. Ko gero, visi girdėjo pasakojimus jog Kauno gynybiniai fortai yra sujungti slaptais tuneliais, Taigi, dabar apie juos.

Po Kaunu iš tiesų yra išsiraizgiusi požemių sistema, kurios centrinis mazgas yra po Kauno savivaldybės pastatu. Į požemių pasaulį galima patekti pro paprastas duris šalia savivaldybės valgyklos. Bėda ta, kad požemiai nejungia viso Kauno, kaip kad sako mitai. Visi požemiai yra išsiraizgę po Laisvės alėja ir dalimi senamiesčio. Niekur kitur jie neveda.

Taigi kokią funkciją atliko savivaldybės požemiai? Po išsivadavimo jie turėjo būti panaudoti evakuacijai, jei 1991 metais okupacinė valdžia būtų bandžiusi šturmuoti pastatą. Prie sovietų valdžios, kai tuneliai būdavo apsemti, įėjimas į juos buvo užmūrytas, tačiau 1990 metų pabaigoje lietuviai su krašto apsauga tas duris išlaužė. Tačiau kaip tik tuo metu rusiškame laikraštyje „Moskovskije novosty“ pasirodė straipsniai apie Maskvos metro pasirodžiusias kelių kilogramų svorio žiurkes mutantes. Tad kareivėliai bijojo lįsti į tunelius.
Žinoma, kad anksčiau tunelius apsemdavo iki 1,2 m vandens. Tačiau iš kur patekdavo vanduo, nėra žinoma, lygiai taip pat nėra žinoma, kur tas vanduo staiga dingo. Manoma, kad tiesiog suveikdavo senoji drenažo sistema.

Beje, apie vandenis požemiuose pasakojo dar ir mano tėtis. Tarnaudamas kariuomenėje jie turėjo pumpuoti vandenį iš IV forto tunelių. Tėvas pasakojo, jog jie visą parą pumpavo vandenį, o jo vis prisipildydavo. Tada tėtis man sakė, kad šitie tuneliai yra sujungti su Baltijos jūra. Taip pat jais neva galima nukakti iki Kaliningrado ir netoli Kazlų Rūdos esančios karinės bazės. Beje, tėtis dar pasakojo, jog jiems bepumpuojant vandenį dingo vienas naras. Jo taip ir nerado. Apie dingusius narus labai dažnai galima išgirsti, kai kas nors pasakoja apie fortų tyrimus…

Savivaldybės tuneliai nėra ištirti, tačiau sklando gandai, kad jie yra sujungti su Kauno tvirtovės tunelių sistema. Šiaip panašu, jog savivaldybės tunelių sistema yra jaunesnė už fortų tunelių sistemą. Beje, nelįskite į tuos požemius, nes nuo Kauno tvirtovės laikų požemiuose yra begalė sprogmenų, prieš kelerius metus požemiuose dirbę vokiečių išminuotojai skundėsi, kad metalo ieškiklis cypė kiekviename žingsnyje.

Kaip minėjau, mano amžinąjį atilsį tėvuko pasakojime, Kaune sklando begalė mitų apie fortus jungiančius tunelius, ar net apie tunelius, nusidriekusius iki kitų miestų. Kadangi nėra išlikę detalių požemių schemų, galime spėlioti nebent paskaičiuoti tam skirtus finansus, o jie gana skurdūs. Caras fortų statybai buvo skyręs tik du milijonus aukso rublių (vienas aukso rublis lygus maždaug 50 Lt), ir šios sumos vos pakako fortų statybai, o apie tunelius, išvedžiotus po visu miestu, galima daryti tik prielaidas, nes pinigų mažoka.

Savivaldybės tunelių paskirtis aiškiai buvo gynybinė. Begalė posūkių turėjo apsaugoti žmones nuo kulkų, o netoli savivaldybės, kur tunelis yra tiesus, buvo įrengti kulkosvaidžio lizdai. Tuo ir norėjo pasinaudoti Kauno gynėjai išsivadavimo laikais.

Vienas naujausių mitų, susijusių su požemiais, pasakoja, kad nuo „Megos“ iki „Akropolio“ yra iškastas slaptas tunelis, kuriuo galimas susiekimas. Man nepavyko aptikti, kokie šio tunelio sukūrimo tikslai, gal prekybiniai, na, bet mitas egzistuoja ir, ko gero, yra žmonių juo tikinčių.

