Filmai

2005-09-20
 

Filmai: Čarlis ir šokolado fabrikas

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:


Senas, geras T. Burtonas


Mano kuklia nuomone, T. Burtonas blogų filmų nefilmuoja. Daug kas iki šiol griežia ant jo dantį už naująją “Beždžionių planetą” – aš net už ją nepykstu, nes ar daugelyje filmų rasim dialogą: “Iš kokios tu bandos? Aš iš JAV ginkluotųjų pajėgų!” Nežiūrint viso pasakiško anturažo, T. Burtono filmuose nestinga protingų minčių, velniškai smagios ironijos (pamenate moteriškę, patiriančią orgazmą, kai ją kerpa Edvardas Žirkliarankis?), o vaizdingumu jis iš viso nepralenkiamas. T. Burtonas turi savo mėgstamus aktorius ir, pirmiausia, žinoma mūsų visų numylėtą ir garbinamą Johny Deppą. Dabar prie nuolatinių prisijungė ir Helena Bonham Carter (savo geriausią rolę suvaidinusi visgi ne T. Burtono globojama, o D. Fincherio “Kovos klube”). Visa kita gali keistis – nesikeičia tik magija, lydinti kiekvieną šio režisieriaus pastatymą, o čia jos – per akis: ir stebuklingų mechanizmų kupinas fabrikas, ir “pramoniniu būdu” riešutus lukštenančios voverės (kaip tai nufilmuota?!), ir umpos lumpos žmogeliukai.

“Čarlis ir šokolado fabrikas” šiek tiek netradicinis T. Burtono filmas pirmiausia jau tuo, kad jis yra labiausiai vaikiškas iš visų iki šiol matytų ir labiausiai didaktiškas. Didaktikos netrūksta ir kitose T. Burtono juostose, tačiau ten ji ne tokia tiesmuka, ne tokia aiški. Kita vertus, reikia nepamiršti, kad filmas – tai R. Dahlio to paties pavadinimo pasakos ekranizacija, o R. Dahlio pasakos, kiek man teko pastebėti, pasižymi aiškiomis schemomis geras – blogas, pamokymais ir moralu. Tad šį “neišradingą” aspektą nurašykime ne T. Burtonui, o R. Dahliui, nors sako, kad ir pastarasis autorius yra piktokas pasakininkas. Tuo labiau, kad žvelgiant suaugusiojo akimis toji didaktika taip pat tampa pakankamai ironiška, nes T. Burtonas eilinį kartą gauna progą pasišaipyti iš įvairių stereotipų ir reiškinių. Iš tiesų, filmas pabrėžtinai antipolitkorektiškas, vien personažai ko verti: apsirijęs vokiečių mėsininko sūnelis (kurio tėveliai, rodos, neabejotinai turėtų balsuoti tik už p. Šiklgruberį), išpuikusi britų aristokratukė, per galvas dėl prizo pasirengusi lipti, amžinai kramtomąją gumą žiaumojanti amerikietė ar nuo kompiuterinių žaidimų ir naujausių mokslo teorijų priklausomas Maikas Tivis, kuris net nemėgsta šokolado, negana to, rusai mėgina padirbti netikrą bilietą į šokolado fabriką (o kodėl ne kinai?), gėjų pora tai komentuoja pro šokolado fabriką vedžiojanti pasivaikščioti iščiustytus šunelius, psichoanalitikas umpa-lumpa odiniame fotelyje, tarsi iš XX a. pradžios Austrijos, kantriai klauso Čarlio samprotavimų apie savo problemas ir nors jų nesuveda į “antrą galą”, bet išsprendimas atitinka psichoanalizės dvasią. O kur dar piktybiškos ir anaiptol ne draugiškos umpa lumpų dainelės apie eilinę ydų kupino vaikučio nesėkmę? Dar gerai, kad mergiotės, virtusios mėlyne, T. Burtonas nesusprogdino, kaip Šreko kūrėjai pasielgė su paukšteliu!


Kontrastas visiems šiems “blogiečiams” – pabrėžtingai vargingai, bet pabrėžtinai teisingai gyvenantis Čarlis ir jo šeima. Štai čia T. Burtono ironija kažkur išnyksta, pakvimpa saldumu, kai kam jo gali būti net per daug (nors manęs neerzino). Taip pat sunku suprasti, ar T. Burtono įvesta tėvo – sūnaus linija yra dabar režisieriui labai parūpęs dalykas (juk jai buvo skirta visa “Mano gyvenimo žuvis”), ar jau autoironija?  


Beje, apie Johny Deppą. Su visa gilia pagarba šiam aktoriui, tenka pastebėti, kad šioje istorijoje jis nepademonstruoja nieko stebuklingo – bet vėlgi, norisi kaltinti ne patį J. Deppą, o istoriją – tokiam aktoriui kaip J. Deppas ji tiesiog per siaura. Sukaustytas sudėtingo grimo, fantasmagoriškų kostiumų J. Deppas tiesiog gražiai pasivaipo. Žinoma, gražiai vaipytis irgi reikia mokėti, ir vaiposi, jis, mano manymu, geriau už Džimą Kerį (bent jau ne taip vulgariai)! Beje, eina kalbos, kad jeigu Džeko Žvirblio įvaizdį “Karibų jūros piratuose” J. Deppas kūrė iš Keito Ričardso manierų, tai Čarlis turi kažką iš Maiklo Džeksono. Gal ir tiesa – supaisysi visas tas citatas ir aliuzijas. Kas iš tiesų sužavėjo – tai vaikų vaidyba. Nors rolės ir vienpusės, bet visgi suvaidinta labai įtikinamai, ypač didelės pagyros lepūnėlei britei. “Aš noriu TOS voverės!” – ir tokia išraiška, kad tikiesi, jog tavo vaikai taip nesielgs.

Apibendrinsiu – man patiko. Tai nėra nepakartojamas šedevras, bet gerai nuotaikai, grožiui, gėriui Žemėje ir vaikams – puiki juosta. Juk sakiau – T. Burtonas blogų filmų nekuria. Beje, kai kas stebisi, kodėl Holyvudas T. Burtono nenušauna – juk jis pastoviai tyčiojasi iš visko, kas šventa “sapnų fabrikui”. Kita vertus, tada reikėtų nušauti ne tik T. Burtoną, bet ir W. Aleną, ir R. Rodriguezą. O ką tada žiūrėsime?! 


Įspūdžiais dalinosi Antimatuoklis, vieta jūsų nuomonei.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas