Fandomas

2002-11-29
 

Interview: GB

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:





Šmėkla klaidžioja po INFO.fantastika.lt – “IMPERIJOS” šmėkla… Šis Prano Šarpnickio imtas interviu buvo paruoštas publikavimui penktajame mokslinės fantastikos ir fantasy žurnalo “IMPERIJA” numeryje. Deja, kaip žinote, “IMPERIJAI” buvo lemti tik 4 numeriai. Džiaugiamės, kad bent iš dalies galime atitaisyti šią nesėkmę…



Gediminas Beresnevičius - Lietuvos fendomo pradininkasGediminas Beresnevičius: “Esu kaltas…”


Gediminas Beresnevičius gimė 1957 m. Telšiuose. 1975-80 m. Vilniaus universitete studijavo astrofiziką. Būdamas penktakursis studentas, 1979 m. su draugais įkūrė pirmą Lietuvoje fantastų klubą, vėliau pavadintą “Dorado” vardu. Nuo pat įkūrimo iki šiol yra šio klubo prezidentas. Ir per visus tuos metus buvo beveik visų klubo iniciatyvų pagrindinis organizatorius. O klubas ne tik tapo pavyzdžiu kitiems klubams Lietuvoje, bet ir visokeriopai skatino tiek kuriančius fantastiką, tiek fantastikos mėgėjų veiklą: literatūros ir dailės konkursai, skyreliai “Komjaunimo tiesoje” ir “Jaunimo gretose”, paskaitų ir diskusijų seminarai Vilniaus planetariume, filmų peržiūros “Pergalės” kino teatre, Lietuvos fantastų konventai “Lituanicon” Vilniuje, o taip pat Baltijos šalių fantastų konventai “Baltcon” bei Europos – “Eurocon”, įvykę 1986 m. Vilniuje.


G. Beresnevičius buvo fanzinų “InfoSFera”, “The Contact” (anglų k. ) bei vaidmenų žaidimo “Kariai ir magai” leidėjas ir redaktorius. Sudarė lietuvių autorių fantastinių apsakymų rinkinius “Turangitas”, “Šviečianti strėlė”, tris rinkinius “Geriausias Lietuvos fantastika”. Beje, “Šviečiančią strėlę” išleido savo lėšomis. Jis prisidėjo leidžiant “Kauko” žurnalą ir “Pasaulinės fantastikos Aukso fondo” knygų seriją.


Šiuo metu dirba Respublikinių moksleivių techninės kūrybos rūmų astronomijos observatorijos vedėju. Augina du sūnus.
Pagal zodiaką avinas, tačiau pats horoskopais netiki, kaip ir magija, ateiviais, ekstrasensorika, nors neatmeta galimybės, jog visa tai gali egzistuoti. Bet jei ir egzistuoja, tai ne tokia forma, kaip tai pateikiama bulvarinėje spaudoje.


Pomėgiai?
-Fantastika. Kai turiu laiko – fantastika, kai jo neturiu – taip pat fantastika…
O be fantastikos
-Įdomu daug kas, bet viskam neužtenka laiko. Nesinori kuo nors domėtis paviršutiniškai. Turiu silpnybę – dirbu labai lėtai, ir jei ko nors rimtai imuosi, tam skiriu praktiškai visą savo laiką. Nemėgstu dirbti atmestinai. Kalbu apie mėgiamą darbą, tokį kaip renginių organizavimas ar kūrinių redagavimas.
Hobi?
-Jei turi galvoje žvejybą ar pašto ženklų kolekcionavimą – tokių pomėgių tikrai neturiu. Visą laiką suryja fantastika, šeima, darbas. O be fantastikos ir astronomijos “žiloje” jaunystėje dar domėjausi archeologija (su draugais netgi vykdžiau kasinėjimus), paleontologija, architektūra, dailės istorija ir dar bala žino kuo. Tiesa, buvo dar viena aistra – alpinizmas.
Buvo?
