Kai bičiuliams fantastams pareiškiau imsiąsis išsilavinimo spragų ir žiūrėsiąs „Firefly“, pasipylė baisėjimaisi, dūsavimai ir džiaugsmai: „O, tu dar nežiūrėjai!“, „O, kaip aš tau pavydžiu, kad tu žiūrėsi pirmą kartą!“, „O, aš žiūrėjau dešimt kartų!“ Supratau, kad susidursiu su kažkuo tikrai kultiniu. Visgi, net ir kultinis dar nereiškia, kad ir man patiks. Pamenu, kadaise visi svaigo dėl tuo metu dar brolių Wachovskių „The Matrix“, o aš rinkausi dabar turbūt jau niekam nebežinomą D. Cronenbergo „eXistenZ“, kuris (man iki šiol taip atrodo) virtualybę su jos keistenybėmis ir sąlyginumais pavaizdavo daug geriau, nei stilingoji „Matrica“.
Taigi, „Firefly“… Truputį paskaičiau Wikipedijoje, kaip reikėtų žiūrėti, kad išlaikyčiau eiliškumą ir sėdau žiūrėti. Pirmos serijos paliko du įspūdžius. Pirmasis – „ką aš žinau…“ arba – ir sugalvok taip tu man, kryžminti kosminę operą ir vesterną. Ir ne kosmizuoti vesterną, o būtent kryžminti: scena iš vesterno, scena iš kosminės operos. Keista. Erzina. Antrasis – „Tomas buvo nusikaltėlis“. Taip, genialusis Robertas Sheckley‘s ir jo „paprastieji“ apsakymai: visiškai dzin kosminis anturažas, užtat mintys!.. Na, gal mintys ir ne tokios gilios, bet seriale tikrai kažką radau.
„Jonvabalis“ pamažu mane jaukinosi… Trečia serija leido suprasti, kad tikrai žiūrėsiu visą, na, o šešta – kad ne tik žiūrėsiu visą, bet štai šitą – būtent šitą – tikrai dar kartą peržiūrėsiu. Deja deja, keturiolikta, paskutinė, atėjo pakankamai greitai. Viskas, dabar beliko tik pilno metražo filmas „Serenity“, apie kurį fanai sako, kad jau silpnesnis…
Ar tapau „browncoatu“? Būtent taip vadina save ištikimiausi „Firefly“ fanai, pagal pagrindinių veikėjų „rūšį“ – tarpplanetinio pilietinio karo pralaimėtojus, laisvūnus, iš kurių gali atimti viską, bet neatimsi dangaus? Dar ir pats nežinau – jausmai vis dar neišsigrynino. Pamėginsiu juos sudėlioti, pasversti, ir pradėsiu nuo minusų:
Kaip jau sakiau, didžiausia „Firefly“ problema yra vesterno ir kosminės operos kryžmastis. Kosminiai laivai ir arkliai arba furgonai nedera. Nedera – ir viskas. Tiksliau – neįtikina. Kaip ir neįtikina XXV a. karas antrojo pasaulinio karo stiliumi. Ir netgi nedžiugina. Ir netgi erzina. Ir taip gana rimtai erzina. Norisi priekaištauti J.Whedonui (serialo autoriui), kad jis nuėjo šunkeliu tingėdamas pasukti galvą. Jeigu žmonija technologiškai tiek pažengusi, kad gali laisvai bastytis po tarpplanetinę erdvę, ir gerą laivą gali turėti net laisvūnai–bedarbiai, kokiu reikia būti vargeta, kad važinėtum tik vežimu? Antras trūkumėlis – netolygios serijos. Kiekvienas epizodas yra kaip atskiras pasakojimas, bet juos jungiančios gijos – labai menkos, tad nieko keisto, kad yra ir geresnių ir prastesnių. Tik tiek, kad skirtumas tarp gerų ir prastų yra labai didelis. Kai serijų tik 14 – truputį apmaudu. Ir dar mane erzino pats sprendimas kosminius laivus padaryti kaip kledarus, o pačią kelionę kosmosu – tarsi kelionę lėktuvu, kur tykantys pavojai – minimalūs, ką jau kalbėti apie patį „Firefly“ variklį ir jo remontą. Ne, geriau nieko nekalbėti – nei ten, brolau, radiacijos, nei visų kitų dalykų. Toks labai lengvabūdiškas požiūris į kosmosą. Tad tikros mokslinės fantastikos čia kaip ir nėra. Tik anturažas. Ir jis galėtų būti bet koks – Karibų ar net Baltijos jūra, o gal ankstyvųjų Gariūnų prekeivių kelionės į Turkiją ir atgal su gazele vardu „Jonvabalis“.
O džiaugsmai… Džiaugsmų – daug. Fantastiška aktorių komanda, kiekvienam duota pakankamai laiko, puikiai išplėtoti charakteriai, su savo paslaptimi, savo kabliukais ar ypatybėmis. Net nežinia, kurį pasirinkti kaip įdomiausią. Nes kiekvienas turi kažką ypatingo – na, nebent Zoe tokia straightforward kovinė ledė.
Nuostabūs dialogai, puikūs one-lineriai ir punchlinai, kartais sukeliantys isterišką juoką. Ir – kaip sakiau – ta lengva Sheckley dvasia, tas žmogiškumas ir tos pačios, šimtametės etinės ir moralinės problemos. Draugas, priešas, aukojimasis, išdavystė, meilė, ištikimybė, nerangumas, nesupratimas, didžiavimasis, nelygybė, religinis fanatizmas… Tikrai daug ir gero humoro, nors gal kiek per daug laimingų pabaigų.
Geriausias epizodas (žinoma, mano supratimu) yra „Our Ms. Reynolds“. Ten „Firefly“ kokteilis virsta sprogstamuoju mišiniu – viskas sudėta tokiais tiksliais kiekiais, kad net virpi iš malonumo: intriga, meilė, subtilumas, klasta, stresas, pavojus, ir – bent kartą padoriau – kosmosas. Kiekviena scena – mažytis šedevras, nes argi galima pamiršti Jayne frazę: „Aš ją vadinu Vera!“ arba „Ar tu kada nors plovei vyrui kojas?“ O kur dar „Aš degsiu ypatingame pragare…“ arba kapitono švilpavimas išeinant iš Inaros laivelio… Puikus samdinys – medžiotojas iš „Objects in space“ (taip sakant – baigta gera nata), ir vienintelis rimtai draminis „Out of Gas“ (išskyrus sacharininę pabaigą).
Iš tiesų, 2/3 serijų yra arba labai geros, arba geros, na, ir 1/3 tokių, kurios man pasirodė skystokos ar tiesiog nesurezonavo (dugnas – „Heart of Gold“. Suprantu, kad moteriškėms norėjosi pamatyti Malcolmą pliką, ir Inarai kažkaip reikėjo skausmo sukelti), bet siužeto neįtikinamumas…). Vis dėlto, akivaizdu – „Jonvabalis“ dar galėjo skristi – tiek linijų neišrišta, tiek dar neatskleista…
Ir, žinoma, rekomenduoju nemačiusiems pažiūrėti. Net jeigu ir nesijaučiate, kad viskas, kas jums liko – tai dangus. O aš imsiuos filmo.
