Musių valdovas
Mes – Musės
Tik jei tu lavonas, nesvarbu ar tau nenuskilo per „incidentą“, ar per pagal visas taisykles paskelbtą karą.
Robert A. Heinlein „Starship Troopers“
Užrašyk „neliesti“ žmogus tai visuomet palies. Pakabink užrašą, skelbiantį „nelysk užmuš“, kas nors būtinai norės patikrinti ar skelbimas nemeluoja. Mesk žmogui granatą, jis ją visuomet gaudys. Pasakyk naujokui, kad jis nelystų į verganų irštvą ir jį būtinai reikės iš jos krapštyti. Gyvą ar mirusį, juk tėvams taip svarbu gauti sūnaus lavoną, ir jiems visiškai nerūpi, jog jis bus iki neatpažįstamumo išdarkytas ilgų ir kibių svetimos planetos gyventojų čiuptuvų. Palaidoti sūnų, tapo svarbiausia tėvų pareiga, vos karinių kosmoso pajėgų admirolas paskelbė karo padėtį. O ką daryti, juk visiems svarbu turėti atminimą apie savo mirusias atžalas. Svarbu turėti vietą, kurioje gali padėti gėlių kaip atminimo simbolį, kurioje gali nubraukti ašarėlę, gedėdamas savo atžalos.
Tai svarbu ir kiekvienam naujokui, visi kaip vienas bijo tapti dingusiais be žinios, visiems svarbu, kad jų sumaitotus lavonėlius grąžintų į mylinčių tėvelių rankas. Galų gale tai svarbu kariuomenės vadovybei ir Žemės valdžiai, nes jie tik taip gali atlikti paskutinę pareigą savo pavaldiniams.
Tam tikslui buvo įsteigtas naujas kariuomenės padalinys, kurio tikslas – lavonų tempimas iš mūšio vietų. Mus vadina Musėmis. Taip buvome pavadinti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji: ten, kur lavonai ten ir musės; antroji priežastis irgi taikli, nes mes patys dvesiame kaip musės. Negailestinga statistika prie kas trečio iš mūsų prirašo tris raides KIA[1]. Eini, rankioji žuvusiuosius, staiga atsiduri šalia leisgyvio vergano, ir tavo dienos suskaičiuotos.
Daug kas mano, jog toks darbas turėtų slėgti, bet kaip sakoma „šuo ir kariamas pripranta“. Atsimenu pirmąją savo misiją. Po darbo pusė dienos vėmiau nuo įtampos ir savaitę gėriau iki užsimiršimo. Vėliau apėmė apatija. Ir dabar, į išdraskytus karių kūnus, žvelgiu kaip valytoja į ant grindų numestą popierėlį. Pakėlei vieną ir dedi į maišą, pakėlei kitą ir vėl į maišą. Darbas būtų beveik monotoniškas, jei ne laikas nuo laiko pasitaikantys pusgyviai verganai, kurie nors ir mirtinai sužeisti, sugeba pridaryti ne ką mažiau bėdos nei būdami visiškai sveiki. Čia tau ne tarakonas, kuriam nupjovus kojas, jis nebesugeba pajudėti. Nors ne, verganai savo gajumu panašūs į tarakonus: šiems irgi nutraukus galvą, jie miršta tik iš bado. Tad renkant nabašnikus turi dairytis kairėn dešinėn, kad koks leisgyvis verganas tavęs nenusiųstų paskui tavo klientus pas Abraomą į prieglobstį.
Mūsų kapelionas, atliekantis ir savotiško psichologo vaidmenį, mus dažnai įspėja nevertinti mirties kaip duotybės, nes, jo manymu, tokiu būdu mes sužvėrėsime. Mus paprastai nervina toks pasakymas, nes jis, geriausiu atveju, tik palydi mirusiųjų karstus jų net kaip reikiant nepamatęs. Jam nereikia prie kiekvieno jų prisiliesti, kiekvieną iš jų paguldyti į maišą, užrašyti kiekvieno jų vardą. Mes tarsi susipažįstame su kiekvienu mirusiu rekrūtu. Susipažįstame ir atsisveikiname. Kapelionas jį tik palydi, jam nereikia žvelgti į jų sustingusias akis. Cinkuoti karstai su jo palaiminimu iškeliauja pas tėvus. Mums mirtis nėra duotybė, ji mūsų darbdavys ir pastovi palydovė.
Pasakojama, kad senovėje Airijoje tikėta dvasia Banše, kuri apraudodavo mirusiuosius, Amerikos čiabuviai tikėdavo šmėkla-skeletu vardu Ačerė, kuris taip pat pranašaudavo mirtį. Mes, musės, taip pat esame mirties pranašai. Kiekviena divizija žino, jog jei manevruose pasirodo Musių būrio emblemomis pasipuošę vyrai, lauk didelio mūšio. Visi tuomet traukiasi iš kelio, šalinasi šių kariūnų, tarsi visi bijotų užsikrėsti maru. Net yra sakoma: saugokis musės, kad ji tavęs nesuėstų. Mes tapome mirties pranašais. Mes esame paženklinti jos antspaudu. Ir čia nieko nepadarysi, viduramžių Europoje žmonės taip pat šalinosi tų, kurie degindavo maro aukų palaikus.
Prieš dvi dienas prasidėjo mūšis Prangėjos planetoje. Aviacija pasidarbavo iš peties, vėliau pėstininkų būriai šaudė į visa kas gyva. Dabar atėjo mūsų eilė, pagal asmeninius pelingo čipus, surankioti tuos, kurie nebegrįžo. Imi ir dedi į maišą, imi ir dedi.
Dar reikėtų pasakyti porą žodžių apie verganus ir kodėl mes su jais kariaujame. Viskas paprasta kaip du kart du. Mes panorėjome jų kolonizuotų planetų, jie nenorėjo jų mums atiduoti. Štai dabar ir pjaunamės, nes kažkam siaubingai norisi svetimos teritorijos. Valdžia panoro, tad mes ir kariaujame. Karys neturi teisės rinktis. O verganai, jie, šiuo atveju, gina tai, kas jiems teisėtai priklauso. Gal mes ir norėtume nutraukti karo veiksmus, tačiau visos derybos su verganais nuėjo per niek. Jie dabar tarsi sujudintas širšių lizdas, keršys tol, kol viena pusė kris.
Mes Prangėjoje. Priešais smėlėta dykuma nusėta lavonais. Musės paruoštais ginklais traukia per skerdynių lauką. Savo įgudusia akimi įvertinau situaciją: mūšis buvo nesėkmingas. Lavonų daug daugiau nei paprastai. Nors vadai likusiems gyviems kariams ir sakė, jog mūšis buvo sėkmingas, bet, manau, šie vaikinai būtų kitos nuomonės, kitos nuomonės laikysis ir jų tėvai, nebent jie yra nukvakę patriotai, kurie labiau vertina savo valdžią nei sūnaus gyvybę.
Prangėjos motininė žvaigždė negailestingai kepina. Didelė lavonų dalis jau išpurtusi nuo karščio ir skleidžia nemalonų kvapą, kuris prasimuša net pro respiratorius, bet nėra kada raukyti nosies ir reikia kibti į darbą. Prieinu prie pirmosios aukos. Rodos, kažkur matytas vaikinukas. Nors gal ir ne, nes jie visi tampa vienodi, kai tik kimbi į darbą. Kiekvienas atrodo kažkada matytas, prie kiekvieno pagalvoji, jog kažkada su juo gėrei ar sapaliojai nesąmones. Tačiau dirbi toliau: imi ir dedi į maišą, imi ir dedi, renki ir dedi… Taip ir darbuojiesi iš peties, kol pabaigi darbą.
Lavonų daug ir ne kiekvieno psichika atlaiko šitokį išbandymą. Kartais pasitaiko, jog vienas ar kitas Musių būrio kariūnas išsikrausto iš proto. Tada supranti, jog geriau yra kariauti, nei matyti mūšio lauko aukas. Išprotėja ne vienas ir ne du. Štai po praeito mūšio mes su seržantu užtikome du neseniai prisijungusius karius, kurie susėdę aplink vieną žuvusį rekrūtą, plikomis rankomis plėšė jo žarnas ir valgė jo mėsą. Jie pažvelgė į mus siaubo kupinomis akimis ir pralemeno: „Mes musės, o musės valgo lavonus“. Seržantas nieko nelaukęs išsitraukė pistoletą ir nudėjo abu šunsnukius. Vėliau jis man paaiškino, kodėl taip pasielgė. Tik tas yra tikras vyras, kuris pats nušauna savo pasiutlige susirgusį šunį ir neieško kitų pagalbos tam darbui atlikti.
Lavonai jau surinkti ir mes vėl sėdime bare, kur bandome nuo savęs nusiplauti mirties tvaiką. Dar nepabaigus nė vieno bokalo alaus, prisistatė pasiuntinukas iš štabo ir įteikė seržantui laišką. Seržantas jį paskaitė, pažvelgė į mus. Visi jau žinojome, ką jis pasakys. Tad tyliai gėrėme alų toliau. Visi žinojome, kad rytoj reiks keliauti surinkti kito mūšio aukų. Mes prie to jau pripratome, mes musės, o kur lavonai, ten ir musės, toks gamtos dėsnis.
