Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas PERSPĖJIMAS, „Miškinis ir drakonas“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Sigord Nigel


 


Miškinis ir drakonas


 


    Stambus it jautis miškinis, drožė girios viduriu, kad net šakos braškėjo nuo jį sekančio vėjo. Ant galvos, vietoje plaukų lingavo nemenkas kupstelis žolės. Nieko ypatingo ten nebuvo, tik piktžolės kažkokios, greičiausiai varpučiai. Nelabai miškinis mėgo galvą plautis, užtat vietomis gelsva, šiaudinė žilė švietė. Apranga jis akivaizdžiai stengėsi įrodyti labai laisvos dvasios esąs. Dėvėjo vien tik striukę susiūtą iš daugybės atskirų kailių lopinėlių. O ir kai kurie iš jų užsiūti atvirkščiai. Pats rūbas nebuvo labai ilgas, bet girios žvėrims tai, rodos, mažai rūpėjo. Juos papiktindavo tik nelengvas miškinio charakteris.


    Praeidamas galiūnas vis įspirdavo kuriam medžiui suniurnėdamas, ko tas tiek lėtai auga. Dar kartais numesdavo savo mėgstamą frazę apie tai, kad jiems praverstų susišukuoti. Medžiai tik nuolankiai sulinksėdavo, mat nebuvo pasirinkimo, su miškiniu ir uraganinis vėjas visur lakiojo.


    Gyvūnai buvo protingesni. Tik išgirdę miškinį niurnant panosėje, slėpdavosi it nuo gaisro. O saugioje slėptuvėje visokias pravardes jam kurdavo. Kaip antai, miško dvasna ar kupstagalvis.


    Girios paukščiai apskritai stengėsi ore gyventi, o vabalai žemės gilumoje. Tačiau šįryt miškinis buvo itin bjaurios nuotaikos, užtat liepė aniems vietomis apsikeisti. Taip paukščiai po žeme lindėjo, o vabalai orą raižė. Pasisekė tik mokantiems skraidyti.


    Išties, jau visą savaitę miškinis neįprastai šėlo. Kad ir kaip būtų keista, bet ne dėl žmonių, kurie vis užsukdavo į girią nuvogti keletą jos turtų. Tuos kvailus padarus paklaidinti – vienas juokas. Užtekdavo vien mergelės balsu pagalbos pasišaukti ar nukritusius lapus, monetomis virtusius, po girią išmėtyti. Greit apsisukdavo žmogeliams galvos. Anksčiau ar vėliau iki pat miškinio ateidavo. O tas ironiškai šypsodamasis, neva jų drąsa stebėdavosi. Sako, nebijai žmogau pas miškinį eiti? O tada be gailesčio iš kumščio į dantis užplodavo. Kartais norėdamas prasimankštinti ir iš kojos užkabindavo.


    Šįkart miškiniui nervus tampė girios vidury įsitaisęs nemenkas kenkėjas. Išties nemenkas, mat slibinas buvo.


    – Koks aš tau slibinas, žioply, – pasipūtė dičkis. – Gi sakiau, drakonu vadinti mane.


    – O man mažiausiai rūpi visokios ten driežų rūšys. Paskutinį kartą perspėju – dink iš mano parapijos.


    – Eik jau žaliaplunksni, geriau savo pliką sėdimąją pridengtum, didelio pono nevaidinęs.


    – Mat kaip, – sušnypštė miškinis. – Galėtum ir patylėti, nė skarmalo ant skūros neturėdamas. O dar su tokiu snukiu išvis pelkėj nusiskandinti pritiktų. Tarp kita ko, žinau vieną tokią neblogą. Sumosuotum kelis šimtus kartų tais savo plunksnakočiais, ir atsidurtum kaip tik vietoje.


    – O tai kaip tu manai, ko aš į tokią skylę kaip tavo giria lindau? Žmonės irgi, matyt, mano išvaizdos nemėgsta.


    – Tavo bėdos man nė motais. Sakau, pelkė visada maloniai priims tokį.


    – Tas gal ir tiesa, bet matai, aš purvo nemėgstu. Kai išsitepi, tai paskui šveisk visą savaitė, kol žvynai vėl blizga.


    – Papasakok savo babūnei. O man girios ekosistemą griauni visai. Driežų gaunasi perdaug.


    – Hm, o ko trūksta toj tavo girioj?


    – Vienas kitas briedis praverstų, mat gerai jų ragais dantis rakinėtis.


    – Galiu aš ir briedžiu pabūti, tik tam reikalui su dantimis nelabai tinku. Susirask kokį ežį ar ką. Dabar atstok, man pats gerasis miegas prasideda.


    – Klausyk, šaltakrauji, perspėju paskutinį sykį – nešdinkis arba pats išnešiu.    


    Drakonas tingiai pūstelėjo liepsnos srovelę ir uždegė kelis nudžiūvusius stagarus ant miškinio galvos. Greičiausiai norėjo parodyti ne tokio ir šalto kraujo esąs, o gal ir tyčia miškiniui siutą varė.


    – Ak tu, žalty, – išspaudė ant galvos šokinėjantis miškinis. Po to pasitaisė savo aplūžinėjusią ir nusvilusią ševeliūrą. – Va ir prasideda tavo triukai. Dar man girią padek, tai kailio sveiko neišneši.


    – O tu užsispyręs, – nusistebėjo drakonas. – Kitoms muselėms vien papūsti užtenka ir nuskrenda, o tau, net ugnis nebaisi.


    – Viskas, – sušnopavo miškinis, – perspėjau patį. Dabar jau kautis reikės. Rytoj tik prašvitus, patiesiu tave Šlamančiam papartyne.


    – Ei, palauk, – sustabdė drakonas jau pasisukusį eiti miškinį. – Aš girioj dar tik savaitė, tai gal pasakysi kur tas tavo papartynas randasi?


    Kitą ryta pakilo saulė raudona. Matyt, didį mūšį panašavo. O gal kraujo duoklės prašyti sumanė. Bet kokiu atveju, miškinis išbarė saulę už kvailą įprotį keitinėti spalvas.


    Kai įžengė į Šlamantį papartyną visa gamta nutilo, laukdama dvikovos didybės. Sėdėjo miškinis ant kelmo, kol saulė dangaus vidury atsidūrė. Tada įtūžęs pas drakoną nužingsniavo.


    – Na, drieže, ir prisidirbai. Pabūgai dvikovos, a?


    – Kur jau ten pabūgsi. Sakei skristi vakarų pusėn, kol didelį papartyną pamatysiu. O aš žinai, ką prisiminiau? Ogi gyvenime paparčio nesu regėjęs.


    Miškinis visai užkaitęs, puolė drakoną. Šis tik papūtė ir liepsnų tumulas išsiveržė iš nasrų. Miško galiūnas su savo vėjais ugnį pasitiko ir išsklaidė nelyginant plunksnas. Tada čiupo už storos žvynuotos gerklės. Drakonas neturėdamas kaip išsisukti sumosavo sparnais ir pakilo į orą. Taip miškinis pirmą kartą sužinojo bijąs aukščio. Visgi užsiropštė slibinui ant sprando stengdamasis nutempti jį žemyn. Šis mosuodamas sparnais šovė pirmyn vis apsiversdamas netikėčiausion pusėn. Nė vienas nepajuto, kai apačioje girios žalumą pakeitė pilkšvai ruda pelkė. Ir kaip tik tada miškinis suglaudė drakono sparnus ir iš visų jėgų suspaudė. Trumpą, pašaipią sekundę jie kvailai kybojo ore. Tada nėrė į drumstas pelkės gelmes. Drakonas dar spėjo suriaumoti, nors ką ten suriaumoti, sucypė nelyginant maža mergaitė:


    – Aaa, purvas!


    Sunėrė abu itin švariai. Neliko nei uodegos galiukas, nei žolės kupstelis kyšoti. Pelkė, matyt, alkana buvo.


    Šiais laikais ta vieta Perspėjimų liūnu vadinama. Mat daugelis dievagojasi keliaujant pro šalį keistus murmesius girdėję. Iš paskirų istorijų sutampa tik kelios girdėtos frazės:


    – Aš tave paskutinį kartą perspėju – dink iš mano pelkės.


    – Galėčiau tai dingčiau. Vargas čia mano žvynams.


   


   


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0