Enter mygtukas
Žeme, ar tau skauda?
2014-09-01
Einu neskubėdamas Palangos gatve. Nuo maskuotės truputį muša prakaitas. „Ketveri metai“ pagalvojau . Kažkur tolumoje berniūkštis visa gerkle rėkauja: „Pirkite laikraščius, naujausios technikos žinios, užmegztas ryšys su ateiviais, naujos pranašo pranašystės“. Tačiau žmonės aplinkui niekur neskuba ir atrodo nerūpestingi. Tai buvo ir taip aišku, žmonės pilnai pasitikėjo pranašystėmis. Jie vaikšto alėja pirmyn, atgal, be jokio tikslo. O tokią nuotaiką gadina tik aplinkui dūzgiančios lyg bitės pardavėjos. Stengiuos į jas nežiūrėti. Noriu matyti tik švelnius, besišypsančius ir laimingus veidus, kurie judėdami alėja susilieja į vieną masę, sukurdami savotišką vaivorykštę. Bandau toje vaivorykštėje įžvelgti atskiras spalvas. Turbūt todėl, kad dar nespėjau priprasti prie tokios nuotaikos, kai žmogus sustoja, niekur neskuba… Priėjus tiltą staiga kūną užvaldė prisiminimai:
2010-09-01
Nuo jūros pusės, kur link ėjo Martinas, dvelkė gaivus oras, tačiau jūra atrodė nepažįstama, visai kitokia . „Jūra žydi“ pagalvojo jis sau. Pasiekus Baltijos jūrą Martino kūnas apsalo, o širdį užplūdo iki tol dar nepatirti jausmai. Ir taip visą dieną, nuo atvykimo į Palangą, Martinas jautėsi lyg nesavas. „Reikia prasiblaivyti“ pamanė ir iš pro šalį ėjusio vaikino nusipirko porą skardinių alaus. Čia pat, gal vos tris šimtus metrų nuo tilto, kiek tolėliau nuo kranto įsitaisė. Taip besigrožėdamas nuostabiu gamtos vaizdu, bei mėgaudamasis alumi, Martinas užsnūdo…
Kai vaikinas pabudo, vaizdas aplinkui buvo gerokai pasikeitęs: dangus paraudonavęs, saulė jau pasiekusi horizontą; po truputį dangus niaukėsi, tolumoje sublyksėjo pirmieji žaibai. Žmonių beveik nebuvo, o likusieji taip pat po truputį skirstėsi. „Turbūt jau turėčiau keliauti, tuoj prasidės audra“ galvojo Martinas. Tačiau kažkoks vidinis balsas jam liepė pasilikti. Žmonės galiausiai visai dingo: pradėjo lyti. Martinas kiek pyktelėjęs ant savęs, galiausiai nusprendė eiti į miestelį…
Paėjęs vos pusšimtį metrų Martinas pamatė, kad kažkas sujudėjo po tiltu. „Bet kas tai? Kokia beprotybė… Tai negali būti gyvulys. Kaip gyvas neesu matęs tokio dydžio padaro! Dievaži, jis kokio keturių metrų ilgio, bet vos aukštesnis nei pusės“. Martinui taip mąstant ir einant padaro link, tas stiga šmėstelėjo į viršų, ir rodos prilipo prie tilto apačios. Vaikiną tai galiausiai paveikė: jis pasileido bėgti. Palindęs po tiltu, staigiai sumetė akimis į tilto konstrukcijas. Jis pastebėjo jog viršuje lyg šikšnosparniai kabo kažkokie… „Aš girdžiu, jie gyvi, jie kvėpuoja, skleidžia garsus. Tai negali būti tikra, kas nors tik juokauja“. Netikėdamas tuo ką mato jis čiupo akmenį ir sviedė į vieną iš viršuje kabančių tamsulių… Sublizgėjo žalios šiltos akys, viskas pradėjo judėti, šnarėti, tarsi sukilęs skierių pulkas. Padarai išsitiesė ir pasileido bėgti tilto apačia tolyn į jūrą. „Milžiniški driežai,-akimirką dingtelėjo Martinui,- nėjau tokioje mažoje jūroje gali būti tokių didingų padarų?“ Jis staigiai, nė nepastebėjęs, kad yra suklupęs, pašoko, nubėgo iki laiptelių vedančių ant tilto, vos ne keturiomis užsiropštė ant viršaus, bei kiek galėdamas pasileido bėgti tiltu tolyn į jūrą. Martinas pasiekė galą, apsižvalgė, niekur padarų nesimatė, nieko nesigirdėjo. O gal tik kurtinanti lietaus tyla užgožė visus kitus garsus. Bet, vėl, dešinėje, gale pratęstos tilto dalies, kažkas bumbtelėjo. Vaikinas vėl nuskriejo iki galo. Nieko. Martinas persisvėręs per bortus, žvalgėsi į tamsų vandenį ir nepastebėjo kaip kažkas prisėlino iš nugaros. Jo oda pašiurpo, pradėjo krėsti drebulys, rankos sustingo. Jis jautė padaro alsavimą… Martinas, paragintas laukimo, apsisuko. Prieš jį, kaip jam pasirodė anksčiau, stovėjo driežo pavidalo padaras. Galva apvali, plati burna, bei daug it adatų plonų, ilgų dantų. Žaliai-mėlynai dėmėta oda, nors iš esmės nieko nesiskiriančiomis viena nuo kitos spalvomis, be žvynų, gleivėta. Padaras stovėjo agresyvioje pozicijoje. Kartkartėmis padarui nuo lietaus sudrebėdavo nugaros ir kaklo raumenys, primindami jam plėšrūnus liūtus. Lygiai taip pat jis buvo prisitūpęs, sėlino lėtai, nemirksėdamas, įsmeigęs ryškiai žalias akis į vaikiną. „O dieve, jis mane ruošiasi pulti!‘‘ Padaras iš tikrųjų pašoko, o išsigandęs vaikinas savo ruožtu persivertė per bortus ir susmigo į vandenį.. Žvėris šoko iš paskos. Prieš akis Martinas išvydo padaro snukį. „Bet ne, tai ne žvėris, tai žmogus, bet….“ Akyse aptemo, vaikinas prarado sąmonę.
Pajutęs jūros dvelksmą pabudo. Gulėjo ant žemės. Neatmerkęs akių nusišypsojo. Jo kūną buvo užvaldęs malonus jausmas. „Žemė, aš sapnavau, kaip gera. Visa tai tik sapnas, smagus išgyvenimas, aš gyvas.“
-Kodėl tu šypsaisi?-nežmonišku, lengvu balsu paklausė tas, kas buvo kiek tolėliau.
Nustėręs iš siaubo Martinas pašoko. Galva jam nežmoniškai sukosi, todėl griuvo kelis kartus. Akyse mirguliavo, nors buvo prietamsas. Akimirką, jau klūpsčiomis, jis įsistebeilijo į augalą ant akmens. Augalas panašus į krapus, tik pilkos spalvos, judėjo lyg koks naminis voras ir rankiojo ore sklandančias dulkes. Jam pasirodė jog tai visa tokių vorų kolonija. Atsiminęs, kad kažkas į jį kreipėsi, pažvelgė į pusę iš kur atsklido balsas. Ant skardžio, kaip jam pasirodė vėliau, nugara į jį sėdėjo lyg ir žmogus, lyg ir ne.
-Kas tu?,-atsargiai paklausė.
-Orinas,- nejudėdamas atsakė tasai.
-Bet kur aš? Kas čia dedasi? Kaip aš čia patekau?-pasipylė klausimų virtinė iš Martino burnos.
-Tu esi antrame žemės gyvybės egzistencijos lygmenyje. Patekai čia per vartus, atsivėrusius ties viena iš jūsų jūrų. Nėjau neatsimeni?,- Orinas parodė pirštu i dangų.
Dangus čia buvo visai kitoks, išvis jei tai galima vadinti dangumi…. Tas mėlynas dangus judėjo, vietomis švytėjo tarsi šiaurės pašvaistė, bet tai buvo tikrų tikriausias vandens klodas. Vietomis spindėjo lyg ir žvaigždės.
-Aš visados mėgdavau žiūrėti į žvaigždes,- vėl prabilo jis,- nors niekados nežinojau, kad jos tai jūsų žvaigždės, bet jaučiau kažkieno egzistavimą.
Martinas pajuto ką jis sakė, nes pats kas vakarą gulėdavo žiūrėdamas į jas.
-Ar padarai, tokie…na….
Orinas atsisuko. Martinas pamatęs jo veidą išsigando, atsitraukė per keletą žingsnių.
-Tai tu. Tavo veidą mačiau vandenyje, bet tie padarai…
-Taip, aš pasiverčiau driežu, kad tave čia atviliočiau.
-Tu gali keisti pavidalą?- nustebęs paklausė Martinas.
-Galiu tik tam tikrais atvejais,-susimąstęs atsakė Orinas.
Po trumpos pauzės sumišęs Martinas vėl kreipėsi į Oriną.
-Bet kodėl? Kodėl tu mane čia atsivedei? Ko tau reikia iš manęs?
Orinas atsistojo, priėjo arčiau, atsisėdo ant akmens, ant kurio šalimais rėpliojo tas pats neaiškus voras-augalas. Pakėlė galvą į dangų. Martinas reaguodamas į gestą taip pat žvilgtelėjo į viršų. Jis pastebėjo, jog rytiniame dangaus skliaute daugėja žvaigždžių, tuo tarpu vakariniame mažėja. Orinas nudūrė akimis į apačią ir pradėjo kalbėti:
-Prieš dešimt metų sužinojome apie jų egzistenciją viršutiniame lygmenyje. Mūsų pasaulyje kilo didžiulė susidomėjimo banga. Keletą metų jus stebėjome, bandėme susisiekti, tačiau nesėkmingai. Galėjome tik stebėti jus. Jūs irgi bandote susisiekti su kažkuo esančiu virš jūsų… Bėgant metams, kartas nuo karto iš mūsų lygmens per nelaimingus aviacijos ir kitus nutikimus pradingdavo žmonės danguje ,jie patekdavo į jūsų pasaulį įvairiais pavidalais. Jie bandydavo žmonėms papasakoti apie mūsų egzistavimą, tačiau žmonės jų dažniausiai išsigąsdavo, nesuprasdavo ar net užpuldavo.
-Palauk, nori pasakyti, kad jūsų žmonės patekę į mūsų pasaulį buvo tarsi kokios šmėklos, vaiduokliai ar monstrai?,-įsiterpė Martinas.
-Taip, visi nerealūs pasakojimai pastaruosius dešimt metų yra mūsų kaltė. Kai dar nežinojome apie tai, tai vykdavo ir atvirkštine tvarka, kai iš jūsų pas mus atvykdavo įvairūs padarai, tik jie gyveno labai trumpai. Nežinojom kaip tai paaiškinti, manėme jog tai gamtos anomalijos.
Martinas pastebėjo, kad Orinas šneka su keistu akcentu, tarsi paskubomis išmokus užsienio kalbą.
Orinas tęsė:
-Prieš 6 metus mes sugalvojome perkelti didelį kiekį jūsų žmonių čia. Tais metais jūsų planetoje žuvo daugybė žmonių…
-Cunamis,- susijaudinęs sušuko Martinas,- jūs juos pražudėte?
-Mes nenorėjome, kad taip atsitiktų. Apgailestauju. Tenorėjome atgabenti keletą jūsiškių, nes tai buvo vienintelis šansas, tačiau žemėje tai sukėlė didžiulį judėjimą.
-Taigi jūs kalti dėl žemėje vykstančių nelaimių?- kone supykęs išrėžė Martinas.
-Ne, tikrai ne. Tiesą sakant po šios nelaimės daugiau nebebandėme su jumis užmėgsti ryšio, bent jau iki šiol. Tądien mūsų lygmenyje žuvo žmonės masiškai, lygiai kaip ir pas jūsų. Taip supratome, kad esame vieni nuo kitų priklausomi. Kiekvienas žmogus turi sau tarsi brolį,- kiek pagalvojęs pataisė,- jie tarsi dvi vienos sielos dalys.
Martinas atsiminė seniai sapnuotą sapną, Orinas pamatęs, kad Martinas staiga paskendo mintyse, nuėjo prie šalia esančio krūmokšnio, ant kurio augo keisti dėmėti vaisiai. Prieš Martino akis iškilo sapno vaizdas:
Štai jis stovi prieš kažkokį padarą, jis sako:
-Broli.
-Aš neturiu brolio,- nustebęs atsako jis.
-Martinai, bet aš tai tu, juk mes broliai.
-Ne, tu ne žmogus, tu ne mano brolis. Jis apsisuka. Pasileidžia bėgti, bėga ir bėga, į jį taškos vanduo, kyla audra, jis ant Palangos tilto, jis bėga iki pat galo, čia turėklų nėra, ir jis krenta į vandenį.
Atsipeikėjęs Martinas pakelia galvą. Šalia padėta keletas vaisių. Dabar jis pastebi, nors Orinas visai kitoks, jo galva plika, ausys kone galvos viduje, odos spalva melsva, tačiau veido bruožai itin žmogiški. Ryškios raudonos lūpos, blizgančios mėlynos akys, nedidelė nosis, žandai šiek tiek paraudę. Martino galvoje skamba merginų dažnai sakomi komplimentai: „Niekados nemačiau tokių gražių veido bruožų kaip tavo“. „NE, niekados nematėt, užtat aš matau dabar“.
-Tai rizikuodamas mus abu pražudyti, čia atgabenai mane tik tam, kad pamatytum savo…. mane?
-O ką, tau nebūtų įdomu pamatyti kažką, kas tau yra daugiau nei brolis?
Martinas žinojo, kad turi savyje labai didelį smalsumą, bet nieko neatsakė.
-Ne, mes tave čia nė dėl to atgabenome.
Orenas vėl atsisėdo ant akmens. Voras-augalas buvo nudribęs ant žemės, kaip Martinui pasirodė, miegojo. Buvo daug tyliau nei pirma, nors ir pasidarė daug šviesiau. Orenas Pradėjo į temptai aiškinti:
-Prieš nepilnus metus, jūsų lygmenyje, viename iš NSO tyrinėjimų centrų, buvo pagautas signalas iš kosmoso. Jūsų mokslininkai nesugebėjo paaiškinti jo kilmės. Mes, mes sugebėjome… Tai buvo signalas iš kosmoso. Jame yra gyvybė. Taip visus metus gaudavome signalus, kol galiausiai iššifravome pranešimus.
Orinas išsitraukė skaitmeninį vaizduoklį, ant kurio sukosi brėžiniai. Martinas paragintas atsisėdo šalia. Po kojomis gulėjo voras-augalas. Voras atsistojo, priėjo prie Martino, rodos apuostė, parėpliojo kiek tolėliau ir vėl sudribo.
-Pabandysiu tau viską paaiškinti kuo aiškiau,- dirstelėjęs į brėžinį tarė Orinas. – Taigi, pranešime norima pasakyti žemiečiams apie žemės patekimą į naujai nutiestą tarpgalaktinį telekomunikacijų tinklą, kuris eina per jūsų saulę. Žvaigždes jie naudoja kaip lęšius, kurie neįtikėtinai sustiprina ryšį. Tokia idėja žinoma ir žemėje tiesa?
-Taigi, bet yra dar daug kliūčių tokiame saulės panaudojime,- pritarė Martinas.
-Dvi milžiniškos civilizacijos bendrauja jau 200 metų, o telekomunikacinį ryšį įvedė tik dabar. Deja, šis didelių pastangų pareikalavęs projektas neveikia visu pajėgumu vien todėl, kad žemės planeta yra netinkamoje vietoje. Jų technologijomis iki mūsų planetos 10 metų kelio. Abi civilizacijos nėra niekaip nusiteikusios prieš mus. Jos pasiūlė žemiečiams persikelti iš žemės, neva ją reikia sunaikinti.
-NA jau ne, tikrai jie to nepadarys,- įsiaudrino besiklausęs Martinas.
-Padarys, dar ir kaip padarys,- pakėlė balsą ir Orinas. – Mes jiems tarsi vandens lašas jūroje, tarsi kosmoso dulkelė, tiek jiems naudos iš mūsų… Žmones saugo tik didžiulė jų kultūra, mokslas, rūšių saugojimas. Jų civilizacijose gyvena 2*10
-Mūsų lauktų toks pats likimas,- įsiterpė Martinas.
-Taip. Bet yra viena galimybė. Tai milžiniška stotis, iki 2020 turėtumėte ją pastatyti, iki jų atvykimo, o tada įtikinti, kad galima jiems netrukdyti ir būti tarpinė stotelė. Tada jie galbūt pripažintų ir kaip aukštu lygiu mąstančius padarus. Tik viena problema, jūsų egzistencijos lygmuo net nenutuokia apie tai. Tam tu čia ir esi, kad perduotumei šią žinią saviškiems.
-Aš?!
-O kodėl tada aš?,- atsakė Orinas.- Aš irgi jaučiausi vienišas. Tačiau siekiau savo tikslo. Dabar, kaip matai, esame dviese.. Mes tai turime padaryti vardan kitų, tik mes tai galime.
Martinas pasijuto maloniai, atradęs savo sielos kitą pusę, kuri šaukė kitame tunelio gale. Jau seniai jis jautėsi vienas.
-Bet kodėl, kodėl MES?,- dar įnirtingiau pradėjo klausinėti Martinas.
-Tik dėl tų sapnų…
-Kuriame buvau aš ir tu?
-Taip. Niekam nėra dar tekę būti sapne kartu su kito lygmens asmeniu, todėl mus ir pasirinko, būtent todėl mums sėkmingai pavyko persikelti,- Orinas susijaudino ir nutilo. Po to vėl tęsė:
– Mes spėjome, kad du skirtinguose lygmenyse gyvenantys organizmai,. turi vieną pasąmonę. Kaskart bandydavau į pasąmonę tau pasėti mintį apie mus. Galiausiai tai suveikė ir tu atsidūrei tinkamoje vietoje. Sulaukiau tinkamo momento, persikėliau pas jus, atryliavau tave čia nieko neaiškindamas, nes nebūtum patikėjęs, o fiziškai negalėjau tavęs niekaip paveikti.
-Tai kaip mes tada įtikinsime žemiečius, kad tai tiesa? Kaip juos subursime pastatyti stotį? Ir išviso ar tai mūsų technologijoms įmanoma?,- įsijautęs į vaidmenį jis paklausė eilinį kartą.
-Tu pasiliksi čia visus metus.
-Metus!?,-sušuko Martinas, kuriam kildavo vis daugiau klausimų.
-Vienaip ar kitaip tu neturi pasirinkimo,- tęsė Orinas,- Tik po metų bus vėl tinkamas metas sugrįžimui. Sugrįši 2011m. vasarą. Per metus laiko gausi išmokti kurti naujausias mūsų technologijas, grįši į viršų ir tapsi visų žymiausiu mokslininku, visi tavim tikės, o tai dar labiau sustiprinsime pranašiškomis tavo galiomis.
-Aš juk ne…- buvo beįsiterpiąs Martinas, bet Oronas tęsė toliau.
-Tau reikės išmokti datas ir įvykius, o mes pasirūpinsime, kad jie tikrai įvyktų. Iki 2014 ko gero tave jau laikys viešpačiu,- šyptelėjo,- tada ir pradėsite statybas, o dar prieš tai galbūt būsite užmezgę ryšį su ateiviais. Taigi viena iš problemų būtų sutvarkyta, tokia mūsų idėja.
-Viena iš problemų?- kažką tame įžvelgęs vėl paklausė.
-Na tai nesvarbu dabar, bet kaip jau supratai, visatoje yra daug civilizacijų. Deja, karingų taip pat. Mes aptikome signalą iš skorpiono žvaigždyne esančios planetos. Tai buvo jų televizijos laida, jei taip galima pavadinti. Joje žemė vaizduojama dvigubai mažesnė už jų planetą, tačiau labai turtinga. Paprasčiausias vanduo, kurio pas jų 1000 kartų mažiau, jiems didžiausias turtas.. Kiekvieną vandens lašą jie turi filtruoti kiekvieną dieną, kad galėtų vėl naudoti. Gale filmo rodomi tūkstančiai laivų, į juos lipo karingai nusiteikę monstrai, su bilietais į vieną pusę. Nors jų technologijos ne ką pažangesnės nei jūsų, jie nepalyginamai stipresni, agresyvesni, apsėsti blogio, o jų gyvenimo trukmė, dėl vėžlio geno, apie 900 metų. Bet dėl to neturėtume jaudintis šie ilgaamžiai čia bus tik 2050 ar 2070 metais. Iki tol spėsime paruošti savo jaunąją kartą. Svarbiausia įgauti didžiųjų civilizacijų, kurias minėjau, pripažinimą. Joms susitvarkyti su tokiais padarais būtų vieni juokai.
-Bet kaip jie mus rado, jei jų technologijos ne ką pažangesnės?
– Lygiai taip pat, kaip mes sužinojome apie juos-televizijos signalai, Kosmosu jie keliauja daugybę metų, patekę į saulės lęšį, įveikia didžiulį atstumą, per trumpą laiką. Dėl panašių technologijų, anie monstrai, sugebėjo iššifruoti juos pirmiau, nei jūs. Jų gyvenimo trukmė labai ilga, todėl kelione 50 ar 100 metų dėl nuostabaus gyvenimo žemėje, nieko nereiškia.
-Na išties, visa tai yra nesąmonė, žemiečiai nežino dar net apie mikrobų egzistavimą kosmose, o aš jau turiu galvoti apie kosminę diplomatiją. Orinas išsišiepė ir pradėjo kvatotis.
Jau buvo gerokai praėję laiko kai jis paskutinį kartą miegojo, beto jis karščiavo. Atsigulė. Orinas bandė susisiekti su saviškiais. Jam bevaikštant Martinas pamatė, kad jo kojos mechanizuotos..
-Ei, Orinai, broluži,- pusiau snūduriaudamas kreipėsi į jį Martinas.- tai ir tu nukentėjai ,kai aš patekau į avariją?
-Taip, broluži, kreipėsi,- nusišypsojo Orinas .- Tik tiek, kad aš jų netekau, o tau jos sugijo. Danguje pasirodė aviaciniai objektai. Martinas galiausiai užmigo.
2011-09-01 iš Martino dienoraščio…
2010-09-01
2011-09-01
Valgykloje sėdėjo keletas su manimi dirbančių darbuotojų. Šiandien pietums gavau kažkokią lyg ir sriubą, spalvos tarsi žemėje augančių vynuogių, o ji sutirštinta košės kubeliais. Iš viso 365 patiekalus paragavau. Taigi laikas. Bepietaujant įėjo Orinas lydimas Dodrio. Dodris priėjo ir tekštelėjo per petį taip, jog vos netapau sriubos sudedamąja dalimi. Nusikvatojęs jis paklausė:
-Kaip mūsų svečias jaučiasi čia paskutinę dieną?
-Tier diujhi torse!- Atšoviau, pagalvojęs kam gi paskutinę dieną pyktis su mokytoju.
Visi aplinkui pradėjo kvatotis. Nors buvau visus metus čia, tačiau jų kalbos niekaip neperkandau, kai tuo tarpu su manimi dirbę žmonės, ir visi kuriuos pažinojau, išmoko lietuvių.
Taške, į kurį turėjau pakilti, žvaigždės užgeso apie 3:20. Visi atsidūrė prie vartų atsisveikinti. Be didesnių ceremonijų, su Orinu įlipome į lėktuvą ir pakilome.
-Martinai, broluži, duok ranką.
Nieko nenutuokdamas padaviau. Orinas mikliai peiliu periežė ranką., o pats pasiekęs dangaus vandenį iššoko lauk…
Išnirau iš vandens. Jaučiau kaip bangos daužo mane į akmenis, aplinkui nežmoniškai lijo, naktis. Užsiropščiau ant tilto. Nors buvau visas kruvinas, sugebėjau atsiminti, kad šokau į vandenį, bet kodėl? Jaučiausi kaip naujam pasauly. Tik staiga suskaudo delną. Žaizda ant delno sugrąžino man visus atsiminimus. Nupėdinau į Palangos miestelio pirmosios pagalbos skyrių. Daktaras pasakė jog tai gyvūno darbas, taip pat, kad galiu turėti sutrikimų su atmintim, dėl galvos traumos. Nėjau tai driežas? Ne visi tie metai, įgūdžiai, aš kitoks. Tai tikrai buvo. O varge, sukruvinau dienoraštį, tuoj ateis seselė, einu miegoti…
2014-09-01
Jau ketveri metai. Einu tilto link, burnoje cigaretė, seniai jau savo sveikata nebesirūpinu. Pagaliau išsiaiškinsiu, ar tai buvo mano pasąmonės apvaizdas, padėjęs sukurti ir atrasti tokius mokslo pasiekimus, ar visgi tiesa. Jei tai netiesa, aš žūsiu, o jei žūsiu vadinasi buvo lempta. Prieš ketverius metus nežuvau, nežūsiu ir dabar.
Beeinant tiltu, Martinui suskaudo širdį, pradėjo neklausyti kojos. Jis kiek įmanydamas bandė eiti galo link, tačiau jėgos visai apleido ir jis griuvo ant žemės. Žmonės pradėjo šaukti kviesdami pagalbą. Martino akys buvo atviros, jos žiūrėjo į ilgakojį vorą, kuris rėpliojo tilto pakraščiu, kaitindamasis atokaitoje.
