Sigord Nigel
Milžinų karvedys
Senais laikais, kai aplink visokios blogovės trainiojosi, gyveno žmogus, vardu Zontaras. Ir ne šiaip žmogus buvo, o kuo paprasčiausias ir normaliausias. Plaukai nei šviesūs, nei tamsūs, akys lyg pilkšvos, lyg melsvos, o pats visas labai išdidus. Dienas jis leido gana nuobodžiai, kaip ir visi kaimiečiai: kartais vartus nuo trolių apgindavo, kartais medžioklėn išsiruošdavo. Žodžiu, taip ir būtų tingiai gyvenęs ir net į istoriją nepatekęs, jei ne vienas įmantrus požymis – Zontaras nejautė potraukio moterims. O dar nutiko taip, kad vyrai jo tuo labiau netraukė. Ir atvirai sakant, Zontaras visai žmonių nemėgo, o anais laikais toks daiktas dar retai sutinkamas buvo.
Didžios jo paslapties nežinojo joks žmogus, tačiau Antgalvą Kritišmedį sunku būtų tokiu pavadinti. Kas tik nori: kaušyla, dvokla, bet tik ne žmogus. Užtat kaip joks kitas, gerai visokius burtus išmanė, o tuo tikslu Zontaras pas aną ir slampinėdavo. Gyveno Kritišmedis ne pačiame kaime, o Kanapių šilelyje. Vienas kitas labiau mokytas ar daugiau visko uostęs žmogus, greitai atrasdavo ryšį tarp tų velnio augalų ir jų kaimynystėje įsitaisiusio prietrankos. Tačiau, po teisybei, ne vien kvapni gamta keistumo Antgalvui įvarė. Didžiausią kluikumo dalį, kartu su gabumu magijai, paveldėjo iš trečios kartos probobutės, kaimyno šuns. Mat tas padaras nepaprastas buvo – retomis naktimis į šaunų jaunikaitį pavirsdavo. Ir taip jau sutapo, kad pasivertė jis žmogumi, kaip tik tą lemtingą kartą, kai visi kaimo vyrai medžioklėje briedžius svilino. Probobutė, tada dar jauna mergelė, visai vieniša pasijutusi ir įsileido aną vyrioką. Taip prasidėjo keista ir juokingai magiška Antgalvo Kritišmedžio giminės istorija. Deja, probobutės, kaimyno šuo į giminės istoriją taip ir nepateko.
Tądien kaimas ypač pikantiškai tvoskė įvairių rūšių ir kokybių mėšlu. Tačiau ne dėl to Zontarui ši diena tapo įsimintiniausia gyvenime. Dar nežinojo, kad vakarui atėjus, iš kaimo nė šapelio neliks ir net smarvė iš baimės pakvips. Tad nieko nenutuokdamas, nužingsniavo į Kanapių šilelį, pakeliui vis įkvėpdamas, vieną kitą, pradvisusio oro porciją. Svarbus reikalas spyrė tose vietose rodytis, mat vienintelis Antgalvas galėjo jam sunkią bėdos naštą palengvinti.
– O štai ir kilnusis mūsų keistaorientalistas. – pasveikino jį visai trenktas Kanapių šilelio gyventojas. – Tai kaip sekasi, drauguži? Problemos vis spaudžia tave?
– Nepradėk čia tauzyti niekų. Žiūriu, taip normaliai šnekenti ir neišmokai pats.
– Oi, gerasis žmogau, sunku man su jūsų kalbėjimais visais. Tai sakyk, vėl tos pačios bėdos užgulė pečius?
– Boba jau į kuprą sumeta, ko aš į aną tiek pasibaisėjęs spitriju. Nebetraukia visai, kad ją kur šunes. Duok tų savo šniaukštalų, tai padėtį bandysiu taisyti.
– Taip, žinoma. Milteliai paruošti ir magiškai apdoroti. Žiūrėk, iš karto per daug nesuvartok, o visos merginos magnetu ims traukti.
– Aha, tokių dyvų man ir betrūksta. Dėkui, trenktas tu žiniuoni.
Į kaimą Zontaras paržygiavo baisiai oriai. Tarsi nukovęs tris drakonus, kurių kiekvienas po devynias galvas turėjo, o ir tos visos su šalmais. Savo eiseną nedovanotinai iškraipė tik pamatęs, kas vyksta, žemais namukais apstatytoje gyvenvietėje. Kitoje pusėje esantys vartai buvo stipriai užremti, kuo tik pakliuvo. Išklypę puikavosi du vežimai, keturi kiaulių loviai, medinė luošio Karkiso koja, visokių lentų ir pagalių šūsnis ir net keletas mėšlo krūveliu sugebėjo ten kažkaip patekti. Visą šį turtą tankiai užgulę spaudė kaimiečiai – aiškiai vartus nuo kažko saugojo. O tas kažkas buvo keturių metrų ūgio ir baisiai plaukuotas, mat net per tankius šarvų plyšius kyšojo barzdos ir gaurų kuokštai.
