Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas PERSPĖJIMAS, „Operacija DT-100“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Vajus


 


Operacija DT-100*


 


             Operacija „DT 100“  vienoje iš Belatriksės sistemos  planetų  buvo pradėta rengti pagal Jo Mandrybės Įprašymą**  Nr. 665  besibaigiant 38 kadencijai***. Jos tikslas buvo bet kokiomis priemonėmis (tame tarpe ir finansinėmis)  ištyrinėti dvikojų padarų planetos technines galimybes, ypač tarpžvaigždinio kosmoso srityje, pačių dvikojų padarų intelektą, organizmo struktūrą,  poveikio šiems padarams priemones ir galimas šių padarų grėsmes kitų padarų atžvilgiu. Šiai operacijai buvo sukurta speciali grupė kodiniu pavadinimu „Kosmoso latrai“ ir išsiųsta į kelionę išžvalgyti planetą, kurioje, luorų supratimu, grėsmę kitoms kosmoso rasėms  pradėjo kelti dvikojai.


                      Visi operacijoje dalyvaujantys luorai vilkėjo kombinezonais su emblemomis, kuriose buvo nurodytas operacijos pavadinimas. Tačiau dvikojai, save vadinantys žmonėmis, kurie su jais susidūrė, liko gyvi ir kažką dar atsiminė, juos vadino tiesiog  ateiviais.       


                      2025 Žemės metais operacija ėjo prie pabaigos.


 


****


                      – Šį kartą mūsų užduotis bus truputį kitokia – savo veizolais Euleris**** peržvelgė įgulą paniurusia veido išraiška.    Delikatesnė, jei galima taip pasakyti.


                       Žvilgsnis sustojo ties pilotu – taip bent atrodė. Nė vienas apžvalgos plokštumoje esantis negalėjo tiksliai žinoti į ką jis žiūri. Tai buvo būdinga visiems luorams.  Euleris tęsė mintį:


                      – Ką tik man užpakalį nutarkavo Mandrybė. Nebenorėčiau to patirti… Mai, nežiūrėk taip į mane, turėjau galvoje netiesiogine prasme, – sugavęs kad ir labai nežymų šturmanės galvos kryptelėjimą, suniurnėjo. – Padarai labai greitai artėja prie mįslės įminimo. Va, tada tai bus blogai. Tada mums visiems, ne tik čia esantiems, užpakaliai bus nutarkuoti. Ir šį kartą jau tiesiogine prasme. Vadinasi taip. Žiniai perduoti turime dvi dienas – po to vykstam namo. Reikia tik apdoroti tinkamą kandidatą. Tokį, kuriuo dauguma patikėtų kad ir ką anas sakytų.  Koordinatės žinomos. Mai užrašyk ir skrendam.


                      Reikėjo suvesti nurodytas koordinates į skrydžio maršrutą, todėl Euleriui į užpakalį šturmanė Mai nebežiūrėjo. Nors  tai jau buvo gerai. Kitą kartą jis bus atsargesnis su išsireiškimais.


 


****


 


                      Asmens sargybiniai atsiliko. „Turbūt gertuvės patuštinti“ – pagalvojo Ronis. Gal taip net geriau. Nors jam pavydo nesukels. Prakeiktos pagirios…  Šiandien, sekmadienio rytą, jis išėjo pasivaikščioti vienas, bet, apskritai,  su šunimi dažnai vakarais čia  trasuodavo, todėl vieta čia jam buvo gerai žinoma. Pažvelgė atgal. Sargybinių nebesimatė. „Trauk juos devynis, aš jų nelauksiu“ – pagalvojo. Nebuvo liepęs sargybiniams atsilikti. Negi tiek daug laiko reikia gurgštelėti iš gertuvės? „Neprofesionalai“ – Ronį suėmė apmaudas. Bet baimės nebuvo. Kas gi čia gali atsitikti? Čia parkas, o  teritorija stebima ne tik kameromis, bet ir įvairiais sensoriais. Juk tai VŽVS***** prezidento valdos.


                      Ronis užsigalvojo apie tai, kokiu būdu įkalti tiems apsaugininkams į smegenis, kad nesvarbu kokioje aplinkoje ir kokiai sveikatai besant, jie privalo vykdyti savo pareigas. Ne todėl, kad jis bijotų dėl savo saugumo, anaiptol, o dėl elementarios tvarkos. Tik, kažin, ar pokalbiai padės – per paskutinį mėnesį pasikeitė net trys komandos. Ir vis dėl smulkmenų, ginklu ginti jo asmenį neteko dar niekam. Geriau jau ir nereikėtų…


                      Trimetrinė trikojė būtybė išdygo tiesiai ant tako ir Ronis užsigalvojęs ko tik į ją neatsitrenkė. Atsitraukė kelis žingsnius atatupstas. Įspūdinga. Papurtė galvą. Būtybė nedingo. „Negi vakar tiek padauginau? Nesąmonė kažkokia“ – paklausė ir čia pat sau atsakė Ronis.- „Ar ji čia laukė manęs, ar šiaip ėjo pro šalį? “- pagalvojo Ronis. Per ilgus tarnavimo armijoje ir prezidentavimo gimtojoje šalyje  metus buvo įpratęs negaišti laiko ir neuždavinėti bereikalingų klausimų. Kaip būtybė čia pateko buvo vienas iš tokių.  „Velniava, dar paaiškės, kad ir sensorinės sistemos nebefunkcionuoja, vadinasi esame visai nematomi. Kitaip jau visa apsauga čia būtų sulėkusi“ – ne baimė, bet įprotis ieškoti išeičių iš, atrodo, beprasmiškų situacijų ginė Ronio mintis į priekį. Įdėmiau pažvelgė į būtybę. Kažkoks varlės, beždžionės ir taburetės mišinys. Akis užkliuvo už užrašo ant apdaro antsiuvo. „Buldozerininkas? Tik to ir tetrūko“ – su ironija pagalvojo. Būtybė apsisuko ir galūnės judesiu, panašiu į rankos mostelėjimą parodė, kad Ronis turi eiti su ja. „Papūsk“ – pagalvojo tas ir jau pasisuko bėgti atgal, bet  būtybė tam užkirto kelią. „Velniškas mitrumas, po paraliais! Kad mano apsaugai tokį“ – Ronis suprato, kad nepasigalynės su būtybe greičiu, todėl pabėgimo varijantą atmetė.  „Įdomu, ką su manim darysi, jei neisiu su tavim?“ – mintyse sumetė.   Sustojo kaip įbestas. Neilgam. Stiprus diegiantis skausmas pakaušyje davė suprasti, kad šis sprendimas buvo ne tas. Jam užteko galvos skausmo ir dėl pagirių. Galop Ronis susitaikė su realybe ir nuėjo būtybės rodoma kryptimi, o ši nusekė jam iš paskos. Galvos skausmas praėjo. Ronis pabandė pažvelgti tolyn ta kryptimi kuria ėjo – parkas retėjo ir gale jo, Ronis neįžvelgė,  stovėjo o gal kybojo pažemėje apvalus suplotas aparatas su šviečiančiais iliuminatoriais aplinkui. „Skraidanti lėkštė“ – negera nuojauta nusmelkė paširdžius. Daug buvo girdėjęs apie žmonių grobimus dar prezidentaudamas JAV. Kas, kad tuo metu oficiali valdžios pozicija buvo viską neigti, siekiant išvengti visuotinės panikos – prezidentūra  žinojo JAV teritorijoje įvykusių tokių susidūrimų skaičių. Tiksliai žinomų pagrobimų buvo, berods, apie 65, paskutinis buvo maždaug prieš 2 metus. Kiek šiam faktui reikėjo priskirti iš tūkstančių dingimų be žinios, Ronis nežinojo  Ir be šių skaičių padėtis nieko gero nežadėjo. „Negi dar vienas?“ – nelinksmai pagalvojo…


                                                   


****


                      Įėjus į laivą, palydovas jam surišo rankas. Už nugaros. Kietai.  Ronis dar nusistebėjo, kaip su tokiais grėbliakočiais įmanoma tai padaryti. „Aha, bijo, kad neduočiau rankoms valią. Bet ko bijoti, kai snukis taip aukštai?“- bent sarkazmu stengėsi nepasiduoti bejėgiškumui. Kol spūdino laivo koridoriais, Ronis įtemptai mąstė, kas jo laukia. Suprato, kad jeigu nieko napadarys, arba padarys nepakankamai gerai, tai jis žuvęs. Kaip ir tie 65. Ronis žinojo, kad ne visi žuvo fiziškai, bet likusiems gyviems tai nebuvo pliusas.


                      Koridoriaus gale įtaisytame holografiniame ekrane kas kelios sekundės keitėsi vaizdai – žmonių veidai. Apatiški, išsigandę, nustebę, pasibaisėję – kataloge, ko gero, jų buvo tūkstančiai. Daugiausia išsigandusių,  nieko nesuprantančių. Matyt, tai visi čia pabuvoję. „Štai ir aš būsiu dar vienas niekuo neišsiskiriantis veidas jų nuotraukų kataloge“ – pagalvojo Ronis. Panoro tokiu nebūti. Kad nors prisimintų. Ne tik žmonės, bet ir šie … bestijos. Tik tiek… Prisiminė kažkada girdėtą mintį, kad žmonėms ilgiau atmintyje išlieka tie dalykai, kurie juos nustebina.  Įdomu, kas galėtų nustebinti šiuos padarus? Ar iš viso juos kas nors gali nustebinti?. Sustojo ir įsistebeilyjo į ekraną. „O, šūdas“ – sumurmėjo Ronis, ekrane  pamatęs eilinį veidą. Pažįstamą veidą….


                      Ronio galvoje, kažkur labai giliai, turbūt pačioje smegenų pakampėje, pradėjo rutuliotis planas.


                       Pajuto lyg kumštelėjimą į nugarą. Lydinti būtybė, parodė jam eiti į dešinę. Vėl koridorius, dabar siauresnis ir trumpesnis. Vėl kumštelėjimas, vėl kryptis į dešinę. Sustojo priešais sieną. Automatiškai atsidarė durys, joje nepastebimai įmontuotos… Atsidūrė didelėje erdvėje – apvalioje ir aklinoje, tačiau šviesioje,  kurioje pilna tokių pat būtybių. Šviesos šaltinių Ronis neįžvelgė, atrodė, kad ji sklinda iš visur – iš grindų, sienų ir lubų. Viduryje patalpos krėslas, kažkiek primenantis odontologo kėdę. Daugiau nieko nebuvo – nei baldų, nei kokios nors įrangos. Pagalvojo, kad turbūt jį ir pasodins ant to krėslo. Iškart sugrįžo supratimas, kad tikrai taip ir bus. „Telepatija“ – šmėkštelėjo galvoje mintis, tačiau ne iškart suvokė ar džiaugtis tuo, ar atvirkščiai. Iš vienos pusės gerai, jis galbūt supras ko būtybės iš jo nori, bet iš kitos pusės… Ir jis valios pastangomis pabandė galvoti apie pašalinius dalykus, nesusijusius su jo kurpiamu planu. Tik reikia išsiaiškinti, kuris jų tarpe aukščiausias pagal rangą…


                      – Sveiki, traktorininkai – Ronis pirmas griebėsi iniciatyvos ir jau norėjo iškelti ranką, kaip buvo įpratęs, norėdamas pasisveikinti iškart su visais, tačiau surištos rankos to padaryti neleido. Todėl tik linktelėjo galvą.  Pritariamo šurmulio nesulaukė. Nusijuokė.


                      – Na, ko stovit, lyg mietus prariję? Susipažinkim. Aš Ronis. O tu? – užvertęs galvą žvilgtelėjo į arčiausiai stovinčios būtybės veidą. Jokio pagyvėjimo akyse. Tą patį pamatytum žiūrėdamas į motociklo lempas. Ta mintis jį prajuokino. – Tai gal nors šviesas įjunkit, kad matytųsi ar mane supratot.


                      Tada Ronis pajuto silpną jėgą, kuri po truputį pradėjo stumti jį krėslo link…


 


 


****


                      Jis jautė, kad gali skaudėti, bet tikėjosi kad nebus blogiau nei kitiems po daugiadienių išgertuvių, todėl vylėsi, kad  ištvers. Tik kokie penki žingsniai. Aišku, surištomis rankomis, judėjimas ne toks spėrus, tačiau apsisprendė žaibiškai. Suvokė, kad šioje patalpoje, kur veikia telepatinis laukas, planui tobulinti jis neturi jokių galimybių. Tuo labiau laiko. Trim galingais šuoliais prilėkė prie  padaro, kuris stovėjo kiek atokiau nuo visų ir kurį Ronis palaikė vadovaujančiu, ir, nepaisydamas staiga kilusio nežmoniško skausmo pakaušyje, išrėkė tam į veidą vieną žodį, į kurį sudėjo visą savo įniršį. Įniršį dėl visų tų žmonių, tiek amerikiečių, tiek kitataučių, rodomų per lėkštės „teliką“, likimų. Norėjo pasakyti kur kas daugiau, tačiau iki susmunkant ant grindų, daugiau nespėjo, tik šmėstelėjo mintis,  kad, ko gero, tai, ką sumanė, nepavyks…


                      Atsipeikėjo jau pririštas ant krėslo. Jautė, kaip po truputį  geso sąmonė, ir prie viso to joje dar kažkas kuitėsi. Toks jausmas tarsi kas čiupinėja tavo smegenis. Nebeskaudėjo. Pabandė sukaupti dėmesį ir galvoti apie dalykus, kuriuos žinojo apie NSO. Nepavyko. Praktiškai, jau padaryti nieko Ronis ir nebegalėjo. Na, nebent pabandytų ką apspjauti. Bet ką tai pakeistų…“Pala, o gal aš per jautriai į viską reaguoju? Gal jie tik tenori sužinoti ką aš vakar gėriau?“ – pabandė paironizuoti. Tada nukreipė mintis kita linkme. Kažkodėl iš atminties iškilo atvejis, kai kartą pasaulio pažinimo pamokoje turėjo rašyti rašinėlį tema „Kontaktas su nežemiškomis gyvybėmis“. Tai buvo taip seniai… Net nebeprisiminė, kurioje klasėje tai buvo.  Mokytoja buvo labai šauni – leisdavo pasireikšti bet kokiai nuomonei, nespausdavo mokinių į kažkokius rėmus. Prisimena, Ronis pasinaudojo tuo. Dar labiau sutelkė mintis į aną rašinėlį. „Juk čia kaip tik tas atvejis… Kontaktas, po velnių! Ką ten rašiau?“. Ir jau  prieš užgęstant sąmonei iš atminties išplaukė rašinėlio apibendrinimas, kuris skambėjo maždaug taip: „Jei sutikčiau draugišką kitos civilizacijos atstovą, tai paspausčiau jam ranką ar kokią kitą galūnę, o jei anas būtų priešiškai nusiteikęs, tai pakraučiau jam malkų ir pasakyčiau, kad žmonės jo tautiečiams padarys tą patį“. O,  tas jaunatviškas maksimalizmas…  Ir akis užgulė tamsa.


 


****


                      Pirmadienį rytą Ronis atsirado darbe valanda anksčiau. Būtent atsirado, nes jis neprisiminė nei kaip atvyko, nei kaip praleido visą savaitgalį bei praėjusią naktį. Tai labiausiai jį ir neramino, kadangi atmintį jis turėjo puikią, be to, nuolat ją treniravo.


                      Atsisėdęs už stalo, žvilgtelėjo į sekretorės dar iš šeštadienio paliktą darbotvarkę. Viskas buvo kaip įprastai – pasitarimai, susitikimai. Bet vienas punktas jį nustebino – 11 val buvo suplanuota spaudos konferencija. Komentaras „Max TV“ prie šio punkto galėjo reikšti tik viena – tai bus transliuojama per visas įmanomas žinių laidas. Pabandė prisiminti, kokia tema jis turės kalbėti. Galva buvo tuščia lyg puodynė. Neprisiminė nieko. Bet kirbėjo kažkoks tai supratimas, kad atėjus laikui jis turės ką pasakyti.


                      Peržvelgė praėjusio penktadienio dienotvarkės punktus. Nieko neįprasta, eilė susitikimų, kuriuos kuo puikiausiai prisiminė, tik vienas dalykas buvo neaiškus. Ties žyma „18.00“ buvo įrašyta „Mūsų NASA (sl.)“. Tai reiškė, kad buvo suplanuotas slaptas (t. y . neviešas) susitikimas su NASHA****** vadovybe. Tačiau, nors plyšk per pusę, neprisiminė, nei apie ką ten kalbėjo, nei ką nusprendė.


                      NASHA vadas iškart atsiliepė tiesioginio ryšio telefonu:


                      – Klausau, pone prezidente.


                      – Ar turite penktadienį įvykusio susitikimo stenogramą?


                      – Pone prezidente, šį susitikimą pats atšaukėte.


                      – Kokia forma? Laišku, skambučiu?


                      – Dabar nepasakysiu, pone prezidente. Tiesiog supratau, kad susitikimo nebus ir tiek. Ar kas nors negerai?


                      – Dar nežinau. Paieškokit atšaukimo faktų ir, jei rasite, kuo skubiau informuokite mane.


                      – Bus padaryta, pone prezidente.


                      Į kabinetą galvą kyštelėjo sekretorė.


                      – Gal kavos, pone prezidente?


                      – Gerai, tik nestiprios.


                      Kai sekretorė atnešė kavą, Ronis ją nužvelgė atidžiau, tačiau nieko jai negalėjo prikišti – tvarkinga išvaizda, mandagus elgesys. Bet kažkas Roniui nedavė ramybės. Todėl neiškentė nepaklausęs:


                      – Ar mes pastaruoju metu nebuvome susitikę kur nors ne darbe?


                      – Nemanau, pone prezidente. Aš gyvenu užmiestyje ir laisvu laiku mieste būnu gana retai.


                      Begeriant kavą, Ronis niekaip nepajėgė atsikratyti įkyrios minties. Taip kartais būna po nakties, kada ką nors sapnuoji – vos atsikėlus sapnas būna dar visai aiškus, bet palaipsniui jis išblėsta. Praėjus tam tikram laikui belieka labai migloti prisiminimai, bet detalizuoti jų žmogus jau nebesugeba – tik gali pasakyti, kad kažkas tokio lyg ir buvo. Roniui nedavė ramybės sekretorės veidas – tikrai ją matė kitoje aplinkoje, ir visai neseniai. Tik neaišku, ar tai buvo ne sapnas.


                      Ronis buvo veiklos žmogus. Jis nemėgo ilgai gilintis į priežastis arba aplinkybes, geriau kuo greičiau stengėsi priimti sprendimus. Turėdamas tiek patirties, jis mąstė, kad vienu metu trys netikėti ir nepaaiškinami sutapimai  negali būti atsitiktinumas. Vadinasi, reikia veikti…


                      Vidiniu ryšiu informavęs sekretorę, kad atšauktų visus susitikimus iki 10 valandos, jis apsirengė, išėjo į kiemą ir įsėdęs į automobilį, vairuotojui pasakė adresą.


                      Po valandos išėjęs iš kabineto po neilgo hipnozės seanso,  Ronis paskambino sekretorei:


                      – Informuokite žiniasklaidą, kad šiandieninė spaudos konferencija atšaukiama neribotam laikui. Priežasčių galite nekomentuoti – vis tiek jų niekas nesuprastų.


 


****


 


            „Kosmoso latrų“ sutiktuvės praėjo sklandžiai. Kaip įprasta tokiais atvejais, buvo atliktos būtinos procedūros, po to iškilmingoji ir linksmoji dalis. Ir Mandrybės nuotaika buvo puiki.


                      Euleriui greitai linksmybės pabodo, jis nepastebimai nuo visų pasišalino, grįžo į kambarį ir krito ilsėtis.


                      Kitą rytą Euleris atsikėlė ne per geriausios nuotaikos – naktį jį kankino košmarai. Per tiek laiko, praleisto Žemėje, buvo atitrūkęs nuo galimybių savo pasaulyje – juk galėjo pasinaudoti sapnų filtratoriumi. Na, ir tiek to. Nuotaiką pasigerino įsijungęs DURNI – ų*******.  Po pusvalandžio įsijungė į Foną********, adaptaciją buvo atlikęs dar vakar. Kažkuria sielos dalimi pajuto, kad kažkas buvo ne taip, bet dar nesuprato kas. Įjungė parametrų analizatorių. Grafikas nuo vakar vakaro rodė  visos sąmonės padidėjusias baimes,  kažko tai nesuvokimą. Tačiau, persijungęs į asmeninį režimą, kažin kokių didelių pokyčių neaptiko. „Kas čia įvyko, kol mūsų nebuvo ir kas, po velnių čia darosi?“- uždavė sau klausimą. Nesuspėjo sau pateikti nė vieno galimo atsakymo varijanto – užsižiebė holograma tiesioginio ryšio ekrane. Mandrybė. Po paraliais!


                        Sveiki. Kaip savijauta po kelionės ir šventės? Vakar anksti baigėte švęsti.


                      – Vakar buvau truputį pavargęs, bet šiaip, viskas puiku, Jūsų Mandrybe.


                        Nenorėjau dar jūsų trukdyti. Tačiau jau žinome, kad  mūsų planas nepavyko.


                        Kodėl, Jūsų Mandrybe?


                        Mūsų agentas pranešė, kad lauktas pranešimas nebuvo padarytas. Nesuprantame kaip, bet jis kažkaip sugebėjo užblokuoti mūsų žinią. Tačiau ne tai svarbiausia. Ir čia pas save mes turim bėdą.


                      „Turbūt užpakalių tarkavimas prasidės. Nemaniau, kad taip greitai“ – niūriai pagalvojo sau Euleris. Bet garsiai pasakė visai ką kita:


                        Kokią, Jūsų Mandrybe?


                        Mums čia kažkas vakar atsitiko. Fonui. Mano patarėjai ne viską suvokia. Kiek laiko jūs praleidote tarp dvikojų?


                      – Mūsų laiku apie dvi kadencijas. Dvikojai laiką matuoja metais. Tai būtų 5 metai.


                      – Tai gerai. Tada turbūt galėsite man… chm… mums visiems paaiškinti tai, ko mes nesuprantam. Kas yra „suskiai“ ir ką turėtų reikšti išsireiškimas „ pakraus mums malkų“? A?


 



 


 


                      Paaiškinimai:


* – autoriaus nuomone, su Žemėje kai kuriose šalyse žinomo buldozerio pavadinimu tai neturi nieko bendro. O gal ir turi – gal specialiai misijai parinktas pavadinimas Žemėje atitinkantis jėgos principą (kitaip vadinamą „buldozerio principu“). Skaitytojui paliekama teisė nuspręsti pačiam.


** – vienas iš luorų rasės teisės aktų pavadinimų.


*** – luorų rasės laiko matas, lygus maždaug 2,6 Žemės metų, pradėtas skaičiuoti nuo dienos, kai luorai aptiko kitą civilizaciją (pirmąją iš dabar jiems žinomų 36).


****  – luorų civilizacijoje nėra įprastų žmonėms vardų. Čia ir toliau įvardijami svarbesni luorų atstovai tik skaitytojų patogumui.


***** – visų Žemės valstybių sąjunga


****** – 2019 m. įkūrus VŽVS, NASA ir kitų valstybių kosmonautikos padaliniai buvo sujungti į vieną. Rusijos pastangomis, motyvuojant kosmonautikos žmoniškumu, humaniškumu (raidės h – „human“ įterpimas į ankstesnį pavadinimą) po ilgų diskusijų buvo patvirtintas toks pavadinimas. Tačiau daugumos to meto politikos apžvalgininkų nuomone, humanizmu čia net nekvepia – rusai nors morališkai „pasiskelbė“ save šios organizacijos šeimininkais (kai kuriais atvejais NASHA tariasi kaip „naša“. Išvertus iš rusų kalbos – „mūsų“).


******* – su Žemėje kai kuriose šalyse naudojamu išsireiškimu „įjungti durnių“ neturi nieko bendra. DURNI – daugiafunkcinis unifikuotas regeneratorius nuotaikos individualizavimui.


******** – bendra telepatinė luorų sąmonė, įsijungimo metu nuolat papildoma atskirų individų patirtimi. Ilgesniam laikui išvykus iš planetos, po to, prieš įsijungiant į Foną atliekama  adaptacija – Fonas palaipsniui įsikelia ir apdoroja naujoves, kurios gali turėti reikšmingos įtakos luorų pasaulio supratimui.


 


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0