Maki Saeta
Kalbanti jūrai
-Mamyte, -šalia tamsoje gulinčios dukrelės šnabždesys buvo vos girdimas. – o anksčiau numirti negalima? Tik tada, kai dievulis leidžia?
-Labai skauda? – negalėdama niekuo padėti, ji švelniai paglostė prigludusios mergaitės petį. Lūpomis palietė nuo prakaito sulipusius plaukus.
-Labai.
-..Aš tau nepriekaištauju. – Silvija stengėsi šnekėti ramiai, tačiau Leonardą seniai mylėtos moters balsas gąsdino. Kadaise ji jam prižadėjo paskambinti, kai viskas bus baigta. Jis laukė beveik dešimt metų.
-Noriu tave perspėti. Gydytojai sako, kad…- Silvija akimirkai nutilo. – po dviejų-trijų savaičių, geriausiu atveju po mėnesio ji mirs. Toa trokšta bent vieną kartą gyvenime pamatyti tave. Nori pamatyti savo tėvą.
-Ji juk akla. – išsprūdę žodžiai apie dukters negalią nebuvo atsikalbinėjimu. Leonardas žinojo, kad šį kartą važiuos. Jis ne tik kas mėnesį papildydavo Silvijos sąskaitą banke, bet ir gaudavo visas gydytojų ataskaitas.
-Toa negali nieko matyti. – tyliai pakartojo, stengdamasis nuslopinti kylantį kaltės jausmą.
-Gali. Dabar jau gali. Atvažiuosi? – prašančiosios balsas skambėjo maldaujančiai.
-Atvažiuosiu. – Leonardas išjungė telefoną ir, nešinas dvejomis atvėsinto alkoholinio kokteilio taurėmis, neskubėdamas išėjo į namo kiemą. Melsvame baseino vandenyje triukšmingai taškėsi du berniukai. Tokie pat šviesiaplaukiai, kaip ir pavėsyje stovinčiame paplūdimio gulte gulinti jų mama.
„-Įdomu, ką ji pasakytų, jei sužinotų, jog prieš daugelį metų aš palikau sunkiai sergantį aklą vaiką? O ar iš viso ką pasakytų?“ – pamanė tiesdamas gėrimą ir žvelgdamas į padėjusios jam sukurti laimingą šeimą moters spindinčias akis.
Silvija stovėjo tolimajame didžiosios salės kampe ir šypsodamasi žvelgė į užtikrintai link jos žengiančią Toa. Šeštadieniais, kai okeanariumas užsipildydavo triukšminga lankytojų minia, lavindamos mergaitės savarankiškumą, jos vėl ir vėl žaisdavo savo pačių sumanytą, iš šalies žvelgiant, kraupų žaidimą. Aklas vaikas ieškodavo savo pasimetusios mamos. Silvijos jau nestebino tai, kad dukra neklysdama iš keliasdešimt žingsnių atskirdavo jos siluetą.
-Greitai visi renkamės aplinkui! – netoliese kažkokios tai mokyklos mokytoja bandė suburti krūvon vietoje nenustygstančius vaikus. – Susiskaičiuojame. Ko trūksta?
-Mokytoja! Mokytoja! – dideliais žingsniais dunksėdami, lenktyniaudami vienas su kitu, link jų bėgo du berniukai. – Ten rykliai! Daug ryklių! Tokie dideli!
Jų skardus balsai, atsimušę nuo gretimai įrengtų parduotuvių stiklinių pertvarų, išnyko kažkur aukštai palubėje bendrame gaudesyje.
-Gerai, jau gerai. Einame visi ryklių žiūrėti. – suplūkusi mokytoja pradėjo stumti vaikus ton pusėn, iš kur tik ką atbildėjo du nutrūktgalviai jų draugai.
Praleisdama juos, Toa stabtelėjo. Paskui vėl žengė ten, kur stovėjo mama.
-„Kaip ji per tokį triukšmą sugeba ką nors „pamatyti“?“ – pamanė Silvija.
Būtent „pamatyti“. Skirtingai nuo kitų tos pačios negalios ištiktų vaikų, Toa nesinaudojo aukštųjų technologijų suteiktomis akliesiems galimybėmis. Dėl ligos prie jos nervinių centrų negalėjo būti prijungtas mini echolokatorius. Įrenginius, paslėptus įvairiuose mieluose žaisluose ar žaismingose kepurėlėse, nešiojo kiti delfinų terapijos grupės vaikai. Maža vaizdo kamera perduodavo spalvas. Kompiuteris, subendrinęs gautus duomenis, žmogui pateikdavo realų jį supančio pasaulio vaizdą. Toa viso to negalėjo patirti. Ji naudojosi prieš daugelį dešimtmečių atrastu ir pačioje dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje ištobulintu, taip vadinamu, „flash sonar“ metodu, nukopijuotų nuo delfinų. Pirštų spragtelėjimu pasiųsdavo garso pliūpsnį, kuris, atsispindėjęs nuo aplink esančių daiktų, aidu grįždavo pas ją atgal. Tokiu būdu, sužinodavo objektų formą, dydį ir atstumą iki jų, judėjimo kryptį bei greitį. Viskas rėmėsi tik jos pačios pojūčiais ir gebėjimu atskirti reikalingą garsą tarp visų kitų.
-Sulčių nori? – Silvija ištiesė priešais ją sustojusiai ir aukštyn išdidžiai iškėlusiai galvą dukrai uždengtą popierinį puodelį su šiaudeliu.
Toa linktelėjo ir beveik nepastebimai spragtelėjo žemyn nuleistos kairės rankos pirštais. Po akimirkos kilstelėjo dešinę ranką būtent ten, kur mama laikė prieš ją indą su gėrimu. Žvelgiant iš šalies net negalėtum pasakyti, jog ji negali nieko matyti įprastu būdu.
-Šiandiena tiek daug žmonių ir visi taip triukšmauja. Vos tave radau. – tarsi norėdama pabrėžti savo nepasitenkinimą, mergaitė, suspaudusi lūpas, išpūtė skruostus. – Dar ir stumdosi! Kažkoks kvailys prabėgdamas mane užgavo ir net neatsiprašė.
-O gal ten buvo kvailė?
-Mama! – Toa nepatenkinta treptelėjo koja ir laisva kaire ranka patrynė užgautą dešinį petį. – Aš juk skiriu, kas į mane atsitrenkė. Ten buvo kvailys!
-Šiandienai pakaks. – Silvija švelniai priglaudė dukrą prie savęs. – Tavo gydytoja nori tave su kai kuo supažindinti.
-Su kuo? – atlošusi aukštyn galvą energingai paklausė Toa.
-Tuoj sužinosi.
208.. metais žmonės įstatymiškai pripažino, kad Žemėje be jų pačių egzistuoja dar viena lygiavertė jiems rasė. Mąstanti ir turintį aukštą sąmonės išsivystymo lygį – delfinai. Delfinariumai nustojo būti gyvūnų cirku. Jie tapo atviri ne tik žmonėms. Baseinų vartai į jūrą daugiau nebuvo uždaromi.
Gydytoja Elisija Rug, klūpėdama ant žemučio, aplink nardančių delfinų keliamų bangų vis užliejamo molo, susirūpinusi žvelgė į netoliese vandenyje sustingusią jų grupę. Jie atplaukė naktį. Trys afalinos. Jis, ji ir tėvų iš abiejų pusių palaikoma prieš keletą mėnesių gimusi mažylė.
-Na kaip? – apglėbdama rankomis kelius, šalia pritūpė Silvija. Tuo metu Toa ant pirštų galų sėlino prie pilno žuvų kibiro, ketindama keletą jų nugvelbti savo numylėtiniams.
-Blogai. – nusiminusi Elisija Rug atsistojusi skėstelėjo rankomis. – Per trys valandas ji du kartus buvo netekusi sąmonės. Jei ne tėvai, seniai būtų paskendusi.
-Nieko neįmanoma padaryti?
-O ką aš galiu? – atsiduso gydytoja. – Į žmonėms skirtą tomografą šitos mažylės neįkišiu. Echoskopu nepatikrinsiu. Jie delfinus žaloja. Pranešiau apie įvykį Ambrozijo forto Karinių mokslinių tyrimų centro delfinariumui.
Silvija nustebusi kilstelėjo akis į pašnekovę.
-Jei kas ir gali greitai ką nors pasakyti apie šitos mažylės ligas, tai tik jie. – pastebėjusi pašnekovės klausiamą žvilgsnį, Elisija Rug šyptelėjo. – Per paskutinius šimtą metų visus svarbesnius tyrimus kontroliavo ir atliko kariškiai.
-Atsiųs ką nors padėti? – Silvija atsistojo, mankštindama nutirpusias kojas.
-Jau atsiuntė. – gydytoja žvilgsniu parodė į baseino kraštą, esantį arčiau personalo kabineto durų. – Pasirodo, budintis centro pareigūnas visada žino, kur yra jų darbuotojai netgi ne darbo metu. Vienas buvo kažkur netoliese.
Silvija pažvelgė ten, kur parodė gydytoja. Tamsiaplaukis, raumeningas gražuolis, visiškai nepanašus į tyrimų laboratorijoje vegetuojantį moksliuką, ruošė transportavimui iš delfinų mažylės paimtus kraujo mėginius ir audinio pavyzdžius. Vandens lašeliai spindėjo ant jo įdegusio, ilgų treniruočių ištobulinto ir vien maudymosi kelnaitėmis pridengto kūno.
“-Vau!” – mintyse ištarė Silvija, atkartodama balsiai nenuskambėjusį pasigėrėjimo šūksnį vien tik lūpomis. Elisija, pamačiusi jos veido išraišką, keletą kartų pritardama linktelėjo galva.
Priešais vyriškį ant suolelio sėdinti jauna mergina ilgais, šviesiai dažytais plaukais, kantriai laukė, kol jis pabaigs savo darbą.
-Paprašė papildomų stebėjimo duomenų. – priėjusi prie valdymo pulto stovo, Rug ėmė tikrinti įrašančios aparatūros parengties stovį. – O mūsų ligonėlė savarankiškai nejuda. Už tai ir pakviečiau tave su Toa. Šiandiena išeiginė. Kitų mažylių iš jūsų grupės nėra. Jei tavo dukra bus vandenyje, gal ir ji pradės plaukti. Vaikai visada traukia vienas kitą.
-Toa, plauk! – nuo molo atsklidęs gydytojos balsas mergaitę privertė krūptelėti. Jai buvo baugu vandenyje, jei šalia nebuvo suaugusių ar vieno iš delfinų. Susigūžusi stovėjo įsibridusi iki juosmens seklioje baseino dalyje ir palenkusi galvą bandė įsiklausyti į aplinkinius garsus. Gebėjimas „matyti“ sausumoje čia buvo bevertis – ji negalėjo spragtelėti šlapiais pirštais ir išgauti reikiamo stiprumo garsą.
-Beviltiška. – Elisija Rug nusiminusi mostelėjo abejomis rankomis. – Toa, na prašau, plauk. Labai reikia.
-Toa! – mamos balsas staiga nutilo.
Mergaitė ištiesė kaklą, bandydama dar sykį įsiklausyti į iš visų pusių atsklindančius garsus. Kažkas nestipriai bakstelėjo jai į krūtinę. Ištiesusi ranką perbraukė per švelnią ir nepaprastai lygią odą. Prie jos prisilietė delfinas. Mažesnis už ją. Toa nuo pat to momento, kai pradėjo realiai suvokti pasaulį, buvo įpratusi, kad aplinkui visi, visur ir visada yra už ją stipresni ir viskuo pranašesni. Jie matė, o ji buvo neregė. Šį kartą buvo kitaip. Prie jos prisiglaudusi būtybė ieškojo užuojautos ir pagalbos. Stipresnė buvo Toa. Todėl privalėjo saugoti ir gintį silpnesnį, kaip globojo iki šiol ją pačią kiti.
-Toa! Ten mergytė. – gydytojos balsas buvo linksmas. – Pabandyk plaukti. Mums reikia pamatyti, kaip ji juda pati.
-Delfinai kaip žmonės. – Silvesteris Džanas, Ambrozijo forto Karinių mokslinių tyrimų centro delfinariumo darbuotojas, prakalbo pirmą kartą nuo to momento, kai į Medicininį skyrių įėjo Silvija su dukra. – Apie jų negalavimus galime sužinoti stebėdami, kaip elgiasi. Man rodos, ji plauks paskui tave.
Džanas bandė kalbinti mažylės tėvus. Jam ant rankos užsegtas portatyvinis garsų moduliatorius delfinų sakomus žodžius vertė tik kaip reiškiančius susirūpinimą, liūdesį ir skausmą. Pati ligoniukė iš viso tylėjo ir jo vengė. Pakelti į orą karinį medikų sraigtasparnį ir skubiai mažylę gabenti į Ambrozijo fortą nebuvo pagrindo. Motina delfiniukę maitino pienu. Išskyrus apatiją, sulėtėjusią reakciją ir dažną alpimą, kitų ligos požymių nesimatė. Todėl negalima buvo teigti, kad jos gyvybei gresia pavojus. Buvo aišku tik viena: pačių delfinų skleidžiamos bangos mažylės negalavimų negydė.
-Gal galėtum mums padėti? – savo kalbą vyriškis užbaigė taip pat rimtai, kaip ir buvo pradėjęs.
Išgirdusi Silvesterį šnekant su jos dukra, kaip su suaugusia, Silvija nusišypsojo. Ji augino Toa viena. Jų aplinkoje beveik nebuvo vyrų. Mergaitė į kiekvieną vyriškį reagavo perdėtai, kaip į nenuginčijamą autoritetą. Buvo aišku, kad ji įveiks savo baimę ir sutiks padaryti ką prašoma.
Tarsi patvirtindama mamos žodžius, Toa linktelėjo galvą ir atsiskyrusi nuo delfiniukės nuplaukė.
-Ten labai gilu. – sunerimo Silvija, pamačiusi, kur pasuko dukra.
-Nesijaudink. Ištrauksim jei kas. – žengdama į priešingą pusę, ranka numojo Elisija. – Aš sukviesiu prie molo kitus delfinus, kad netrukdytų įrašinėti! – garsiai sušuko Džanui per visą baseiną ir, gerokai nustebindama jį, švilptelėjo kaip tikra afalina.
Atsakydamas Silvesteris jai linksmai pamojavo.
“-Delfinų mergaitės.” – pamanė vyriškis, žvelgdamas, kaip Rug su Silvija mėto į baseiną žuvis. Po to atsisuko į savo palydovę, sėdinčia ant suolelio ir smalsiai besidairančia aplink. Dabartinei savo išrinktajai buvo pažadėjęs parodyti, koks yra jo darbas. Į saugomą karinį objektą jos įsivesti negalėjo. Todėl savaitgaliui atsivežė į arčiausiai buvusį okeanariumą, kad bent bendrą vaizdą susikurtų. Atrodė, kad jai patinka.
Grįžtelėjęs atgal, net šoktelėjo iš netikėtumo: vandens paviršiuje nesimatė nei Toa, nei delfiniukės. Vienu šuoliu atsidūrė prie baseino krašto ir stipriai atsispyręs nėrė į vandenį. Dar būnant ore, jo garsų moduliatorius pasiuntė atpažinimo signalą.
“-Kalbanti jūrai!” – spėjo pagalvoti Džanas prieš panirdamas į bangas. Tuo pat metu visi prie molo buvę delfinai, kaip vienas, metėsi link jų.
Silvesteris buvo per toli, kad galėtų padėti. Tačiau vaizdas, kurį pamatė, įsirėžė į jo atmintį. Trapi žmonių mergaitė savo paskutinę gyvenimo akimirką, kojų pirštų galais remdamasi į baseino dugną ir jau dusdama po vandeniu, aukštai iškeltomis rankomis stūmė į paviršių aiškiai jai per sunku, nejudantį delfinų mažylės kūną. Didžiulė afalina ryžtingai nėrė po ja. Iškilęs Džanas nuplaukė į nelaimės vietą ir sugriebė nualpusią nelaimėlę. Toa, atsigulusi ant savo gelbėtojos nugaros, žiaukčiojo ir bandė atkosėti nurytą sūrų jūros vandenį. Viskas buvo aišku iš pirmo žvilgsnio: mažylė eilinį kartą neteko sąmonės ir nugrimzdo gilyn, kartu nusitempdama į ją įsikibusią Toa. Mergaitė, vietoje to, kad gelbėtųsi pati, pabandė padėti draugei. O toliau buvo tai, ką daugiau kaip šimtą metų slapta tyrinėjo įvairių valstybių specialios laboratorijos ir mokslo centrai. Silvesteris pažvelgė į savo garsų moduliatoriaus ekraną. Paieškos režime veikiantis įrenginys užfiksavo žmogaus ausiai negirdimų ultragarso bangų diapazone Toa perduotą perspėjimą apie pavojų. Žmogus po vandeniu negali surikti. Gal todėl mergaitė instinktyviai telepatiškai pasiuntė vaizdą, ką pastoviai bendraudami tarpusavy daro delfinai. Tokius žmones vadina “kalbančiais jūrai”, kadangi šiuo būdu jie gali perduoti savo mintis bet kuriai tokiu lygmeniu galinčiai juos suprasti būtybei. Perspėjimą išvydo visos baseine buvusios afalinos ir atskubėjo į pagalbą.
-Mamyte! Tu grąžiniesi. – Toa balse nuskambėjo išdykėliškos gaidelės.
Jos abi stovėjo prieškambaryje priešais didelį veidrodį. Silvija, apsirengusi platėjančia į apačia, šviesios spalvos suknele atvirais pečiais, segėsi į ausis auskarus. Dukra šukavo drėgnus, ką tik ištrinktus plaukus.
-Šita suknutė tau per trumpa! – nesulaukusi dėmesio ir perbraukusi mamai ranka per šlaunį vėl sušuko Toa. – Bet tu tikrai grąžiniesi!
-Aš nesigrąžinu. – Silvija papurškė iš rankoje laikomo kvepalų buteliuko neklaužadai už kairės ausies. – Na ir kas, kad aš grąžinuosi?
-Mama! – mergaitė nepatenkinta atšoko į šalį, ranka prisidengdama galvą. – Aš noriu savo kvepalų. Vaikiškų!
-O kuo šitie blogi?- paklausė apkabindama dukrą.
-Šitie pagyvenusioms mergaitėms. – išsivadavusi iš Silvijos glėbio, Toa vėl stojo į savo vietą priešais veidrodį. Jis jai nebuvo reikalingas. Liečiant šaltas, labai lygiu paviršiumi stiklinis daiktas, per kurį braukiant nuo prakaito sudrėkusiais pirštais pasigirsdavo šaižus cypiantis garsas. Tačiau tai buvo įprasta vieta, kur, išeidamos iš namų, jos puošdavosi.
-Gerai, kad grąžiniesi. – švelniai ištarė nueinančiai mamai. – Šiandien juk tėtis atvažiuoja.
-Aš trumpam išeinu. – tarpduryje stabtelėjo Silvija. – Už penkiolikos minučių būk susiruošusi. Tuoj grįšiu. Žadėjau Elisijai kai ką užnešti.
Gydytoja stovėjo molo gale, sunėrusi rankas ant krūtinės. Baltas trumpas medikės chalatas, užmestas ant pečių, buvo sudrėkęs nuo jos šlapio vientiso maudymosi kostiumėlio. Sustingęs žvilgsnis buvo nukreiptas kažkur į kitoje atviro baseino pusėje augančius krūmokšnius. Atrodė, kad dar akimirka ir Rug pravirks. Silvija sutrikusi sustojo už kelių žingsnių. Elisija liūdnomis akimis pažvelgė į atėjusią.
-Kada? – Silvija iš karto suprato, kas atsitiko.
-Anksti ryte. Ant mano rankų. – Rug susigūžusi apkabino save per pečius, tarytum jai būtų šalta. – Laikiau, kad nepaskęstų. Daugiau nieko negalėjau padaryti.
-Ją reikia palaidoti. – Silvija pažvelgė į priešingą baseino kraštą. Lėtai judantis vandens paviršiumi delfinas ant nosies prieš save stūmė mažą kūnelį. Aplink taip pat iš lėto, tai panirdamas, tai vėl iškildamas, plaukė kitas delfinas.
-Dabar jie savo vaiko neatiduos. – Elisija priėjo arčiau. – Po kokių dviejų dienų paimsime, jei neišplauks į atvirą jūrą. Tegul liūdi. Jiems skauda kaip ir mums, kai miršta kas nors artimas.
Silvija ištiesė gydytojai rankose laikytą atmintinę su dukters stebėjimų įrašais. Karinių mokslinių tyrimų centro specialistai paprašė visų Toa tyrimų duomenų ir ligos istorijos nuorašo. Silvija ir Elisija seniai buvo sutarusios, kad priims bet kokią protingą pagalbą iš šalies.
Leonardas, atsirėmęs į tarp uolų vingiuojančio takelio apsauginius turėklus, žvelgė žemyn į parko aikštelėje ant suolelio sėdinčias Toą ir Silviją. Kadaise, malšindamas skausmą, jis ištrynė jas iš savo atminties.
Prisiminimai sugrįžo savaime. Prieš dešimt metų, vos tik gimus Toa, gydytojai pasakė, kad vaikas gyvens du mėnesius. Vėliau – kad dar pusmetį. Vieną vakarą, iškankinti skausmo kamuojamo vaiko klyksmo, jie susipyko.
-Tu manęs labai nekenti? – ji tyliai paklausė barniui pasibaigus. Genetikos specialistai pateikė išvadą, jog yra labiau tikėtina, kad tėvas neįtakojo dukters ligos ir aklumo. Dar nežinodama, kad laukiasi, Silvija išvyko į ilgalaikę komandiruotę, kur reikalingų tyrimų atlikti negalėjo. Kai grįžo, nutraukti nėštumą buvo jau per vėlu.
-Ne taip supratai. – Leonardas atsisėdo šalia, ant jų nuomojamo kotedžo laiptelių. – Aš pavargau.
-Tu juk nenorėsi su manimi dar kartą susilaukti vaiko? – klausimas buvo netikėtas.
-Ne. – Leonardas neketino meluoti vien tik tam, kad paguostų kenčiantį žmogų.
-Tada geriau išeik dabar. – Silvija ryžtingai pakėlė galvą aukštyn, tačiau į jį nepažvelgė. – Vis tiek juk negyvensime kartu.
Leonardas tylėjo. Buvo nusprendęs ištverti viską iki galo. Tačiau mylimo žmogaus mirties laukimas pasirodė sunkesne našta, nei jis galvojo anksčiau.
-Jau neilgai. – Silvija pakilo eiti. -Tuos kelis mėnesius, kol ji gyvens, aš galiu ir viena prižiūrėti Toa. Nereikia kankintis kartu. Aš tau leidžiu išeiti. Kai viskas bus baigta, paskambinsiu.
Ji supratingai pasišalino, kol Leonardas skubiai rinkosi daiktus. Nuo to laiko vyras mokėjo pinigus dukros išlaikymui, o Silvija rūpinosi visu kuo. Nebyliu sutarimu, tenkinančiu abi šalis, tėvas neturėjo savo vietos arčiau Toa šioje nepriekaištingai veikiančioje kasdienės priežiūros sistemoje.
Sujaudintas prisiminimų Leonardas karčiai šyptelėjo ir, tarsi įveikdamas savo neryžtingumą, rankomis atsistūmė nuo turėklų.
-“Sveikas sugrįžęs į pragarą.” – mintyse pasveikino save, žengdamas į aikštelę.
Silvija išbalusi stovėjo priešais.
“-Tėtis.” – išgirdo tyliai ją tariant.
Leonardo žvilgsnis nukrypo į mergaitę šalia jos. Safari stiliaus kostiumėlis dailiai derėjo prie liekno įdegusio kūno. Šiek tiek riesta plona nosis, tvirtai suspaustos lūpos, kaštonų spalvos plaukai, tiesi laikysena. Jam pasirodė, kad žvelgia į save, matytą vaikystės nuotraukose. Skardus spragtelėjimas pirštais nutraukė apmąstymus. Toa ėjo tiesiai į jį. Visiškai svetimas ir nepažįstamas žmogutis, kurį mylėjo ir niekada negalėjo sau pasakyti už ką. Žinojo kodėl. Tai jo pirmagimė dukra. Kraujo lašelis. O mylėti dėl kokių nors savybių nepajėgė, nes jos neaugino. Tarp judviejų nebuvo ryšio, kuris užsimezga tėvui nešiojant vaiką ant rankų, servetėle šluostant nuo smakro mažylės išspjautą košės šaukštą ar glaudžiant išsigandusią prie savęs tamsią naktį, kai vėtros laužomų medžių šakos daužosi į lango stiklą.
“-Man juk reikia kažką jai pasakyti.” – pamanė Leonardas, tačiau nespėjo nieko ištarti.
Toa sustojo priešais ir pabandė ranka pasiekti jo veidą. Pasistiebė ant pirštų galiukų. Kai ir tada nepavyko, sugriebė Leonardą už rankos. Tempte nutempė prie aikštelės pakraštyje įrengto nedidelio fontano. Spragtelėjusi pirštais įsitikino, kad atėjo kur reikia. Atsistojusi ant per pėdą iškilusios sienelės krašto, vėl pasistiebė ir abejomis rankomis palietė prieš ją esančio tėčio kaktą, po to skruostus, lūpas ir smakrą. Leonardas apstulbęs iš arti žvelgė į plačiai iš smalsumo pražiotą burną, stulbinančio tyrumo žydras, tačiau sustingusias akis, kurios, kaip jam pasirodė, žvelgia ne į išorę, bet į jos pačios vidų. Pabaigusi savo tyrinėjimus, mergaitė labai nedrąsiai, tarytum bijodama būti atstumta, apkabino tėtį per liemenį ir prisiglaudė prie jo. Leonardas apglėbė jos trapius pečius.
-Aš vis dar nežinau, ką su tavimi daryti? – gal tai buvo ir ne tie žodžiai, kuriuos pirmus privalėjo ištarti niekada anksčiau dukros nepažintas tėvas. Tačiau jie buvo nuoširdus. Juose slypėjo tai, kas dabar buvo svarbu ir slėgė Leonardo širdį.
-O su manimi nieko nereikia daryti. – Toa slapčia nubraukė ašarą. – Tu tik atvažiuok dažniau.