Zontaro pašone prabėgęs menkas kaimieti, rankose vištą nusitvėręs, šnirpščiai šūktelėjo:
– Remk užtvarą, kaimyne, titanas mumis puola. – Pribėgęs užšoko viršun ir paleido vištą – pridėjo barikadai svorio.
Ką jau ten darysi, nusprendė Zontaras. Čiupo netoliese besimėtantį kelmelį ir iš paskos ant vartų ramstynės užsikeberojo.
Neapskaičiavo kaimiečiai, kad titanas ne vienas pulti sumanė: dar atsivedė ir penkis milžinus, kurie per visą metrą už jį žemesni buvo, visgi jėgos pridėjo ir iš nežinia kelinto sykio kaimiečius su visa manta šonan nusviedė. Vartai plačiai atsivėrė. Atsistojo Zontaras, vis dar kelmą tvirtai apkabinęs. Tuo ir pasinaudojo: ramiai prisėdęs apžvelgė ar visas galūnes po skrydžio beturįs.
Pirmi įsiveržė penki milžinai, apsitaisę įvairiomis glotniomis odomis ir gėlių vainikais. Apie tai, kad vainikai apjuosę galingus padarus atrodė juokingai, Zontaras nė nepagalvojo. Labiausiai jį nustebino tai, kad vienas iš jų buvo moteris. Tikrų tikriausia trijų metrų milžinė. Zontaras svajingai žvelgė į jos ilgas šviesias garbanas, mėlynas akis ir… Ir pasibaisėjęs pakratė iš žiniuonio gautą miltelių maišelį. Lyg ir visas svoris. O ir neprisiminė, kad būtų juos jau panaudojęs. Tai kas čia per burtai su gražuole milžine?
Kol Zontaras mintijo, titanas savo masyviais, šarvuotais kumščiais traiškė kaimiečius vieną po kito. Ir milžinai nė kiek neatsiliko, mosuodami lentų nuolaužomis, o vienas net luošio Karkiso koją nusičiupo. Krauju susitepusi milžinė savo žavesio prarasti nespėjo, galgi jo dar prisidėjo. Sakoma, kad raudona spalva charizmos priduoda.
Ne, visai negerai, nusprendė Zontaras. Geriau žingsniuoti atgal pas tą pusgalvį Kritišmedį.
Patraukus Kanapių šilelio pusėn, atskriejusios lentų nuolaužos kone kliudė jį. Visgi Zontaras joms didelio dėmesio neskyrė.
– Klausyk, Antgalvai, mintiju, kad pradėjo reikštis kažkoks šalutinis poveikis iš tavo burtų.
– Ir kas per poveikis aplankė tave, brangus drauge.
– Žinokis, kad titanas ir keli milžinai kaimą siaubia…
– O, dievai, apsaugokit mūsų nuodėmingas sielas! – sušuko ant kelių parkritęs Kritišmedis.
– Ai čia dar tik žiedeliai, kaip sakant. Palauk, kol tikresniąją bėdą paporinsiu. Ogi vienas iš milžinų yra merga.
– Hm, taip…Aha…Sakai mergina…Suprantama…
– Kas tau taip suprantama, bukaproti, tu. Juk dar bėdos nesusakiau. Taigi, va. Kai pamačiau ją, tai taip ir patiko, žinokis. O miltelių dar nė iš tolo neėmiau.
– Įdomus atvejis, įdomus. Sakyk, drauguži, o tu anksčiau esi nežmogių merginą matęs?
– Kad aš nelabai tokiose kompanijose trinuosi.
– Va ir turime atsakymą! Mano burtai čia niekuo dėti. Tiesiog tau, jaunikaiti, kitų rasių merginos labiau akį traukia už savąsias. Tokiu unikaliu milžinės atveju, galiu pasiūlyti tik vieną variantą.
– Nu tai dėstyk, mažiau sapaliojęs čia.
– Ehem. Vienintelis būdas išspręsti visas tavo problemas yra… Tau reikia… Aš galiu…Paversiu tave milžinu.
– Kaip, kaip?
– Na juk supranti – ji milžinė, tu milžinas. Daug paprasčiau viskas. O tu ką, nenorėtum trijų metrų ūgio būti?
– Viskas drūtai dailu, tai kur kobinys šitam reikale paslėptas?
– Kobinys? A, nieko neslėpsiu nuo ponaičio. Prašysiu šiokio tokio atlygio. Už magiškus miltelius nieko neėmiau, nes nieko, ko man reikėtų, neturėjai. O dabar, jei teisingai supratau, šį tą gali gauti.
– Ir kas anas toks yra?
– Kai milžinai galiausiai nustos siautėti, kaimas, žinoma, bus atstatytas naujai. Sugrįš vėl kasdienybė į šiuos kraštus. Galėtume leisti, kad tave žuvusiu visi palaikytų. Tačiau, tai neįeina į mano planus. Noriu, kad atiduotum man savo gyvenimą. Pasisavinčiau viską: tavo išvaizdą, trobą ir net žmoną.