Mitai apie Napoleoną Bonapartą

Kaune galima aptikti mitų ir apie Napoleoną. Čia susipina ir senesni mitai, ir šiais laikais pasakojamų.

Vienas iš žymiausių mitų, kurį girdėjau dar vaikystėje, pasakoja apie Napoleono kalną. Neva jį supylė kareiviai savo kepurėmis, kad Napoleonas galėtų stebėti savo kariuomenės persikėlimą per Nemuną. Nors realiai kalnas ten jau buvo. Šioje istorijoje realu tik tai, jog Napoleonas galbūt tikrai nuo šio kalno su savo inžinieriais planavo, kaip bus vykdomas persikėlimas.

Iškart po to nusileidus nuo kalno Napoleono arklį pabaidė kiškis, tada arklys atsistojo piestu ir numetė imperatorių žemėn. Visi tai matę palaikė blogu ženklu. Šiam įvykiui paminėti tautodailininkas A. Fokas Aleksote net pastatė informacinį stendą, už kurį iš savivaldybės gavo net 400 Lt.

Taip pat yra pasakojama, jog Napoleono šmėkla kas 25 metai pasirodo Kaune ir vaikšto tose vietose, kur jis buvo apsistojęs.

Mitas apie Nemuno salą

Gandas apie Nemuno salą buvęs labai populiarus 2007 metais.

Žmonėse pasklido gandas, jog Nemuno saloje sovietmečiu buvo laidojamos visokios pavojingos bakteriologinės medžiagos bei naikinami užkrėsti gyvūnai; tai neva gali sukelti ekologinę katastrofą.

Pagrindinis kaltinimas tenka vienai įmonei, sovietmečiu gaminusiai įvairius preparatus: gripo vakcinas, tymų, pasiutligės ir panašius skiepus. Buvo teigiama, kad ji naikindavo visas atliekas, užkasdama Nemuno saloje. Tačiau, kaip paaiškėjo, to iš tiesų niekada nebuvo.
Skiepams nuo pasiutligės galinti paprastai naudoti triušiai. Vėliau visos atliekos per 24 valandas būdavo dezinfekuojamos ir deginamos katilinėje, o ne pakasamos Nemuno saloje. Dezinfekcijai reikalinga medžiaga būdavo gaunama iš tuometinės Milicijos valdybos. Už kiekvieną gramą laborantams tekdavo atsiskaityti. Taigi panašu, jog niekas į Nemuno salą nebuvo vežama.


Nebijokit, tokie Nemuno saloje nesiveisia. Turbūt.

Be to, per potvynius sala nuolat buvo užliejama. Net pastačius Kauno hidroelektrinę, saloje potvynių neišvengta. Paskutinį kartą ji buvo užlieta 1979-1980 metais. Jeigu saloje būtų užkastos pavojingos atliekos, Kaune jau seniai būtų kilusi ekologinė katastrofa. Tačiau nieko panašaus neįvyko.

Nemuno salos problematika pasiekė net ir Seimą. Gedimino Kirkilo rūpesčiu buvo įvykdytas ne vienas salos tyrimas.

Panašu, kad Nemuno salą buvo bandoma paversti pavojinga vieta dėl vienintelės priežasties – sutrukdyti arenos statybai, bet gal ten iš tiesų yra kokios mutantų kapinės? Kas žino?


Vietoj  pabaigos:


Svarbus dalykas planuojantiems vykti vasarą į Kauną, apie kurį prabylama kasmet…
Laisvės alėjoje nevaikščiokite po medžiais, nes nuo jų krenta encefalitinės erkės!:)


Straipsnis parengtas XX Lituanicone autoriaus skaitytos paskaitos pagrindu.


Forumo gija klausimams ir diskusijoms



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 1

Nr. 1. 2001.04.20 SAVAITĖS TEMA – A. SAPKOWSKI”O RAGANIUS A.Sapkowski – lenkų fantasy Asas (pravardės kilmė aiški – atkreipkite dėmesį į inicialus…).1986 metais niekam nežinomasAS […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 34

Nr. 34. 2002.12.10 Iš knygų puslapių – į plačiuosius ekranus… Fantastinių ekranizacijų bumas Pastaraisiais metais J.R.R. Tolkien“as jau krito nuo P. Jackson“o (“The Lord of […]
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas