Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas PERSPĖJIMAS, „Kreivaakis“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Rėk!


 


Kreivaakis


 


00


 


Ankstyvas vakaras, kada saulė dar tik pradeda nedrąsiai artintis prie horizonto, ir netikėtai užtilusi smuklė – ne pats mieliausiais širdžiai derinys, tad nėra ko nustebti, kad apkūni didžiakrūtė mergina, už baro šveitusi bokalus, skubiai metė darbus ir sunerimusi šoko dairytis kas vyksta. Smuklėje ji glaudėsi jau ne pirmus metus ir turėjo karčios patirties: kauštelėjusių vyrų būryje tyla pasibaigdavo trumpais, tačiau nuostolingais smurto proveržiais. Aštuoniais atvejais iš dešimties. Tik ypač sėkmingą, dažniausiai šventinę naktį pasitaikydavo, kad tyla bylojo tik tiek, jog girtuokliai, kiekvienas ūždavęs už tris, jau pakrito po suolais giliam, bemaž kominiam miegui.


Nors šitą kartą nevertėjo tikėtis nieko panašaus, visgi vakaras pasirodė esantis maloni išimtis: pagarbia tyla buvo pasitiktas susilenkęs, lazdos įsitvėręs senis amžiaus subjaurotu veidu, įžengęs pro smuklės duris, ir mergina su palengvėjimu atsikvėpė: tai tik žinomas pasakininkas, negrėsmingas keistuolis, savo istorijomis sustabdydavęs ne vieno miestelio darbus, užsuko senų kaulų pasišildyti. Girtuokliškas ūžesys atgijo, iš kažin kokios slėptuvės išniro smuklės savininkas ir palydėjo svečią prie stalo. Nors ir nebuvo išsigalvojimų mėgėjas, nemokamas pramogas šeimininkas gerbė. Kuo ilgiau girtuokliai buvo užimti, tuo mažiau kėdžių skraidė po smuklę – štai ir visa gudrybė.


Patogiai užstalėje įsitaisęs senis, užnugary žmonių Kreivaakiu vadintas, siurbtelėjo iš dovanai pastatyto bokalo, nužvelgė susidomėjusius gėrėjus ir netrukus jau patenkintas ėmė regzti istoriją.


Klausykite ir įsidėmėkite, žmonės gerieji! Kadų kadės, seniau, nei geba suprasti jūsų protai, šitame žemyne plytėjo vientisa galinga šalis. Ji tęsėsi – ką ten mūsų Sąjunga – nuo vieno žemės krašto iki kito, tik įsivaizduokite! Sienų aukščiu, turtais ir moterų grožiu varžėsi josios miestai, pasididžiavimu švietė narsių vyrų akys, o, kokie didingi tai buvo laikai…


  Tačiau net tokiai galybei, gerieji žmonės, atėjo metas pasitraukti. Klausiate, kaip tat nutiko? O, tikrą tiesą kalba mano lūpos, pabaiga buvo lėta ir skausminga, o prasidėjo ji keistybėmis, ženklais, baisingą pražūtį pranašaujančiais: nepažintų padarų pėdomis rugiuose, įvairiaspalviai sužibusiomis žvaigždėmis, sniegu vidurvasarį ir gėlėmis iš pusnynų… Kuo labiau stebėjosi žmonės, kuo daugiau jie suko protus, ieškodami priežasčių, tuo labiau jie įtikėjo stebuklais ir tuo smarkesnės darėsi piktosios jėgos, pažadintos neregėto alkio.


– Ilgai tas truko, ilgai… Vaikai, gimę pačioje nutikimų pradžioje, spėjo subręsti, tapo jaunuoliais. Kiekvienas kuo nors nepaprastas, paženklintas, ilgai tikėta – apdovanotas! Labiausiai iš jų išsiskyrė Kenekė Sėkmė, juodaplaukis merginų numylėtinis…


Smuklė pritariamai sušurmuliavo.


– Taip, taip, žmonės gerieji, numylėtinis! – nežymiai šyptelėjęs, pasakininkas porino toliau:


– Prie ko tik jis prisiliesdavo, ką sumanydavo, visa kas jam sekėsi, viskas išsipildė. Tik nutiko jam kartą nelaimė, kokios niekas ir nesapnavo: medžioklės metu pasiuto mylimiausias šuo ir griebė patį šeimininką, ne už gerklės, žmonės, tik paklausykite, bet už paties vyriškumo! Suluošintas vaikinas užsidarė savo namuose ir nieko nieko be Gydančiojo ten neįsileido. Tasai ir tapo naujo stebuklo liudytoju: vietoj nukąstosios dalies Kenekei ėmė ir išdygo tikrų tikriausias ąžuoliukas. Visas vaikino gimtasis miestas ir jo apylinkės būtų įmanę sulėkti į Kenekės namus neregėtos naujienos pagauti, tačiau jaunuolis nusišaipęs leido įžengti vien tik moterims.


– Vėliau, kai stebuklas buvo užgožtas dešimčių naujų nutikimų, virpantis Gydantysis paskelbė kraupią žinią: visos miesto moterys, tiek senės, tiek dar visai jaunutės, visos visutėlės, nešiojo savyje po vaiką.


„Galas Sėkmei!“ – pasigirdo vyrų šūksniai ir Kenekės namas paskendo liepsnose. Apsupę jį ratu, rūsčiais veidais, gaisro nušviesti, sėdėjo jie pernakt, nenuleisdami akių, kol iš pastato liko tik degėsių krūva. Čia nutiko dar viena keistenybė: niekas negirdėjo mirštančiojo riksmų, niekas neaptiko ir jo apanglėjusio kūno. Tiktai galvos dėl to jau neskaudėjo nė vienam – rūpesčių ir taip pakako iki kaklo…


– Taip šalis vis nyko, smuko lyg uždegtas trobesys, siaubiama konfliktų, nelaimių ir stebuklų, virtusių niūria kasdienybe, palengva, tačiau be jokio gailesčio. Kenekės merginos gimdė viena po kitos, vaikai augo, jų buvo dešimtys, šimtai… Visi iki paskutinio – luošiai. Neilgai trukus, miestas visiškai ištuštėjo. Išsigandę kritusio prakeiksmo, žmonės pasitraukė kas kur.


Pasakotojas nutilo, reikšmingai apžvelgė klausančius. Jo bjauriame veide nebebuvo nė žymės pirminio linksmumo, o balsas sugriežtėjo.


– Atsitiktinis keliautojas, tuo laiku užklydęs į apleistą didžiulį miestą, būtų tuoj pat išgąsčio šalin nugintas; jeigu ne dėl kraupiai tuščių, nors ir sveikų, neseniai dar apgyvendintų pastatų, tai dėl visur aidinčių aimanų, verksmų, rėkimo – vaikai, dauguma jų, taip ir liko mieste, pasmerkti lėtai bado mirčiai savose lovelėse…


Kauštelėję vyrai palinko prie stalų, susižvalgė. Buvo dar ankstyvas ruduo ir smuklė lūžo nuo lankytojų, nuvargintų dienos purvinų darbų.


Nesunkink mums galvų tokiais siaubais, – taikiai paprašė girtas bosas; iš visų kampų pasigirdo pritariantys vyrų šūksniai.


Ko nors linksmesnio šiam vakarui, seni!


Daugiau apie mergas, mažiau apie vaikiščius, sakyčiau!


Pasakotojas tik nekantriai sumosavo rankomis ir riktelėjo tylos.


Pražūtis vėl kyla iš už horizonto! – ištarė garsiai pakitusiu, tvirtu balsu. – Greitai joks garsas nebeskambės šioje žemėje!


 


 


01


 


 


Prie pusapvalio stalo, vidury žydinčių obelų sodo,  sėdėjo dvi dešimtys senolių ir nužiūrinėjo priešais juos susilenkusį vyrą. Gydytojas pagal užsiėmimą, savo nelaimei, tasai vyras turėjo pateikti raportą kebliu medicininiu klausimu, tokiu kebliu, kad, tiesą sakant, jis jau seniai buvo tikras, jog klausimas su medicina visiškai nesusijęs – ir su sveiku protu taip pat. Baimė skausmingai gniaužė jo pilvo raumenis, gerklę, trukdė kvėpuoti ir ryti vis tirštėjančias seiles. Šiaip taip sulaužęs vis labiau įžūlaujančių emocijų savivalę, daktaras pagaliau ryžosi:


– Gerbiamieji Tarybos nariai… Nuodugniai apžiūrėjęs ligonę… – išplėtę akis Naamloko Miestų Sąjungos Tarybos nariai pasilenkė kaip galėdami arčiau kalbančiojo. Kai kurie taip užsikniaubė ant stalo, kad net atrodė miegantys. Kai kurie jų neabejotinai snūduriavo. Kalbantysis giliai įkvėpė ir staiga pajuto pasiruoštos ilgos kalbos beprasmiškumą. – Taigi ligonę… Nustačiau, kad nėra jokių priežasčių, dėl kurių mergina negalėtų dalyvauti apeigose.


– Turiu pastebėti, specialiste, – Tarybos Vyriausiasis, plikagalvis žmogus, visas paskendęs žiloje barzdoje, kreipėsi į kalbantį neslėpdamas paniekos savo balse, – mergina guli sustingusi ir vos vos kvėpuoja. Dera suprasti, jūs teigiate, kad tai natūrali jos būsena?


Gydantysis persigandęs sumosavo rankomis.


– Patikėkite! – beviltiškai suriko jis. – Aš nežinau, ko griebtis. Visi požymiai kalba, jog Išrinktoji visiškai sveika, bent jau medicininiu požiūriu…


Pokalbio metu Tarybos Teisiantysis apžiūrinėjo savo lėtai krutančius pirštus ir, regis, buvo sutelkęs visą dėmesį į tą procesą. Nepakeldamas akių jis abejingai apibendrino:


 – Šalis ruošiasi gedulingoms laidotuvėms, niekas nebeturi vilčių. Jums buvo patikėta tik nustatyti netikėtos tragedijos priežastį, bet to nesugebėjote. Maža kas, drįstate pareikšti…


Jam bekalbant saulė pasislėpė už sunkaus juosvo debesies. „Blogas ženklas“, – pamanė daktaras, galutinai praradęs viltį išgyventi. Tuo pat metu Vyriausiasis nežymiai kilstelėjo ranką ir Teisėjas nepatenkintas nutilo.


Bent jau medicininiu požiūriu… – Tarybos galva mąsliai pasiglostė barzdą. – Ką tai turėtų reikšti?


Gydytojas pasvarstė, ar tikrai taip nekenčia savęs, kad sąžiningai atsakytų į šį klausimą. Vis dėlto pasiryžo.


– Negaliu paaiškinti, – numykė jis. – Nerandu jokių simptomų. Tai kažkas… mistiško. Galbūt kerai. Aš nežinau. Jos sveikata – be priekaištų, rodos, mergina tuoj pakils ir nusijuoks visus apkvailinusi…


– Apkvailinusi! Taip! Tiktai ne visus, o jus vieną, netikėli! – piktai suklykė Tarybos Istorikas, nervingas liesas žmogelis, Taryboje neturėjęs jokios realios galios ir dėl to nepaprastai širdęs. Jis taip pat buvo nutildytas Vyriausiojo.


– Visi sutinkame, jog atvejis – netikėtas ir painus, – ištarė jis savo įprastiniu šaltu prieštaravimų nepakenčiančio žmogaus tonu. – Ir jeigu mokslo žmogus ūmai taip prakalbo, nereikia atmesti galimybės, kad jo žodžiuose yra tiesos lašas. Taryba skelbia pasitarimą.


   


***


 


 Vyriausiasis stovėjo senos obels pavėsyje, abejingu žvilgsniu sekdamas besiriejančius Tarybos narius ir nė trupučio nesikišdamas į diskusijos eigą. Dėl tos paprastos priežasties, ir dar dėl fakto, kad per ilgą valdymo laiką jis įsigudrino apsupti save visiškais kvailiais, vyravo kelios skirtingos nuomonės, kurių atstovai sunkiai surado bendrą kalbą. Niekas nepastebėjo, kad nesibaigiančių ginčų metu seniai pradingo Gydantysis, kurio likimas čia ir buvo svarstomas.


Niekam į akis nekrito netgi staigi obels žiedlapių pjūtis: nematoma ranka negailestingai nuplėšė visus vaismedžio žiedus ir nuo medžio pasklido garsus braškesys, lyg smarki  vėtra būtų užpuolusi jo gumbuotas šakas. Tarybos Vyriausiasis sunerimęs pakėlė akis į tankią lapiją: menkutis vėjelis, retsykiais pračiuoždavęs veidu, negalėjo sukelti tokio…


Jo išraiškos šaltį pakeitė didžiulė nuostaba, o vienas iš daugybės obuolių, kas sekundę didėjusių ant protestą garsiai reiškusių medžio šakų, atsiskyrė tiesiai ant užverstos žilaplaukės galvos. Obelis suvaitojo ir keletas šakų sunkiai nukrito ant žemės. Vyriausiasis skubiai atšoko į šalį, įspėdamas nustėrusius Tarybos narius, tačiau jo šaukimą nustelbė skardus riksmas, nuaidėjęs į tolumas. Medis plūdosi.


 


***


 


Obelis garsiai keikėsi, purtydama vis dar nokstančių vaisių perteklių nuo savo braškančių šakų. Galiausiai įnirtingas bumbsėjimas nutilo, medis paskutinį kartą suvirpėjo ir su palengvėjimu atsidusęs sustingo.


Dauguma Tarybos narių paspruko, o pasilikę – daugiausiai tie, kurie tik tik spėjo prabusti, – kurį laiką stovėjo nejudėdami, stebėdami obelį apstulbintais žvilgsniais.


Galiausiai Istorikas pareiškė:


– Taip… Aš manau, kad…


Vyriausiasis, jo neklausydamas, pakėlė raudonskruostį obuolį nuo žemės. Nieko išskirtinio nepastebėjęs, jis atsargiai priglaudė delną prie medžio ir tyliai sušnibždėjo:


– Jūs stovite prieš Didžiąją Naamloko Miestų Tarybą, kuri… – staiga senas vyro balsas užlūžo.


– Gydytojas teisybę kalbėjo, – prabilo jis po menkos pertraukėlės. – Keisti dalykai vyksta šalyje… Juk jau seniai mus pasiekia pranešimai. Tebus taip, skelbiamas jis išteisintu ir visiškai laisvu..


– Teisiamasis jau susiprato, – pastebėjo kažkas. Niekas į tai nesureagavo.


  O kaip dėl… šito? – kažkuris kitas parodė pirštu į nebylų vaismedį.


Tarybos Vyriausiasis susimąstęs nužingsniavo šalin. Niekas neišdrįso jo sekti.


Prabilk, arba kabinsim obuolius atgal ant šakų! – pertraukė tylą Istoriko grasinimas medžiui.


 


 


 


 


***


 


Didžiosios Naamloko Miestų Sąjungos Tarybos Vyriausiasis stovėjo pamiškėje, linguodamas tik sau vienam girdimiems balsams, ir laukė. Netrukus iš miško išniro medikas, įnirtingai mėgindamas išsivalyti sakus iš švarko rankovės, ir staiga sustingo, suvokęs, kad jo mėginimas pabėgti jau patyrė žlugimą. Vyriausiasis turėjo bjaurų įprotį su savimi tampytis rinktinį būrį kareivių, ir faktas, kad jų niekur nesimatė, visiškai nereiškė, kad jų niekur nebuvo. Priešingai, tai nenešė absoliučiai jokių gerų žinių. Ir kažin ar buvo verta tikėtis naujos antgamtinės kilmės sumaišties, kuri padėjo jam pasprukti pirmąjį kartą, kad ir kaip kraupiai tai būtų atrodę, be to…


Karštligišką vyro minčių eigą nutraukė Vyriausiojo balsas.


– Gydytojau,  atsakykite man: ar esate susipažinęs su Palaiminimo apeigomis?


Pavaldinys pastebimai susigūžė.


          Turite suprasti, kad aš niekuo dėtas! Aš išbandžiau viską – Išrinktoji tiesiog guli sustingusi…


Vyriausiasis įsmeigė pilkas akis į išbalusį vyrą ir, praradęs bet kokią kantrybę ir mandagumą, sušnypštė:


          Pakaks! Jeigu būtum suvaldęs savo įžūlumą, užuot savavališkai pasitraukęs iš  pasitarimo, žinotum, kad tavo kaltė buvo atmesta. Ir jeigu ne mano supratingumas, tavo beverčiai palaikai jau seniai gulėtų nepažymėtame kape. Todėl tiesiog atsakyk į paprastą klausimą: kas yra Palaiminimo apeigos?


Gydantysis skubiai nulenkė galvą paklusdamas.


   Iškilminga ritualinė ceremonija, per kurią mergina sutuokiama su protėvių dvasiomis… Ir jų gerumo dėka pradeda naują, turtingą gyvenimą kaip vieno iš Tarybos narių žmona, ištraukta iš prasčiokų tarpo… Tai yra kilnus paprotys, kuris…


   Išmeskime pasakas, brukamas prastuomenei, gydytojau.


Vyras netikėdamas pažvelgė į Vyriausiąjį.


– Ką jūs…?


– Neverta apsimetinėti, kad nesate girdėjęs kalbų.


Smalsumas nugalėjo bet kokią atsargą.


   Norite pasakyti… Taip, aš esu girdėjęs… Žmonės kalba, kad šventė tėra priedanga, o naujas gyvenimas reiškia tik mirtį. Mergina turėjo būti paaukota, nes Taryba… – vyras neišdrįso pakelti akių, – Taryba mėgaujasi krauju.


Vyriausiojo šypsnis nepalietė jo ledinių akių.


– Ne visai taip, gydytojau. Tačiau panašiai. Taryba moterų kraujo niekada nereikalavo. Tai aš įvedžiau aukojimo apeigas prieš daugelį metų, dar net netapęs Tarybos Vyriausiuoju.


„Ko siekia šis pavojingas žmogus, kodėl jis man tai pasakoja“, – su nuostaba pagalvojo vyras, spėliodamas, kokia bus to slidaus pokalbio baigtis, bet nieko laimingo jau nesitikėjo. Jis beveik jautė pasalūnišką strėlę, įsmingančią jam į nugarą, atsuktą miškui. Gyduolis sekundei užsimerkė ir tvirčiau sukando dantis.


           Gydytojau, vis dar su manimi? Gerai. Yra daugybė dalykų, kurių jūs nežinote. Kaip ir visi prasčiokai, gyvenate mitais, kad Taryboje – vien išpuikę kraujasiurbiai, tačiau nė nenutuokiate, kad būtent tarp jos narių prieglobstį surado senovinis Pranašo Laaro kultas, kad būtent mes, jo žyniai, gelbstime visą šį pasaulį nuo pražūties!


          Bet juk tai…


Vyriausiasis sugriebė Gydantįjį už rankos.


           Aš ir pats pranašauju, gydytojau! Aš žinau, tvirtai žinau: šiame pasaulyje yra padarų… Padarų, reikalaujančių žmogaus kraujo, jo kančių! Jų balsai aplanko mane naktimis, sapnuose, reiklūs, valdingi, pašaipūs… Mergina turi mirti, daktare, nėra kito pasirinkimo – tik mirtis! Ir ji turi suprasti, kas vyksta, ji turi regėti savo žudikų akis! Tik tada jie bus patenkinti. Mes privalome ją atgaivinti! Privalome…


Gydytojas pasibjaurėjęs išsilaisvino iš Vyriausiojo gniaužtų.


– Tegul Laaras sudrasko jus visus, pamišėliai!


Vyras pasitraukė atgal į miško tankmę, palikęs Vyriausiąjį vieną, nė nežinodamas, kad jo žodžiai buvo išgirsti – ir netruko išsipildyti su kaupu.


 


 


02


 


Kalbėdami apie jį… Visuomet pradėdavo taip, – sukrenkštė senolis, iš lėto linksėdamas galva. – Visuomet šitaip: „Vėl senis Kreivaakis sugrįžo, savas nesąmones pasakoja…“


Jokio pagerbimo, tebūnie mums kvailiems atleista, visiškai jokio! Šiandieną jam stato paminklus, pagalbos meldžia… Kinta, viskas kinta, rieda, verčiasi ratas… Tik pažvelkite atgalios! – senelis staiga įsikarščiavo, net atsistojo.


– Vadindavo jį Kreivaakiu, kairiąją akį visuomet laikė tvirtai primerkęs, laikui tekant antakis įsirėmė į skruosto raukšles… Ne pats šitaip sumerkė, ne! „Daug blogo teko regėti“, šypsodamas sakydavo jis pašaipiems, tačiau gausiems klausėjams. Paslaptingas buvo: kur nuvažiuotum, kur tik užklystum, patirsi, kad ir čia jo kojų žengta, ir šiose aikštėse balsas skambėjęs… Tik vėliau susigriebta, kad net vardas jo – gili nežinia. Paminklais šiandien kiekvieną kryžkelę puošia! O akis – raiščiu aprišta! Netgi ne jam, vadinasi, stabų pristatėte…


– Visada kalbėdavo taip: „Ir vėl Kreivaakis nesąmones pasakojo…“ Šaipydavosi užnugary kaip pasiutę. „Štai kur pasakos“, – šypsodavosi. – „Pasakos“.


Žilagalvis, prislėgtas minčių, lėtai sulinksėjo barzdota galva. Kurį laiką girdėjosi tik sunkus jo kvėpavimas.


– Kol linksmino – klausėmės, kai ėmė skaudinti, grasinti – juokėmės. Net mes, vaikai, anuomet… O! Neįvertinome. Ir greitai niekieno žvilgsnis Kreivaakio neberegėjo, niekieno ausis nebepagavo jo sakmių. Bet netruko žmonės įsitikinti, kiek tiesos buvo tuose žodžiuose, suprato, kaip ilgai ir kantriai mėgino juos įspėti…


Dusdamas ir paklaikęs, porino senolis savus vargus tuščiam kambariui, kur ant stalo, sukrypusio ir kraujuoto, gulėjo sudraskyti jo jaunylio sūnaus palaikai.


– Tik per vėlai, netikėliai, jau per vėlai…


 


* * *


 


Už kreivo, šaltu vėju dvelkiančio lango, pasigirdo aštrus švilpesys. Kažin kas pašaipiai nusijuokė ir į langą atsitrenkė negrabiai paleistas akmuo.


Senasis vyras nevalingai atsisuko, nors nujautė, ką pamatys: iškreiptus siluetus padarų, praeitą naktį kelyje sužeidusius jo paskutinįjį vaiką. Arčiausiai buvęs išgama lėtai pamojavo ranka. Išsigandęs vyras pačiupo į stalą atremtą lazdą ir skubiai pasitraukė nuo lango. Antras akmuo pažėrė stiklo šukes ant aslos.


Senis puolė bėgti, tačiau sustojo nepasiekęs durų, ūmaus kosulio sugriebtas. Bjauriai rėkaudami padarai tuo metu apsupo namą ir draskydamiesi, stumdydamiesi, urgzdami ėmė nesustabdomai laužtis į vidų. Neviltis sukaustė žmogaus mintis. Pabaiga buvo taip arti, kruvina, negailestinga ir košmariškai skausminga pabaiga!


Pirmoji baidyklė įsigavo į namus ir sugriebė auką už sprando. Senasis vyras švokšdamas parpuolė ant kelių, dar vienas padaras pačiupo jį už plaukų ir papurtė, keletas kitų nagais suraižė nugarą. Godžios akys sublizgo, išvydusios pralietą kraują.


 


 


 


 


 


 


03


 


Ūmai žmogus nusipurtė užpuolikus ir neįtikėtinai vikriai atsistojo.


– Mano, – ištarė vienintelį žodį pasikeitusiu, nenusakomu balsu ir padarai akimirksniu atsitraukė.


Tai gražiai, gražiai jis mane pagarbino… – tęsė tas pats persimainęs balsas, lyg nepastebėjęs, jog liko visiškai vienas. – Atsidėkosiu.


Naujasis senio Kreivaakio įsikūnijimas pašaipiai apsidarė ir suplojo rankomis. Šalimais ant stalo kniūbsojęs pavidalas akimirksniu sukrutėjo.


– Man… labai šalta… – sušvokštė lavonas, pakėlęs galvą.


– Tu miręs, – ramiai jam paaiškino Kreivaakis.


Prieblandos siluetas vėl trumpam sustingo.


– Be…protiškai… šalta… – būtybės žodžiai buvo vangūs ir vienodai intonuojami. – Tėve?


Kreivaakis nusišypsojo.


– Žvelk į save: numirėlis, besišaukiantis gimdytojo! Net pasimiręs likai kvailiu. Tačiau nesibijok: tarnystė įkrės tau proto. Prisijungsi prie mano vaikų, ir drauge žygiuosi į karo šlovę! Tai bus tau dovana už prarastą gyvybę. Eik.


Sulig tais žodžiais lavonas nusilenkė ir nebyliai išslinko iš kambario.


 


***


 


 


Senis Kreivaakis, Kenekė Sėkmė, Miškų Dvasia, Jūrų Valdovas, Pasaulių Užkariautojas, Žaidėjas, Pranašas Laaras, T05 prisėdo ant kėdės, dar šiltos nuo to paties čia sėdėdavusio seno kūno, išsitraukė iš oro senovišką raižytą pypkę, ir patenkintas nusišypsojo.


Žmogeliūkščiai – taip greit besiveisiantys, taip greit numirštantys ir dar greičiau pamirštantys, – jau keletą tūkstančių metų jie nesiliovė jo linksminę. Todėl T05 nuolatos sukinėjosi tarp žmonių – nuo pat akimirkos, kada suvokė, jog po avarijos iš visos desatų rasės kosminio laivo įgulos išgyveno tik jis vienas, – išmėgindamas įvairiausias roles: čia vesdamas milžiniškas armijas į kolosalius mūšius, čia elgetaudamas po šalį ir pasakodamas savo aukų pro(pro…)anūkiams istorijas apie civiliacijas, kurias pats kadaise įkūrė ir sužlugdė, ar „pranašaudamas“ savo žiaurius planus, kuriuos turėjo paruošęs dabartiniams nieko neįtariantiems klausytojams.


Nors šiek tiek ilgėjosi gimtos planetos, galingas padaras nerimavo tik dėl vieno: kad desatai jį suras per anksti, nespėjus nusibosti žaidimams. T05 buvo dar visai vaikas ir kartais nemaloniai susiraukdavo, prisiminęs kiek darbo ir kaip mažai pramogų jam tekdavo iki  netikėtos avarijos. Tą įsimintiną katastrofos dieną jisai truputį pasispyriojo prieš įsakymus, kaip įprastai, ir kas būtų galėjęs nuspėti, kad viskas pasibaigs staigia įgulos žūtimi… Tačiau bausmės T05 nebijojo, nors ir žinojo, kad yra ieškomas.


O kaip kitaip – juk buvo desatų kosminio laivo branduolys, smegenys, sudėtingiausias ir galingiausias mechanizmas visatoje, išaugintas didingos rasės, kuri pati vargiai besusidorojo su išradimais – mąstančiais, dievams prilygstančiais padarais, – kuriuos buvo sukūrusi.


 


Ir kol kas, Žemėje T05 jautėsi laimingas. Daug laimingesnis, negu namie…


 


 


Diskusiju gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0