-Kai vedžiau, kalnams teko pasakyti “Ate…” Tiesa, vėliau su žmonos broliu dviese įveikėme kelias perėjas Kaukaze. To žygio metu buvau įkritęs į ledo plyšį Elbruso šlaite. Laimei, plyšys nebuvo platus: užsikabinau už jo kraštų kuprine ir alkūne…
Ir Lietuvos fendomo istorija būtų pasisukusi kita vaga. Kokiuose kalnuose teko pabuvoti, į kokias viršukalnes įkopti?
-Nėra kuo ypatingai pasigirti. Alpinizmo pagrindų mokiausi dvejose stovyklose Kaukaze. Įkopiau į kelias įskaitines viršūnes. Jos, žinoma, nebuvo labai sudėtingos. Šiek tiek pasivaikščiojau Pamyre, kai studijų laikais statėme astronominę observatoriją. Karpatuose vienas įkopiau, berods, į Dvynių kalną. Teko pasikapanoti iki pažastų sniegynuose…
Kuo tave traukė kalnai? Ką juose jauti?
-Didelės romantikos tame nėra. Tiesiog iš prigimties mane traukia tai, kas nepaprasta. Nuo mažų dienų troškau padaryti kažką ypatinga, nesvarbu, ar tai būtų įsikorimas į aukščiausią medį, ar ateities miesto projektas. Tai, kas kasdieniška, buitiška, įprasta – paprasčiausiai neįdomu. Iš čia, matyt, ir kilo susidomėjimas kosminiais skrydžiais, ateiviais, senovės civilizacijomis…
Kas yra fantastikos fanas? Ar vien skaitydamas fantastines knygas save jau gali juo vadinti?
-Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Priklauso, jei taip galima pasakyti, nuo atskaitos taško. Vieniems gali atrodyti, kad perskaičius kelias fantastines knygas jau ir tampi tuo fanu, kitiems – kad to nepakanka. Fantastikos fanu įprasta laikyti tuos, kurie dalyvauja klubų veikloje ar atvyksta į renginius arba dar kaip nors kitaip save išreiškia fantastikos srityje, pavyzdžiui, leidžia mėgėjiškus leidinius.
Kokius dažniausiai sutinkamus fanų tipus išskirtum?
-Nenorėčiau jų skirstyti į kažkokias lentynėles. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus pats save suvokia – fanas jis ar ne.
Kuriai tu kategorijai save priskirtum?
-Nesu tipiškas fanas. Esu profesionalas. Mat už veiklą fantastikos srityje dabar gaunu atlyginimą. Esu dėkingas savo viršininkams, kad jie mane suprato, ir renginių, tokių kaip “Lituaniconas”, organizavimas įeina į mano darbo planus. Štai kodėl mūsų renginių dalyvio mokestis – simboliškas, nors finansais remiantys sponsoriai išnyko kaip dinozaurai, štai kodėl “Dorado” klubo nariai nemoka patalpos mokesčio, nes renkasi mano darbavietėje. Jei būtume likę Vilniaus planetariume, neturėtume kur sudėti tokios galybės knygų, kiek dabar turime.
Ar tave galima vadinti fantastikos fanu Nr. 1 Lietuvoje?
Gediminas rausteli, šiek tiek patyli.
-Švedų fanai po Vilniuje vykusio “Eurocono” mane pavadino “Mr. Science Fiction in Lithuania”. Bet ne titulai ar reitingai svarbiausia. Kaip minėjau – nelabai galiu priklausyti “mėgėjų lygai”. O Lietuvoje yra ir daugiau žmonių, kurie aukoja daugybę laiko fantastikos ir jos mėgėjų labui. Vienas tokių – Arnoldas Kalnikas, gyvenantis Telšiuose. Nemažai aktyvių fanų yra Pakruojyje, Kaune…
Visgi esi Lietuvos fandomo pradininkas…
-Esu kaltas…
Kaip tą “nekaltybę” praradai?
-Septintoje klasėje pradėjau rašyti fantastinius apsakymus. St. Lemo kūrybos paveiktas buvau sumanęs sukurti ištisą romanų ciklą. Parašiau kelias pirmojo romano dalis, nupiešiau ir iliustracijas. Bet vėliau susidomėjau fantastikos kritika, teorija. Ir štai viename straipsnyje aptikau, jog Rusijoje ir Ukrainoje veikia fantastikos mėgėjų klubai, o Vakarų pasaulyje – rengiami suvažiavimai, teikiamos premijos, leidžiami žurnalai. Žodžiu, vyksta aktyvus fanų gyvenimas. Be to, buvo pastebėta, jog tarp fantastikos mėgėjų ir rašytojų yra glaudus ryšys: daugelis rašytojų fantastų buvo aktyvūs fanai, o ir tapę rašytojais jautriai reaguoja į fandomo nuomonę apie jų kūrybą. Pagalvojau, jog fanų veikla gali pakelti fantastikos lygį. Tad lietuvių fantastikos labui ir ėmiausi veiklos, kuriai jau atidaviau lygiai pusę savo gyvenimo – tai yra 22 metus…
Ar turėjai kokį nors planą?
-Savo užrašų knygutėje dar prieš įkuriant klubą pasižymėjau: klubas, renginiai, biblioteka, žurnalas. Tai nebuvo konkretus planas, o tik gairės, tikslui pasiekti – išpuoselėti gerą lietuvišką fantastiką.
Negi prieš du dešimtmečius jos nebuvo?
-Negalima suabsoliutinti. Visai neblogus kūrinius rašė V. Norbutas (amžiną atilsį), K. Paulauskas, B. Balaševičius, R. Kalonaitis, V. Mikailionis ir daugelis kitų, bet norėjosi tokios, kuri prilygtų geriausiems Vakarų fantastikos pavyzdžiams.
O dabar – prilygsta?
-Kaip vertinimo komisijos narys literatūriniuose konkursuose dalyvauju nuo 1981 m. ir galiu užtikrinti – lietuviška fantastika tikrai pakilo. Beje, taip manau ne aš vienas. Mūsų klubo bei “Eridano” skelbtų konkursų dėka atsirado nemažai talentingų jaunų fantastų ir fantasčių, kurių kūrybą, kaip pats kažkada esi išsireiškęs, negėda parodyti bet kokiam svečiui.
Jeigu jau pradėjome apie lietuvišką fantastiką, pabandykime nustatyti jos ištakas. Manau, jog ji gimė septintajame dešimtmetyje. Jos atsiradimą tapatinčiau su V. Norbuto romano “Nemirtingumo lygtis” pasirodymo data
-Nenorėčiau sutikti. Yra kelios, viena su kita labai mažai susijusios lietuvių fantastikos. Pirmoji – tarpukario Lietuvos. Be J.Pilyponio, kuris parašė pirmąjį lietuvių mokslinės fantastikos romaną “Antrasis Pasaulio tvanas” (beje, nebaigtą, nors, galbūt, trečioji romano dalis dingo, nes buvo skelbta, kad ji pasirodys), dar buvo I.Šeinius, broliai Tomdykai ir keletas kitų fantastų. Sovietmečiu ši fantastika atsidūrė bibliotekų specialiajame fonde, prie kurio eilinis mirtingasis negalėjo prieiti, neminima jokiame vadovėlyje ir t.t. Žodžiu, buvo išbraukta iš literatūros istorijos. Tad šeštame-septintame dešimtmečiuose atsiradusi mūsų fantastika formavosi sovietinės rusų fantastikos ir negausiai prieinamų užsienio šalių fantastų kūrybos pavyzdžiu. Tai buvo, galima sakyti, tradicinė Kempbelo laikų mokslinė fantastika ir kiek vėliau – socialinė fantastika. Atgavus nepriklausomybę sąlygos vėl pasikeitė: į Lietuvą plūstelėjo vakarietiška fantastika, tame tarpe iki tol neregėta fantasy. Šių kūrinių įtakoje ima formuotis visiškai nauja lietuvių fantastika, besilygiuojanti labiau į anglosaksinius modelius, negu į praėjusių dešimtmečių mūsų tautiečių kūrinius. O dar yra išeivijos fantastika, kuri mums, gyvenantiems Lietuvoje, kol kas nėra gerai pažįstama. Taip kad klausimas dėl lietuviškos fantastikos nėra jau toks paprastas. O diskusiją apie meniškumo, moksliškumo, fantastiškumo ar kitokį lygį palikime ateičiai.
Vis dėlto, kokia, tavo manymu, fantastika gera, o kokia ne?
-Keblu atsakyti. Kalbėti apskritai apie visą fantastiką vargu ar būtų teisinga ta prasme, kad kiekviena fantastikos rūšis, kryptis ar požanris turi savo dėsnius, specifiką, išraiškos priemones ir pan. Pavyzdžiui, iš nuotykinės fantastikos nereikalaujame, kad joje būtų giliai atskleisti veikėjų charakteriai. Ar galima lyginti, tarkim, vitražą su akvarele? Kažkokie bendri meno dėsniai yra, bet kiekviena meno rūšis ar porūšis turi ir savo specifiką. O šiaip, man labai gero fantastinio kūrinio formulė būtų tokia: meniškumas + problematiškumas + fantastiškumas. Kūrinys meniškas, jei skaitytojas kartu su jo herojumi išgyvena visas jo sėkmes ir nesėkmes. Jis turi jaudinti, žadinti emocijas, įtraukti skaitytoją į savo pasaulį ir pan. Čia pasitarnauja visos grožinės literatūros išraiškos priemonės. Kūrinys problematiškas, jei jame yra keliamos šių dienų ar netolimos ateities bendražmogiškos problemos. Jei jų nėra – kūrinys vargu ar turės didesnę vertę. Ir trečia – fantastiškumas. Autoriaus keliamos problemos, nūdienos klausimai, filosofinės ar kitokios idėjos turėtų būti įvilktos, kaip sakė St. Lemas, į “galaktikinius rūbus”, t.y. fantastiniame kūrinyje turi būti savitas fantastinis pasaulis, netikėta situacija, originali fantastinė idėja ir pan. Etalonu, kuriame darniai dera visos šios triados pusės, galėtų būti J.R.R. Tolkieno “Žiedų valdovo” trilogija.
O tarp lietuvaičių fantastikos nėra tokių kūrinių?
-Austėjos “Laiškai iš gimstančios planetos” (publikuotas rinkinyje “Šviečianti strėlė”). Jame – ir įdomi pasakojimo forma (pasaulis perteikiamas protingos dirbtinės būtybės akimis), ir iškeliama humaniškumo problema (ar gali žmogus siųsti mirčiai kitą protingą būtybę, kad ir su kilnia misija), ir įdomus fantastinis pasaulis. Žinoma, yra labai daug kur kas meniškesnių apsakymų ar turinčių kur kas įdomesnes idėjas, tačiau “Laiškuose” lakoniškoje formoje suderintos visos trys pusės. Tačiau, noriu pabrėžti, kūrinio vertinimas – labai jau subjektyvus dalykas…
Paminėjai rinkinį “Šviečianti strėlė”, o kokiais kriterijais remiantis buvo sudarinėjama tavo redaguojama “Geriausia Lietuvos fantastika”?
-Pirmiausia, žinoma, į juos pateko konkurso nugalėtojų darbai. Tačiau nemažai apsakymų yra paimta iš fanzinų (daugiausia “Dorado” raganų”), bei ankstesnių klubo konkursų. Per eilę metų klube susikaupė nemaža rankraščių krūva. O šiaip visi kūriniai rinkiniuose kažkuo pasižymi. Galėčiau apie kiekvieną pasakyti, kodėl jis yra įtrauktas: vienuose – gera fantastinė idėja, kituose – puikus siužetas, trečiuose – aukštas stiliaus meistriškumas ir t.t.
