Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas PERSPĖJIMAS, „Pažadas“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

                                                                                                                                            Vajus


                                             Pažadas


 


Vyriškio pirštai lakstė klaviatūros klavišais. Pašaliniam stebėtojui eilutės, bėgančios monitoriuje, turbūt, nebūtų sakiusios nieko. Programuotojas būtų įžvelgęs, kad ką tik sukurtas paprogramės kodas per 2 sekundes nuo kažkokio atskaitos taško turėjo maksimaliu režimu įjungti agregato turbinas. Atlikęs užduotį, kodas turėjo susinaikinti,  nepalikdamas lengvai aptinkamų pėdsakų apie buvusį egzistavimą…


                      Vyriškis dar kiek laiko paspragsėjo klavišais, su kompiliatoriumi patikrino ar paprogramė veiks ir, įsitikinęs tuo, patrynė rankomis. Tada ėmėsi programuoti koordinačių tam tikrame laiko intervale perdavimo į valdymo pultą blokavimą bei maršruto, skrendant autopiloto režimu, parinkimą. Po valandos, kai visos užduotys buvo atliktos, vyras su palengvėjimu atsiduso ir atsilošė krėsle. Dalis darbo atlikta…


 


Piteris jautėsi sumautai. Nedidelio ūgio, smulkutis lyg mokinukas, jis stypsojo viduryje  kabineto priešais  stalą, iš priešingos pusės apsėstą aukšto rango pareigūnų. „Kaip egzamine“, – sumurmėjo sau panosėje.


                      – Piteri, jūs gerai pažįstate Evaną. Kaip manote, ką darytų jūsų draugas, … e-e-e… pakliuvęs į beviltišką padėtį? – paklausė  komisijos pirmininkas admirolas Greisas, kosmonautikos centro vadovas. Komisija posėdžiavo jo kabinete.


Piteris nusijuokė:


                      -Ponas admirole, jūs nepažįstate Evano. Jam nebūna beviltiškų padėčių.


                      -Deja, šiuo metu jis gali būti būtent tokioje padėtyje, – atrodė, kad admirolas jo visai nesiklausė. – Ir aš pakartosiu klausimą –  ką darytų jūsų draugas, suvokęs, kad jo padėtis tikrai beviltiška?


                      Piteris prapliupo:


– Po velnių, ką jūs visi sau čia manote? Įsivaizduojate save pusdieviais, ar ką? O mane, turbūt, laikote pačiu dievu? Kaip aš galiu atsakyti į jūsų klausimą, jei nė velnio nežinau? Aš atsiprašau, bet arba atverčiate visas kortas, arba kapstykitės tame mėšle vieni.


Piteris matė, kad majoras Kolis, tiesioginis jo ir Evano viršininkas, paniuro. Greisas iš pradžių irgi pyktelėjo, labiau ne iš reikalo, kiek dėl ambicijų, kad jo vadovaujamo centro pilotai taip kalba su vadais, tačiau vėliau susigriebė, kad, ko gero, pilotas teisus. Ką reiškia beviltiška situacija? Tai juk labai subjektyvu. Juk kitam beviltiška situacija – atlikti tualete didelį reikalą ir nerasti tualetinio popieriaus. Kas, kad komisija tikėjosi, jog išsisuks daug neatskleisdama tiesos – vadinasi, nepavyks… Todėl, kai Piteris nuo Kolio perkėlė žvilgsnį į Greisą, pastarojo lūpose jau žaidė sunkiai tramdomas šypsnys – tarsi tokio piloto išsišokimo iki pilnos laimės admirolui ir tetrūko. Greisas linktelėjo pražilusiam vyrui, sėdinčiam stalo gale. Žilaplaukis pradėjo:


-Mūsų institutas kartu su kosmonautikos centru vykdo supergreitų tarpžvaigždinių kelionių tyrimus. Ir jūsų draugas dabar tokioje kelionėje, –  vyriškis padarė pauzę.


-Na, ir…? – Piteris pamanė turįs užpildyti tą pauzę.


-Aš esu šio instituto direktorius. Mano pavardė Stounas. Denas Stounas. Jūsų draugą mes praradome… bent šiam momentui.


-Gal galima išsamiau, profesoriau, – nors Stounas nepaminėjo savo laipsnio, bet Piteris jį žinojo. Tai nebuvo jokia paslaptis.


-Tai užimtų daugybę laiko, kurio mes kaip tik ir neturime.


-Tai nors esmę išdėstykite,- nepasidavė Piteris.


Stounas susimąstė. Penkiasdešimt aštuonerių metų vyras, matyt, mintijo kokia forma pateikti tas žinias, į kurias įsigilinti Piteriui nebuvo jokių šansų. Po kiek laiko jo veidas nušvito:


– Ar jums girdėtas terminas – „erdvės transformacijos“?


-Na, nedaug, – Piteris lyg ir susigėdo, kad jis toks neišmanėlis. – Manau, tai susiję su hipererdviniais varikliais.


-Iš dalies. Jūsų paminėti varikliai, neskaitant galimybės išvystyti iki 80 % šviesos greičio, remiasi tik siaura transformacijų sritimi – erdvės suspaudimu išilgai skrydžio krypties. Įsivaizduokite spyruoklę. Kuo daugiau suspaudžiama spyruoklė, tuo trumpesnis kelias nuo vieno galo iki kito, jei manysime kad laivas skrenda išilgai spyruoklės jos viduje. Deja, šiandien patys galingiausi varikliai gali suspausti erdvę tik apie 10 kartų, todėl patys galite suskaičiuoti, kad maksimalus vidutinis laivo greitis tik 8 kartus didesnis negu šviesos. Tokiu greičiu, pavyzdžiui, iki Centauro Proximos keliautume apie 7 mėnesius. Ar aš nenusišneku? – Stounas kryptelėjo į Greisą. Tas papurtė galvą. – Bet tai … sraigės greitis palyginus su transformacijom.


Profesorius kalbėdamas paėmė nuo stalo popieriaus lapą, perlenkė jį du kartus pusiau, po to rašikliu pažymėjo du taškus ant skirtingų lapo kampų taip, kad suglaudus lapo dalis į krūvą, taškai būtų šalia vienas kito. Tada išlankstė lapą.


-Žiūrėkite. Mes turime du taškus, – Stounas pirštais parodė dvi pažymėtas vietas skirtinguose lapo kraštuose. Sakykime, kad jie nutolę vienas nuo kito šimto šviesmečių atstumu. Šviesa tokį kelią nukeliauja per 100 metų. Ar viskas aišku?


Piteris linktelėjo. Jis jau suprato ką pasakys Stounas.


– Su galingiausiu hipererdviniu varikliu tokį atstumą įveiktume apytiksliai per 13 metų. Bet jeigu mes transformuosime erdvę štai šitaip, – profesorius vėl sulankstė lapą pagal lenkimo linijas.- tai tokį kelią mes įveiksime per kokią valandą ar dvi…  Žinoma, mums reikės be galo daug energijos transformacijai, tačiau mes sutaupysime laiko… labai daug laiko.


– O kodėl ne vienas lenkimas? Kur čia šuo pakastas?


-O jūs greitai pagaunate esmę, – Stounas nusijuokė. – Gal nedėstysiu dabar visos transformacijų teorijos. Viskas susiję. Kompiuteris išskaičiuoja efektyviausią transformavimo mechanizmą. Efektyviausią, be abejo, energijos suvartojimo ir galimybių prasme, kadangi transformuojasi tik santykinai tuščia erdvė. Kartais tai gali būti vienas lenkimas, kartais penki, kartais susukimas cilindru. Nedarykite iš to konkrečių išvadų – jums pateikiau tik elementarų pavyzdį. Mūsų instituto mokslininkai į problemą gilinasi jau apie septynerius metus, o jūs per valandą norite sužinoti visas teorijos subtilybes.


-O kaip grįžti iš tokios kelionės? – pasmalsavo Piteris


– Vėl transformavus erdvę, tik atvirkštine tvarka. Šios transformacijos valdomos galingu kompiuteriu, taigi didelių netikslumų neturėtų būti.


-Tai kas čia blogai?


-Viską padarėme, kaip čia papasakojau, bet… Evanas negrįžo. Tuo labiau keista, kadangi, jis net išskristi iš transformuotos erdvės zonos neturėjo, o laivo turbinos eksperimento metu dirbo minimaliu režimu.


Piteris suprato, jog net neaišku kur ieškoti bėdos. Turbūt, nežino ir instituto darbuotojai. Stounas, tarsi išgirdęs Piterio mintis, tęsė:


– Mes manome, kad  vienintelė priežastis – tai panašus kažkieno analogiškas veiksmas tuo pačiu metu. Kažkas išplėšė Evaną iš transformuotos erdvės.


Piteris bandė suprasti tai, ką išgirdo. Galop ištarė:


– Ir tai reiškia, kad dabar visiškai neaišku, kurioje Visatos vietoje jis atsidūręs?


Stounas į jį pažiūrėjo rūškana mina.


– Ne visai taip. Mes žinome jo dabartinio maršruto kryptį. Be abejo, jis skrenda toje erdvės vietoje, kur atsirasti neturėjo. Laive buvo įtaisytas galingas fotonų švyturys su greitintuvu, – profesorius pastebėjo, kaip Greisas pasimuistė kėdėje. – Pagal juos mes jį ir suradome. Ir mes galime pabandyti išskaičiuoti jo buvimo vietą ir  permesti kuo arčiau kitą laivą. Tačiau tai užtruks. Todėl tavęs ir klausiame, ko gali imtis Evanas tokioje situacijoje. Nenorime pasiųsti į pagalbą laivo, kuris nurodytoje vietoje Evano neras – jo lave buvo pakankamai priemonių greitai nukakti milijonus kilometrų. Žinoma, netransformavus erdvės, grįžti namo su tokia gelda Evanas neturėjo jokių šansų, tačiau pasiblaškyti į šonus – galimybės neribotos.


„Ko gero, gausiu už tą geldą“ – per vėlai suprato Stounas ir paskersavo į Greisą. Tas nesureagavo. Kol kas.


Piteris susimąstė. Jis suprato, kad Stounui dabar reikalinga jo pagalba, kaip ir jam bei Evanui –  profesoriaus.


-Kitą laivą, jam gelbėti permestumėte tokiu pat būdu? – pasidomėjo Piteris.


Stounas dar labiau apniuko.


– Kito būdo mes neturime, – galop išspaudė.


-Jei teisingai supratau, tai perkeltas laivas irgi galės surasti Evaną pagal švyturio signalą?


– Taip, jei jis nebus spėjęs kur nors nusileisti ir išjungti laivo sistemų.


– Tai ko gaištate? – Piteris kiek suirzo. – Ar jau turite pilotą?


– Ne aš šiuos klausimus sprendžiu, – Stouno žvigsnis nukrypo į Kolį.


-Mano nuomone, logiškiausia būtų jūsų kandidatūra… dabar, kai viską žinote, – pratarė majoras. – Nereikėtų platinti šios informacijos.


Tada į pokalbį įsiterpė aukštas, prakaulus vyras, sėdintis šalia Stouno:


– Mes tikėjomės, kad jūs šios misijos imsitės noriai…, jei to… prireiks. Jau vien iš draugiškumo Evanui. Ar mes klydome?


Pilotas pažvelgė į ką tik kalbėjusįjį. Tai buvo Arizonos valstijos gubernatoriaus patarėjas Veldas.


– Ne. Aš…  skrisiu… Be jokios abejonės, skrisiu…. kad ir tuoj pat, – ištarė Piteris. Ir nusišypsojo.


Tarsi tai būtų tik pramoga.


 


Komisija, išėjus Piteriui, subruzdo.


-Ką gi, kandidatą jau turime, tačiau ar mes galime sau leisti tokią prabangą, dar kartą rizikuoti pilotu ir laivu? – pirmas prabilo Veldas.


-Manau, kad rizika šiuo atveju minimali, kadangi laive yra hipervariklis ir, net įvykus nesėkmei, laivas galės grįžti. Tegul ir po metų,  – suraukęs kaktą išspaudė Greisas ir pažvelgė į kaimyną.


Jam iš kairės sėdėjo juodaplaukis vyras, kuris apskritai šiandien neištarė nė žodžio. Tai buvo FTB agentas Fredas Takeris. Jei kas būtų klausęs jo nuomonės, tai jis mielai būtų atsisakęs dalyvauti panašiuose susibūrimuose, tačiau  tai buvo privaloma pagal komisijos reglamentą. Jis nutylėjo.


-Aš paantrinsiu ponui Greisui, – prabilo Stounas.- Iš mokslininko pozicijos. Kokią išvadą mes padarysime iš eksperimento, jei nesiųsime Piterio? Pavyko? Ar nepavyko? Leisime šiandien pradingti Evanui, net nepabandydami jo išgelbėti, o po kelių metų vėl grįšime prie tų pačių bandymų ir jau rizikuosime kitais pilotais? Juk visi čia esantys suprantate, kad tos kelionės mums bus reikalingos. Jei ne šiandien, tai rytoj.


-Viskas taip, tačiau mane vis tiek neramina finansinė reikalo pusė, – Veldas dar spyriojosi. – Kiek kainuoja tokia transformacija?


– Niekada neskaičiavome – nebuvo poreikio skaičiuoti. Kokia suma jūs, pone Veldai, įvertintumėte galimybę per savaitę nukakti į kaimyninę galaktiką? Manau, kad apytiksliai tai galėtų kainuoti apie pusę milijono dolerių. Apie 90 % kainos sudaro elektros energijos kaina, – komentavo Stounas. – Tačiau jūs žinote, kad, pradėjęs šiuos tyrimus, institutas pasistatė elektrinę vien tik savo poreikiams, išmoko didelės galios elektros srovę belaidžiu būdu perduoti į erdvę. Be abejo, mes neišsiverčiame be rėmėjų, tačiau dėl privačių asmenų galite būti ramūs – jie neprieštarautų tam. Valstija taip pat institutą dotuoja, tačiau… jei gerbiamas gubernatoriaus patarėjas pasakys, kad mes neatidirbame už tas dotacijas… ir kad valstija vėliau nenorės pasinaudoti šių tyrimų vaisiais… tai…


-Ne, ne, ką jūs, visai to nenorėjau pasakyti, – Veldas, sumosavęs rankomis pertraukė profesorių. Jis žinojo, kad tiek Stounas, tiek ir pats institutas turėjo didelį autoritetą. – Ką gi, pone Koli, jei kiti komisijos nariai neprieštarauja, liepkite Piteriui ruoštis.


 


Praėjus valandai po Piterio starto, Stounas, Greisas ir Fredas stebėjo didžiulį monitorių instituto operatorinėje. Kairiajame apatiniame kampe matėsi judantis mažytis taškelis. Visai šalia, jo trajektorijos tęsinyje, susiformavo melsvos spalvos skritulys. Kitas tokio pat dydžio skritulys, tik geltonas, išryškėjo dešiniajame viršutiniame monitoriaus kampe. Tada tarp abiejų skritulių išsipiešė piešinys, labai primenantis vėduoklę. Stounas suskaičiavo 9 segmentus. Kai tik judantis taškas pateko į mėlynąjį skritulį, vėduoklė monitoriuje pradėjo glaustis, bet ne palaipsniui, o kas keletą minučių sisitraukdama per vieną segmentą. Tuo pačiu geltonas skritulys priartėdavo prie melsvojo. Kiek daugiau nei po pusvalandžio užsidarė paskutinis segmentas, geltonas skritulys visiškai uždengė melsvąjį, pažaliavo ir … vėduoklė vėl pradėjo išsiskleidinėti. Tokiu pat tempu. Pasibaigus šiam procesui, taškelis jau judėjo viršutiniame dešiniajame monitoriaus kampe.


Stounas lengviau atsikvėpė. Greisas paplojo profesoriui per pečius:


-Ką gi, pavyko. Bet aš jau turiu atsisveikinti. Šaunu, kad ėmėtės iniciatyvos aprūpinti mano laivą pažangesne technika. Kiek pamenu jame švyturio nebuvo? Tikiuosi greitai sulauksite gerų žinių. Ir… informuokite mane.


-Būtinai, – nedaugžodžiavo Stounas.


Pasišalinus Greisui, Fredas prisigretino prie Stouno.


-Klausyk, Denai, ar nenueitumėm kur nors išlenkti bokalo alaus, – pakvietė. – Mane ši diena tiesiog išsunkė.


– Gerai. Visai šalia yra puikus baras, – atsiliepė Stounas ir paliepė prie monitoriaus sėdinčiam operatoriui:


-Kai laivas grįžinės atgal, informuokite mane. Bet kuriuo paros metu.


 


Įsitaisę prie dviviečio staliuko pustuščiame bare, užsisakė po porą bokalų alaus ir užkandos. Po pirmųjų alaus gurkšnių Takeris prašneko:


-Klausyk, Denai. Papasakok, kas čia įvyko su tom transformacijom. Ne viską suvokiu, bet akivaizdu, kad kažkas nesiriša.


Profesoriui labiausiai nesinorėjo kad Fredas, negavęs atsakymų, imtų šniukštinėti. Jei jau jam kas užkliuvo, tai nenusiramins. Dar bala žino, ką iškas bešniukštinėdamas. Kas bus tas, papasakos Fredui viską, nieko neslėpdamas, nes šiandien jam iš tikro smagi nuotaika. Galų gale, negyvens likusio amžiaus tarsi strutis, įkišęs galvą į smėlį. Bet, pirma, pastatys Fredą į vietą. Dėl visa ko.


-Klausyk, Fredi. Nors mes draugai, tai, ką tau papasakosiu, gali tau nepatikti. Bet man vis vien. Mano amžius jau ne tas, kad kažko bijočiau, – Stounas sukikeno. – Tačiau, jei tai pasklis, tau, kaip FTB agentui, garbės tai nepridės.


Profesorius apsidairė, ar nėra per daug arti pašalinių klausytojų ir tylesniu balsu paklausė:


-Fredi, ar prisimeni 2036 – aisiais dykynės įvykį šalia Casa Grandės?


-Prieš 8 metus? Skraidančios lėkštės sudužimą? Ir to ateivio žūtį? – agentas pamatė, kad Stounas linktelėjo. – Be abejo, prisimenu. Aš juk irgi dalyvavau tyrime.


-Pamenu, kaipgi. Todėl ir sakiau, kad garbės nepridės, – Denas prisimerkė. – Ką tu žinai apie lėkštės įgulą?


– Įgulą? – Fredas apstulbo.- Nuo kada, po velnių, vienas negyvas žaliaodis pilotas vadinasi įgula?


Stounas nusišypsojo, tarsi agentas būtų pasakęs kažką labai sąmojingo.


-Ne vienas, Fredi. Trys, – ramiai paaiškino. Ir siurbtelėjo iš bokalo, žvelgdamas į persimainiusį Fredo veidą. – O trys tai jau įgula.


Fredas jau buvo bekeliąs bokalą prie lūpų, tačiau vėl nuleido.


-Kur, po velnių…


-Klausyk, nesierzink, kam aš tau turėčiau meluoti? Jie iš tikro buvo trys, – Stounas užakcentavo skaičių. – Vienas žuvo, amžiną jam atilsį, o kiti du liko gyvi ir pasišalino iš laivo dar iki atvykstant policijai. Aš juos suradau po pusmečio vaikų namuose.


-Palauk… ne taip greitai. Aš nieko nesuprantu. Ateiviai, vaikų namai ir tu. Koks čia ryšys?


-Nėra jokio ryšio. Į vaikų namus patekau atsitiktinai, lydėdamas pažįstamą šeimą. Štai tada aš juos ir pamačiau.


-Bet… 8 metai. Kaip jų niekas nesusekė? O tu ką nors apie juos išsiaiškinai, na… organizmo struktūra ir visa kita… ar tau buvo neįdomu?


-Kaip tai neįdomu? Bet, manau, tam kosmonautikos centro diagnostikos kompiuteriui, kas pusmetį tikrinančiam pilotų sveikatos būklę, būtų buvę kur kas įdomiau, – profesorius sukrizeno. –  Visi tranzistoriai jam būtų perdegę bandant suprasti kokį organizmą jis ką tik nuskenavo. Na, bet supranti, negalėjau to leisti. Todėl pasikalbėjau su centro kompiuteristu, pažadėjau pats atlikti visą juodą darbą. Nors kiek ten to darbo – viso labo penkios kodo eilutės. Ir vietoj perdegusių tranzistorių gauname tyrimų išvadą, kurios rezultatuose –  vidutinės reikšmės iš trijų geriausių kitų pilotų tyrimų rezultatų… Paprasta, ar ne? Na, o mano asmeninis smalsumas bus patenkintas vėliau – jie paliko man siuntinį, o jame – visas žinias apie save. Juk vis tiek jų iki šiandienos nebūčiau galėjęs skelbti.


-Tai tik pakalbėjai?- suabejojo Fredas.


-Taip, tik pakalbėjau… Ir jo sūnus nuo to laiko dirba mano institute operatorium, – gūžtelėjo Stounas, o Fredas linktelėjo, tarsi dabar viskas atsistojo į vietas.


-Bet kaip tu komisijai paaiškinsi dar vieną nesėkmę?


-Tu nesupranti, Fredi. Nebus dar vienos nesėkmės. Nėra nė vienos nesėkmės. O komisijai, atėjus laikui, pasakysiu tiesą. Jie turės su tuo susitaikyti. Galų gale, atsistatydinsiu, jei jau iki to prieis.


 Profesorius įsimetė burnon porą gabalėlių sūrio.


-O kaip ten su tuo fotonų greitintuvu ar švyturiu, nelabai aš susigaudau.


-Nėra ten jokio švyturio ir jokio greitintuvo. Greisas visai be reikalo apsidžiaugė, – pilna burna paaiškino Stounas ir užgėrė užkandą alumi. – Juk sakiau, kad Evano laivas tikra gelda. Jis vertas to pavadinimo.


Fredas sumišęs žvelgė į Stouną. Kai agentas pradėjo susigaudyti kas kur, jis prapliupo tokiu nevaldomu juoku, kad užkrėtė ir profesorių.


-Ne… nu tu… ir pasakorius… Ir ką… visa. tai… tik tam, kad… apdumtum akis… Veldui? – tarp juoko priepolių išspaudė Fredas.


-Kodėl tik Veldui? – Stounas surimtėjęs norėjo suokalbiškai mirktelėti, tačiau, pažvelgęs į Fredo mimiką, neišlaikė ir vėl prunkštelėjo. – Ir tau. Juk žinau, kad gali užmėtyti nepatogiais klausimais. Kai neatrodai pasimetęs.


Vyrai atsipalaidavę dar ilgai krizeno. Galop surimtėjo, nusišluostė ištryškusias ašaras. Fredas pratarė:


– Bet, apskritai, prarasti du kosminius laivus dėl dviejų…  ko? Ir svarbiausia – kodėl?


-Kodėl? Tada prieš septynerius metus vaikų namuose tas vyresnysis nuolat į mane spoksojo, galiausiai priėjo prie manęs, pažiūrėjo savo keistu žvilgsniu man į akis ir ištarė: „Dėde, aš labai noriu namo“. Tu net neįsivaizduoji, kaip mane tai paveikė – juk aš pats užaugęs tokiuose namuose…  – Stounas vėl nugėrė porą gurkšnių. –  O aš pamaniau, kokios problemos, paklausiu direktoriaus kur jo namai, kada nors įsisodinsiu jį į mašiną ir parvešiu. Nors parodysiu jam tuos namus. Jeigu jie tebestovi. Galų gale, jei reikės, pasiimsiu atostogų ir perskrosiu šalį iki pat rytinės pakrantės. Argi gaila? Todėl ir daviau jam pažadą. Pažadą… kurį ištesėjau tik šiandien… Tik, va, perskrosti teko daugiau nei šalį. Kur kas daugiau…


– Na, o kuo viskas baigėsi?


– Baigėsi? Niekas dar nesibaigė, – Stounas žvilgtelėjo į laikrodį. – Nors gal jau ir baigėsi… Jie grįžo namo. O laivai, Fredi,… jie grįš. Abu. Net ir ta gelda…  Programuotojo įgūdžiai manyje niekada nebuvo žuvę… Beje, jie tavo paslaugoms… jei kada reikės… kilniam tikslui.  Tau tikrai tą pažadu.


Ir Stounas, pro pakeltą alaus bokalą mirktelėjęs Fredui, nusišypsojo.


 


Abu laivai nusileido toje pačioje Prokiono sistemos planetos dykynėje,  netoli vienas kito, beveik valandos skirtumu. Netoli, už kokių trijų kilometrų driekėsi didžiulis miestas. Piteris, nutupdęs laivą, paruošė jį startui, nustatė valdymą autopiloto režimu ir atgaline atskaita įjungė laikmatį. Tada išlipo iš laivo ir nuėjo Evano link. Nuogas ir šiek tiek pasikeitęs Evanas laukė jo atsisėdęs ant žemės, bet, priėjus Piteriui, atsistojo. Pilotai apsikabino, negalėdami sulaikyti džiaugsmo proveržio.


-Visgi jam pavyko, ar ne? – išrėkė Evanas, glebėsčiuodamas Piterį.


-Taip… šaunus vyras. Bet palauk, aš turiu kai ką padaryti, – Piteris dingo Evano laive ir atliko panašias procedūras, kaip ir savajame. Kai išlipo laukan, Evanas jau buvo kiek nutolęs.


-Kompiuteryje įvestos programos nuskraidins juos į vietą, iš kur jis juos pasiims transformavęs erdvę, – paaiškino Piteris, pasivijęs Evaną.


Jie pėdino miesto link. Apimtas euforijos, Piteris ne iš karto suvokė, kad tenykštė atmosfera tirpdo jo žemiškus drabužius, o nuo baltosios nykštukės šviesos poveikio jo oda pradėjo blykšti, įgaudama žalsvą atspalvį. Kitokio dydžio gravitacijos jėgos pažadinti prisitaikymo genai irgi po truputį pradėjo darbuotis – veido bruožai ir pats kūnas pradėjo keistis. Tačiau tai jo visiškai nejaudino.


-Niekada neįsivaizdavau, kad taip gera sugrįžti į namus, – sušnabždėjo Piteris.– Kaip tu manai, ar mes pasiilgsime žemiečių?


-Žemiečių? – atsišaukė Evanas. – Nežinau…  Bet, va, Stouną norėčiau dar kada pamatyti. Bent padėkočiau kaip pridera.


-Pamatysi, būtinai pamatysi, – nuramino draugą Piteris ir, užvertęs galvą į dangų, sudrėkusiomis akimis pažvelgė ta kryptimi, iš kur ką tik atskrido. – Bet perspėju tave, žalias šmiki, net nebandyk skristi į svečius vienas. Pasiimk ir mane kartu.


 


Diskusijų gija forume




Apie autorių

Archyvas




 
 

 

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0