– Skaityk, kad padaryta jau. Savo bobos pakęst negaliu. Versk mane į trimetrinį.
– Prieš tai, turiu įspėti, kad atgal sugrįžti jau niekada nebegalėsi. Išeisi amžiams.
– Nu ir tegu. Daryk burtus gi pagaliau.
– Nepaniekink įspėjimo, drauguži. Tai labai svarbi dalis. Dar perspėju, kad kiekvieno mėnesio paskutinę dieną, tu atvirsi į žmogų. Tada geriau slėpkis, nes sutraiškys tave naujieji draugai.
– Baik su tais niekais. Atlik, kas pridera.
– Oi, žmogau, pražudys tave įspėjimų nepaisymas. Bet padariau viską, ką galėjau, laikas įžengti į magijos matmenį.
Antgalvas Kritišmedis nusižiūrėjo netoliese kėpsantį šakotą uosį, su išskirtinai stambiu kamienu. Pasispjaudęs delnus ėmė vikriai kopti. Deja, pirmasis bandymas buvo kiek nevykęs – nusirito Kritišmedis žemyn, nespėjęs nė dviejų metrų viršaus pasiekti. Atsistojo jis lengvai, murmėdamas kažką apie nevykusį įprotį, o tada iš tiesų atliko kas pridera – po truputį, mažais tarpeliais, visai neskubėdamas, įkopė į pačią uosio viršūnę. Tada linksmai suplasnojęs nėrė žemyn. Nusileido labai sklandžiai – tiesiai ant galvos. Dar gaivelėdamasis, atstojo ir netvirtai sumosavo rankomis. Išvebleno kelis padrikus skiemenis ir magija ėmė veikti. Zontaras tolygiai augo, kol pasiekė trijų metrų ir dvidešimties centimetrų ūgį. Tada Kritišmedis nebeišsilaikęs atsijungė. Taip ir liko gulėti uosio paunksmėje.
Suvilioti gražiąją milžinę pasirodė daug lengviau, nei Zontaras tikėjosi. Visoms merginoms patinka apykvailiai, stambūs vyriokai, kurie drąsos turi daugiau už loginį mąstymą. Ši nerašyta taisyklė, pasirodo, galioja ir milžinams.
Netruko Zontaras išgarsėti, juk neregėta, kad kuris milžinas tokią gausybę vaikų turėtų. Dargi, jausdamas panieką žmonėms, jis laisvalaikiu ėmė pats organizuoti prieš juos išpuolius. Šiaip milžinai buvo ramaus būdo ir kitus žudydavo tik dėl maisto, tačiau Zontaras tapo išimtimi ir tyčia kurstė nesantaiką tarp skirtingų rasių. Susirinkusiems didžiažmogiams porindavo įvairius niekus apie tai, kad paprasti žmonės jų nekenčia ir niekina, o taikstosi su jų egzistavimu tik iš savo bejėgiškumo ką nors pakeisti. Tačiau, milžinai, esą turi galią, kurią nukreipus teisinga linkme, galėtų užvaldyti visas žmonių teritorijas. Taip bepezėdamas, Zontaras didį milžinų prielankumą pelnė, o vėliau dėl to ir titanų karaliaus Goliatho patarėju tapo..
Praėjus dešimčiai metų žemė, pati savo drebėjimo nusigandusi, vaitojo. Titanai, milžinai ir kiti didžiažmogiai žygiavo į karą. Žmonijai tada iškilo grėsmė, užmarštin nugrimzti, mat Zontaro iniciatyva didžiūnų armijos žudyti susiruošė. Tačiau nutiko taip, kad užsitęsė vienas mūšis iki pat nakties. O toji nepaprasta pasitaikė – paskutinioji tam mėnesy. Ir susitraukė bematant Zontaras daugiau nei per metrą. Pasislėpti nebebuvo kur, o milžinai iš įtūžio visai patrako, juk negirdėta, kad žmogus juos į karą vestų. Paskutinis jausmas, kurį šiame gyvenime patyrė Zontaras, buvo giliai į kūną sminganti karaliaus Goliatho ietis.
Ilgai besitraukianti gigantų armija dar trypė Zontaro likučius. Galiausiai nė jo keistos orientacijos iš vargšelio nebeliko.
Kažkur toliuose stovėjo prašmatnus miestas. Kas dabar pasakytų, kad prieš dešimtį metų čia nė šapelio nebuvo likę? Juk magijai pasidarbavus toje vietoje išaugo tikra mokslo šventovė, o joje karaliavo Zontaro antrininkas. Pajuto jis, kai užgeso dar vieno žmogaus gyvybė. O tai bylojo apie nevykusią eksperimento baigtį. Ką gi, žuvo dar vienas, kuriam kažkada pagelbėjo. Atsidusęs sumurmėjo:
– Juk ir tave perspėjau.
Ir kai pagalvoji, kad viso to nebūtų buvę jei ne Antgalvo Kritišmedžio trečios kartos probobutės, kaimyno šuo…