GLF konkursas “Eridano” leidyklos idėja, tačiau kūrinius reikėdavo siųsti “Dorado” klubo adresu…
-“Eridano” nuopelnas – finansinė projekto pusė. Knygų turinys ir net jų paruošimas spaudai (korektūra, maketas) priklausė tik nuo manęs. Taip kad, jei kas nors yra blogai šiuose rinkiniuose, reikėtų kaltinti mane. Tiesa, prie knygų labai daug dirbo mūsų klubo narė Diana. Dėl kai kurių kūrinių įtraukimo į rinkinį buvo sprendžiama mūsų klubo posėdžiuose, bet galutinis žodis buvo mano. “Eridano” leidyklos vadovams esu dėkingas, kad jie ryžosi leisti lietuviškos fantastikos mini seriją.
-Kiek prakaito teko išlieti sudarant rinkinius?
-Tiesą sakant – nemažai. Prie kai kurių kūrinių dirbdavome po kelis mėnesius. Kai kuriems autoriams rašydavau ilgus laiškus su pastabomis, pasiūlymais. Šie pataisydavo savo apsakymus ir vėl siųsdavau pastabas, ir vėl taisydavo… Išeidavo keli to paties kūrinio variantai. Jei mesteltum akį į pradinius variantus, pamatytum, kaip kai kurie iš jų gerokai skiriasi nuo publikuotų rinkinyje. Sudėti kablelius ir sumesti maketą -vienas juokas, bet norėjosi, kad būtų tikrai geriausia…
-Gal grįžkime prie fandomo. Apie tas gaires… Kokias svajones pavyko įgyvendinti?
-Pirmiausia, žinoma, įkurti klubą. Esu jau taip surėdytas, kad man būtinas bent vienas bendramintis, kuris pritartų mano idėjoms. Fantastika domėjosi mano kurso draugas Romualdas Buivydas. Keletą metų su juo diskutavom apie klubo steigimo būtinybę. Vėliau atsirado Artūras Kakaras. Su juo, pamenu, “Medininkų” kavinėje aptarėme veiklos planą. Iškabinome skelbimus, jog kuriamas Fantastų klubas. Tuomet jis dar nesivadino “Dorado” vardu. Ir štai 1979 m. spalio 2 dieną Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijoje įvyko pirmasis susiėjimas. Atėjo 70-80 žmonių. Tokio susidomėjimo tikrai nelaukėme.
Kas iš žymesnių žmonių lankė jūsų klubą?
-Rolandas Maskoliūnas, puikiai vėliau vadovavęs Kauno “Fenikso” klubui, organizavęs pirmuosius “Lituaniconus”, išleidęs “Kauko” almanachą ir t.t., Alvydas Medalinskas, Romualdas Kalonaitis, Andrius Tapinas.
Klubą įkūrėt, o kaip antrasis punktas?
-Renginiai. Juos pradėjome organizuoti jau pirmaisiais metais. Tai buvo susitikimai su rašytojais, mokslininkais, kitais žymiais žmonėmis. Vėliau Vilniaus planetariume organizavome vienos dienos seminarus, filmų peržiūras, diskusijas. 1984 m. (koks sutapimas su Orvelo antiutopija!) klubo renginius uždraudė komunistų partija. Nedaug trūko, kad būtume uždaryti. Galima sakyti, mus išgelbėjo mūsų globėjas – tuometinis planetariumo direktorius Saulius Kanišauskas. Klubo veikloje mažiausio kabliuko ieškojo ne tik kompartija, bet ir jos nurodymu visos tuometinės valdymo struktūros. Klubu domėjosi ir KGB. Atėjus pertvarkai ėmėme galvoti apie stambesnius renginius. Pirmasis “Lituaniconas” vyko rusų ekonominės ir politinės blokados sąlygomis. Pirmuosius keturis “Lituaniconus” organizavo Kauno “Feniksas”, tačiau prie jų nemažai prisidėjo ir mūsų klubo nariai. Jų dėka susitiko žmonės, kurie vėliau leido “Fantastikos ir detektyvų”, “Kauko” žurnalus bei “Aukso fondo” knygų seriją…
O biblioteka?…
-Pradėjome kurti vos gavę patalpas. Iš pradžių tai buvo klubo narių suneštos knygos. Gal dabartiniam jaunimui nelabai suprantama, kam reikalinga biblioteka. Tačiau tai buvo knygų deficito laikai. Pats tikriausiai pameni, kai pasirodydavo nauja “Zenito” serijos knyga, knygyne ji išgaruodavo akimirksniu. Bibliotekose fantastinių knygų nebuvo gausu.
Kiek dabar jų turite?
-Apie 5500 lietuvių, rusų, anglų kalbomis. Daugiausia anglų – virš 3000 knygų. Didžiausias mūsų bibliotekos mecenatas – Dainis Bisenieks (Latvijos išeivijos amerikietis). Atradom jį atsitiktinai, kai atsivėrė keliai į Vakarus. 1990-1995 m. su Romualdu Buivydu anglų kalba leidome fanziną “The Contact”. Jį siuntinėdavome žurnalams, užsienio klubams, pavieniams fantastikos mėgėjams. Jo dėka Lietuvos fandomas tapo žinomas ne tik Europos šalyse ir JAV, bet ir Pietų Afrikos respublikoje, Brazilijoje, Australijoje.
Be klubo narių ar dar kas nors naudojasi klubo biblioteka?
-Mes negalime turėti viešosios bibliotekos statuso. O anglų kalba knygas neretai skolindavome “Eridano” leidyklai.
O kaip su žurnalu?
-Žurnalas… Tuo metu buvo gilus sovietmetis. Pradėti leisti fantastikos žurnalą buvo vos ne absurdiška mintis. Naujas leidinys turėjo gauti CK leidimą. O norint jį gauti galėjai kryžiaus kelius nueiti ir… bet nepaisant to, bandėm. 1981 m. po dviejų metų klubo veiklos pradėjom leisti fantastikos biuletenį. Negalėjom rašyti, jog tai žurnalas – pavadinom “Vilniaus fantastų klubo biuleteniu”. O dėl jo įteisinimo… Už tokią veiklą buvo galima tremtis arba psichiatrinė ligoninė. Mėginau leidinį legalizuoti. Nuėjau į Vilniaus universiteto komjaunimo komitetą, papasakojau, kad yra klubas, jog norime leisti tokį leidinuką. Ten iš manęs skaniai pasijuokė ir pasiūlė apsilankyti GLAVLIT`e. Nuėjau. Ten išpūtė akis – iš kur toks idiotas atsirado. Pasakė, jog daugiau nei 5 egz. neturime teisės spausdinti. Pasiūlė kreiptis į Komunistų partiją – nebent jie duotų leidimą. Ten jau nėjau, nes pagalvojau, jog beviltiška.
“Biuletenis” tik penkiais egzemplioriais ir tebuvo leidžiamas?
-Oficialiai taip… padaugindavom daugiau. Pasirodė 7 jo numeriai.
Remiantis galbūt ne visai patikimų šaltinių žiniomis, 1999 m. bandei dar sykį atgaivinti periodinio leidinio idėją? Ar tai būtų buvęs iš pelenų prikeltas “Kauko” žurnalas, ar žurnalas kokiu nors kitu pavadinimu?
-Būta visokių projektų. Iš tokių nelabai vykusių galiu paminėti dar 1991 m. išleistą “SFeros” žurnalą, kurio tepasirodė vienas numeris. Jį išleido sudėję savo pinigus penki mūsų klubo nariai. Deja, komercinės sėkmės jis neatnešė. Apie dienos šviesos neišvydusius projektus nenorėčiau kalbėti.
Bet grįžkime prie fandomo. Kodėl taip atsitiko, jog fantastikos mėgėjų judėjimas taip sunyko?
-Nemanau, kad sunyko. Jei pažiūrėtume į renginių kokybę – ji, manau, žymiai pakilo. Štai paskutinysis “FantRoppas”, mano galva, buvo geresnis už tą, kuriame buvau prieš kelerius metus. Gana turtingą programą turėjo ir paskutinysis “Lituaniconas” Vilniuje. O ką jau bekalbėti apie tokio svečio kaip Algis Budrys apsilankymą jame! Gaila tik, kad šis pasaulinio masto rašytojas fantastas dar mažai žinomas Lietuvoje. Džiugu, kad “Vaga” baigia ruošti spaudai jo romaną “Mirties mašina”, Vakarų pasaulyje žinomą “Šelmio Mėnulio” pavadinimu. Kas dar… “Hukonas”. Jame buvo tiek linksmų, naujų ir įdomių renginių, kad buvo tikrai smagu. Sakysi, konventuose sumažėjo šou elementų, tokių kaip kaukių karnavalas. Tas tiesa. Nesu prieš tokius dalykus, bet man labiau prie širdies intelektualioji programos pusė. Tuose renginiuose, kurių organizavimui vadovauju aš, tai ir dominuoja.
Bet pažiūrėjus į dalyvių skaičių, matome, kad pastaraisiais metais jis gerokai sumažėjo.
-Čia gal kalta ekonomika. Anksčiau fantastų judėjimą varžė komunistų partija – dabar ekonomika. Štai pakruojiečiai man sakydavo: “Nedarykite konvento mėnesio pabaigoje, kai žmonės dar negavę algos.” Paklausk, kodėl į paskutinius renginius neatvyksta Arnoldas? Vieną kartą jam sumokėjau už kelionę… Norint suorganizuoti didelį renginį, reikia ir didelių pinigų. Iš kur juos paimti? Bet ar dalyvių skaičius yra konvento kokybės rodiklis?
O klubai – jų gi sumažėjo
-Fantastika nebėra deficitas, nebėra didelio akstino burtis į klubus. Mūsų klubo bibliotekoje skaito ne taip jau daug žmonių. Aktualumą ji įgavo vėl, kai knygos tapo brangios, o žmonės nebeturi pinigų. Papildyti ją mums darosi vis sunkiau – vėl ta pati ekonomika. Be to, žmonės tapo labiau užimti, o ir pramogų atsirado žymiai daugiau, nei tais metais, kai buvo atkurta nepriklausomybė, jau nekalbant apie sovietmetį.
Nebeleidžiama tiek fanzinų
-Taip, bet pažiūrėk, kiek atsirado internetinių fantastikos svetainių! Fanzinų funkciją – informacijos skleidimą – perima naujos technologijos. O kūrybiniai fanzinai išliko. Iš kitos pusės – lengva gyvenant kokiame nors rajono miestelyje išleisti fanziną? Kiek metų tau užtektų entuziazmo ranka perrašinėti savo leidinį?
Esi dar žinomas kaip vaidmenų žaidimų meistras
-Taip, nemažai meistravau, daugiausia pagal “Advanced Dungeons and Dragons” sistemą. Taip jau išėjo, kad su Kastyčiu Beitu esame pirmieji vaidmenų žaidimo meistrai Lietuvoje.
Kas buvo pirmieji tavo žaidėjai?
-Atsitiko taip, kad kaip tik tuo metu turėjau astronomijos būrelį. Ir vieno užsiėmimo metu papasakojau apie tuos drakonus ir požemius. Vaikinams nukaro žandikauliai, ir jie vos ne choru nutęsė: “Ir mes norim!..” Teko drakonus paversti kitų civilizacijų būtybėmis, negailestingais robotais, agresyviais kitų pasaulių padarais, o požemius perkelti į kitas planetas – kaip ne kaip, o astronomijos būrelis! Bet jau kitais metais perėjome prie normalių taisyklių. Taip atsirado bene vienintelis šalyje fantastikos būrelis.
O Kastytis? Bene jis ir sukūrė “Karius ir magus”?
-Taip. Jis visą laiką meistravo pagal savo sistemą. Ji buvo sukurta pagal MERPS ir “Dungeons…” taisykles. Aš tik sugalvojau jo žaidimui pavadinimą, paruošiau spaudai, daugindavau ir platindavau. Šį žaidimą iki šiol galima įsigyti tik mūsų klube.
-Aš pats kadaise už tą taisyklių rinkinį suplojau 60 rublių. Ir nepasirodė taip mažai. Suprantu – kopijavimas ir anais laikais nebuvo pigus daiktas. Bet grįžkime prie vaidmenų žaidimų… Puikiai žinau, kas tai yra, nes pats ketvertą metų intensyviai meistravau, bet daugumai skaitytojų tie vaidmenų žaidimai gali būti visiškai negirdėtas dalykas. Taigi, kas tai?
-Taisyklės gana sudėtingos, bet jas žinoti pakanka tik meistrui, paprastas žaidėjas visų plonybių gali ir nežinoti. O keliais žodžiais papasakoti apie vaidmenų žaidimą neįmanoma. Netgi pamačius, kaip vyksta žaidimo sesija, sunku suprasti esmę. Iš šalies žiūrint, atrodo, kad prie stalo susėdo bepročių kompanija: šaukia, rėkia, mėto kauliukus, kažką įrodinėja, kažką paišo ant popieriaus…
-Visgi, kokia šio žaidimo esmė?
-Esmė – pats žaidimo malonumas. Čia nėra kažkokio tikslo, kurį būtina pasiekti. Tiesa, veikėjai ieško lobių, vaduoja princeses, kaunasi su pabaisomis. Jiems kartais tenka kažkur nuvykti, kažką padaryti, bet tai atlikus, paaiškėja, jog reikia dar kažką nuveikti ir taip toliau. Žodžiu, pats žaidimas gali tęstis metų metus. Jis, aišku, vyksta vaizduotėje, retsykiais pabraižomas žemėlapis ar miesto planas. O žaidėjai vaidina tam tikrus vaidmenis: jie gali būti kariais, vagimis, žvalgais, magais ir pan. Kiekvieno veikėjo charakteristikos surašomos ant atskiro lapo. O meistras atstovauja jo sugalvotame pasaulyje sutinkamus kitus žmones, įvairių rasių atstovus, žvėris, pabaisas, gamtos stichijas ir t.t. Meistras nusako, kur yra veikėjų grupė ir klausia žaidėjų, ką daro jų veikėjai.
Tikiuosi, jog plačiau vaidmenų žaidimus dar pristatysime artimiausiuose žurnalo numeriuose. O klube šiuo metu dar žaidžiama?
-Susirinkimų metu – ne. Bet į klubą rinkdavosi nemažai mano buvusių būreliečių. Jie ir sudarė atsiskyrusio nuo mūsų klubo “Legiono” branduolį.
Ar dar bus leidžiami “Kariai ir magai”?
-Kiek žinau, daugelis meistrų modifikavo klasikinį Kastyčio variantą. Ir pats mėginai kažką padaryti.
Ne tik modifikavau, bet ir 1994-95 metais sukūriau bei išbandžiau visiškai naują, originalią magijos sistemą, kurią pavadinau “Aukštesniąja arba inžinerine magija”. Tačiau tai buvo taip seniai. Ir ji toliau mano buvusio neformalaus klubo sienų nepasklido.
-Tai vadinamosios namų taisyklės. Atnaujinti ar pratęsti “Karių ir magų” negalvojame. Turiu sumanymą sukurti paprastesnes, nei Kastyčio, taisykles. Bet ar pavyks – parodys laikas.
-Ar dar populiarūs vaidmenų žaidimai klubuose?
-Sunku pasakyti. Bent jau mano aplinkoje dabar populiariausias kolekcionuojamų kortų žaidimas “Magic: The Gathering”, kurį su Kostu Galdiku atvežėme iš “Worldcono” 1995 m. Dabar kartą per mėnesį pas mane renkasi “medžikistai” ir pliekia savo turnyrus.
Ar nemanai, jog klydai pasinerdamas į fantastikos judėjimo sūkurius?
-Visą laiką dariau tai, ką norėjau daryti – siekiau paauglystėje suformuluotų tikslų.
Na, toksai beveik mano tradicinis klausimas, kurį užduodu vos ne kiekvienam pašnekovui: ar skristum į Marsą, jei atsirastų tokia galimybė?
-Skrisčiau, jei tik sveikata leistų.
Net jei bilietas į vieną pusę?
-Dabar, kai vaikai jau beveik suaugę, ko gero, taip.
Kodėl?
-Įdomu.


(c) Pranas Šarpnickis, 2000







Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas