“Svetimas prieš Grobuonį”
Silpnų nervų žiūrovams – rekomenduojama
Iš vienos pusės, pesimistui lengviau gyventi – jis visada gali pasakyti: “Aš gi sakiau!”. Iš kitos pusės, labai jau nuobodu darosi – visiškai jokių siurprizų. Žiūrėjau filmą su išankstine nuomone, sakau tai jums iš karto. Ir nemaloniausia, kad visiškai neklydau, todėl tegaliu pakartoti pesimisto amžinąjį: “Argi aš nesakiau?”
Filmo siužetas paprastas kaip trys kapeikos: į paslaptingą piramidę, paslėptą po Antarktidos ledu, atvyksta tyrinėtojų ekspedicija. Šiuo savo atvykimu žmonės atidaro medžioklės sezoną… Pasirodo, agresyvios ateivių Grobuonių rasės atstovai surengė sau pramogą: pavojingiausių Visatos padarų, Svetimų, medžioklę. Jie ir prisiviliojo žmones į piramidę, kad šie savyje subrandintų aktyviąją Svetimų formą, nes medžioti tuos mažiukus spermatozoidus su kojytėmis būtų tikriausiai nesolidu. Medžioklė prasideda…
Pirmas ir didžiausias filmo minusas, mano nuomone, yra tas, kad veiksmas vyksta šiais laikais. Jei scenaristai tingėjo parašyti padoresnį scenarijų, tai galėjo bent jau susikooperuoti su analogiško kompiuterinio žaidimo kūrėjais ir nukopijuoti žaidimo scenarijų, kas būtų geriau tiek vizualine, tiek ir logine prasme. Kas žaidė tiek pirmą, tiek antrą kompiuterinio žaidimo dalį, tas mane puikiai supras.
Didžiausia šio filmo nesąmonė yra tai, kad Antarktidoje poliarinės nakties metu filmo veikėjams iš burnos neina garas. Jie visi ten taip užsigrūdinę, kad jiems nei kepurių, nei šalikų neprireikė.
Filmas man kažkuo priminė krokodilą – ilgas ir plokščias. Jokių netikėtų siužeto posūkių, na, gal buvo truputį įdomu, kas liks gyvas. Filmo kūrėjai, matyt, atiduodami duoklę leitenantei Ripli, gyvą paliko simpatišką mulatę – gamtosaugininkę ir alpinistę. Kad nebūtų pažeistos nei spalvotųjų, nei moterų teisės. Dar gerai, kad jos lesbiete nepadarė… Jiedu buvo visai šauni porelė – trapi mergina ir trimetrinis “ambalas” Grobuonis…
Geroji filmo pusė – gana smulkiai ir vykusiai perteikti pagrindinių veikėjų charakteriai. Ekspedicijos vadovas – mirtina liga sergantis informacinių technologijų kompanijos (ne “Microsoft”, ir nesitikėkite!) vadovas, simpatiškas ir šnekus archeologas italas, dviejų vaikų tėvas inžinierius, fotografuojantis viską kaip japonų turistas…
Asmeniškai aš filmo metu gerai pailsėjau, išsidrėbęs patogioje kino teatro kėdėje. Niekas negalėjo ištraukti manęs iš malonaus sąstingio – nei gaudynės piramidės labirintuose, nei filmo veikėjų kančios, kurios turbūt sąmoningai buvo nukeltos į antrą planą. Visos smurto scenos nulaižytos, jokios įtampos. Filmo kūrėjai taip skubėjo atsiimti uždirbtas “babkes”, jog padarė viską, kad koks piemengalys, spoksodamas filmą, neprikrautų paskutinių savo pampersų. Kraujo filmavimo metu buvo sunaudota ne daugiau kaip stiklinė. Tėkšteli kažkur antram plane, ir suprask – šitas veikėjas jau nebegyvas. Kiekvienas artyn sėlinantis Svetimas buvo parodytas vos ne stambiu planu, kad tik gink Dieve kas nors neišsigąstų. Garantuoju – į filmą galite eiti visa šeima. O dar geriau – galite į jį neiti!
Išvakarėse visiškai netyčia peržiūrėjau filmą “Grobuonis 2”, taigi turėjau su kuo lyginti. Nemaloniai nustebino ir tai, kad pakeistas Grobuonies “veido”, ar kaip ta kūno dalis vadinasi, dizainas. Dar vienas akmenėlis į dizainerių daržą – Svetimų išvaizda. Juda Svetimi labai nenatūraliai, ir ypač tai matosi, kai filmuojama sulėtintai, “Matricos” maniera. Tie Svetimi, kurie išvengė kompiuterinės animacijos patyčių, atrodo labiau guminiai už “Spalding” krepšinio kamuolį…
Ir netgi toks siužeto vingis, kai iš užkrėsto Grobuonies kūno gimsta modifikuotas Svetimas, neišgelbsti filmo nuo griežto verdikto: NUOBODU!
Lord Sauron
