Dž. Romero „Mirusiųjų žemė“ – zombiai irgi žmonės
Armagedonas jau buvo, nesuskaičiuojamos prisikėlusių numirėlių ordos nušlavė žmoniją nuo žemės paviršiaus. Liko vienas vienintelis miestas, atsivėręs nuo viso pasaulio. Išteklius, būtinus išgyvenimui, parūpina specialios karių brigados, kurios įsiveržia į zombių „apgyvendintus“ miestus, apšvarina parduotuves, vaistines, sunkiąja artilerija išpleškina numirėlius, pasipainiojusius po ranka ir dingsta, kol šie nesusigaudė, kas nutiko. Vienos tokios grupės vadas Railis (akt. S. Beikeris) pastebi, kad zombiai ima rodyti intelekto požymius – imituoja normalų gyvenimą (ko verta vien scena filmo pradžioje su zombių pučiamųjų kvartetu!), bendrauja tarpusavyje, jų elgesys darosi vis sąmoningesnis, jie išmoksta naudotis įrankiais. Railis sunerimęs mėgina visus perspėti, bet į jo žodžius niekas nekreipia dėmesio. Katastrofa netrunka užgriūti – pasipiktinęs (!) žmonių vykdomu zombių genocidu (!!!) milžiniškas juodaodis zombis (akt. Eugene Clark) (velniai rautų tą amerikietišką politkorektiškumą!) surenka kompaniją iš panašių į save ir įsiveržia į paskutinį miestą.
Romero, žinoma, nebūtų Romero, jei būtų sukūręs paprastą filmą apie lavonus kanibalus, kokių prieš kokią penkioliką metų buvo prikurta dešimtys. Ne – jo filmuose visada daug dėmesio skiriama pačių žmonių tarpusavio santykiams, socialiniam ir žmogiškajam faktoriams. Su malonumu prisimenu jo 1985 metų „Mirusiųjų dieną“, beje, demonstruotą ir per LNK. Tame filme būtent „žmogiškasis faktorius“ ir sužlugdė paskutinę gyvųjų prieglaudą požeminėje karinėje bazėje. Šiame filme „zombių maestro“ irgi ištikimas sau – paskutinysis gyvųjų miestas tikrai ne ta vieta, kur norėtume užsibūti bent dieną. Turtingieji milžiniškame dangoraižyje maudosi prabangoje, o skurdžiai, kaip ir dabartiniame pasaulyje, vargsta prišnerkštose gatvėse. Didžiausia pastarųjų pramoga – zombių gladiatorių kovos, gyvieji taikiniai iš pastarųjų ir taip toliau.
Nėra harmonijos ir žmonių tarpusavio santykiuose: Čiolo (akt. J. Leguizamo) „kairėje“ vykdo nešvarius miesto vadovo ir šeimininko Kaufmano (akt. D. Hopper) pavedimus, o paprasčiau tariant – užsakomąsias žmogžudystes ir įkalčių pašalinimą. Kilus konfliktui tarp jo ir jo boso, Čiolo pagrobia sunkiąja artilerija ginkluotą tanką ir grasina susprogdinti miestą, jei jam nebus sumokėta tiek, kiek priklauso. O čia jau prisistato ir peralkusių zombių minia, kuri be vargo nušluoja visas užtvaras ir surengia kruviną puotą miesto gatvėse…
Nepasakosiu visų siužeto vingių, tiesiog paminėsiu kai kuriuos filmo pliusus ir minusus. „Mirusiųjų žemė“ derina tarpusavyje dvi skirtingas siaubo filmų kūrimo tradicijas – amerikietiškąją ir itališką, iš pirmųjų paimdamas vizualumą, siužeto konstravimo stilių, o iš italų perimdamas savitą numirėlių dizainą, specefektų kūrimą ir kažkiek vaidybos stilių. Jei kas matėte pernykštį perdirbinį „Mirusiųjų aušra“ (Dawn Of The Dead) – beje, jau trečiąjį variantą nuo 1967 metų, jame zombiai buvo itin miklūs – jie ne tik vaikščiojo beveik kaip gyvieji, bet ir bėgiodavo lyg sprinteriai. „Mirusiųjų žemėje“ zombiai juda tradiciškai – velkasi it paralitikai ir tik paskutinę akimirką staigiai metasi ant aukos. Lavonų grimas irgi itališkas – papuvę, benosiai, apkramtyti, pažaliavę veidai, buvę klaikūs prieš kokius dešimt dvidešimt metų, dabar atrodo groteskiškai, o kai kur netgi juokingai. Kitas itališkos mokyklos bruožas – necenzūruotos ir ypač kruvinos smurto scenos, kokių niekad nebūna amerikietiškuose siaubo filmuose. Pomidorų padažas ir nutrauktos kūno dalys taip ir tyška į šalis, ypač į filmo pabaigą. Vėlgi savi pliusai ir savi minusai – iš vienos pusės aš pavargau nuo sterilių amerikietiškų siaubo filmų, iš kitos pusės šitame filme kanibalizmo scenos atrodo neskaniai, bet visiškai negąsdina (ypač juokinga scena, kai zombis dantimis išrauna bambos pirsingą ir pasišlykštėjęs jį išspjauna – fu, kas per nevalgoma šlykštynė!). Ypač beprasmiškai atrodo masinės skerdynės filmo pabaigoje, kažkaip neįsipaišo jos į bendrą filmo siužetą – jei jau Dž. Romero norėjo parodyti zombius kaip gyvųjų aukas ir sąmoningus, egzistavimo teisę turinčius padarus, tai po pastarojo epizodo noro užjausti vargšelius numirėlius, skriaudžiamus gyvųjų (neužkvipo Terry Pratchettu?) ir kovojančius už savo teises, nelieka nė mažiausio noro. Ir tuo labiau marazmiškai atrodo pagrindinio herojaus užuojauta monstrams, kurie ką tik sudraskė į gabalus didžiąją dalį miesto gyventojų. Veikėjų portretai plokšti ir vienapusiški, nors tai suprantama – žiūrovas, atėjęs į tokį filmą norės pamatyti kuo daugiau gyvos lavonienos, o ne dialogų aštavemyliuotumane stiliumi.
Vis dėlto nei milžiniškas biudžetas, nei garsios pavardės neišgelbėjo filmo. Veikėjų poelgiai dažnai nemotyvuoti, logikos skylės irgi šviečia, nors ir užlopytos baltais greito veiksmo ir puikių specefektų siūlais. Nėra tos nevilties ir neišvengiamybės atmosferos, kuri privalėtų būti tokiame filme. Nėra įtampos, be kurios siaubo filmas netenka savo prasmės – vietas, kada iššoks eilinis miruolis, galima nesunkiai nuspėti.
Čia pateikiama tik mano nuomonė, bet sakyčiau – pataupykite pinigus geresniam filmui. Nebent esate beviltiškas „zombie movie“ gerbėjas.
Lord Sauron
