Atplaukė ir pasiliko mūsų širdyse
Karibų jūros piratai: Juodojo perlo užkeikimas (2003), Karibų jūros piratai: numirėlio skrynia (2006), Karibų jūros piratai: pasaulio pakraštyje (2007)
Rež. Gore Verbinski
Kurti trilogijas – nedėkingas užsiėmimas. Ypač todėl, kad yra keletas etalonų, kuriuos aplenkti labai nelengva. Be abejo, tai – klasikiniai G. Lucaso „Žvaigždžių karai“ ir P.Jacksono „Žiedų valdovas“. Tiesa, antrasis pavyzdys gal ir netinkamas – juk P. Jacksonas turėjo knygą, kurią reikėjo paversti scenarijumi, o G. Lucasas neturėjo nieko. G. Verbinskis irgi neturėjo nieko – tik atrakcioną ‚Karibų piratai“, ir vargu ar net didžiausi optimistai galėjo tikėtis, kad iš šio atrakciono rasis vienas smagiausių šių dienų magiškosios fantastikos – fantasy – filmų, išsivystysiantis į vieną smagiausių trilogijų? Juk būta daug didesnės tikimybės, jog „Karibų jūros piratų“ trilogija pakartos „Matricos“ krachą: etapinis ir kultinis pirmasis filmas, visiškai nepateisinęs lūkesčių antrasis ir reikalus tik vos vos taisantis trečiasis. Sulaukus trečios „Piratų“ dalies galima sakyti trumpai ir aiškiai: misteri Verbinski, jums pavyko – bei nukelti (arba net mesti į viršų) kepurę. 
Apie pirmąją tilogijos dalį „Karibų jūros piratai: Juodojo perlo užkeikimas“ yra pasakyta daug gražių ir teisingų žodžių. Pirmiausia – tai labai gerai individualizuoti ir nepamirštami personažai: žavusis Johnio Deppo kapitonas Džekas Žvirblis, kilnusis kariškis Džeimsas Noringtonas, charizmatiškasis blogietis Barbosa (vien ko verta scena su obuolio valgymu!), smagioji Pintelio ir Ragečio porelė (taip, toji, vieno iš kurių akis dirbtinė). Siužetas neblizgėjo ypatingu sudėtingumu ar šaradomis, bet to ir nereikėjo – viską atpirko šmaikštūs dialogai:
Kareivis: „Koks jūsų vizito Port Rojalyje tikslas? Ir nemeluok!“
Džekas Žvirblis: „Tikslas? Aš ruošiuosi užgrobti tą laivą, plaukti į Tortugą, ten susirinkti įgulą, plėšti, piratauti.“
Kareivis: „Aš sakiau – nemeluot!“
Porininkas: „Palauk… Man rodos, jis sako tiesą!“
vaizdai, aktyvus veiksmas, ir, be abejo, Johny Deppas.
Būsiu griežtas, bet teisingas: jeigu žiūrovui nepatinka pirmoji „Karibų piratų“ dalis, jis yra arba nepataisomas niurzglys, arba tądien ne ta koja išlipo iš lovos, arba jį apkakojo pro šalį skridęs paukštelis, arba… tiesiog beviltiškas atvejis. Net jeigu G. Verbinskiui būtų nepasisekę su tolimesnėmis dalimis, pirmasis filmas tikrai įeitų į pramoginio kino aukso fondą (ką čia “įeitų” – jis jau įėjęs). Ypač atsižvelgiant į tai, kad jis buvo – dar kartą pabrėžiu – sukurtas pagal atrakcioną. Ne knygą ir net ne kompiuterinį žaidimą.
Antroji dalis – 
„Numirėlio skrynia“ – nuo pirmosios skyrėsi labai smarkiai. Iš pirmo žvilgsnio – nuvilianti, nes gavę naują finansavimą kūrėjai įmeta tave į milžinišką užmojį – questą. Herojai kaip pamišę blaškosi šen bei ten, ieško šiokių bei tokių artefaktų, intrigos ir išdavystės susipina į neišraizgomą kamuolį, o siužeto posūkių tiek, kad darosi sunku sekti, kas, kur ir kodėl. Tarsi griuvus Kauno HE užtvankai, ant mūsų liejasi vienas už kitą neįtikinamesni specialieji efektai: „Skrajojantis olandas“ ir jo įgula, fechtavimosi varžybos ant rato, gaudynės, kirstynės… Daug daug Džonio Depo. Labai daug. Gal net per daug. Naujas, bet neįdomus blogietis Lordas Beckettas, efektingas, bet vėlgi – nelabai įdomus aštuonkojoveidis Deivis Džounsas. Ta masė šiek tiek erzina, trūksta pirmosios dalies koncentruotumo, smagumo, lengvo brizo pojūčio. Bet yra ir keletas naujų malonių siurprizų – netikėtai degradavęs Džeimsas Noringtonas (Jack Davenport), jau labiau į kovotoją, nei į gražuoliuką Legolasą panašus Vilas Terneris (Orlando Bloom), ir jį vis labiau temdanti Elizabeta Svonk (Keira Knightley). Merginos meilės linija su Džeku Žvirbliu, prasidėjusi dar pirmo filmo kontrabandininkų saloje, nepalieka šansų nei Noringtonui, nei Terneriui, ir tai – vienas iš antrosios dalies perlų. Yra jų ir daugiau – pvz., bent jau tai, kad visi pagrindiniai herojai griežtai nevienpusiai. Visi jie intrigantai, visi žaidžia savo žaidimą, visi pakankamai panašūs į žmones. Ir visgi, filmui pasibaigus jautiesi šiek tiek sumišęs – tiek triukšmo, šitiek pastangų, tiek Deppo vardan… Ko? 
Trečioji dalis – „Pasaulio pakraštyje“, pateikia visus atsakymus. Ir ji vėl kitokia. Pirmosios dvi filmo valandos yra labai kruopštus ir įtemptas antrajame filme užmegztų linijų raišiojimas. Viskas pamažu, bet stebėtinai gražiai ir sklandžiai dėliojasi į savo vietas. Skaitant atsiliepimus, pastebėjau, kad pagrindinis skundas buvo – o kur veiksmas? Veiksmas kur? Brangieji, tai yra tas atvejis, kai veiksmas yra juntamas ore, trumpais gūsiais, tarsi prieš didelę audrą, o ne dėl to, kad veikėjai laksto it patrakę. Sumažėję Deppo. Bet tik iki tiek, kad kiekvienas jo pasirodymas taptų ir vėl švente, ypač šizofreninės scenos („Nemirtingasis kapitonas Džekas Sperou! Skamba puikiai…“) Sugrįžta Geofrey Rush‘o Barbosa – pirmojo filmo puošmena, Džeimsas Noringtonas vėl velkasi admirolo mundurą (nors ilgai vilkėti jo neteks). Negana to – spėja pasirodyti ir korėjiečių kino legenda Chow Yun Fat (Sao Feng) ir – my oh my – „Rolling Stones“ gitaristas Keithas Richards‘as. Ir, beje, pasirodyti labai įspūdingai. Atsiranda labai smagių papokštavimų, susietų su ankstesniai filmais (šuo, nešantis raktus, kareiviai, saugantys Deivio Džounso širdį), ir – galiausiai – filmas pasipuošia dailiu happyendu. Kodėl – pasipuošia? Kodėl nesakau, kad happyendas sugadina filmą? Todėl, kad scenaristai dar kartą parodė turį kiaušius – nieko blogiau negalėtų būti už happily ever after pabaigą, todėl pabaigos laimė – su gyvenimišku (ar fantasy”šku?) kartėlio prieskoniu: kai kam 10 metų jūroje ir viena diena su mylimąja, kai kam – vėl dingęs laivas, na, o tikriesiems (ir neįdomiems) blogiečiams – jūros dugnas. Daugelis filmo žiūrėtojų kažkodėl beprotiškai žavisi finaliniu action – mūšiu verpete. Man tai nebuvo geriausia filmo dalis – taip, tai įspūdinga, kaip ir scenelė „tiesiog bučiuokitės!“, bet daug įspūdingiau tai, kaip trečiasis filmas ištaisė visus antrojo klaustukus ir galiausiai mes turime dar vieną nepaprasto grožio, užmojo ir, svarbiausia, anaiptol ne kvailą, vienpusę ar primityvią pasaką gėris vs. blogis. Paaiškėjo, kad beveik viskas, kas buvo antrajame filme, buvo reikalinga, kad milijonai, sukišti į spec. efektus, neįtikėtiną aktorių ansamblį, nebuvo bergždi. Tik man labai gaila Džeimso Noringtono. Galėjo jis pasirinkti ir kitą pusę, būtų dar viena filmo puošmena.
Beveik pabaigai pasiskolinsiu vieną mintį iš kino-govno.com recenzijos. Klasikinė „Žvaigždžių karų“ trilogiją turėjo tik vieną tikrai charizmatišką personažą – Haną Solo. „Karibų piratai: pasaulio pakraštyje“ turi jų ne vieną. Apie simpatiškus net kalbėti neverta – „Piratai“ pradeda ir laimi dviženkliu skirtumu.
Tad – jeigu kas nors dar mano, kad kokybiška fantasy kine prasidėjo ir pasibaigė su „Žiedų valdovu“, tas skaudžiai klysta. „Karibų piratai“ įrodė, kad fantasy gali turėti ir kitą veidą – postmodernų. Iki tol tai buvo pavykę padaryti tik pirmai S. Sommerso „Mumijai“, bet trilogijos dar neturėjome. Telieka tik džiaugtis ir ploti atsistojus.
Apžavėtas Antimatuoklis
Pasidalinti asmeniniais įspūdžiai galite forume
