Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas PERSPĖJIMAS, „Vanduo“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Vėdriukas


 


Vanduo


 


Smarkiai kepino saulė. Šliaužiau per įkaitusį dykumos smėlį. Netoliese užuodžiau vandenį. Tenlink ir traukiau. Artėdamas jau ėmiau jausti ir vandens vėsą, drėgmę, negalėjau sulaukti, kol pasinersiu į drumzliną skystį. Staiga mano uoslę nutvilkė siaubingas dvokas. Salsva, aitri smarvė, sklindanti iš tos pačios pusės, kaip ir vandens kvapas, pastarąjį gožė ir aš sustojau. Susitelkiau į jutimą, kad suprasčiau, kas to dvoko šaltinis. Jutau, kaip jis juda, kaip kažką kilnoja ir dunksi judėdamas. Nesuprantamai mišrus ir įvairus man buvo tas dunksėjimų ritmas, jaučiau, kad tai ne vienas objektas. Staiga pajutau, kaip smarvę skleidžianti substancija ėmė maišytis su vandeniu, kaip visas vanduo prasmirsta ir užsiteršia. Negalėjau to pakęsti! Pajutau pasibjaurėjimą ir skausmą pilve, kurie privertė mane susiriesti. Raičiojausi iš pasišlykštėjimo ant karšto dykumos smėlio ir staugiau. Švokščiau. Tai nukreipė mane nuo siaubingo kvapo. Po kiek laiko atitokau ir susitelkiau į jutimą. Jaučiau kelis objektus, kurie neseniai judėjo, dabar netoli vandens esančius. Dabar jie neskleidė tokio smarkaus kvapo, užtat vandens dvelktelėjimas priminė ankstesnįjį tvaiką ir aš žiauktelėjau. Norėjau, kad tie pasitrauktų nuo vandens ir paliktų jį man. Pajutau, kaip juda. Pajutau ir vandenį, pajutau, kad dalis jo juda. Keli vandens burbulai pakilo iš vandens telkinio ir judėjo kartu su vieno iš dunksinčiųjų judesiais. Atsirado ir daugiau judesių. Kartu su jais ir tolo vandens burbulai. Tai vėl sužadino skausmą, aš susiriečiau ir sustūgau… “Kur jie gabena MANO vandenį?! Kodėl jie suteršė, o dabar vagia MANO vandenį?! MANO!!! Turiu susigrąžinti… Aš jiems taip lengvai neleisiu!.. Tegu jie tai supranta…” Ir visu balsu sustūgau.


 


***

Trys vyrai gulėjo oazėje ir ilsėjosi.
– Turbūt nieko gero nėra šitoj dykynėj, – tylą nutraukė Retsas.


– Niekada negali žinoti. Esu girdėjęs tokių istorijų, kad planetose, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė niekam tikusios, buvo randama labai vertingų dalykėlių, – tarė Hergerotas.
Retsas nuleido žvilgsnį ir susimąstė.
– Bet nevisada viskas taip paprasta. Kartais dėl tų vertingų dalykėlių reikia tokią velniavą pereiti, kad tai tarsi panaikina visą jų vertę, – pridūrė Vitrijus.
– Tikrai. Esu nemažai prisiklausęs visokių istorijų apie įvairias keistas gyvybės formas, su kuriomis teko susidurti tokiems, kaip mums, – tarė Hergerotas.


Retsas apsižvalgė ir prabilo:
– Kažin ar šitoj skylėj nėra kokių gyvių?
Vyrai tarsi nepastebėjo Retso klausimo, ir Vitrijus prabilo:
– Na, tai papasakok kokią. Turim mes čia dar kokį pusvalanduką, iki patrauksime atgal į laivą.


– Gerai. Dažniausiai tos gyvybės formos pasakojimuose, jas sutikusiems pasirodydavo keistos, nes joms vertingi ir reikalingi atrodydavo visai kiti dalykai, nei žmonėms. Kartais net labai sunku būdavo suprasti, kodėl būtent tie, o ne kiti dalykai yra jų vertinami. Galėdavo pasirodyti, kad joms prieinamos kažkokios kitos, mums nepažinios daiktų savybės. Pavyzdžiui, vienoje istorijoje, keli lobių medžiotojai nusidangino į tokią planetą, kurioje rado, nežinia iš kur ten atsidūrusių, kažkokių kosminių laivų nuolaužų, detalių. Jos buvo iš tvirčiausio, tačiau gana lengvo ir lankstaus plieno. Vietiniams šitas radinys tarsi jokio įspūdžio nedarė, nors jų technologinis lygis galėjo leisti susidomėjimą. Jie apie tą “sąvartyną” žinojo ir anksčiau, tačiau nė neketino niekuo iš ten pasinaudoti. Tačiau, kai žmonės atvažiavo iš erdvėlaivio su krovinių gabenimo įrengimais, iškilo nematytų keblumų. Trumpai tariant, žmonės nieko ir nepešė, kadangi, kaip vėliau spėliojo tie vaikinai, anas “sąvartynas” buvo vidury nemažos giraitės, tad būtų reikėję pašalinti nemažai medžių, kad būtų sukurtas kelias. O vietiniai tam akivaizdžiai prieštaravo..
– Kosminiai žalieji, – vyptelėjo Retsas.


– Geranoriški buvo tie vyručiai, tai nesiėmė jėgos, nors greičiausiai būtų galėję sutvarkyti tuos ateiviūkščius, kiek supratau apie juos iš pasakojimų. Mažiukai, keturkojai, su galvomis, tarsi skorpionų uodegomis… Patys tų medžių niekaip niekad nenaudodavo, nei karstėsi, nei ką darė, o štai naikinti – neleido… Šiaip ar taip, greičiausiai ginklų nesiimta buvo todėl, kad žmonių grupės tarpe buvo vienas biologas, kuris labai susidomėjo tais gyviais ir keistu jų elgesiu. Grupė kuriam laikui apsistojo toje planetoje ir užsiėmė tyrimais. Tas biologas evoliuciškai bandė paaiškinti gyvių elgesį. Kodėl jie šitaip priešinasi kelių medžių sunaikinimui? Viena iš hipotezių buvo ta, kad jie nori išsaugoti medžius, kaip deguonies gamintojus. Tačiau, visų pirma, keli medžiai padėties nepakeistų dramatiškai, o antra, jie net ne deguonimi kvėpavo…
– Galbūt priešingai, jie buvo labai jautrūs anglies dioksido atmosferoje kiekiui, – įsiterpė Vitrijus.


Hergerotas minutėlę suraukęs kaktą pamąstė ir atsakė:
– Apie tai lyg ir nebuvo pagalvota, tačiau, kiek žinau apie tų gyvių fiziologiją, tai neturėtų jiems turėti didelio poveikio ar svarbos. O tie medžiai patys savaime neatrodė, kad būtų kuo labai ypatingi. Turiu galvoje, jeigu tokius Žemėje turėtume, tai jie nebūtų už kitus kuo nors vertesni… Buvo ir gausybė kitų hipotezių, bet nelabai aš apie tuos dalykus nusimanau. Žodžiu, niekaip iš fizinių savybių nesisekė išvesti tokio elgesio.


– Gal jiems medžiai šventi… – suniurzgėjo Retsas.


– Buvo ir apie tai galvota, tačiau toks elgesys, lyg ir niekaip nesekė iš tų gyvių kultūros… Aha, vėliau, kantrybei senkant, buvo atliktas ir toks tiesmukiškas bandymas. Visa techninė įranga buvo patraukta atgal į laivą, o vienas žmogus su kirviu artinosi prie giraitės. Gyviai tarsi visai nereagavo, atrodė, kad jiems nusišvilpt. Tam su kirviu buvo liepta pabandyti kirsti medį, pažiūrėti ar jie ir į tai nereaguos. Ir kas keisčiausia – taip ir buvo. Aišku tie medžiai buvo stambūs, ir jų taip lengvai negalėjai nukirsti, tad tas vyrutis visas net suplukęs, kokią gerą valandą pliekė medį iš visų pusių. Nuvertė jį galiausiai, tačiau po to, jei kas kitas, o ne anas medkirtys, su kirviu bandydavo prisiartinti prie giraitės, jam gyviai  neleisdavo. Tik tas vienas medkirtys galėjo neliečiamas darbuotis. Tačiau jis, visų verčiamas, vieną dieną pradirbęs, kitą dieną visus velniop išsiuntinėjo, dirbti atsisakė. Ne tiek ir mažai tų medžių buvo, nuo giraitės krašto iki “sąvartyno”, o ypač, kai darbas toks sunkus. O biologui šitas įvykis buvo naujas iššūkis. Juk aišku buvo, kad tik tam vienam žmogui gyviai leidžia medžius kirsti. “Kodėl?”, “Kuo jis ypatingas?” ir galybė kitų panašių klausimų užgriuvo mokslininką. Nemaža laiko praleido visaip bandydamas atsakyti į šiuos klausimus, kol didžioji grupės dalis prarado visą žingeidumą, ir nusprendė nešdintis iš tos planetos.


– Puiki istorija. Juk tarp daug dalykų gali atrasti koreliacinius ryšius, tačiau koreliacinis ryšys nevisada priežastinis. Ir žinok tu dabar, ar tie gyviai pajuokaudami leido jam kirviu pasidarbuoti, ar turėjo tam rimtą priežastį! Gal pražiopsojo tą sykį, kai jis pirmąkart ėmėsi kirsti? Tačiau kodėl tuomet paskui jam leido tęsti?.. O gal jie net ir tokie gudrūs, kad taip pasielgė norėdami būtent šitaip suklaidinti mokslinčius. Leisdami vienam iš jų kirviu darbuotis, jie rizikavo, kad tas, kaip sakei, medkirtys, bus šitoks turtų ištroškęs, kad jėgų negailėdamas per dienas darbuosis, kad tik iki “sąvartyno” nusikasti! Tačiau rizika pasiteisino, ir mokslininkas buvo įviliotas į aklikelį, ir tarsi palaidojo save po galybe klausimų, kurių net nereikėjo kelti! – šypsodamas į ūsą kalbėjo Vitrijus.


– Žinoma, tai man primena svarstymus, tokius, kaip, kad galbūt kūdikis, kuris verkia, tik apsimeta, gal jam nieko neskauda, gal jam visai nėra priežasčių verkti, gal jis tik verkia, kad tėvus paerzintų… Na ką aš galiu atsakyti.. Keblus yra tas žodelis.. “Gal”, – Hergerotas taip pat nusišypsojo.


– O gal, o gal… Koks gi skirtumas. Gal kas pasiryš su manimi į vandenį? – piktokai žvelgdamas į kolegas, maudamasis kelnes išburbėjo Retsas.


Hergerotas su Vitrijum susižvalgė ir pastarasis ištarė:
– Et, kodėl gi ne..


Ir visi trys vyrai nusirengę supuolė į vėsų vandenį. Apsiprausę išlipo krantan ir išsidžiovinę apsirengė.


– Jau keliausime, – ištarė Vitrijus.


– Duokit šen, pripildysiu ir jūsų gertuves, – pamojo ranka Retsas, priklaupęs prie vandens telkinio krašto, viena ranka į jį pamerkęs savąją gertuvę.


Kai gertuvės buvo pripildytos ir išdalintos, vyrai pasileido laivo link. Staiga jiems už nugarų kažkas siaubingai sustūgo ir jie atsigręžė ir įsmeigė akis į tolį.
– Kas tai buvo?! – pirmas paklausė Hergerotas.


– Nieko nematau, – atsakė Vitrijus, įdėmiai akimis tyrinėdamas horizontą.


– Ten! – sušuko Retsas, besdamas pirštu.


Ir tikrai, per smėlio kopas jų link artėjo kažkokia keista figūra. Ji buvo panaši į milžinišką gyvatę, kurios priekis buvo pakilęs, tarsi kobros, besiruošiančios kirsti.
– Kad mane kur, gryniausia Gorgonė, – nusistebėjo niekada ramumo neprarandantis Vitrijus.


– Net ir tokią akimirką, negali nustoti.. Po šimts, ji šliaužia tiesiai mūsų link! – Retsas nutaikė savo šautuvą į šliužą ir pridėjo akį prie taikiklio. Nužvelgė pateiktus taikinio duomenis.


– Velnias, tokiais ginklais kaip mūsų, tokios odos niekaip nepramuši – Retso veidą iškreipė išgąstis ir jis pasileido bėgti.


Hergerotas pasileido Retsui įkandin. Vitrijus stovėjo kur stovėjęs, girdėjo kaip jį ragina bėgti kolegos, tačiau jis matė, kad “gorgonė” žymiai greitesnė, ir juos lengvai pavytų. Iš kuprinės jis lėtai išsitraukė didelį dvirankinį ginklą ir atlaužęs saugiklį, nuspaudė vieną iš septynių, skirtingais simboliais pažymėtų mygtukų. Ginklas ėmė vibruoti Vitrijaus rankose. Jis kantriai stebėjo artėjantį padarą ir laikė mygtuką paspaustą. Ginklas vis labiau drebėjo ir kaito. Pagaliau šliužas skleidžiantis kažkokius bjaurius garsus prisiartino pakankamai ir Vitrijus mygtuką atleido, nuspaudė gaiduką. Akimirką viską nutvieskė šviesos blyksnis, po kurio sekė kurtinantis sprogimas. Kai Vitrijus atsimerkė, visur priešais jį, dykumos smėlis buvo nutaškytas tamsiai žalio skysčio ir odos skiaučių. Jis girdėjo, kaip artyn atbėga jo kolegos. Pasigirdo Retso balsas:
– Po šimts, čia tai bent! Iš kur ištraukei šitą mažylį? – susižavėjęs žvelgė į dvirankį ginklą.


Hergerotas taip pat žvelgė į Vitrijų iš nuostabos pakėlęs antakius.


– Kadaise man jį padovanojo vienas bičiulis, kuris itin domėjosi visokiausiais ginklais, jų technologinėmis naujovėmis. Turėjo jis ryšių įvairiausių, galėjo kokius tik norėjo ginklus gauti ir apžiūrėti… Galiausiai netgi pats juos kūrė. Žodžiu, dovanodamas šitą įvairiapusišką ginklą jis mane šitaip perspėjo – “Jūs lobių medžiotojai, turtų besivaikantys galite vieną dieną prisižaisti. Mes, žmogeliai, turbūt net neįsivaizduojam kokių keistenybių galima kosmoso platybėse aptikti. O kas jeigu kokie išperos jus užpuls ir jūs nė nesuprasit ką padarėte ne taip, už ką, kodėl esate puolami? O kas jeigu papulsite į tokią kvailą situaciją, kai jūsų ginklai bus beverčiai prieš tai ką sutiksite? Ir padėsite galvą tuščiai, net galiausiai ir nesuprasdami kodėl… Nežinau kaip dėl pirmojo, bet nuo antrojo atvejo apsidrausti bent kažkiek galima…”


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0